2023-01-04 Nr. AB-587-3-62-3-02093-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-14-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02093-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alivdara“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alivdara“ prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alivdara“ 2022 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į teismą su prašymu pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2021 m. rugsėjo 22 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1491 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Privalomąjį nurodymą pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2022 m. vasario 10 d. pašalinti pastatytą elingą (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, jog Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 6 ir 8 dalimis, pareiškėjui surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo nurodė iki 2022 m. vasario 10 d. pašalinti pastatytą elingą (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę (išvežti statybines atliekas). Pareiškėjas prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8 dalimis. Teismas nurodė, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyto administracinio sprendimo (pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą) priėmimas yra viešasis administravimas, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Taigi, pareiškėjas, negalėdamas įvykdyti privalomojo nurodymo per jame nustatytą terminą, turėjo teisę pateikti rašytinį motyvuotą prašymą Inspekcijai dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyto administracinio sprendimo (pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą) priėmimas yra viešasis administravimas, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-602/2020).

Teismas pažymėjo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurioje numatyta asmenims teisė dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui kreiptis į teismą, taikymas galimas, kai privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 dalies pagrindu, t. y. kai nustatyta savavališka statyba. Nagrinėjamu atveju Privalomajame nurodyme nurodyta, jog įvertinus tai, kad minėtiems statiniams neprivalomas rengti nei statinio projektas, nei statybą leidžiantis dokumentas, savavališkos statybos faktas nenustatytas. Kadangi Privalomasis nurodymas surašytas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kai nėra savavališkos statybos, kilusio ginčo atveju Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikytinos ir šiuo pagrindu privalomojo nurodymo įvykdymo terminas šių nuostatų pagrindu negali būti pratęstas. Kadangi pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartį ir perduoti prašymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; jeigu apeliacinės instancijos teismas sutiks su skundžiamoje nutartyje pateiktu teisės aiškinimu, tuomet prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies ir 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, ta apimtimi, kad dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą tik tuo atveju, kai privalomasis nurodymas yra surašytas dėl savavališkos statybos, tačiau tokia teisė nenumatyta kai privalomasis nurodymas yra priimtas dėl statybos, kuriai nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas ir dėl to statyba nelaikoma savavališka, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 29 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta privalomojo nurodymo sąvoka. Nei minėtoje nuostatoje, nei kitose Priežiūros įstatymo straipsniuose įstatymų leidėjas neišskiria privalomųjų nurodymų į atskiras rūšis, pavyzdžiui, privalomieji nurodymai dėl savavališkos statybos ir privalomieji nurodymai dėl statybos, kuri nėra savavališka, bet laikoma neteisėta. Dėl tos priežasties skundžiamos teismo nutarties argumentas, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo yra taikoma tik tais atvejais, kai privalomasis nurodymas yra surašytas savavališkos statybos atvejais, bet negalima tais atvejais, kai privalomasis nurodymas surašytas dėl statybos, kuriai statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, neturi jokio teisinio ir loginio pagrindo.

Pačioje įstatymo normoje toks apribojimas taip pat nėra nustatytas: „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą“, šiuo atveju terminas savavališka statyba nėra paminėtas. Įstatymų leidėjas šiame kontekste savavališkos statybos terminą vartoja plačiąja prasme, kaip neteisėtos statybos sinonimą, kuris apima visus galimus neteisėtos statybos atvejus, tiek tais atvejais, kuomet statybos yra neteisėtos, nes vykdomos neturint privalomojo statybos leidimo, tiek tuos atvejus, kai statybos leidimas nėra privalomas, bet statybos laikomos neteisėtomis dėl pvz., specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pažeidimo.

Pačiame Priežiūros įstatyme savavališkos statybos terminas net nėra nustatytas, o istoriškai įstatymų leidėjas savavališkos statybos termino apibrėžimas keitėsi. Panagrinėjus Statybos įstatymo teisėkūros procesą matyti, kad savavališka statyba buvo įvardijama ir statinio (jo dalies) statyba, kai teismas statybą leidžiantį dokumentą pripažino negaliojančiu. Sistemiškai ir logiškai aiškinant skundžiamoje teismo nutartyje pateiktą teisės aiškinimą išeitų, kad tais atvejais, kuomet įstatymų leidėjas statinio statybai nustato privalomą reikalavimą gauti statybą leidžiantį dokumentą ir asmuo vykdo statybas pažeisdamas šią pareigą, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo, o tais atvejais, kuomet įstatymų leidėjas tokios pareigos nenustato ir asmuo atitinkamai nėra padaręs tokio pažeidimo, jis tokios teisės neturi.

Nors abiem atvejais privalomasis nurodymas sukuria asmeniui identiškas teisines pasekmes, t. y. asmuo yra įpareigojamas nugriauti pastatytą statinį ir tas nurodymas yra vykdomasis dokumentas. Logiška daryti prielaidą, kad savavališka statyba daugeliu atvejų yra kur kas šiurkštesnis pažeidimas, nei kiti galimi neteisėtos statybos atvejais. Kyla klausimas – kodėl įstatymų leidėjas, kur kas šiurkštesnių ir akivaizdesnių teisės normų pažeidimo atvejais suteikia asmeniui teisę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, o lengvesnių ir ne tokių akivaizdžių galimų teisės normų pažeidimo atvejais tokios teisės nesuteikia.

Taip aiškinant Priežiūros įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą galima daryti išvadą, kad juo yra pažeidžiamas konstitucinis lygiateisiškumo principas, tokiu teisiniu reguliavimu taip pat yra neteisėtai ribojama asmens teisė į teisminę gynybą, nes vieniems statytojams (savininkams) tokia teisė yra pripažįstama, o kitiems statytojams (savininkams) tokia teisė nesuteikiama. Nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad paminėti skirtumai, t. y. vienu atveju statytojai vykdė galbūt neteisėtas statybas neturėdami privalomo statybos leidimo ar nukrypdami nuo esminių projekto sprendinių, kitu atveju statytojai vykdė galbūt neteisėtus statybos darbus, kuriems statybos leidimas nebuvo privalomas, pateisina tokio skirtingo teisinio reguliavimo, susijusio su teise kreiptis į teismą ginant savo teises ir interesus, nustatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė Priežiūros įstatymo nuostatas. Pareiškėjo teigimu, teismo argumentas, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo yra taikoma tik tais atvejais, kai privalomasis nurodymas yra surašytas savavališkos statybos atvejais, bet negalima tais atvejais, kai privalomasis nurodymas surašytas dėl statybos, kuriai statybą leidžiantis dokumentas nebuvo privalomas, neturi jokio teisinio ir loginio pagrindo. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo patikrinimo.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-810-520/2020; 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-231-556/2022).

Nagrinėjamu atveju Inspekcijos 2021 m. rugsėjo 22 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-1491 priimtas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, nes tai nėra savavališka statyba. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos yra specialiosios, taikytinos tik savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrose, o specialaus teisinio reguliavimo nuostatų plečiamam taikymui ir ginčo teisiniams santykiams nėra jokių teisinių pagrindų. Specialaus teisinio reguliavimo nuostatos negali būti taikomos ir teisės normų analogijos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-415/2020). Be to, pareiškėjas į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus minėtam terminui.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018; 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-231-556/2022). Remiantis anksčiau aptartu kvestionuojamų Priežiūros įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymo priėmimo klausimą, priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alivdara“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė