2023-04-05 Nr. AB-7522-3-61-3-01608-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-799-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saurida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (28.1) FR0682-413 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir 2020 m. spalio 21 d. sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 69-5 (toliau – ir 2021 m. sausio 26 d. sprendimas), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. S-(7-28/2021) (toliau – ir 2021 m. balandžio 23 d. sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos AVMI nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą ir nurodyti Bendrovei sumokėti 5 017,81 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 808,80 Eur GPM delspinigių, 1 505,00 Eur GPM baudą, iš viso 7 331,61 Eur. Papildomų mokesčių apskaičiavimas pagal patikrinimo aktą ir mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriuo patvirtintas pakeistas patikrinimo aktas, iš esmės yra grindžiamas tuo, jog pagal pakartotinio mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad UAB „Saurida“ iš susijusių asmenų S. R. ir E. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) įgijo aštuonis 1968–1995 m. statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį (dvi cisternas), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai), iš viso už 30 145 340 Lt.

Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad bendra nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 6 634 460 Eur. Mokesčių administratorius sprendime akcentavo, kad patikrinimo metu taikytos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 40 straipsnio 2 dalies nuostatos ir nustačius, kad UAB „Saurida“ įformino ilgalaikio materialiojo turto pirkimą iš susijusių asmenų už kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos kainos, o nuo sandorio kainos apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą nepagrįstai pripažino ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, pareiškėjo 2012 m. deklaruoti veiklos nuostoliai, susidarę dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo, sumažinti 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt.

Mokesčių administratorius sprendime taip pat nurodė, kad patikrinimo metu taikytos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 15 straipsnio nuostatos nustačius, kad susijusiam asmeniui neapmokestinamų palūkanų forma UAB „Saurida“ išmokėjo 115 503,17 Lt, kaip mokesčių administratorius nurodė, kitų ne su darbo santykiais susijusių ir ne individualios veiklos išmokų. Mokesčių administratoriaus manymu, taikant GPMĮ 22, 23, 24 straipsnių nuostatas apskaičiuotina papildomai mokėtina 17 325,48 Lt GPM suma.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) buvo perkvalifikuotos į kitas apmokestinamąsias pajamas, pareiškėjas po tikrinamojo laikotarpio (nuo 2013 m.) išmokėjęs palūkanas S. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. įformintą paskolos sutartį Nr. 10P-12-F (toliau – ir Paskolos sutartis) privalo nuo nepagrįstai išmokėtų palūkanų dalies išskaičiuoti GPM, vadovaudamasis GPMĮ nuostatomis.

Sprendime nurodyta, kad, taikant Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 604 nuostatas dėl kurso taikymo perskaičiuojant litus į eurus, papildomai apskaičiuojama eurais suma sudaro 5 017,81 Eur, todėl mokesčių administratorius šią patikrinimo akto dalį pakeitė ir nurodė, kad už 2012 m. UAB „Saurida“ apskaičiuojama 5 017,81 Eur papildomai mokėtino GPM. Taip pat apskaičiuoti delspinigiai ir bauda.

3. Pareiškėjas nurodė apskundęs Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimą centriniam mokesčių administratoriui – VMI. Skunde nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi teisinius santykius tarp UAB „Saurida“, S. R. ir E. R. pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl mokesčio administratorius neteisėtai bando ginčyti Sutartį ir Paskolos sutartį, iškreipti ir (ar) pakoreguoti šių sandorių sąlygas, įskaitant palūkanų išmokėjimą S. R. pagal Paskolos sutartį, dalį išmokėtų ir mokėtinų palūkanų neteisėtai priskirdamas (pripažindamas) kitomis ne su darbo santykiais susijusiomis ir ne individualios veiklos išmokomis bei šias išmokas apmokestinant GPM. Mokesčių administratorius, nukrypdamas nuo įsiteisėjusių teismų sprendimo privalomumo principo, bando neteisėtai bei viršydamas savo įgalinimus paneigti tuos sandorius, kartu ir teismo sprendimus, kuriais santykiai tarp S. R. ir UAB „Saurida“ buvo įvertinti kaip teisėti ir pagrįsti. Vertinant sandorius būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą sutarties laisvės principą. Mokesčių administratorius dalį S. R. išmokėtinų palūkanų „pervadindamas“ kitomis pajamomis, neteisėtai ir nepagrįstai panaikina Paskolos sutartį (jos sąlygas), nors pati sutartis yra teisėta bei galiojanti ir ji gali būti pripažinta niekine ar apsimestiniu sandoriu tik teismine tvarka. UAB „Saurida“ palūkanas S. R. išmokėjo pagal teisėtai sudarytą ir galiojančią Paskolos sutartį (jos sąlygas), o minėtos palūkanos pagal tuo metu galiojančius teisės aktus yra neapmokestinamos GPM. Bendrovė manė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas skirti UAB „Saurida“ 30 proc. dydžio baudą laikytinas neteisėtu ir nemotyvuotu, kadangi net manant, kad UAB „Saurida“ turi prievolę sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM (dėl to Bendrovė kategoriškai nesutinka), mokesčių mokėtojui turėjo būti taikytina ne didesnė, nei sankcijoje nustatyta minimalaus dydžio GPM bauda (t. y. 10 proc.). VMI net neužsiminė apie atsakomybę lengvinančią aplinkybę – mokesčių mokėtojo Bendrovės patikrinimo metu vykdytą bendradarbiavimą bei teiktą pagalbą mokestinį patikrinimą atliekantiems mokesčių administratoriaus pareigūnams.

4. Pareiškėjas teigė, kad VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimu atmetė Bendrovės skundą. VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendime iš esmės atkartojo vietos mokesčių administratoriaus (Klaipėdos AVMI) motyvus ir argumentus. Bendrovė kreipėsi į MGK. Skunde MGK pareiškėjas nurodė, kad S. R. ir UAB „Saurida“ nekilnojamojo turto perleidimo sandorio metu veikė kaip du ūkio subjektai, siekiantys naudos. S. R. siekė pelningai parduoti nekilnojamąjį turtą, o UAB „Saurida“ siekė įsigyti turtą, reikalingą veiklai plėtoti. UAB „Saurida“ neturint galimybės atsiskaityti už įsigytą nekilnojamąjį turtą iš karto, buvo pasirašyta Paskolos sutartis. Ūkio subjektai savo veikloje privalo laikytis galiojančių teisės aktų reikalavimų, nepriklausomai nuo reguliuojamo objekto. Tai, kad tuo metu galiojusi GPMĮ redakcija nenustatė išmokamų palūkanų apmokestinimo, negali būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia S. R. siekį piktnaudžiauti. Mokesčių administratoriaus teiginys, kad S. R. „įformino sutartį pats su savimi“, vėlgi patvirtina mokesčių administratoriaus darbuotojų nekompetenciją. Sandoriai (nekilnojamojo turto perleidimo ir paskolos) buvo sudaryti dviejų subjektų – S. R. ir UAB „Saurida“. Tai, kad už UAB „Saurida“ pasirašė direktorius S. R. (tai nėra draudžiama teisės aktais), neeliminuoja UAB „Saurida“ iš sandorio šalių. Pareiškėjas pažymėjo, kad esminis mokesčių administratoriaus pažeidimas yra tai, kad į biudžetą mokėtinos sumos yra apskaičiuotos pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus. UAB „Saurida“ mokestinis patikrinimas buvo pradėtas pagal 2020 m. gegužės 13 d. Klaipėdos AVMI pavedimą tikrinti Nr. (28.1)FR0773-1118. Tikrinamas laikotarpis buvo pasibaigęs prieš aštuonerius metus, o tai iš esmės mokestinį patikrinimą daro negalimą. Nesant teisėtos galimybės atlikti mokestinį patikrinimą, kuris pasibaigė beveik prieš aštuonerius metus, nėra jokios teisėtos galimybės mokesčių administratoriui priskaičiuoti UAB „Saurida“ į biudžetą mokėtinas sumas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu UAB „Saurida“ skundą patenkino iš dalies ir sumažino priskaičiuotą sumokėti į biudžetą baudą, t. y. nusprendė patvirtinti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių ir pakeisti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo dalį ir vietoj nurodymo sumokėti 1 505 Eur GPM baudą nurodyti pareiškėjui sumokėti į biudžetą 502 Eur GPM baudą. UAB „Saurida“ delspinigiai priskaičiuoti už laikotarpį, kai, pasak mokesčių administratoriaus, jo mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas. Pareiškėjui nėra žinoma iki šiol, kokiomis teisės normomis vadovavosi mokesčių administratorius, nustatydamas prievolę jam sumokėti mokesčius. Ginčijamuose sprendimuose nurodytos teisės normos prieštarauja viena kitai, paneigia viena kitą ir daro mokesčių administratoriaus veiksmus neaiškius, nekonkrečius ir, žinoma, neteisėtus. MGK nurodė, kad nepasisako dėl pareiškėjo skunde išdėstytų kitų argumentų („Papildomi argumentai“), kaip neturinčių įtakos apskaičiuotos ginčo prievolės pagrįstumui ir teisėtumui. Taip dalis pareiškėjo skundo liko neišnagrinėta, o tai iš esmės pažeidė jo teisę į teisminę gynybą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos prasme. Bendrovė vertino, jog Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimas, VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimas bei MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimas (toliau visi kartu – ir Sprendimai) yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar Klaipėdos AVMI pagrįstai pareiškėjui nurodė sumokėti 5 017,81 Eur GPM ir su jais susijusias sumas ir, ar pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas susijusiam asmeniui neapmokestinamų palūkanų forma išmokėjo 115 503,17 Lt kitų ne su darbo santykiais susijusių ir ne individualios veiklos išmokų. Šias palūkanas (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, perkvalifikavo į kitas apmokestinamąsias pajamas. Taip pat pareiškėjas mano, kad ginčo atveju buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo senaties terminas.

8. Atsakovas teigė, jog pagal pakartotinio mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjas iš susijusių asmenų S. R. ir E. R. pagal Sutartį įsigijo aštuonis Pastatus iš viso už 30 145 340 Lt. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, minėto turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 10 d. dieną sudarė 7 187 320 Lt. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje buvo paskirta ekspertizė, jos metu ekspertui pavesta atsakyti į klausimą, kokia buvo Sutartimi perleisto nekilnojamojo turto (kiekvieno daikto ir bendra) rinkos vertė sandorio sudarymo momentu. 2016 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akto Nr. 1610/17-NT išvadoje nurodyta, kad bendra minimo nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt).

Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu ekspertizės akte nurodytą turto vertę vertino kaip atitinkančią rinkos kainai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo direktorius ir vienintelis akcininkas S. R. kartu su sutuoktine E. R. pardavė pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus už kainą (30 145 340 Lt), didesnę nei tikroji rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt). Pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 604 atlikus 10 300 000 Lt užskaitą tarp pareiškėjo, S. R. ir E. R., pareiškėjo skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt).

Tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) S. R. pagal paskolos sutartį Nr. 10P-12-F suteikė Bendrovei (paskolos gavėjas) 19 845 340 Lt paskolą (pinigines lėšas) su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Taip pat Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjas yra skolingas paskolos davėjui 19 845 340 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal Sutartį (be Nr.), todėl šalių susitarimu įsiskolinimo už nekilnojamąjį turtą suma užskaitoma kaip paskolos davėjo suteikta paskola paskolos gavėjui. Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 26 d. atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą ir nustatė, kad Bendrovė už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimo) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų (iš jų 2012 m. išmokėta 364 035,54 Lt ir 2013 m.

– 1 145 434,80 Lt), mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies. S. R., būdamas Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje numatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino Paskolos sutartį pats su savimi su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia bendrove (UAB „Saurida“) formaliai įforminti Paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos.

Kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis. Įvertinusi teismo ekspertizės akte Nr. 1610/17-NT S. R. ir E. R. pareiškėjui parduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainą (22 907 463,48 Lt), kuri yra mažesnė už nurodytą Sutartyje (30 145 340 Lt), Klaipėdos AVMI darė išvadą, kad dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš Sutarties ir Paskolos sutarties. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjo įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37 Lt) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą.

Todėl Klaipėdos AVMI, taikydama MAĮ 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), t. y. 115 503,17 Lt perkvalifikavo į kitas apmokestinamąsias pajamas, konstatavo, kad Bendrovė, išmokėjusi S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Pareiškėjas įformino ilgalaikio materialiojo turto pirkimą iš susijusių asmenų už kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos kainos, ir nuo šios kainos apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą pripažino ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ 17 ir 18 straipsnių nuostatas.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis, pareiškėjas apskaitė gautas pardavimo pajamas, leidžiamus atskaitymus, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, kitos veiklos pajamas (sąnaudas) bei finansinės ir investicinės veiklos pajamas (sąnaudas) ir iš įprastinės veiklos apskaičiavo 2 157 587,21 Lt pelną prieš apmokestinimą. Buhalterinėje sąskaitoje Nr. 61150 „Materialaus turto nusidėvėjimas“ pareiškėjas užfiksavo materialiajam turtui apskaičiuotą nusidėvėjimą iš viso už 2 670 400,14 Eur, iš jų 338 717,27 Lt – nuo nekilnojamojo turto, įsigyto pagal anksčiau nurodytą Sutartį, pradinės vertės apskaičiuota nusidėvėjimo suma.

Visą septynių į eksploataciją įvestų nekilnojamojo turto objektų apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą (338 717,27 Lt) pareiškėjas priskyrė ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu iš susijusių asmenų pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pardavimo–pirkimo sutartį įsigytas ir į eksploataciją įvestas nekilnojamasis turtas, kurio įsigijimo kaina viršijo rinkos kainą 7 237 876,52 Lt bei nuo šios vertės apskaičiuota nusidėvėjimo suma, ir toliau turi būti nusidėvėjimas, tačiau nusidėvėjimo sąnaudų dalis, kuri apskaičiuota nuo įsigijimo kainos dalies, viršijančios tikrąją rinkos kainą, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

Patikrinusi PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą, Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjas, pažeisdamas PMĮ 17 straipsnio, 40 straipsnio nuostatas, 2012 m. ribojamų dydžių atskaitymams priskyrė 85 638,34 Lt nusidėvėjimo sąnaudų, apskaičiuotų nuo iš susijusio asmens įsigyto ilgalaikio turto įsigijimo kainos dalies, viršijančios tikrąją rinkos kainą. Klaipėdos AVMI pagrįstai konstatavo, kad deklaruoti mokestinio laikotarpio veiklos nuostoliai turi būti sumažinami iš viso 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt.

Pagal MAĮ 68 straipsnio 2 dalį (galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. ir po šios datos), mokesčiai bei su jais susijusios sumos pakartotinio patikrinimo turi būti apskaičiuotos už tokį laikotarpį kaip ir pirminio patikrinimo metu. Pareiškėjo pirminis patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430. Pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2009–2013 m. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjo pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. (28.1) FR0773-1118 išrašytas 2020 m. gegužės 13 d., tikrintas laikotarpis sutampa su pirmojo patikrinimo laikotarpiu. Atliekant pakartotinį patikrinimą, mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuoti tokio laikotarpio kaip ir pirminio patikrinimo metu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovas teigė, kad nebuvo pažeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis. Ginčo atveju pareiškėjo pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius turėjo teisę tikrinti laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo teisingumą.

Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nenustatė pažeidimo pobūdį sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Tačiau, atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad patikrinimo metu taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, pažeidimas susijęs su mokesčių vengimu, nuo patikrinimo metu apskaičiuotos 5 017,81 Eur GPM sumos, pareiškėjui skyrė 30 proc. mokesčio dydžio baudą, t. y. 1 505 Eur GPM baudą (5 017,81 Eur x 30 proc.). MGK, atsižvelgusi į tai, kad buvo nustatyta daugiau lengvinančių aplinkybių nei sunkinančių, baudą sumažino iki minimalios (10 proc.), t. y. 502 Eur GPM baudos (5 017,81 Eur GPM x 10 proc.).

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Saurida“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

10.1. Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (28.1)FR0680-405, kuriuo taikant GPMĮ 22, 23 straipsnio nuostatas apskaičiuota UAB „Saurida“ papildomai mokėtina 17 325,48 Lt (5 017,80 Eur) GPM suma nustačius, kad pareiškėjas išmokėjo kitas, ne su darbo santykiais ir ne individualios veiklos išmokas; taikant PMĮ 40 straipsnio nuostatas 2012 m. deklaruoti veiklos nuostoliai, susidarę dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, nepagrįstai priskirtų leidžiamiems atskaitymams, sumažinami 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt. Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą Nr. (28.1)FR0680-405, patvirtinti papildomai apskaičiuotą 5 017,81 Eur GPM sumą; skirti 1 505 Eur GPM baudą; atleisti nuo 1 691,75 Eur GPM delspinigių mokėjimo; nurodyti sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių ir 1 505 Eur GPM baudą.

10.2. VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimą. VMI nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Saurida“ direktorius ir vienintelis akcininkas kartu su sutuoktine E. R. pardavė pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus už kainą (30 145 340 Lt), didesnę nei tikroji rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt). Pagal Trišalį skolų užskaitymo aktą, atlikus 10 300 000 Lt užskaitą tarp pareiškėjo, S. R. ir E. R., pareiškėjo skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt).

Tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) S. R. pagal Paskolos sutartį suteikė Bendrovei (paskolos gavėjas) 19 845 340 Lt paskolą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Taip pat Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjas skolingas paskolos davėjui 19 845 340 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal Sutartį, todėl šalių susitarimu įsiskolinimo už nekilnojamąjį turtą suma užskaitoma kaip paskolos davėjo suteikta paskola gavėjui. 2015 m. birželio 26 d. atlikus pareiškėjo operatyvų patikrinimą nustatyta, kad Bendrovė už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimas) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų, mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies.

S. R., būdamas Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje nustatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino Paskolos sutartį pats su savimi su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia bendrove (pareiškėju) formaliai įforminti paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos. Kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis.

Pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas, laiku neatsiskaitęs už įsigytą nekilnojamąjį turtą, S. R. būtų mokėjęs 18,25 proc. metinių netesybų (delspinigių), kurios pagal GPMĮ nuostatas būtų laikomos S. R. apmokestinamosiomis pajamomis ir apmokestinamos GPM. VMI padarė išvadą, kad dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjo įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą.

Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, išmokėjęs S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Taip pat VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgusi į tai, jog pažeidimas susijęs su mokesčių vengimu, nuo patikrinimo metu apskaičiuotos 5 017,81 Eur GPM sumos pareiškėjui skyrė 30 proc. dydžio baudą, t. y. 1 505 Eur GPM baudą.

10.3. MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu nusprendė patvirtinti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių; pakeisti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo dalį ir vietoj nurodymo sumokėti 1 505 Eur GPM baudą nurodyti pareiškėjui sumokėti į biudžetą 502 Eur GPM baudą.

11. Teismas vadovavosi GPMĮ 15 straipsnio 1–2 dalimis, MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir iš byloje esančių duomenų (2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties, VĮ Registrų centro duomenų, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties dėl ekspertizės civilinėje byloje Nr. B2-223-368/2016, 2016 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akto Nr. 1610/17-NT) nustatė, jog turtas buvo parduotas už gerokai didesnę nei rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt), turtą pareiškėjui pardavė Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas S. R. kartu su sutuoktine E. R., t. y. Bendrovė turtą įsigijo iš susijusių asmenų.

12. Teismas sutiko su tuo, jog Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu ekspertizės akte nurodytą turto vertę vertino kaip atitinkančią rinkos kainai.

13. Teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašytas trišalis skolų užskaitymo aktas Nr. 604, pagal kurį užskaitoma tarpusavio skolos suma – 10 300 000 Lt. Užskaitą patvirtina ir aktas dėl skolų suderinimo. Atlikus užskaitą tarp pareiškėjo, S. R. ir E. R., pareiškėjo skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt). 2021 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 10P-12-F, kurios dalykas – 19 845 340 Lt paskolos suma – piniginės lėšos, kurias pareiškėjas yra skolingas S. R. už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal Sutartį. S. R. 19 845 340 Lt paskolos sumą suteikė Bendrovei kaip paskolą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Teismas vadovavosi atsakovo pateikta informacija, jog Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 26 d. atliko pareiškėjo operatyvų patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad Bendrovė už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimo) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų (iš jų 2012 m. išmokėta 364 035,54 Lt ir 2013 m. – 1 145 434,80 Lt), mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies. S. R., būdamas Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje nustatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino Paskolos sutartį su Bendrove su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia Bendrove, t. y. pareiškėju, formaliai įforminti Paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos. Įvertinęs tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis.

14. Teismas sutiko su atsakovo 2021 m. sausio 26 d. sprendime, MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendime padarytomis išvadomis, kad, įvertinus teismo ekspertizės akte Nr. 1610/17-NT S. R. ir E. R. pareiškėjui parduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainą (22 907 463,48 Lt), kuri yra mažesnė už nurodytą Sutartyje (30 145 340 Lt), dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjo įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą. Todėl, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), t. y. 115 503,17 Lt, buvo pagrįstai perkvalifikuota į kitas apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių apskaičiuotas ginčo mokėtinas GPM. Teismas taip pat sutiko su išvada, kad pareiškėjas, išmokėjęs S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp Sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo įsigyto nekilnojamojo turto kaina neatitiko rinkos kainos, todėl pagal Sutartį S. R. išmokėtina nekilnojamojo turto rinkos kainą viršijanti suma negali būti laikoma nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis ar grąžintinomis paskolos lėšomis. Pareiškėjas, išmokėjęs S. R. minėtą palūkanų dalį, siekė mokestinės naudos, t. y. nevykdyti jam tenkančios išskaičiuojančio asmens pareigos, neskaičiuoti nuo susijusiam asmeniui išmokėtinų pajamų GPM, nepagrįstai jas vertindamas kaip GPM neapmokestinamas palūkanas. Pareiškėjas yra mokestį apskaičiuojantis asmuo, kuriam GPMĮ nustatytais atvejais, išmokant išmokas, kurios priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, yra nustatyta pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Teismas sprendė, kad Bendrovei buvo pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 5 017,81 Eur GPM.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su LAT nutartimi, mokesčių administratoriaus veiksmais, bandant ginčyti Sutartį ir Paskolos sutartį, ir pan., nes nagrinėjamu atveju Sprendimuose būtent ir buvo vertinti tarp šalių sudaryti sandoriai tiek, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu ar siekiu jų išvengti. Teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius bei padarydamas atitinkamas išvadas, kaip nors pakeitė ar panaikino tarp šalių (pareiškėjo ir R.) sudarytos civilinės sutarties sąlygas ir pan.

16. Dėl pareiškėjo skundo argumento, susijusio su neteisėta ir nemotyvuota jam skirta bauda, teismas nurodė, kad Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendime apskaičiavo ir skyrė pareiškėjui 30 proc. mokesčio dydžio baudą (1 505 Eur (5 017,81 Eur x 30 proc.)), nes nebuvo nustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Tokį sprendimą patvirtino VMI. Tačiau MGK sprendimą pakeitė ir skyrė pareiškėjui 10 proc. dydžio, t. y. 502 Eur, GPM baudą (5 017,81 Eur x 10 proc.), atsižvelgusi į tai, kad Bendrovė viso patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus pareigūnais, pripažino, t. y. nei Klaipėdos AVMI, nei MGK neskundė nustatytų pažeidimų dėl netinkamai taikytų PMĮ nuostatų (dėl ginčo nekilnojamojo turto nusidėvėjimo sumų priskyrimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams) apskaičiuojant apmokestinamojo pelno dydį (nuostolių sumą). Šio klausimo pareiškėjas nekėlė ir skunde teismui. O ši aplinkybė lemia išvadą, kad pareiškėjas pripažino mokesčių įstatymo pažeidimą. Teismas nurodė, jog buvo atsižvelgta į tai, kad pažeidimo mastas yra santykinai nedidelis. Teismas sprendė, kad pareiškėjui bauda buvo sumažinta skundą nagrinėjant MGK, buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias bei kitas aplinkybes ir skirta minimali 10 proc. bauda. Tai reiškia, kad pareiškėjui skirta bauda jau yra sumažinta iki jo nurodomo dydžio, todėl nėra jokio pagrindo dar kartą mažinti paskirtą baudą.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui apskaičiuota 808,80 Eur GPM delspinigių, jų pagrindas ir dydis atitinka teisės aktų reikalavimus bei faktinę situaciją. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjui apskaičiuotų minėtų delspinigių, tad teismas plačiau to klausimo nenagrinėjo, tik nurodė, kad VMI 2020 m. spalio 21 d. sprendime atleido pareiškėją nuo 1 691,75 Eur GPM delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2019 m. spalio 14 d., t. y. kai mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas.

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl į biudžetą mokėtinų sumų apskaičiavimo pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1–2 dalimis (redakcija, galiojusia iki 2020 m. sausio 1 d., ir redakcija, galiojusia nuo 2020 m. sausio 1 d.) ir priėjęs prie išvados, kad mokesčiai bei su jais susijusios sumos pakartotinio patikrinimo metu negali būti apskaičiuotos už ilgesnį laikotarpį nei pirminio patikrinimo metu, vadinasi, turi būti apskaičiuota už tokį patį laikotarpį. Teismas nustatė, kad pirminis pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430. Pagal teisės aktus, pareiškėjas galėjo būti tikrinamas už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (nuo 2009 m. iki 2013 m.). Laikotarpis, už kurį tikrinama, buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 9 d., sustabdytas 2015 m. sausio 12 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 27 d. dėl papildomai gautos informacijos įvertinimo, sustabdytas nuo 2015 m. vasario 27 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2019 m. spalio 14 d. gautai informacijai įvertinti ir patikrinimo aktui surašyti; patikrinimas baigtas 2019 m. lapkričio 5 d. Pakartotinis patikrinimas pradėtas 2020 m. gegužės 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118. Šio patikrinimo metu mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos už tokį patį laikotarpį, kaip ir pirminio patikrinimo metu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas patvirtino atsakovo išvadą, kad MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu turėjo teisę tikrinti laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo teisingumą, kadangi pirminis pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą.

19. Teismas nusprendė, kad Sprendimai yra aiškūs, suprantami ir argumentuoti bei pagrįsti teisės aktų reikalavimais; juose tinkamai įvertinti visi pagrindiniai pareiškėjo argumentai, todėl nėra jokio pagrindo jų naikinti.

20. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, o taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Saurida“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimą, VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimą, MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 9 d., sustabdytas 2015 m. sausio 12 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 27 d. dėl papildomai gautos informacijos įvertinimo, sustabdytas nuo 2015 m. vasario 27 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2019 m. spalio 14 d. gautai informacijai įvertinti ir patikrinimo aktui surašyti; patikrinimas baigtas 2019 m. lapkričio 5 d. Kitas mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2020 m. gegužės 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118. Pareiškėjas teigia, kad tai nėra joks pakartotinis patikrinimas, kaip teigia mokesčių administratorius, MGK ar teismas. Bet kuris viešojo administravimo subjektas (ir mokesčių administratorius) privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnyje numatytais reikalavimais viešojo administravimo subjektams, kuriuo, be jokios abejonės, yra ir 2020 m. gegužės 13 d. pavedimas tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118. Nesant dokumento tekste net užuominos, kad mokestinis patikrinimas yra pakartotinis, tokios išvados negalėjo padaryti nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei teismas. Tokia išvada visi minėti subjektai peržengė savo kompetencijos ribas.

23. Pareiškėjas teigia, kad nesant pagrindo teigti, jog patikrinimas buvo pakartotinis, tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek teismas turėjo vadovautis MAĮ 68 straipsniu. Bendrovės mokestinis patikrinimas pradėtas pagal Klaipėdos AVMI 2020 m. gegužės 13 d. pavedimą tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118, kuriame nurodyti mokestinio patikrinimo laikotarpiai. Taigi tikrinamas laikotarpis buvo pasibaigęs prieš aštuonerius metus, kas iš esmės mokestinį patikrinimą daro negalimu, nėra jokios teisėtos galimybės mokesčių administratoriui priskaičiuoti Bendrovės į biudžetą mokėtinas sumas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai darė išvadą, kad S. R., būdamas Bendrovės direktoriumi ir vieninteliu akcininku, nepasinaudojo sutartyje numatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino sutartį pats su savimi su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudingiau su susijusia Bendrove formaliai įforminti Paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos. Pareiškėjas teigia, kad tiek Bendrovė, tiek S. R. siekė naudos, atitinkamai įsigyti ir pelningai parduoti turtą, Bendrovei neturint galimybės atsiskaityti už įsigytą turtą, iš karto buvo pasirašyta Paskolos sutartis. Tai, kad tuo metu galiojusi GPMĮ redakcija nenumatė išmokamų palūkanų apmokestinimo, negali būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia S. R. siekį piktnaudžiauti. Teisės aktus priėmė ne S. R. ir ne Bendrovė, teise neapmokestinti išmokamų palūkanų pasinaudojo daugelis, todėl mokesčių administratoriaus pasvarstymai apie tai, kaip turėjo po nekilnojamojo turto perleidimo elgtis S. R., yra tik retoriniai pasvarstymai. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius tikrino nekilnojamojo turto perleidimo sandorį ir Paskolos sutartį, buvo priskaičiavęs dėl šių sandorių sumokėti į biudžetą E. R. ir S. R. beveik po 350 000 Eur mokėtino GPM, tačiau šie mokesčių administratoriaus sprendimai buvo panaikinti. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus teiginiu, jog S. R. įformino sutartį pats su savimi ir laiko tai mokesčių administratoriaus darbuotojų nekompetencija, nes akivaizdu, kad sandoriai buvo sudaryti dviejų subjektų – S. R. ir Bendrovės. Tai, kad S. R. pasirašė kaip Bendrovės direktorius, neeliminuoja Bendrovės iš sandorio šalių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam nėra žinoma, kokiomis teisės normomis vadovavosi mokesčių administratorius, nustatydamas prievolę sumokėti mokesčius Bendrovei. Sprendimuose nurodytos teisės normos prieštarauja viena kitai, paneigia viena kitą ir daro mokesčių administratoriaus veiksmus neaiškiais, nekonkrečiais ir neteisėtais.

25. Pareiškėjas nurodo, kad nei MGK, nei teismas nepasisakė dėl papildomų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Tokiu būdu dalis pareiškėjo skundo liko neišnagrinėta, o tai pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

26. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, jog apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

28. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą, teikto teismui, argumentus ir papildomai nurodo, kad, VMI viršininko 2005 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. VA-3 „Dėl pavedimo tikrinti FR0773 formos ir jos pildymo taisyklių patvirtinimo” buvo patvirtintos Pavedimo tikrinti FR0773 formos ir jos priedo FR0773P pildymo taisyklės, (toliau – ir Taisyklės) pagal kurių 5.10 punktą, pavedime tikrinti turi būti nurodytas ankstesnio pavedimo tikrinti numeris (kai atliekamas mokesčių mokėtojo pakartotinis patikrinimas). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad buvo atliekamas pakartotinis patikrinimas, VMI, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, 2020 m. gegužės 13 d. pavedime tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118 nurodė ankstesnio pavedimo tikrinti numerį – FR0773-430. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tai nėra joks pakartotinis patikrinimas, atmestini.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (28.1) FR0682-413, kuriuo įformintas Bendrovės ribotos atsakomybės juridinių asmenų pelno mokesčio, GPM, įmokų į Garantinį fondą, Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 ir MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. S-(7-28/2021), pagrįstumo ir teisėtumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatavo, kad mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai, priešingai, nei teigia pareiškėja, yra aiškūs, suprantami ir argumentuoti bei pagrįsti teisės aktų reikalavimais, juose tinkamai įvertinti visi pagrindiniai pareiškėjo argumentai.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl 2020 m. gegužės 13 d. pavedimo tikrinti Nr. (28.1)FR0773-118 turinio (tai nebuvo pakartotinis patikrinimas), nepagrįstai netaikė MAĮ 68 straipsnio, padarė nepagrįstas išvadas apie S. R. elgesį, nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų kitų argumentų.

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nurodyta sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių ir 502 Eur GPM baudą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytą savo poziciją, tvirtindamas, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

34. MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja terminą, už kurį apskaičiuojamas arba perskaičiuojamas mokestis, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi teisės akto redakcija nustatė „ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“, nuo 2020 m. sausio 1 d. teisės aktas pakeistas: „ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos“. MAĮ 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos: pirminis pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430, tikrintas laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pakartotinis patikrinimas pradėtas 2020 m. gegužės 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118, tikrintas laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

36. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad 2020 m. gegužės 13 d. pavedimas tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118 yra naujas, jame nenurodyta, kad patikrinimas pakartotinis, nes 2020 m. gegužės 13 d. pavedime tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118 expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyta, kad ankstesnio pavedimo tikrinti numeris yra FR00773-430. Tai atitinka Taisyklių (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 5.10 punkto reikalavimus, kad pavedime tikrinti turi būti nurodytas ankstesnio pavedimo tikrinti numeris (kai atliekamas mokesčių mokėtojo pakartotinis patikrinimas).

37. GPMĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyventojai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Finansų ministras nustato šios dalies įgyvendinimo taisykles (GPMĮ 15 str. 2 d.). Gyventojai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais ir tvarka turi iš naujo apibūdinti pajamas ar išmokas (GPMĮ 15 str. 3 d.).

38. MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 2 d.).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamoje byloje dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių, Bendrovė, išmokėjusi S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo, todėl, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), t. y. 115 503,17 Lt, buvo pagrįstai perkvalifikuota į kitas apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių apskaičiuotas ginčo mokėtinas GPM. Šias išvadas pagrindžia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas iš S. R. ir E. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį (dvi cisternas), esančius (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 145 340 Lt. 2016 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akto Nr. 1610/17-NT išvadoje nurodyta, kad bendra nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt). Turtą pareiškėjui pardavė Bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas S. R. kartu su sutuoktine E. R.. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios paneigtų pareiškėjo elgesio ne vienintelį, bet pagrindinį tikslą – mokestinės naudos siekimą.

40. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai surinko ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei skundo argumentus. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

42. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis nustato reikalavimus teismo sprendimo turiniui. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas yra be motyvų.

43. Kaip jau nurodyta šios nutarties 33 punkte, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų kitų argumentų, atmeta kaip abstrakčius (nenurodyta kokių esminių pareiškėjo argumentų neišnagrinėjo) ir subjektyvius (tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina situaciją, nedaro teismo sprendimo neteisėtu ar nemotyvuotu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikšto skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti skundžiamus sprendimus, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime expressis verbis nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose tinkamai įvertinti visi pagrindiniai pareiškėjo argumentai (pirmosios instancijos teismo sprendimo 21 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/91). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo netenkinantys motyvai negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar nepasisakymui apie nagrinėjamos administracinės bylos esmę.

44. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

46. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis