2015-12-10 Nr. AB-24016-3-61-3-01613-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2186-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01613-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėjo, kad laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. vasario 11 d., nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 15 d., nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 5 d., nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 3 d. buvo gydomas LAVL skirtingose palatose. Pareiškėjo teigimu, minėtais laikotarpiais palatose buvo gydomas dar su 6–7 asmenimis, todėl palatų plotai neatitiko nustatytų reikalavimų. Nurodė, kad LAVL pardavinėjami rūkalai, aplinkiniai palatose rūko, o į pareiškėjo prašymus administracija visiškai nereaguoja. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme (toliau – ir TKĮ) yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pareiškėjas nurodė, kad su 2013 m. sausio 14 d. pareiškimu kreipėsi į LAVL administraciją, kad baudos izoliatoriuje nežmoniškai šalta, tačiau ir į šį pareiškėjo prašymą nebuvo reaguojama. Rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštu, kuriame patvirtinta, kad LAVL baudos izoliatoriuje temperatūra siekė tik 13,5 laipsnių. Nurodė, kad būdamas per mažoje palatoje, kvėpuodamas tabako dūmais užterštu oru, išgyveno psichologiškai ir dvasiškai, todėl prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde plačiai citavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjo vertinimu, būtent dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško elgesio, jo prašymų ignoravimo, biurokratizmo, nesudarymo tinkamų sąlygų, kvėpavimo tabaku užterštu oru ir kitų negatyvių reiškinių LAVL jis patyrė didelį stresą ir iki šiol negali to pamiršti. Jį kamuoja iškilusios psichologinės problemos bei galvos skausmai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 11 d. Bendrojo skyriaus 26 (8,92 m2, 4 lovos, 7 dienos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 15 d. Vidaus ligų skyriaus 23 (8,80 m2, 6 lovos, 35 dienos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 5 d. Chirurgijos skyriaus 20 (7,18 m2, 4 lovos, 14 dienų) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. Chirurgijos skyriaus 20 (7,19 m2, 4 lovos, 21 dieną) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 3 d. Chirurgijos skyriaus 20 (7,19 m2, 4 lovos, 7 dienos) kamerų tipo palatoje. Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl neneigė, kad nustatyta ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2010) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka. Taip pat patalpų dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Pabrėžė, kad LAVL kamerų tipo palatos sanitarinio mazgo sienelės atitinka reikalavimus.

Ligoninės nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registre nėra pareiškėjo prašymų, skundų ir/ar pareiškimų dėl šalčio baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas galėjo kreiptis į administraciją su prašymu dėl šalčio patalpoje, esant tokiam prašymui pareiškėjui būtų suteiktos papildomos antklodės ar pagalbinės priemonės (šildytuvas). Nurodė, kad LAVL laikosi draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, visur yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pažymėjo, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose, tačiau pabrėžė, kad ligoninė neprekiauja tabako gaminiais, parduotuvė yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, o apsiribota bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais. LAVL prašė reikalavimui nuo pirmosios hospitalizacijos dienos taikyti senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 14 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteista už laikotarpius nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 14 d.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su 2013 m. sausio 14 d. pareiškimu kreipėsi į LAVL administraciją, prašydamas perkelti jį iš baudos izoliatoriaus į kamerą, nes baudos izoliatoriuje yra nežmoniškai šalta (b. l. 14). Akivaizdu, kad atsakovas yra neteisus tvirtindamas, jog pareiškėjas nesikreipė dėl šalčio baudos izoliatoriuje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas dėl šalčio baudos izoliatoriuje kreipėsi ne tik į atsakovą, bet ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris 2013 m. vasario 8 d. patikrinęs oro temperatūrą LAVL baudos izoliatoriuje nustatė, jog išmatuota temperatūra neatitiko HN 76:2010 ir Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nuostatų. LAVL administracijai buvo nurodyta pašalinti nustatytus neatitikimus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais ir įvertinęs tai sprendė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę būti patalpoje, kurioje šaltuoju metų laiku temperatūra turi būti 18–22 ˚C.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, Nr. 26, Nr. 20 buvo laikomasi TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų, tenka atsakovui. Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir prašymuose LAVL direktoriui, nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai, nei teigia pareiškėjas. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad visose LAVL bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai, nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (TKĮ 19 str. 4 d., Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.). Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir tai, kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne. Atsakovas neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, Nr. 26, Nr. 20 buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir TKĮ 19 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL kamerų tipo palatose Nr. 23, Nr. 26 ir Nr. 20 buvo laikomas užtikrinant šių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad LAVL administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.14 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m2. LAVL atsiliepime nurodė, kuriose palatose ginčo laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas. Tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu palatoje buvo gydoma asmenų, LAVL nepateikė. Nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose Nr. 20, Nr. 23 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2014 m. sausio 3 d. (kuomet buvo gydomas LAVL) palatose Nr. 20 buvo laikomas kartu su keturiais asmenimis, palatoje Nr. 23 buvo laikomas kartu su šešiais asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 m2 pareiškėjui nebuvo užtikrintas.

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl laikymo palatose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (77 dienas), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LAVL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas, nustačius, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, bei neužtikrino pareiškėjo teisės būti palatoje, kurioje šaltuoju metų laiku temperatūra turi būti ne mažesnė nei 18˚C. Pareiškėjo skundo reikalavimas tenkintas iš dalies, priteisiant jam 500 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL (CK 6.271 str., 6.250 str.).

III. Pareiškėjas K. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo LAVL metu visos kamerų tipo palatos neatitiko higienos normų reikalavimų, jis buvo laikomas nežmogiškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl to buvo sutrikdyta ir toliau trikdoma jo sveikata. Medicininė pagalba nebuvo teikiama laiku. Teismas nevisiškai įvertino byloje esančius įrodymus. Dėl ploto nurodo, jog kameros buvo pilnos, net apsisukti nebūdavo vietos, buvo valgoma lovose, judėjimo galimybės nebuvo. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Europoje kur kas griežčiau žiūrima į gyvenamojo ploto, tenkančio vienam kaliniui, minimalių standartų laikymąsi. Pareiškėjas cituoja EŽTT suformuotą praktiką, remiasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijomis. Dėl prašymų nurodo, jog LAVL teismui buvo pateikusi klaidiną informaciją, neva nebuvo pareiškėjo prašymų, kurie turi būti registruojami skundų registre. Teismas turėjo labiau akcentuoti tai, kad pareiškėjo teisių buvo visiškai nepaisoma – neregistruojami prašymai, nereaguojama, sergant neduodami vaistai. Dėl rūkymo ir higienos išdėsto, jog LAVL pareigūnai nieko nedaro, kad palatose būtų nerūkoma. Valstybė, neapsaugodama pareiškėjo nuo cigaretės dūmų, neįvykdė savo pareigos saugoti pareiškėjo sveikatą. Sąlygos LAVL neatitiko higienos reikalavimų, tai pareiškėją žemino. Dėl sveikatos priežiūros pažymi, jog LAVL teikiama sveikatos priežiūra, pareiškėjo manymu, neatitinka moralės normų bei humaniškumo puoselėjimo. Pareiškėjui atvykus ir sergant gripu jis buvo uždarytas ir laikomas baudos izoliatoriuje, kuriame temperatūra siekė 13,5 laipsnių, ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos 76:2010 reikalavimų. Kameroje Nr. 23 buvo nepilnai įstiklinti langai, tai neatitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Išdėsto, jog LAVL medikai nieko nedarė ir nesistengė jo nuvežti pas specialistus dėl neaiškios kilmės paraudimo kairės pusės nugaros srityje, dėl kurio jam po trejų metų buvo konstatuotas odos vėžys ir atlikta operacija. Sužinojęs apie ligą, labai išgyveno, pablogėjo pareiškėjo reputacija, pasikeitė santykiai su aplinkiniais, nes kiti asmenys galvojo, jog nuo jo galima užsikrėsti, jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais ir EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas K. V. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atlyginti neturtinę žalą (50 000 Lt ~14 481 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatavo, jog LAVL neužtikrino pareiškėjui minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru bei neužtikrino pareiškėjo teisės būti palatoje, kurioje šaltuoju metu laiku temperatūra turi būti ne mažesnė nei 18˚C.

K. V. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti visiškai (pilnai). Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, priimdamas sprendimą byloje, nevisiškai įvertino byloje esančius įrodymus.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Laivės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2014 m. sausio 3 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas minėtoje ligoninėje buvo gydomas skirtingais laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 11 d., nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 15 d., nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 5 d., nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 3 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. kovo 14 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą gydymosi laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti (dėl netinkamų sąlygų rašė skundus įvairioms institucijoms), jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. kovo 14 d.

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dalyje atlyginti neturtinę žalą už gydymo laikotarpį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 11 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjui neturtinė žala šioje byloje galėtų būti priteista už laikotarpius nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 14 d.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog šiuo atveju taip pat nėra pagrindo senaties terminą atnaujinti.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjo gydymo laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui LAVL, nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Šių taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose) buvo gydomas nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 15 d. (35 dienas), nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 5 d. (14 dienų), nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. (21 dieną) ir nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 3 d. (7 dienas), t. y. viso 77 dienas (paras). Atsakovo atstovas nepateikė tikslios informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 23 ir Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 20. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į tai, jog palatose, kuriose gulėjo pareiškėjas, buvo 6 arba 4 miegamosios vietos (lovos), darytina išvada, kad pareiškėjas buvo gydomas 77 dienas palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Tai reiškia, jog pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas žalą taip pat kildino ir iš kitų LAVL veiksmų: buvo laikomas palatose kartu su rūkančiais asmenimis bei netinkamomis sąlygomis (oro temperatūra patalpose neatitiko higienos normų reikalavimų). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. rašte Nr. 13-15(2-1)-2-683, adresuotame pareiškėjui, konstatuota, kad atlikus patikrinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje išmatuota oro temperatūra neatitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, tačiau nieko nepasisakyta dėl rūkymo palatose. Šios įstaigos 2013 m. kovo 5 d. rašte Nr. 13-15(2-1)-2-1150 nurodyta, jog išmatuota oro temperatūra atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, pažeidimų dėl rūkymo LAVL kamerose-palatose nenustatyta. Be to, informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL patalpose. Atsižvelgiant į šiuos įrodymus vertintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose buvo nepaisoma draudimo rūkyti. Iš dalies tik pasitvirtino ir pareiškėjo teiginiai apie oro temperatūrą LAVL patalpose.

Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė iš dalies teisingą išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 77 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, todėl Laisvės atėmimo vietų ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje-palatoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m kameros-palatos ploto bei oro temperatūra patalpose ne visuomet atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir oro temperatūros neatitikimą teisės aktų keliamiems reikalavimams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma ir nustatyta oro temperatūra patalpose buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 14 481 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (77 dienas neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos bei ne visada oro temperatūra LAVL patalpose atitiko higienos normos reikalavimus), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti K. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan