A-822-2071-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2071/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjams R. V. (R. V.) ir I. Š. (I. Š.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. (A. Z.), I. N., V. Š., A. B., R. P., V. Š., N. K., I. L., R. V. (R. V.), V. D. (V. D.), S. V., S. S., A. J., S. V., E. Č., I. B., V. G. (V. G.), A. A., V. V., V. K. (V. K.), J. J., V. K., V. B., I. Š. (I. Š.), J. Š. (J. Š.), I. P. (I. P.), P. B. (P. B.), T. L., V. P., V. P. (V. P.), M. S., A. Š., M. S., A. K., P. K. (P. K.) skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. Z. (A. Z.), I. N., V. Š., A. B., R. P. (R. P.), V. Š., N. K., I. L., R. V. (R. V.), V. D. (V. D.), S. V., S. S., A. J., S. V., E. Č., I. B., V. G. (V. G.), A. A., V. V., V. K. (V. K.), J. J., V. K., V. B., I. Š. (I. Š.), J. Š. (J. Š.), I. P. (I. P.), P. B. (P. B.), T. L., V. P., V. P. (V. P.), M. S., A. Š., M. S., A. K., P. K. (P. K.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti darbo užmokesčio nepriemokos dalis už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.: A. Z. - 9 108,71 Lt; I. N. – 11 420,65 Lt; V. Š. – 9 445,70 Lt; A. B. – 8 609,3 Lt; R. P. – 7 701,62 Lt; V. Š. – 2 807,69 Lt; I. L. – 377,54 Lt; N. K. – 11 329,59 Lt; R. V. – 6 579,57 Lt; V. D. – 13 335,71 Lt; S. V. – 6 832,58 Lt; S. S. – 2 078,20 Lt; A. J. – 1 329,40 Lt; S. V. – 2 368,88 Lt; E. Č. – 1 173,07 Lt; I. B. – 6 577,80 Lt; V. G. – 1 443,15 Lt; A. A. – 4 061,36 Lt; V. V. – 1 896,20 Lt; V. K. – 1 630,23 Lt; J. J. – 1 261,78 Lt; V. K. – 3 812,91 Lt; V. B. – 2 669,93 Lt; I. Š. – 5 918,83 Lt; J. Š. – 2 136,32 Lt; I. P. – 2 482,21 Lt; P. B. – 2 857,75 Lt; T. L. – 1 437,11 Lt; V. P. – 787,29 Lt; V. P. - 656 96, Lt; M. S. – 1 207,49 Lt; A. Š. - 506,83 Lt; M. S. - 702,69 Lt; A. K. - 199,18 Lt; P. K. – 2 971,46 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai nurodė, kad dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį yra numatytas trejų metų terminas. Teigė, kad sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė iš esmės tokius pat argumentus kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pažymėjo, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Pabrėžė, jog įstatymas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalis: A. Z. - 6 976,68 Lt; I. N. - 8 192,25Lt; V. Š. - 6 735,26 Lt; A. B. - 7 058,55 Lt; R. P. - 5 485,23Lt; V. Š. – 2 718,97 Lt; I. L. - 377,54 Lt; N. K. - 9 273,05 Lt; R. V. - 5 063,02 Lt; V. D. - 11 023,22 Lt; S. V. - 4 749,56 Lt; S. S. - 1 938,79 Lt; A. J. – 1 329,40 Lt; S. V. - 2 319,97 Lt; E. Č. - 986,01 Lt; I. B. - 4 736,30 Lt; V. G. - 1 443,15 Lt; A. A. - 3 341,25 Lt; V. V. - 1 896,20 Lt; V. K. - 1 630,23 Lt; J. J. - 1 261,78 Lt; V. K. - 3 407,98 Lt; V. B. - 1 965,52 Lt; I. Š. - 5 440,41 Lt; J. Š. - 1 872,07 Lt; I. P. - 1 717,26 Lt; P. B. - 2 808,17 Lt; T. L. - 1 393,64 Lt; V. P. - 787,29 Lt; V. P. - 656, 96 Lt; M. S. - 1 091,74 Lt; A. Š. - 490,70 Lt; M. S. - 661,50 Lt; A. K. - 199,18 Lt; P. K. - 2 750,86 Lt. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėjais.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas senaties terminas ir daliai pareiškėjų atitinkamai sumažino priteistinas sumas. Nurodė, jog DK 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

III. Pareiškėjas R. V. (R. V.) (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. II t., b. l. 38), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką 6 579,57 Lt. Nurodo, jog atsakovas, prašydamas atidėti sprendimą vieneriems metams, nepateikė konkrečių įrodymų apie Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sunkią finansinę padėtį, todėl prašo netenkinti šio prašymo. Taip pat prašo priteisti teismo jam bylinėjimo išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, iš viso 79 Lt, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi. Be to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsniu prašo priteisti delspinigius. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą (b. l. 44-45) nurodo, jog nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai taikė trejų metų senaties terminą ir sumažino pareiškėjui priteistiną sumą. Teigia, jog pažyma dėl sunkios atsakovo finansinės padėties teismui buvo pateikta. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl bylinėjimo išlaidų. Teigia, jog apeliantas nenurodo pagrįstų argumentų, prašydamas priteisti delspinigius, todėl šis pašymas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47-49) su apelianto apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą ir atitinkamai sumažino prašomos priteisti sumos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apeliantui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. ABTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti senaties termino. Tai patvirtina atsakovo atsiliepimas į pareiškėjų skundą (b. l. 84-85) ir teismo posėdžio protokolas (b. l. 157-159). Nesant atsakovo prašymo, savo iniciatyva taikyti ieškinio senaties terminą teismas negalėjo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas ir nepagrįstai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą. Pažymėtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nėra laikytinas ginčo šalimi, todėl pirmosios instancijos teismas trečiojo suinteresuotojo asmens prašymu nepagrįstai pareiškėjui taikė DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir apeliantui priteistina visa dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas R. V. (R. V.) prašė priteiti jam 6 579,57 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (I t. , b. l. 2-4). Tačiau iš Darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės už 2007-2008 m. (I t., b. l. 7) matyti, jog pareiškėjui dėl 70 procentų ribojimo buvo neišmokta 5 935,06 Lt suma, todėl apeliantui priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos taikymo yra 5 935,06 Lt.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties (I t., b. l. 118a), teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas ne tik apeliantui, bet ir kitiems pareiškėjams, kurie sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria sprendimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, papildytina dalimi, kuria apeliantui neatidedamas teismo sprendimo vykdymas.

Iš apelianto prašymo priteisti bylinėjimo išlaidas matyti, jog jis prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8–83/2007, 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14–1/2007 ir kt.). Nagrinėjama byla buvo išnagrinėta ir pirmąja, ir apeliacine instancija, todėl ir bylinėjimosi išlaidos kiekvienos instancijos teismo priteistinos atskirai, todėl apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, nenagrinėtinas. Be to, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 4 d. nutartimi (II t., b. l. 2-4) priteisė apeliantui 80 Lt teismo išlaidoms atlyginti.

Apeliantas prašo, vadovaujantis CK 1.138 straipsniu priteisti delspinigius. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.138 straipsnis yra skirtas civilinių teisių gynimui. Apeliantas, besivadovaudamas pastaruoju straipsniu ir prašydamas priteisti delspinigius, nenurodo, nepagrindžia, nemotyvuoja ir nedetalizuoja delspinigių priteisimo pagrindo, todėl jo prašymas netenkintinas. Be to, pastebėtina, jog DK 207 straipsnyje yra numatyta darbdavio pareiga mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas apeliantui ne visą darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. veikė teisėtai.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantui pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl neteisingai apskaičiavo neišmokėto darbo užmokesčio sumą bei nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apeliantui priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, keistina priteisiant jam visą dėl tuo metu gauliojusios Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir neatidedant teismo sprendimo vykdymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. (R. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti:

„Priteisti pareiškėjui R. V. (R. V.) iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 5 935,06 Lt (penki tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt penki litai šeši centai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymo atidėjimą R. V. (R. V.) panaikinti“.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė