2018-05-30 Nr. AB-10740-3-61-3-03300-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1395-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03300-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. teko būti perpildytose kamerose, kuriose trūko kėdžių, nuolat kildavo konfliktų, buvo sunku judėti. Pasivaikščioti kiemelyje buvo galima tik vieną valandą per dieną. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vasarą būdavo labai karšta, o žiemą – šalta, nebuvo tinkamai užtikrintas patalpos apšvietimas, nešvarūs langai, lubų ir sienų dažai atsilupę, kampuose buvo pelėsio. Taip pat kamerose buvo tarakonų, vyravo drėgmė, dėl kurios puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skirianti sienelė buvo ne aukštesnė nei 1,35 metro. Dažnai nebuvo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Prie pusrūsio kameros lango buvo pririštas šuo, kuris visą naktį lodavo, todėl nebuvo įmanoma miegoti. Be to, nuolat sklido nemalonus kvapas, kadangi šuo šlapindavosi po langais. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumus, emocinius išgyvenimus, nemigą, nuolat jautė nerimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taip pat pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2015 m. liepos 3 d., o į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 11 d.

4. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

5. Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ buvo nustatyta Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios lentelės 6.34 punkte nustatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra treji metai, todėl duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikti nėra galimybės.

6. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

7. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Įstaigos administracija nuolat iš jų reikalauja tą tvarką palaikyti. Reikalingas inventorius bei valymo priemonės išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

8. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

9. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

10. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

11. Atsakovas nurodė, kad pagal higienos normas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

12. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.

13. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad tam tikri skunde minimi trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, kuri sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo J. V. skundą iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams atlyginti žalą taikomas trej7 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 16 d., todėl praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo 2012 m. birželio 20 d .– 2013 m. rugpjūčio 15 d. Teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, atmetė reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. įskaitytinai.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 5–11 d., 2013 m. rugsėjo 13–spalio 15 d., 2013 m. spalio 17–27 d., 2013 m. spalio 29–2014 m. sausio 8 d., 2014 m. sausio 10–16 d., 2014 m. sausio 18–vasario 12 d., 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. vasario 22–26 d., 2014 m. kovo 4–6 d., 2014 m. kovo 8–18 d., 2014 m. kovo 20–balandžio 7 d., 2014 m. balandžio 12–birželio 4 d., 2014 m. birželio 6–8 d., 2014 m. birželio 11–17 d., 2014 m. birželio 19–24 d., 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. birželio 28–30 d., 2014 m. liepos 2–8 d., 2014 m. liepos 10–16 d., 2014 m. liepos 18–rugpjūčio 20 d., 2014 m. rugpjūčio 23–rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 5–16 d., 2014 m. rugsėjo18–spalio 16 d., 2014 m. spalio 18–20 d., 2014 m. spalio 22–lapkričio 4 d., 2014 m. lapkričio 6–9 d., 2014 m. lapkričio 11–19 d., 2014 m. lapkričio 21–gruodžio 2 d., 2014 m. gruodžio 4–9 d., 2014 m. gruodžio 13–15 d., 2014 m. gruodžio 17–18 d., 2014 m. gruodžio 20–22 d., 2014 m. gruodžio 29–2015 m. sausio 7 d., 2015 m. sausio 9–12 d., 2015 m. sausio 14 d., 2015 m. sausio 27–vasario 5 d., 2015 m. vasario 7–23 d., 2015 m. kovo 5–9 d., 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. kovo 20–24 d., 2015 m. kovo 26–balandžio 13 d., 2015 m. balandžio 19–21 d., 2015 m. gegužės 26–birželio 1 d., 2015 m. birželio 3–9 d., 2015 m. birželio 11–15 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, jog tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. vasarą būdavo labai karšta, o žiemą – šalta, nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo nešvarūs langai, lubų ir sienų dažai atsilupę, kampuose buvo pelėsio, vyravo drėgmė, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, kad kameroje Nr. 192 nusilupę sienų dažai, sienų paviršius nelygus, netinkamas lengvai valyti, kameroje Nr. 189 nelygios lubos, vietomis atsilupę dažai, todėl nurodytos kameros patikrinimo metu neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkte nustatytų reikalavimų. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, nebuvo nustatyta.

19. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo pareiškėjui naudojantis juo neužtikrinimo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį nuo gyvenamosios patalpos 1,5 metro aukščio pertvara, laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

20. Teismas dėl ventiliacijos kamerose nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų vėdinimo atmetė.

21. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

22. Teismas dėl skundo teiginių, kad kamerose buvo tarakonų, nuo drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos, nurodė, kad byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, jog Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, taip pat, kad kamerose buvo drėgna, todėl šio pažeidimo nenustatė.

23. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra.

24. Teismas pažymėjo, kad šuo, esantis Lukiškių TI-K teritorijoje ir lojantis, yra tarnybinis. Teismas vertino, kad šuo yra specialioji priemonė saugumui ir tvarkai palaikyti.

25. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 kv. m ploto. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 519 dienų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis praleido perpildytose kamerose, taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Taip pat pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Teismas sprendė, kad dėl laikymo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

26. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas kai kurių higienos normų neatitinkančiose ir perpildytose kamerose, pažeidžiant jo privatumą, buvo laikomas 519 dienų, nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Nurodyti higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nustatytu laiku pašalinti, todėl teismas nurodė, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 20 000 Eur suma nėra pagrindo, kadangi ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs pažeidimų intensyvumą, pažeistų teisių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 5 200 Eur sumos priteisimas.

27. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti dokumentų kopijavimo išlaidas, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį.

28. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo prašymas priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas yra su trūkumais – nepateikta 2016 m. rugpjūčio 1 d. teisinės pagalbos sutarties 3.3 punkte nurodyta sąskaita, kuri yra pagrindas pareiškėjui atsiskaityti už suteiktas paslaugas, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas dėl trūkumų negali būti išspręstas priimant sprendimą dėl administracinės bylos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

III. 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

30. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais, ir papildomai nurodo, kad įstatymuose ar higienos normose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Nors ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, yra nurodoma tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, nei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

31. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

32. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, kai kuriuose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

33. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

34. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodymą, Lukiškių TI-K pateikė teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, todėl turėjo medžiagos kopijavimo išlaidų, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt).

35. Pareiškėjas J. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas yra formalaus pobūdžio, nepagrįstas bei prieštaraujantis net paties atsakovo teiktam atsiliepimui 5 skund1 ir jame nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais, neginčijamai nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Teismas pagrįstai sprendė, kad vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, dėl to pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

37. Taip pat teismas pagrįstai, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, jog kameroje Nr. 192 nusilupę sienų dažai, sienų paviršius nelygus, netinkamas lengvai valyti, kameroje Nr. 189 nelygios lubos, vietomis atsilupę dažai, t. y. kameros patikrinimo metu neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkte nustatytų reikalavimų, be to, kameroje esanti tualeto patalpa buvo atskirta žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, tai pagal EŽTT praktiką vertinama kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį nuo gyvenamosios patalpos 1,5 metro aukščio pertvara, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas jo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

38. Pareiškėjo nuomone, teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą paties atsakovo pateiktais įrodymais sprendimą, konstatuodamas, kad pareiškėjas iš viso 519 dienų praleido perpildytose kamerose Lukiškių TI-K, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, dėl to jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė priteisti neturtinę žalą. Priteista neturtinės žalos suma atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, be to, atsakovo atstovas neprašo jos sumažinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui J. V. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 519 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, per visą kalinimo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto pažeidimus (kameroje Nr. 192 nusilupę sienų dažai, sienų paviršius nelygus, netinkamas lengvai valyti; kameroje Nr. 189 nelygios lubos, vietomis atsilupę dažai), nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, sprendė, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kadangi negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, be to, pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundų ribų.

44. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

45. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliaciniame skunde nurodytas tik deklaratyvus argumentas, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, niekaip jo nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiuo klausimu. Taigi iš esmės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas.

47. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

48. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

49. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

52. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 519 dienų neužtikrino jo teisės būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, ir pripažino, jog šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei buvo pažeisti Higienos normos reikalavimai. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nėra pateikęs įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė minėtus pažeidimus ir padarė išvadą, jog dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam (pareiškėjui) pagal CK 6.250 straipsnį turi būti atlyginta pinigais.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas – 519 dienų, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei pažeisti higienos normų reikalavimai, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir pagal EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

54. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė