2020-10-28 Nr. AB-20177-3-62-3-02674-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1715-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02674-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. (L. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas L. D. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti už laikotarpius nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. birželio 18 d.; nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d.; nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad bausmę atliko Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2, kur jam teko mažiau bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Patalpos buvo avarinės būklės, jose buvo tamsu, temperatūra šaltuoju metų laiku neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Tualete buvo drėgna, veisėsi grybelis, praustuvai ir klozetai buvo pažeisti korozijos, kai kurie iš jų neveikė. Rūkymo patalpos buvo viduje, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti cigarečių dūmais. Praustis po dušu buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis, sumažėjusia saviverte.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjui Alytaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose teko nuo 3,73 iki 3,76 kv. m ploto ir daugiau. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Alytaus PN užtikrina teisės aktų reikalaujamą temperatūrą ir 200 lx dirbtinę apšvietą, patalpos vėdinamos per langus, patalpas valo patys nuteistieji. Bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės, bet ne avarinės. Sanitariniai mazgai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, prižiūri juose tvarką ir švarą, esant poreikiui patalpos kuo skubiau remontuojamos. Nuteistiesiems užtikrinama teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Rūkyti miegamosiose patalpose draudžiama, rūkoma lauke esančiose rūkymo vietose. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų pasekmes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus PN laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų jautė tam tikrus išgyvenimus, kančias, depresiją, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. lapkričio 12 d. (b. l. 8). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos (teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė), atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, teismo vertinimu, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai teismas pareiškėjo skundo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

6. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jam tekusio per mažo bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,73 iki 3,76 kv. m patalpų ploto, todėl jo teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punkte nustatytą minimalią 3,1 kv. m patalpų ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų, ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis rėmėsi.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pastato ir sanitarinio mazgo prastos būklės, rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) ir Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenimis. Iš minėtų dokumentų teismas nustatė, kad 2008 m. vasario mėn. atlikus bendrabučio Nr. 2 apžiūrą, jo būklė pripažinta bloga; taip pat konstatuota vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija; praustuvai, klozetai ir visi esantys WC vamzdynai stipriai pažeisti korozijos, estetinė išvaizda labai bloga; bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios; laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritęs darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis; langų rėmai supuvę, nesandarūs; durų staktos ir pačios durys nesandarios; vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.); stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės; reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą padarė ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad prieš tai nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skundo teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, jog jam neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad patalpose dėl nepakankamos ventiliacijos buvo drėgna ir veisėsi pelėsis, rėmėsi Higienos norma HN 134:215 bei Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte užfiksuotomis aplinkybėmis, jog Alytaus PN yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, taip pat kad nuteistiesiems yra suteikiamos atitinkamos valymo priemonės. Iš to teismas padarė išvadą, jog drėgmės lygis ir pelėsio veisimasis priklauso nuo pačių nuteistųjų veiksmų, o ne nuo Alytaus PN ar jų pareigūnų. Todėl teismas analizuojamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip deklaratyvius ir bylos duomenimis nepagrįstus.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad žiemą patalpose būdavo labai šalta. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, nes dėl to pareiškėjas ar kitas asmuo niekada nesiskundė, todėl nebuvo atlikti jokie patikrinimai, tačiau atsakovo atstovas nurodė, jog užtikrina, kad šaltuoju metų laiku oro temperatūra būtų 18–22 laipsniai, kas atitinka teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas atmetė kaip deklaratyvius ir abstrakčius pareiškėjo skundo teiginius dėl prasto gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pažymėjo, jog Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietos atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl kitų nuteistųjų rūkymo patalpose, nurodė, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog prie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų lauke kiekvienam būriui yra įrengtos vietos rūkymui. Šią aplinkybę patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte užfiksuoti patikrinimo rezultatai. Teismas nenustatė pagrindo netikėti Alytaus PN teiginiais, todėl, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl rūkymo neleistinoje vietoje būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu tik vieną kartą per savaitę, nurodė, jog ši aplinkybė atitinka teisinį reguliavimą, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtą veikimą ar neveikimą.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, sumažėjo savivertė, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė), pažeidimo trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

15. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų, analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė), tačiau nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto šiuos argumentus:

16.1. Atsakovo atstovas pateikė teismui neteisingus duomenis apie gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stovėjusių lovų skaičių. Atsakovo atstovas mini 12 lovų, tačiau 8–10 iš šių lovų buvo dviaukštės. Be to, tam tikru metu 19 būrio patalpos buvo uždarytos, todėl šio būrio nuteistieji gyveno 16 būrio patalpose. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą buvo pažeista, tačiau pareiškėjas neturi galimybės pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyvenamosiose patalpose stovėjo ir kiti baldai, kurie dar labiau mažino laisvą patalpų plotą.

16.2. Pareiškėjas Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2 buvo apgyvendintas 2015 m., nors dar 2008 m. šis pastatas buvo pripažintas avarinės būklės. Atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kas buvo padaryta per 7 metus, kad asmenų, gyvenančių minėtame bendrabutyje, laikymo sąlygos būtų geresnės (atliktas remontas ir pan.). Nuo pareiškėjo ir kitų nuteistųjų pastangų (valymo, vėdinimo) negali pasikeisti patalpų būklė, išnykti pelėsis ir pan. Bendrabutis buvo perpildytas, jame gyveno apie 100 asmenų, o buvo įrengti tik 5 tualetai, iš kurių vienas neveikė, kas taip pat sukėlė didelių nepatogumų. Visuomenės sveikatos centras savo patikrinimo aktuose nuolat nurodo, kad patalpų temperatūra, drėgmė ir kiti parametrai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau niekada nenurodo tikslių matavimų rezultatų, todėl jais pasitikėti nėra pagrindo, ypač atsižvelgus į avarinę pastato būklę.

16.3. Pareiškėjas teikė Alytaus PN prašymą perkelti jį į kitą lokalinį sektorių, tačiau į šį jo prašymą nebuvo sureaguota. Atsakovo atstovas šio prašymo teismui nepateikė, todėl teismas turėtų jį išsireikalauti iš atsakovo atstovo.

17. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

18. Pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad Alytaus PN nepaneigė jokių jo nurodytų aplinkybių (pažeidimų), skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas ginčo laikotarpis yra gana ilgas, todėl pareiškėjui turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Alytaus PN sąlygų laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. birželio 18 d., nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais už laikotarpius nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. atmetė kaip nepagrįstą, bet pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus PN minėtais laikotarpiais buvo pažeista nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas blogos būklės bendrabučio Nr. 2 gyvenamosiose patalpose, todėl bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos; kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas pripažino nepagrįstais.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, ginčo laikotarpiu jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose (atsakovo atstovas nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose stovėjo 12 lovų, tačiau nepatikslino, kad 8–10 lovų buvo dviaukštės; į 16 sektorių buvo perkelti nuteistieji iš uždaryto 19 sektoriaus; gyvenamąjį plotą mažino patalpose stovintys baldai); bendrabutis Nr. 2 buvo avarinės būklės, o atsakovo atstovas dėl to nesiėmė jokių veiksmų; trūko tualetų; Visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose nenurodyti tikslūs matavimų duomenys; pareiškėjas prašė atsakovo atstovo perkelti jį į kitą sektorių, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas.

22. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas blogos būklės bendrabučio Nr. 2 gyvenamosiose patalpose, todėl bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos; kitais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais atsakovo atstovas Alytaus PN ir jo pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygos ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo (b. l. 1–6), teikto pirmosios instancijos teismui, bei apeliacinio skundo (b. l. 69–70) turinį, pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, dėl to, kad į 16 būrį buvo perkelti nuteistieji iš uždaryto 19 būrio; trūko tualetų; teikė atsakovo atstovui prašymą perkelti jį į kitą sektorių, tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, pažymi, kad pats pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kiek kartu su juo vienose patalpose buvo laikoma asmenų. Šių aplinkybių nedetalizavo ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu atsakovo atstovas, vykdydamas teismo nurodymą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, pateikė duomenis (b. l. 22–23), kad ginčo patalpose buvo po 12 lovų, todėl pareiškėjui teko nuo 3,73 iki 3,76 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į savo skundą su prieš tai nurodytais teiginiais dėl miegamųjų vietų skaičiaus bei pareiškėjui tekusio patalpų ploto, teismui jokių prieštaravimų nei raštu, nei žodžiu neteikė, išreikalauti papildomus įrodymus teismo neprašė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui tekusį patalpų plotą, pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalią 3,1 kv. m patalpų ploto normą nebuvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nenustatyta, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį įkalinimo įstaigos gyvenamųjų patalpų plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas baldų ar kitų įrenginių užimamas plotas, todėl priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose nenurodyti tikslūs matavimų duomenys, todėl mano, jog minėtais aktais nėra pagrindo remtis. Šiuo aspektu pasisakytina, kad atsakovo atstovas pateikė teismui Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 36–38) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 39‑42), kurie buvo surašyti atlikus periodinius Alytaus PN patikrinimus ir jų metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad minėti patikrinimai buvo atliekami pagal periodiniams patikrinimams keliamus reikalavimus, o ne tikrinant asmenų skunduose nurodytų konkrečių aplinkybių (dėl konkrečios patalpos temperatūros ar apšvietos) pagrįstumą, todėl jų metu ir nebuvo atliekami atitinkami matavimai. Pareiškėjas taip pat neteigė, jog skundėsi Visuomenės sveikatos centrui dėl higienos normų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, todėl, atitinkamai, nebuvo atlikti jokie matavimai, kuriais pareiškėjas galėtų pagrįsti savo nusiskundimus dėl netinkamos patalpų temperatūros ar apšvietos. Atsakovo atstovas savo ruožtu nėra įpareigotas tokius matavimus atlikti savo iniciatyva, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos normų reikalavimų neatitikusių bendrabučio tipo gyvenamųjų ir kitų patalpų, taip pat šiuo aspektu nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus dėl to, jog pareiškėjas buvo apgyvendintas blogos būklės pastate. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino kaip atsakovo atstovo nepaneigtus ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnį.

29. Vertindama, ar pareiškėjui galėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

31. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas blogos būklės pastate apie 5 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. D. (L. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė