2018-10-24 Nr. AB-19029-3-64-3-00335-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2044-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00335-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. liepos 30 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, todėl nuolat kildavo konfliktai tarp kalinčių asmenų. Kamerose apšvietimas neatitiko nustatytų normų, nuolat buvo drėgna, blogas kvapas, šalta. Šiaulių TI asmens ir daiktų apžiūra (krata) buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (jis buvo verčiamas nusirengti nuogai esant žemai oro temperatūrai, o rūbus ir asmeninius daiktus teko dėti į nešvarias dėžes). Nebuvo užtikrinama patalpų ventiliacija, atskira sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema nebuvo įrengta. Teigė, kad kalinimas tokiomis sąlygomis prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis nuolat jautė nervinę įtampą, stresą, nerimą, dėl to pablogėjo jo sveikata. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4 000 Eur suma ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 12 ir kameroje Nr. 15, kuriose vienam asmeniui tenkanti ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo iš kameros ploto atimti baldų užimamą plotą, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas apskaičiuojamas kameros plotą dalijant iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjui kameroje Nr. 12 teko nuo 4,33 kv. m iki 17,3 kv. m kameros ploto (kameroje buvo nuo 1 iki 4 asmenų), o Nr. 15 – nuo 3,77 kv. m iki 18,9 kv. m (kameroje buvo nuo 1 iki 5 asmenų).

5. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino kameras Nr. 12 ir Nr. 15, pažeidimų nebuvo nustatyta, dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, todėl įregimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovas teigė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Patikrinimų metu jokių esminių teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų, tarp jų ir per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuota. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

7. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuoti. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui ginčo laikotarpiu nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

8. Atsakovas prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pažymėjo, kad pažeidimo pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui T. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. liepos 22 d. (200 dienų), vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma nebuvo pažeista ir atitiko minimalius teisės aktų reikalavimus. Teismas nurodė, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, į baldų užimamą plotą atsižvelgtina vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis dėl kamerų ploto, nustatė, kad pareiškėjui netgi atėmus sanitarinio mazgo plotą, kuris paprastai užima apie 1 kv. m, kamerose Nr. 12 teko nuo 3,91 kv. m (kameroje 4 asmenys, 58 dienos) iki 5,21 kv. m (kameroje 3 asmenys) ir Nr. 15 teko nuo 3,57 kv. m (kameroje 5 asmenys, 36 dienas) iki 4,46 kv. m (kameroje 4 asmenys), t. y. gyvenamojo ploto norma nežymiai buvo pažeista. Teismas atsižvelgė į tai, kad kameroje Nr. 12 yra 8 vnt. lovų, stalas, 2 vnt. suoliukų, kameroje Nr. 15 yra 12 vnt. lovų, stalas ir likę kameros plotai be baldų ir sanitarinio mazgo galėjo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvę.

11. Teismas pareiškėjo reikalavimus dėl sąlygų kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vertino kaip nedetalizuotus, nekonkrečius ir abstrakčius. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimų aktų teismas nustatė, kad buvo patikrintos abi kameros Nr. 12 ir Nr. 15, kuriose buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų nustatyta nebuvo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo apšvietimo, drėgmės ir šalčio. Pareiškėjo teiginius dėl oro temperatūros teismas vertino kaip abstrakčius, netikslius ir nepagrįstus objektyviais įrodymais, todėl atmetė.

12. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pažymėjo, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, vertino kaip įrodytą. Teismas taip pat nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI visada laikosi Lietuvos higienos normos reikalavimų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose, tačiau bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Teismas pareiškėjo teiginius dėl oro temperatūros minėtose kamerose vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus objektyviais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. liepos 22 d. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pareigūnų veiksmų.

14. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas vertino, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jam tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 84 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto ir jose esančių gultų skaičiaus, blogo kvapo kameroje, į tai, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinęs Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100 Eur, todėl priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Pareiškėjas T. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti jam 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimo sumą, neatsižvelgė į teismų suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylos. Pareiškėjas nurodo, kad iš pareiškėjo reikalaujama tik nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o laisvės atėmimo įstaiga nustatytais įrodymais nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Šiaulių TI nepateikė pakankamai įrodymų, jog visada laikėsi Lietuvos higienos normų, sprendė, kad rašytinių įrodymų nėra, ir tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas, pripažindamas jo atžvilgiu padarytus pažeidimus, neteisingai įvertino dėl to jam padarytą neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo įrengimas yra netinkamas, dėl to iš jo sklido blogas kvapas, kurį pareiškėjas turėjo kentėti, 200 dienų buvo apribota judėjimo laisvė kameroje, taip pat atsakovui nepaneigus kitų aplinkybių dėl antisanitarinių sąlygų, priteistas jam neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos prilygsta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, todėl ir neturtinė žala turėtų būti atlyginta pagal EŽTT nustatytas orientacines kainas.

18. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylą, teisingai nustatė visas aplinkybes ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių teismo sprendimo neteisėtumą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas iš viso 200 dienų ir visą laikotarpį buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Pažymi, kad pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl laikymo sąlygų. Apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, vertina kaip nepagrįstus, siekiant pasipelnyti iš susidariusios padėties.

21. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Nukrypti nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI 84 dienas buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto ir jose esančių gultų skaičiaus, blogo kvapo kameroje, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 100 Eur suma ir priteisė ją pareiškėjui iš atsakovo.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nustatė neteisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį už jo patirtus išgyvenimus, nepagrįstai nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, nesant byloje įrodymų, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Pareiškėjo vertinimu, jo patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 4 000 Eur suma.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodinėjimo naštos perkėlimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl asmens ir daiktų apžiūros (kratų) atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis bei esant žemai oro temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, o asmeninius daiktus bei drabužius dėti į nešvarias dėžes, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, pagrįstai nurodė, kad Šiaulių TI ne visada laikosi Lietuvos higienos normos reikalavimų trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose, tačiau pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu tokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2016 m. buvo atlikti patikrinimai, taip pat ir kratos patalpose, ir patikrinimo aktuose pareiškėjo nurodyti pažeidimai (nešvarios vonelės) ar temperatūros neatitikimai neužfiksuoti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjo ginčijamu klausimu, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus, atitinkamai pareiškėjo teiginiai, susiję su įrodinėjimo naštos jam perkėlimu, yra nepagrįsti.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, pažymi, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų, nustatančių, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nepažeidė. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui būnant Šiaulių TI kamerose Nr. 12 ir Nr. 15, jam teko minimaliai nuo 3,77 kv. m iki 18,9 kv. m kameros ploto. Taigi vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas pareiškėjui buvo užtikrintas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Šiuo atveju minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, taip pat nenustatyti ir kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, išskyrus blogą kvapą kameroje, todėl nėra jokio pagrindo spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatęs šio pažeidimo, nepagrįstai atsižvelgė į baldais ir kitu inventoriumi užimamą kameros plotą ir sprendė, kad pareiškėjo teisė judėti kameroje buvo pažeista, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

30. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui 84 buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto užstatymo baldais ir dėl to apsunkintu judėjimu bei blogo kvapo kameroje, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 100 Eur suma ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis medicininės pagalbos dėl kalinimo sąlygų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tačiau, kaip jau buvo minėta, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė