2017-04-18 Nr. AB-8534-3-61-3-00481-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-387-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.9; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. P., D. P., O. P. (O. P.) ir G. P. (G. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per du mėnesius jam natūra atkurti nuosavybės teises į senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, turėtą žemės sklypą; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. raštą Nr. 49SF-(14.49.104.)-J017; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. ISS-(7.5)-3224.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo senelis D. R., miręs 1947 m., iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise turėjo 5 560 kv. m ploto žemės sklypą. Šis juridinis faktas yra nustatytas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo buvusiems savininkams, D. R. sūnaus A. R. žmona ir pareiškėjo motina, J. R., kaip teisėta pretendentė, 1992 metais padavė prašymą grąžinti D. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėjas nurodė, kad iki J. R. mirties nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės sklypo dalį visiškai atkurtos nebuvo. Iš 0,2780 ha jai priklausiusios atkurti dalies J. R. vardu, remiantis 1998 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 01-107, atkurta tik 0,0927 ha žemės sklypo dalis. Likusi neatkurtoji 0,1853 ha žemės dalis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį tenka jos įpėdiniams.

Pareiškėjas, kaip vienintelis J. R. turtą priėmęs įpėdinis, yra vienintelis pretendentas į likusią neatkurtą D. R. turėtą žemę. Pareiškėjo teigimu, nuo prašymo atkurti nuosavybės teises praėjo 23 metai, tačiau nuosavybės teisės iki šiol nėra visiškai atkurtos. Kad vilkinama atkurti nuosavybės teises, galima pagrįstai spręsti iš atsakovų neveikimo, sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą, nes vietoj to sistemingai siūlomi kiti atkūrimo būdai – atlyginti pinigais ar vertybiniais popieriais, galiausiai ir mišku, nors po motinos mirties pareiškėjo pageidavimas buvo perduoti žemės sklypą, lygiavertį turėtajam.

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į atsakovus prašydamas imtis neatidėliotinų veiksmų ir atkurti nuosavybės teisę į jo senelio D. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę bei suteikti su tuo susijusią papildomą informaciją. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo nurodyta, kad įstatymo nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pasinaudota teise patikslinti J. R. prašymą, pateikiant naują prašymą, kuriame būtų išreikšta valia dėl kito nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Pareiškėjo manymu, tokia atsakovų pozicija prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir yra siekis vilkinti nuosavybės atkūrimo procesą.

Tai, kad J. R. pageidavo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atkurti natūra, yra nurodyta jos pirminiame prašyme. Kadangi pirminis prašymas grąžinti žemę paremtas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu natūra, pareiškėjas darė išvadą, kad jam turi būti nuosavybės teisės atkuriamos irgi natūra, t. y. tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos J. R..

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pažymėjo, kad nuosavybės teisės į 0,5560 ha žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises prašė atkurti J. R., buvo atkuriamos buvusio savininko D. R. vaikų (N. R. ir A. R.) turto paveldėtojams. Dėl tos priežasties A. R. minėto žemės sklypo tenkanti dalis (0,2780 ha) jam mirus buvo atkuriama taip: J. R. tenkanti dalis – 0,0927 ha, M. P. tenkanti dalis – 0,0927 ha, P. R. tenkanti dalis – 0,0927 ha. Atsakovai darė išvadą, kad nuosavybės teisės J. R. į išlikusį D. R. nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos visiškai. Mirus pareiškėjo seseriai M. P., į jai tenkančią 0,0927 ha žemės sklypo dalį nuosavybės teisės atkuriamos jos sutuoktiniui, vaikams ar įvaikiams. Dėl šios priežasties pareiškėjas nėra vienintelis pretendentas į likusią neatkurtą 0,1853 ha D. R. turėtą žemę. Atsakovai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu ir pažymėjo, kad teise išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pareiškėjas nepasinaudojo, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymas pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą negalėjo sukurti Tarnybai pareigos atkurti nuosavybės teisės į žemę šiame prašyme nurodytu būdu. Todėl pareiškėjo reikalavimas Tarnybai parengti išvadą dėl žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, suprojektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėtam sklypui likusią atkurti 0,1853 ha žemės sklypo dalį yra nepagrįstas.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. P., D. P., O. P. ir G. P. atsiliepimais į skundą prašė skundą tenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad J. R., turėdama teisę, jog jos atžvilgiu būtų atkurtos nuosavybės teisės į 0,2780 ha minėto žemės sklypo dalį natūra, 1998 m. birželio 3 d. notariškai patvirtinto susitarimo pagrindu savo vaikams M. P. bei pareiškėjui P. R. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiomis dalimis: M. P. – 0,0927 ha žemės sklypo; P. R. – 0,0926 ha žemės sklypo, o sau pasiliko teisę į 0,0927 ha žemės sklypo dalį. Į šią dalį nuosavybės teisės J. R. yra atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu. O likusi atkurti dalis, t. y. 0,1853 ha žemės sklypo, į kurią nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos, tenka pareiškėjui ir M. P. palikimą priėmusiems įpėdiniams. Tretieji suinteresuoti asmenys darė išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog, praėjus 23 metams nuo prašymo atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą padavimo, D. R. iki nacionalizacijos priklausiusios žemės dalis, t. y. 0,1853 ha, vis dar nėra atkurta, yra teisingas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Tarnybą per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui P. R.. Likusią skundo dalį teismas atmetė.

Teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 punktu ir pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra yra vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų žemės reformos metu. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015, 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-901/2009, rėmėsi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 1061, 111 punktais, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintos Žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 3.3, 3.6.1, 3.6.2, 5 punktais, iš Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)56 turinio nustatė, kad atsakovas pakvietė pareiškėją ir trečiuosius suinteresuotus asmenis kreiptis į rašte nurodytą Vilniaus miesto skyriaus specialistą siekiant nustatyti (kartografuoti) buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribas. Kadangi atsakovui nepakako archyvinės medžiagos kartografuoti sklypo ribas, buvo pakviestos bendradarbiauti nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimą suinteresuotos šalys, kartu pasitelkiant visus ir jų turimus informacijos šaltinius. Teismas pabrėžė, kad žemės kartografavimo darbai yra sudėtinė žemėtvarkos projekto dalis, o teismų praktikoje pripažįstama, jog Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių terminas prasideda nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje.

Teismas konstatavo, kad iki šiol neatlikti kartografavimo darbai, nes abi šalys nepakankamai intensyviai bendradarbiavo, nėra formalaus pagrindo teigti, kad atsakovai vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, matyti, jog 2011 m. vasario 21 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius pažymoje Nr. 18 patvirtino, jog pagal P. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko D. R. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) g. (buv. (duomenys neskelbtini)) 0,5560 ha žemės pagal Atkūrimo įstatymą P. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės.

Teismas darė išvadą, kad dar 2011 m. buvo pripažinta, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės. Teismas nenustatė priežasčių, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau, kadangi atsakovai nepateikė jokių duomenų, jog nuo šio laikotarpio iki 2014 m. būtų buvę atlikti kokie nors veiksmai, susiję su pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad į Lietuvos centrinį valstybės archyvą buvo kreiptasi tik po 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo. Procesas vyksta dar nuo 1992 m., t. y. daugiau nei 23 metus. Teismas darė išvadą, kad, nors ir nėra formalaus pagrindo teigti, jog atsakovai vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises, tačiau pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliai taikyti įstatymus, o teisingai išspręsti ginčą. Teismo nuomone, atsižvelgus į pagrįstą, nuodugnų ir objektyvių bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimą, sutiktina su pareiškėju, kad daugiau nei 23 metus besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi nepateisinamai ilgai labiau dėl atsakovų, o ne dėl pareiškėjo veiksmų.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nors ir nėra pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą sprendimui dėl nuosavybės teisės atkūrimo priimti, tačiau teismas, sistemiškai, lingvistiškai ir teleologiškai vertindamas Atkūrimo įstatymo nuostatas, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, jog žemė grąžinama natūra nedelsiant.

Teismas vertino pareiškėjo skundžiamų raštų turinį ir darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nurodyta, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas rėmėsi Tvarkos 3 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-162/2014 ir darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas pareiškėjui P. R. turi būti vykdomas pagal J. R. prašymą, t. y. natūra, ypač kad pareiškėjas ir formuluodamas reikalavimą teismui prašo nuosavybę atkurti būtent natūra.

Teismas nustatė, kad pagal 1998 m. birželio 3 d. J. R., M. P. ir P. R. notariškai patvirtintą susitarimą, žemės sklypas (0,2780 ha) prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų grąžintas tokia tvarka: J. R. – 0,0927 ha žemės sklypo, M. P. – 0,0927 ha žemės sklypo, ir P. R. – 0,0926 ha žemės sklypo. J. R. tenkanti 0,0927 ha žemės sklypo yra atkurta. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas gali pretenduoti tik į jam skirtą žemės sklypo dalį, t. y. 0,0926 ha. Teismas, įvertinęs ginčijamų raštų turinį, faktinį ir teisinį raštų pagrindą, ginčijamų raštų panaikinimo pagrindų nenustatė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str.).

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, jog tam, kad Tarnyba priimtų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra, pirmiausia savivaldybės administracijos direktorius turi parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pagal turimą (išlikusią) arba kartografuotą planinę medžiagą. Atsakovas vadovaujasi Tvarkos 1061 punktu, Metodinių nurodymų 3.3 punktu, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymi, kad Tarnybai teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų rengimas. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, kad Tarnyba per ilgai vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys tik 2014 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašė informuoti, kokie yra atlikti dokumentų paruošimo darbai dėl žemės atkūrimo, kada rengiamasi galutinai įforminti žemės sklypo perdavimo dokumentus. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiais, kad tik Tarnyba privalėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjo atžvilgiu, nes pareiškėjas 2014 m. buvo informuotas, jog, norint nustatyti (kartografuoti) buvusio savininko turėtos žemės ribas, reikia kreiptis į Vilniaus miesto skyriaus specialistą. Atsakovas daro išvadą, kad pats pareiškėjas nesiekė paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto skyriaus saugojamoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra paties pareiškėjo prašymo atlikti D. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemėvaldos, į kurią galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, kartografavimo.

Pareiškėjas P. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, patirtas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Pareiškėjo manymu, atsakovo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę 1992 m. kovo 31 d. pateikė pareiškėjo motina J. R., nurodydama pareiškėją ir jo seserį M. R. kaip turinčius teisę į buvusio savininko turėtos žemėvaldos susigrąžinimą. Šiame prašyme buvo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – nuosavybės teises į turtą atkuriant natūra. Pareiškėjo manymu, šis prašymas sukūrė teisinę pareigą institucijai pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Atsakovas 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 01-107 J. R. atkūrė į jai tenkančią dalį nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0927 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Į likusią buvusio savininko turėtos žemėvaldos dalį nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Atsakovas 2011 m. vasario 21 d. pažymoje Nr. 18 nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusio savininko turėtą žemę pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės. Pareiškėjas daro išvadą, kad, siekdamas realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, atliko visus veiksmus, kurie priklausė nuo jo, t. y. laiku pateikė visus reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašyme buvo nurodytas nuosavybės atkūrimo būdas – natūra, todėl pareiškėjas nurodo pagrįstai tikėjęsis, kad šiuo būdu bus sugrąžinta jam priklausanti buvusio savininko turėtos žemės dalis.

Pareiškėjas remiasi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad nuosavybės teisės privalėjo būti atkurtos vėliausiai iki 2011 m. rugpjūčio 21 dienos. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas neįvykdė pareigos laiku atkurti nuosavybės teises, neįvykdė savo prievolės laiku ir tinkamai informuoti pareiškėją apie tai, kad nepakanka archyvinės medžiagos kartografuoti buvusio savininko žemės sklypo ribas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakymą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2014 m. rugpjūčio 8 d., todėl tik po šio rašto gavimo dienos atsakovui tapo žinoma, jog nėra išlikusi planinė medžiaga ir yra būtinybė nustatyti buvusio žemės sklypo ribas atliekant kartografijos darbus.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pareiga atlikti kartografijos darbus ir nustatyti, ar yra laisvos valstybinės žemės, yra atsakovo pareiga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. spalio 23 d. rašto Nr. 49SF-(14.49.104.)-J017, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-3224 teisėtumo ir pagrįstumo bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui P. R., atkuriant nuosavybės teises natūra.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, įpareigojo Tarnybą per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui. Likusią skundo dalį teismas atmetė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Tarnyba įpareigojama per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ne tik Tarnyba turi rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjo atžvilgiu, bet reikalingos ir paties pareiškėjo bei Vilniaus miesto savivaldybės pastangos.

Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 90 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS602-84/2012, AS552-123/2013, A858-919/2013). Nagrinėjamos kategorijos bylose pirmiausiai turi būti vertinamas atsakovo veikimas bei nustatoma, ar buvo delsiama atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, jei tokie veiksmai neatliekami, nustatoma, dėl kokių priežasčių. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiklai yra taikytinos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normos. Nepagrįstas delsimas priimti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus sprendimus neatitinka įstatymo viršenybės principo, kuris reikalauja veikti teisės aktuose nustatytu būdu.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27576/05).

Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas, numatantis, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų;

žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui;

įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ši institucija turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Tvarkos 111 punkte įtvirtinta, kad šios Tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikydamosi šių terminų: į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinėse ribose esančią žemę, kuri buvo priskirta šio miesto savivaldybės teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., – per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje; į miestuose turėtą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra turėtoje vietoje, – per 3 mėnesius nuo savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo.

Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui.

Tvarkos 1061 punkte įtvirtinta tvarka, kuria privaloma vadovautis atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Šiame Tvarkos punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Šių metodinių nurodymų 3.3 punkte nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus. Tvarkos 1061 punkte taip pat nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypo projektavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą patvirtina ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo dienos ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui.

Kaip matyti, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas, be kita ko, tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų, taip pat ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, tinkamas teisių ir pareigų vykdymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai Tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Tvarkos 106 ir 1061 punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1032/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra į jo senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėtą žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad D. R. sūnaus A. R. žmona J. R., pareiškėjo motina, 1992 m. kovo 31 d. prašymu (t. I, b. l. 92) kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą, prašydama natūra atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemėvaldos susigrąžinimą nurodė P. R. ir M. R. (M. P.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnyba 1996 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 53-174-1587 (t. I, b. l. 84) pranešė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavusiai J. R., jog jos pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisei į buvusio savininko D. R. žemę atstatyti, ir paprašyta tolesniam nagrinėjimui pateikti naudojamo žemės sklypo plano kopiją iš techninės apskaitos bylos ir nekilnojamojo turto, esančio sklype, teisinio registravimo dokumento kopiją. Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. spalio 2 d. raštu Nr. 53-629-158A (t. I, b. l. 85) kreipėsi į Vilniaus miesto merą, nurodydama, kad J. R. bus atstatoma nuosavybės teisės į 0,2276 ha žemės, suteikiant naudojamą žemės sklypą prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Taip pat šiuo raštu prašoma nustatyti minėto žemės sklypo ribas ir plotą, nustatyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti sklypo architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti kitus žemės sklypo naudojimo paskirties apribojimus ir sąlygas, pasiūlyti žemės servitutus. Šis raštas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 31/98/17-340 (t. I, b. l. 83) buvo patikslinant, nurodant, kad J. R. bus atkuriamos nuosavybės teisės į 0,2780 ha žemės, suteikiant naudojamą žemės sklypą prie namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini).

Iš Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 18 (t. I, b. l. 56) matyti, kad pagal P. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko D. R. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) g. 0,5560 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą P. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0927 ha žemės. M. P. teisę į žemės sklypo dalies atkūrimą paveldėję Alina, Diana ir O. P. kartu su pareiškėju 2014 m. gegužės 8 d. prašymu (t. I, b. l. 54-55) kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėją, prašydami pranešti, kokie atlikti dokumentų paruošimo darbai dėl buvusio savininko D. R. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise turėtos žemės atkūrimo ir jos perdavimo jų nuosavybėn, atsižvelgiant į kiekvienam tenkančių žemės dalių dydžius, taip pat pranešti kada rengiamasi įforminti šio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn dokumentus.

Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-56 (t. I, b. l. 59-60), atsakydamas į aptartą 2015 m. gegužės 8 d. prašymą, nurodė, kad, norint nustatyti (kartografuoti) buvusio savininko D. R. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės ribas, reikia kreiptis į Vilniaus miesto skyriaus vyr. specialistę dėl žemės ribų kartografavimo datos ir laiko nustatymo. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.105.)-88 (t. I, b. l. 58) kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas skubos tvarka pateikti turimą planinę medžiagą (žemės sklypo planą, schemą ir kt.) D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir kitus archyve turimus dokumentus, susijusius su minėtu buvusiu savininku, bei sklypo kaimyninių sklypų planinę medžiagą.

Pareiškėjas P. R. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymu (t. I, b. l. 68-69) kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėją, prašydamas pateikti informaciją dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir imtis veiksmų atkurti jo senelio D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos 0,2780 ha ploto žemės sklypo dalį pareiškėjui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį minėtajam žemės sklypą. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1017 (t. I, b. l. 42-47), atsakydamas į minėtą pareiškėjo prašymą, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikta reikalinga planinė medžiaga. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl šio Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus rašto, 2014 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-3224 (t. I, b. l. 48-52) nurodė, kad nuosavybės teisės pareiškėjui gali būti atkuriamos ne tik grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę, pagal J. R. išreikštą valią – susigrąžinti žemę natūra, bet ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitos paskirties. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra įrašytas į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę.

Įvertinusi, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovai neteisėtai vilkino priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjo motinai nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos jos pageidautu būdu dar 1998 metais. Likusiems pretendentams atkurti nuosavybės teises jų pasirinktu būdu – atgauti žemę natūra – kliudė ir iki šiol kliudo žemės sklypo planinės medžiagos nebuvimas, žemės sklypas nėra kartografuotas, savivaldybės administracijos direktorius nėra pateikęs duomenų, ar pareiškėjo senelio valdytos žemėvaldos vietoje yra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima projektuoti grąžintiną natūra sklypą. Tik atlikus D. R. valdyto žemės sklypo ribų kartografavimą bei gavus iš savivaldybės administracijos duomenis apie laisvos valstybinės žemės buvimą toje teritorijoje, bus galima spręsti ar iš viso egzistuoja galimybė atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, 2015 m. gruodžio 8 d. patikslindamas skundą, aiškiai apibrėžė skundo dalyką, nurodydamas, kad prašo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti būtent tokio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, o ne abstrakčiai nagrinėti galimybes pareiškėjui atkurti nuosavybes teises įvairiais būdais.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įpareigojimą Tarnybai per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui P. R., nepakankamai atsižvelgė į minėtas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, pagal kurį, nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra šiuo atveju priima Tarnyba, tačiau tam būtinas ne tik Tarnybos nustatytų veiksmų atlikimas, bet ir savivaldybės administracijos kompetencijai priskirtų veiksmų, lemiančių, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra, atlikimas nustatytu eiliškumu. Pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs atsakovą per konkretų terminą priimti galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, taip pat nepakankamai atsižvelgė į teisingai nustatytą faktinę bylos aplinkybę, kad 2014 m. pareiškėjas buvo informuotas, jog norint kartografuoti buvusio savininko D. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės ribas, reikia kreiptis į Vilniaus miesto skyriaus specialistą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą ar teikęs prašymą atlikti D. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemėvaldos, į kurią galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, kartografavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Todėl nagrinėjamu atveju Tarnyba negali nesivadovauti Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytais reikalavimais ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, neturėdama savivaldybės administracijos pateiktos informacijos apie laisvos valstybinės žemės buvimą, nes tai reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju nesant atliktiems kartografavimo darbams dėl nepakankamo abiejų šalių bendradarbiavimo ir šiame sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūros etape esant teisės aktais reglamentuotam būtinam tarpinstituciniam bendradarbiavimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis įpareigoti Tarnybą priimti galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo negali būti laikoma teisėta, pagrįsta ir įvykdoma. Todėl teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetant, kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, tinkamai bendradarbiaudamas su atsakovu, turėtų kreiptis į specialistus dėl žemės sklypo kartografavimo, suteikti jiems turimus duomenis apie žemės sklypo buvimo vietą ir ribas, o gavus iš savivaldybės administracijos informaciją apie tai, ar toje vietoje yra laisvos valstybinės žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo poziciją, turėtų nuspręsti, kokiu būdu atkurti nuosavybės teises.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis dėl pareiškėjo skundžiamų atsakovų raštų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgusi į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkina. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Tarnyba įpareigota per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui P. R., keistina, pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmetant kaip nepagrįstą. Likusi pirmosios instancijos teismo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota per keturis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui ir šią pareiškėjo P. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Likusios dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Virginija Volskienė