2020-05-27 Nr. AB-10777-3-61-3-01063-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1976-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01063-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kamerose Nr. 115, 360, 277, 288, 302, 156, 167, 180, 279, 277, 325, 301, 204, 162, 191, 131 buvo dvi miegamosios vietos, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, todėl nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose neturėjo galimybės judėti dėl buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo bei atitvaro statinio. Pareiškėjas nurodė, kad už kameros ribų buvo išvestas du kartus per visą kalinimo laikotarpį, todėl Lukiškių TI-K esanti socializacijos ugdymo ir užimtumo nustatymo tvarka nebuvo tinkama. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas nuo kitų laikomų asmenų bei pareigūnų, neįrengta atskira ventiliacija. Pareiškėjas teigė, kad nustatant sanitarinio mazgo plotą yra aktualu nustatyti sienelės užimamą plotą kameroje. Praustuvė buvo įrengta už skiriamosios sienelės, t. y. atskirai nuo sanitarinio mazgo, todėl ši aplinkybė svarbi nustatant sanitarinio mazgo tikslų plotą. Sanitarinio mazgo plotas yra neapibrėžto dydžio, o su kamera tai yra viena patalpa, neturinti vidinių pilnų atitvarų su tiesioginiu įėjimu. Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai buvo atlikti 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., todėl buvo kalinamas gyvybei pavojingoje teritorijoje (po asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo). Pareiškėjas tvirtino matęs galimai mechaniškai pažeistus statinių stogo dangos šiferinius lakštus, kurie yra gana trapūs. Pareiškėjas akcentavo, jog dėl nurodytų aplinkybių patyrė garbės ir orumo pažeminimą, emocinę depresiją, nežmonišką elgesį, nepatogumus, depresiją, blogą savijautą, kankinimą, pavojų sveikatai bei gyvybei.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atsakovo atstovas teigė, kad reikalavimas eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir Lukiškių TI-K administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems Lukiškių TI-K, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Atsakovo atstovas akcentavo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog įgyvenadinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti Lukiškių TI-K vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai, o suimtieji ir nuteistieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami minėti darbai, nebuvo vedami, šiferis nebuvo laužomas, todėl nebuvo asbesto dulkių ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai buvo įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo”.

7. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 255 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo ir įvertinęs byloje esančią medžiagą nustatė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,72 kv. m iki 7,99 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,44 kv. m iki 7,43 kv. m. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

10. Teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktus, atsižvelgė į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginį dėl Lukiškių TI-K socializacijos ugdymo ir užimtumo nustatymo tvarkos, analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 57 straipsnio 2 dalies, 136 straipsnio nuostatas, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose ar priemonėse, o toks prašymas nebūtų patenkintas. Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais, nesikreipė. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino socialines reabilitacijos programas, priemones ir užsiėmimus, todėl pareiškėjo teiginį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kuriame nustatyti kameros sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, pažymėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas analizavo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, vertino byloje esančią medžiagą dėl Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose įrengtų sanitarinių mazgų, aptarė pareiškėjo kalinimo laikotarpius (16 parų buvo laikomas vienas, 253 paras – kartu su kitu asmeniu) ir nustatė kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Teismas atsižvelgė į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti Lukiškių TI-K laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nekonstatavo. Teismas vertino, kad 16 parų, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 253 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, privatumas jam nebuvo užtikrintas.

13. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą ir pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma 134:2015) nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

14. Teismas dėl pareiškėjo teiginio, susijusio su pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje esančiu asbestcemenčiu, analizavo byloje esančią atsakovo atstovo pateiktą medžiagą, aptarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.1 punktą, atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, ir nurodė, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, nepateikė teismui duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo faktą ir galimą pavojų asmenims. Teismas atkreipė dėmesį į ginčo laikotarpį ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai buvo atlikti laikotarpiais 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėn. bei 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., šią aplinkybę skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Teismas nusprendė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai buvo atlikti prieš pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K ir darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, todėl nusprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 255 Eur.

III. 16. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenustatė dalies teisės aktų reikalavimų pažeidimų, nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, paliko neišspręstas dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė (ABTĮ 80 str. 1 d.).

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kuria nustatoma, kad su keliais kalinamaisiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose atitinkamą visą dieną ir teigia, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys nėra tikslūs, nes atsakovo atstovas fiksuoja tik tą kalinamųjų skaičių kameroje, kuris yra rytinio patikrinimo metu, o duomenys apie asmenų skaičių per visą dieną iki kitos dienos rytinės patikrinimo rikiuotės, nerenkami, Lukiškių TI-K niekada nevedė ir neveda tikslaus kalinamųjų asmenų, buvusių per visą dieną konkrečioje kameroje, vardinio sąrašo. Pareiškėjas teigia, jog prašė, kad skaičiavimas būtų atliekamas pagal miegamas vietas, o ne pagal atsakovo atstovo nurodytus duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad svarbu yra nustatyti tikslų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu, nes atsakovo atstovas duomenis teikia kiekvieno rašto parengimo dieną, ir jie skiriasi nuo ginčo laikotarpiu buvusių duomenų. Pareiškėjas teigia, jog pridėjo prie skundo atsakovo atstovo oficialius dokumentus, kuriuose aptariamų aplinkybių duomenys atitinka ginčo laikotarpį, bet skiriasi nuo atsakovo atstovo pateiktų duomenų.

19. Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamasis plotas turi būti apskaičiuojamas pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Kadastrinių matavimų taisyklės) 149.1.1. punktą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad gyvenamasis plotas apskaičiuojamas pagal grindų plotą ne mažesnį kaip 4 kv. m.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl sanitarinio mazgo ploto apskaičiavimo. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose Nr. 25 ir Nr. 26 įrengtas uždaras sanitarinis mazgas neatitinka statinio reikalavimų, todėl negali būti pripažintas tinkamai kameroje įrengtu tualetu, nes jis neįregistruotas registre. Pareiškėjas nurodo, kad valstybės įmonė Registrų centras 2019 m. balandžio 9 d. rašte nurodė, kad 1996 m. gruodžio 1 d. buvo atliktas pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kadastro duomenų tikslinimas ir parengta kadastro duomenų byla, kurią atsakovo atstovas pateikti atsisako. Pareiškėjas pažymi, kad remiantis Kadastrinių matavimų taisyklėmis, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, visas kameros plotas priskiriamas sanitarinio mazgo plotui, sanitarinio mazgo patalpos priskiriamos pagalbinėms patalpoms, kuriose gyvenamasis plotas neapskaičiuojamas, o teismas, būdamas aktyvus bylos dalyvis, turėjo analizuoti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėtumo ir jo užimamo ploto. Pareiškėjas teigia, kad nustatyti tikslų sanitarinio mazgo užimamą patalpos plotą yra būtina, nes EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, jog EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, kad smarvė, prie kurios pareiškėjui teko gyventi, buvo nepakeliama, nes sanitarinis magas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas pagalbinėse patalpose, todėl judėjimas jose turi būti vertinamas kaip neatitinkantis pagal savo pobūdį judėjimo gyvenamojoje patalpose, ir visa tai kėlė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį.

22. Pareiškėjas teigia, kad buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje, apie toksišką medžiagą nebuvo įspėtas, o vadovaujantis administracinių teismų praktika, duomenų pateikimo pareiga tokio pobūdžio bylose tenka atsakovo atstovui, kuris visą laiką žinojo, kad pasivaikščiojimo kiemų stogo danga yra asbestcementis su nedažytu paviršiumi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde mini akredituotų specialistų teiktas išvadas ir pažymi, kad asbesto, kuris lengvai prieinamas bei pasiekiamas gyvenamojoje zonoje ir yra pažeidžiamas atmosferos veiksnių, buvimo faktas jau sukelia teisines pasekmes. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis visą gyvenimą, latentinį periodą iki 50 metų, priklausomai nuo vedamo gyvenimo būdo, skaičiuojant nuo įkalinimo pradžios, patenka į potencialios rizikos žmonių grupę, sergančių onkologinėmis ligomis, nes asbestas įrašytas į Tarptautinio vėžio tyrimo centro kancerogeninių veiksnių sąrašą, kaip vėžį sukelianti medžiaga.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl Lukiškių TI-K socializacijos ugdymo ir užimtumo nustatytos tvarkos tinkamo suteikimo. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo kalinamas tardymo izoliatoriuje, o ne pataisos namuose, todėl jo teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, o ne Bausmių vykdymo kodeksas, kuriuo vadovavosi teismas. Pareiškėjas teigia, jog už kameros ribų buvo išvestas tik du kartus, o teismas turėjo atsakovo atstovo pareikalauti pateikti įrodymus, kad tinkamai pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti aptariamomis tvarkomis. Pareiškėjas akcentuoja, jog net nežinojo, kad jam reikėjo rašyti prašymus, kad būtų suteikta socialinė reabilitacija, su tokia tvarka atsakovo atstovas jo nesupažindino. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teismas turėjo vadovautis ne ta informacija, kuri parodo, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl socializacijos ugdymo ir užimtumo įgyvendinimo, o pareikalauti įrodymų, kaip, kokia tvarka ji buvo taikyta pareiškėjui, kokios buvo galimybės jam suteiktos ir jeigu pareiškėjas kategoriškai atsisakė jam siūlomos programos, atsakovo atstovas tai turėjo pagrįsti pareiškėjo parašu.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo pasirašytinai supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis ir atsakomybe, tačiau nebuvo įspėtas dėl netinkamų jam ateityje suteiktų kalinimo sąlygų ir pavojingos gyvybei aplinkos, taigi atsakovo atstovas suteikė netinkamas, nežmoniškas ir orumą žeminančias, pavojingas sąlygas, apie kurias atsakovo atstovui buvo žinoma.

25. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. B. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 253 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 255 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles dėl ko neišsamiai ir nevisapusiškai nustatė ginčo aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

30. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nevisiškai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, tačiau tam tikri teismo sprendimo motyvacijos trūkumai šiuo atveju nelaikytini esminiais. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą pagrindiniais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 253 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais, o kitos skunde nurodytos laikymo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 16 parų laikotarpį pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais aspektu, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, bei pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas jo subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų jo argumentų, pripažįsta tikslinga papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo pagal Kadastrinių matavimų taisykles, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, ginčui aktualus Įsakymas Nr. V-124, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai taikytų teisės aktų ir asmeniui turinčio tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto vertintini kritiškai ir atmestini.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovosi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo plotu, pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).

37. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas sudaro apie 0,56 kv. m. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo plotas galėjo būti nustatytas iš kadastrinų matavimų bylos ar oficialių įstaigų matavimų, tačiau šių duomenų skunde teismo neprašė išreikalauti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis, kurie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra teisiškai nereikšmingi.

38. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 253 paras, kuomet pareiškėjas kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 38 punkte, darytina išvada, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijjos teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus per visą ginčo laikotarpį (269 paras).

40. Pagal Nutarimo 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas nenurodė, kad stogo lakštai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmestini.

41. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino socialines reabilitacijos programas, priemones ir užsiėmimus, tokią savo išvadą siedamas su Bausmių vykdymo kodekso 57 straipsnio 2 dalies ir 136 straipsnio nuostatomis bei atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tardymo izoliatorių pareiga organizuoti socialinį darbą su suimtaisiais. To paties straipsnio 2 dalyje išvardytos pagrindinės užimtumo formos (socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai), taigi sutiktina su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo teises reglamentuojantį teisinį pagrindą.

42. Kita vertus, vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad Lukiškių TI-K jam buvo užtikrinamas tinkamas socializacijos ugdymo ir užimtumo tvarkos įgyvendinimas, tačiau tokių savo teiginių plačiau nedetalizuoja (pvz., neaišku, kokių socialinių pareiškėjo poreikių Lukiškių TI-K nepatenkino, ko konkrečiai pareiškėjas pageidauja), todėl jie vertintini kritiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti argumentai, kokią informaciją turėjo pateikti atsakovo atstovas (ar buvo sąlygos pasinaudoti socializacijos ugdymo ir užimtumo tvarkomis, kaip, kokia tvarka ji buvo taikyta pareiškėjui, kokios buvo galimybės jam suteiktos ir jeigu pareiškėjas kategoriškai atsisakė jam siūlomos programos, atsakovo atstovas tai turėjo pagrįsti pareiškėjo parašu) sudaro pagrindą manyti, kad socialinis darbas su pareiškėju vyko ir jo užimtumas kažkokiu mastu buvo organizuojamas. Pareiškėjas pats nurodė, jog jis bent du kartus buvo išvestas už kameros ribų. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą nesutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises, susijusias su socialinio darbo ir užimtumo organizavimu, ir jį atmesti kaip nepagrįstą.

44. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 269 paras buvo neužtikrintas visiškas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

45. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (269 dienų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas kameroje dalį laiko buvo laikomas vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 255 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo atstovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra didintinas iki 500 Eur.

46. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė