2020-03-04 Nr. AB-4864-3-61-3-02004-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-13-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02004-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. R. (G. R.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., G. R. (G. R.), N. R. (N. R.), S. N., uždarajai akcinei bendrovei „Vyto sklypai“, R. R. (R. R.), (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarė S. K., Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarė V. Š., Vilniaus miesto 2-ojo notaro biuro notaras R. K.), dėl sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0725 ha žemės;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ dalį dėl 0,0221 ha žemės;

3) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

4) panaikinti NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ dalį dėl 0,0721 ha žemės;

5) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės;

6) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

7) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo;

8) pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos R. R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo;

9) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

10) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

11) panaikinti NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0719 ha žemės;

12) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ dalį dėl 0,0226 ha žemės;

13) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas;

14) panaikinti NŽT 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N. “;

15) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ dalį dėl 0,0225 ha žemės;

16) panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą S. N. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vyto sklypai“;

17) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,1 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini));

18) taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas NŽT 2017 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 1SD-1604-(3.7E) su NŽT darbo grupės parengta 2017 m. gegužės 9 d. išvada Nr. 1LS-80-(3.2) dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų R. R., S. R. (S. R.), R. R. ir K. D. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo teisėtumo. Susipažinus su gauta medžiaga nustatyta, kad: G. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso; P. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0946 ha didesnį plotą nei jam priklauso. Dalį žemės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurią nuosavybės teisės P. R. buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6748, P. R. 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi perleido J. L. ir R. R., kuris 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutartimi dalį to paties žemės sklypo padovanojo G. R.. Vilniaus m. 21-ojo notaro biuro notarė 2016 m. spalio 3 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą P. R. dukrai J. L., paveldėtam nekilnojamam turtui – žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); N. R., kuriam nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso; S. N., kuriai nuosavybės teisės turėjusios būti atkurtos į buvusio savininko S. R. turėtą 0,2458 ha žemės, realiai buvo atkurtos į 0,3404 ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0945 ha didesnį plotą nei jam priklauso. S. N. vieną iš sklypų, t. y. 0,1915 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notaro, perleido UAB „Vyto sklypai“, kuris 2017 m. kovo 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. RK-1280 šį sklypą pardavė UAB „Santakos miškas“.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pretendentai, siekdami atkurti nuosavybės teises į žemę, pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimą Nr. 30-R, kuriame nurodyta, kad „Vilniaus apygardos teismo ipotekos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931–1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021 yra žinių, kad savininkai – M. R., įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K., sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės“. Minėti asmenys dokumente įvardinti kaip žemės sklypo bendraturčiai. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų bylose taip pat buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija. Pateiktoje plano kopijoje yra taisymai, t. y. pakeistos žemės sklypų ribos, nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B, planas oficialiai nepatvirtintas. Pretendentai rėmėsi pateiktu 1938 m. planu nurodydami, kad žemę nuosavybės teise valdė trys savininkai – R. R., S. R. ir R. R., nes K. D. plane neįrašyta. Be to, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. žemę niekas nesikreipė, todėl pretendentai mano, kad visa 4,9170 ha žemė priklausė R. R., S. R. ir R. R.. NŽT Vilniaus skyrius pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė 4,9170 ha žemės, tačiau atsakovai šia teise nepasinaudojo.

Pareiškėjas rėmėsi pretendentų pateiktais Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimu Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjimu Nr. 257-R, kuriuose įrašyti duomenys apie savininko M. R. įpėdinių – žmonos R., sūnų S. ir R. bei dukters D. K. turėtą 4,9170 ha žemę. Duomenys įrašyti (duomenys neskelbtini) išskirstymo vienkiemiais 1926–1936 m. byloje esančiame 1932 m. sąraše ir (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931–937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021. Pareiškėjo teigimu, šie dokumentai atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodytus dokumentus, todėl pagal juos ir turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, padarė išvadą, kad teises į 4,9170 ha žemės sklypą turėjo keturi savininkai, iš kurių kiekvienas nuosavybės teise valdė po vieną ketvirtąją dalį 4,9170 ha žemės, t. y. po 1,2292 ha žemės, todėl atkurti nuosavybės teises į S. R. 1,2292 ha žemės turėjo teisę G. R., N. R., P. R., S. N., H. N., t. y. kiekvienas į 0,2458 ha. Pretendentams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei priklausė buvusiam turto savininkui žemės dalį, todėl tuo pagrindu priimti skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Atitinkamai turėtų būti panaikinti ir visi administraciniai aktai, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (paveldėjimo teisės liudijimai, sandoriai ir kt.). Pažymėjo, kad teisės aktus pripažinus neteisėtais, asmuo negali būti laikomas teisėtu žemės savininku, todėl turtas iš jo turi būti išreikalaujamas taikant restituciją.

Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą S. R. be jokio teisinio pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį nei galima plotą, todėl ir pretendentams G. R., N. R., P. R. ir S. N. nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą nei priklauso. Vykdant nuosavybės teisių procesą nepagrįstai buvo nustatyta, kad 4,9170 ha ploto žemę valdė tik trys savininkai, t. y. R. R., S. R. ir R. R., taip pat nepagrįstai paneigiant bendrasavininkės K. D. statusą. NŽT darbo grupė, atlikusi ginčo nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą, nustatė, kad kiekvienam iš pretendentų nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į 1,2292 ha žemės (4,9170 / 4), o ne į 1,6390 ha (4,9170 / 3), kaip buvo nustatyta.

Atsakovai J. L., N. R., S. N., G. R. ir G. R. atsiliepimuose į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 4,9170 ha ginčo žemės sklypo, kurio Nr. 50, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, savininkai buvo M. R. ir R. R.. M. R. ir R. R. turėjo tris vaikus S. R., P. R. ir K. D.. Po M. R. mirties ginčo žemės bendraturčiais tapo R. R., S. R., P. R. ir K. D. (teisinis pagrindas – 1931–1937 m. ipotekos knygoje Nr. 17021 esantys duomenys apie tai, kad M. R. įpėdiniai – žmona R., sūnūs S. ir R. bei duktė D. K. sklype Nr. 50 turėjo 4,9170 ha žemės).

Teismas nurodė, kad byloje ginčas keliamas dėl to, jog buvusiam žemės savininkui S. R., kaip bendraturčiui, kartu su R. R., R. R. ir K. D., buvo nustatytas didesnis valdytos žemės plotas, nei šis nuosavybės teise iš tiesų valdė iki nacionalizacijos (4,9170/3/5). Pareiškėjo NŽT teigimu, esamoje faktinėje situacijoje K. D. iš ginčo žemės sklypo valdytojų buvo eliminuota be jokio teisinio pagrindo (Lietuvos centrinio archyvo išduoto žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištrauka, kuriuo remiantis K. D. buvo pripažinta kaip neturinti teisės į ginčo žemę, prokuroro ir NŽT nuomone, nėra tinkamas įrodymas Tvarkos 12 punkto nuostatos prasme).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Tvarkos nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą, svarbu yra tai, ar atitinkamas asmuo buvo žemės savininkas, buvusio savininko turėta nuosavybė ir šios nuosavybės apimtis.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių buvusiam žemės savininkui S. R. atkūrimo teisėtumas (dėl teisėtos 4,9170 ha žemės sklypo dalies) proceso šalių ginčijamas remiantis skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais. Pagrindinis dokumentas (teisinis pagrindas), kuriuo remiantis S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. ir R. R. iki nacionalizacijos valdytos 4,9170 ha žemės dalį – 1,6390 ha, yra (duomenys neskelbtini) 1932 m. planas (jo ištraukos), sutikrintas 1938 m., kuris, pareiškėjo ir NŽT teigimu, nėra tinkamas dokumentas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) kaimo 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., yra išduotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo, t. y. institucijos, kurioje saugomi atitinkamų valstybės ir kitų institucijų saugoti perduoti oficialūs dokumentai ir ši faktinė aplinkybė yra reikšminga vertinant plano teisėtumą. Plane matyti, kad vientisas 4,9170 ha žemės plotas yra padalintas į tris dalis: sklypas Nr. 50 – S. R., sklypas Nr. 50A – R. R., sklypas Nr. 50B – R. R.. Sklype Nr. 50B vizualiai matomo kvadrato formos žemės ploto (tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50B) viena iš linijų yra punktyrinė, todėl negalima vertinti, kad tarp sklypų Nr. 50 ir Nr. 50B yra įsiterpęs ketvirtas sklypas. Teismas vertino, kad NŽT iškelta abejonė dėl galbūt vientisame ginčo sklype esančio ir ketvirto sklypo, atmestina dėl to, jog sklype Nr. 50B esanti pavaizduota linija yra punktyrinė, tuo tarpu ginčo sklype pavaizduotų atskirų trijų sklypų ribos yra aiškiai lygių tiesių linijų. Plane nėra nurodyta, kieno ribas žymi punktyrinė linija, tačiau lyginant su kitų sklypų ribas žyminčiomis linijomis, negalima spręsti, kad punktyrinė linija vaizduoja ketvirto sklypo vieną iš ribų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš į bylą pateikto 1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimo matyti, jog juo (duomenys neskelbtini) savivaldybė informuojama, kad 1938 m. balandžio 9–30 d. prasidės (duomenys neskelbtini) seniūnijos sklypų matavimas / plano tikrinimas, o Techninė ataskaita dėl žemės sklypų plano patvirtina apie 1938 m. Vilniaus apskrities klasifikacinės komisijos matininko atliktą sklypų, esančių valdoje – (duomenys neskelbtini), tikrinimą. Teismas pažymėjo, kad Techninės ataskaitos protokole nurodyta, jog 1938 m. birželio 27–31 d. Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos / Vilniaus 5-sios mokesčių inspekcijos braižytojas, atvykęs į žemės sklypą, patikrino sklypo: padalytos (duomenys neskelbtini), išsidėsčiusius (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės planą, kurį 1922 m., 1929 m. ir 1932 m. parengė matininkai (nurodyti vardai, pavardės). Techninėje ataskaitoje esančiame plane (po sutikrinimo) matyti pataisymai (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri sklypai Nr. 50, 50A, 50B), tačiau jie (pataisymai) galėjo atsirasti atlikus 1932 m. plano patikrinimą. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų sutikrinimo aplinkybių. Teismas vertino, kad planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 d. priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs, o 1932 m. plano „patikrinimas“ buvo atliktas vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą.

Teismas nurodė, kad byloje pateiktų 1928 m. balandžio 25 d. Hipotekos taisyklių, kurios galiojo Lenkijos Respublikos Rytinių Žemių teritorijose ir kurių galiojimas 1938 m. ginčo plano sudarymo laikotarpiu nėra paneigtas, 153 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas 152 straipsnyje paminėtas suinteresuotasis, kuris neprisistatė nurodytą dieną arba vėliausiai iki pasibaigiant senaties terminui, laikomas atsisakiusiu turtinės teisės. Taigi 1937 m. 4,9170 ha žemė, kartu su kitais šeimos nariais, priklausė ir K. D. (K. D.). Byloje pateikti duomenys apie 1938 m. ginčo žemės sklypo valdytojus patvirtina, kad 4,9170 ha žemės sklypo savininkais buvo įvardinti S. R., R. R. ir R. R., t. y. 1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta K. D., todėl tikėtina, kad galbūt K. D. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė

Teismas pažymėjo, kad atsakovas G. R. įrodinėjo, jog K. D. 1938 m. gyveno visai kitoje vietoje nei yra ginčo žemės sklypas, o pareiškėjas įrodinėjo, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, kadangi tai nepaneigia K. D. nuosavybės teisių. Teismas vertino, kad K. D. gyvenamosios vietos pasikeitimas (galbūt po santuokos), nėra teisiškai nereikšmingas, ypač ginčijamu 1938 m. laikotarpiu. Vilniaus krašte 1938 m. galiojęs teisinis reguliavimas galėjo sąlygoti tai, dėl ko 1938 m. plane nėra nurodyta K. D. žemės dalis. Vilniaus krašte 1918–1940 m. galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies „Rytų žemių civilinė teisė“ (toliau – ir Sąvadas) 1127 straipsnyje įtvirtinta, kad valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype, padalintu jos senelio. Taigi byloje nesant duomenų, kad K. D. būtų pareiškusi teises į 1937 m. pažymoje nurodyto, kartu su kitais šeimos nariais valdyto ginčo žemės sklypo dalį, galima spręsti, kad jai teisė į ginčo sklypo dalį nepriklausė vadovaujantis Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis. Faktą, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m. ir, kad mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, patvirtina byloje pateiktas išrašas iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos. Pateikto valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje bažnyčios, kurios santykių su valstybe teisiniai aspektai sureguliuoti atskiromis sutartimis, dokumento, kaip įrodymo, teismas neturi pagrindo vertinti kaip nepatikimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje surinkti ir aptarti rašytiniai įrodymai (1938 m. balandžio 4 d. Vilniaus 5-osios iždo įstaigos Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos pranešimas, Techninė ataskaita dėl žemės sklypų) nesudaro pagrindo abejoti, jog 1932 m. plano sutikrinimas, kuris buvo atliktas seniūnijos nurodymu, 1938 m. realiai įvyko. Šis faktas, be kita ko, patvirtintas plano sutikrinime dalyvavusių asmenų parašais, planų sutikrinimo duomenys fiksuoti oficialiuose archyve saugomuose dokumentuose. 1938 m. plane atlikti pataisymai, kuriems prieštarauja pareiškėjas, galėjo būti sąlygoti planų sutikrinimo aplinkybių. Tuo tarpu pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė. Teismas sutiko, kad 1938 m. plane atlikti taisymai, planas oficialiai nėra patvirtintas, tačiau pažymėjo, kad šio plano tikrumu leidžia neabejoti aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, kurios galbūt lėmė, kad K. D. nėra nurodytos 1938 m. plane (ištraukoje). 1938 m. planas pagal Taisyklių 12 punktą yra tinkamas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, be to, jis yra vėliausiai išduotas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (Tvarkos 13 punktas).

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai, kuriems nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos vadovaujantis 1938 m. planu, neturėjo pagrindo abejoti plano ar vėliau priimtų nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių administracinių aktų teisėtumu ir turėjo teisę remtis tuo, kad jie ateityje nebus panaikinti ir pripažinti negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimų tenkinimas reikštų, kad valstybės institucijų padarytų klaidų (nuosavybės teisės atkurtos remiantis planu, kurio teisėtumą vėliau ginčija NŽT) našta toliau tektų atsakovams. Tokia situacija neatitinka teisingos pusiausvyros, kurią reikalauja užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Taigi restitutio in integrum (atstatymas į seną padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu:

1) tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą;

2) tenkino atsakovo NŽT apeliacinį skundą;

3) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo: 3.1. pareiškėjo pareiškimą tenkino; 3.2. panaikino NŽT 2016 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 46S-190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0725 ha žemės; 3.3. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6749 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G.

R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0221 ha žemės; 3.4. taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo G. R. 0,0725 ha plotą iš 1,0331 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,0221 ha plotą iš 1844/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 3.5. panaikino NŽT 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 46S-198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0721 ha žemės; 3.6. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6748 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės; 3.7. pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V.

Š. išduoto 2016 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį dėl 0,0721 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 3.8. pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2010 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos P. R., J. L. ir R. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo; 3.9. pripažino negaliojančia Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K. patvirtintą 2012 m. gruodžio 6 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos R.

R. ir G. R., dalį dėl 0,0225 ha ploto, esančio 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas, perleidimo; 3.10. taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. 0,0721 ha plotą iš 1,2858 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 3.11. taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės J. L. ir G. R. 0,0225 ha plotą, esantį 1841/40060 dalyje žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 3.12. panaikino NŽT 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 46S-217 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0719 ha žemės; 3.13. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. R.“ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0226 ha žemės; 3.14. taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovo N. R. 0,0719 ha plotą iš 1,0305 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,0226 ha plotą iš 1839/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas; 3.14. panaikino NŽT 2016 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 46S-56 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“; 3.15. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6753 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. N.“ “ ta apimtimi, kiek juo atkurta nuosavybė į 0,0225 ha žemės; 3.16. panaikino Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R.

K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą S. N. ir UAB „Vyto sklypai“; 3.17. taikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisė Lietuvos valstybei iš atsakovės S. N. 904,10 Eur, kuriuos ji gavo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2016 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 3.18. taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn iš atsakovės S. N. 0,0225 ha plotą iš 1841/20030 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas nesuteiktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas vien tik formaliais pareiškimo argumentais 1938 m. plano, kurio pagrindu atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas ginčo sklypo dalis, neteisėtumo neįrodė. Taip pat su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad planų tikrinimo, kuris buvo organizuotas 1938 m. balandžio 9–30 d. ir atliktas vadovaujantis Finansų ministro 1936 m. įsakymo 39 parag. žemės sklypų klasifikavimui pagal Žemės mokesčio įstatymą priežastys ir tikslai teisiškai nėra svarbūs. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad pagal Vilniaus 5-osios iždo įstaigos 1938 m. balandžio 4 d. raštą plano tikrinimas vietovėje turėjo prasidėti 1938 m. balandžio 9–30 d., tačiau, kaip matyti iš protokolo, Vilniaus apskrities kvalifikacinės komisijos Vilniaus 5-osios mokesčių inspekcijos braižytojas atvyko į vietovę 1938 m. birželio 27–31 d. Tuometinio Lenkijos Respublikos Finansų ministro 1936 m. įsakymo paskirtis buvo suklasifikuoti žemės sklypus pagal žemės rūšis / kategorijas apmokestinimo tikslais. Šiuo Finansų ministro 1936 m. įsakymu buvo įgyvendinamas 1935 m. kovo 26 d. priimtas įstatymas, reglamentuojantis žemės klasifikavimą pagal kategorijas. Kito įstatymo, išleisto 1934 m. kovo 15 d., kuris reglamentuoja nekilnojamojo turto mokesčių administravimą, 62–65 straipsniuose nurodytos pareigos, kurias turi ne tik turto savininkai, bet ir jo valdytojai, nėra. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, mokesčių inspekcijos braižytojas, turėjo pareigą vykdyti žemės, kuri valdoma nuosavybės teise ar kita teise, klasifikavimą pagal žemės rūšis / kategorijas ir nėra jokio pagrindo teigti, kad mokesčių inspekcijos braižytojas, turėdamas tikslą klasifikuoti nuosavybės teise turimą ar kita teise valdomą žemę, galėjo panaikinti nuosavybės teisę kuriam nors iš savininkų ar sukurti nuosavybės teises į žemės sklypą kitam asmeniui pastarojo sąskaita.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad K. D. neprarado nuosavybės teisės dėl Techninėje 1938 m. ataskaitoje esančiame plane 1938 m. atliktų pataisymų (užbrauktas bendras sklypo plotas, nurodyti atskiri skirtingo dydžio sklypai Nr. 50, 50A, 50B, nenurodant nei vieno iš šių sklypų ploto dydžio), ranka įrašius trijų savininkų pavardes, jos pavardės pataisymuose neįrašius. Braižytojas, vadovaudamasis minėtu 1936 m. Finansų ministro įsakymu ir aukštesnės galios teisės aktais, neturėjo teisės vienam iš savininkų panaikinti turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, o kitiems savininkams jo sąskaita padidinti nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Net ir tuo atveju, jei K. D. būtų praradusi nuosavybės teisę dėl kokių nors priežasčių, jos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas negalėjo būti padalintas kitiems trims savininkams skirtingais dydžiais padidinant jų turėtą žemės sklypo dalį bendrame sklype, 1932 m. plane pažymėtame 50 numeriu, koreguotame 1938 m. Byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kokiu pagrindu kiti trys savininkai, ranka įrašyti koreguotame plane, turėjo teisę įgyti K. D. žemės sklypą, išskyrus pirmosios instancijos teismo nurodytas dvi aplinkybes:

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad K. D. buvo ištekėjusi iki 1938 m., ji mirė (duomenys neskelbtini) vietovėje, darė prielaidą, kad ji prarado teisę į turėtą žemės sklypo dalį vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies „Rytų žemių civilinė teisė“ Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis, pagal kurį valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi pateiktu išrašu iš Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios laidotuvių registracijos knygos, kuriame nurodyta mirties vieta – (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad įraše nurodyta mirties vieta nei pagal Katalikų bažnyčios dokumentus, nei semantine prasme nereiškia mirusiosios gyvenamosios vietos, be to, ir mirties data yra pernelyg nutolusi nuo 1938 m. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui G. R. 2019 m. sausio 8 d. pateiktą išrašą iš Gyventojų surašymo, vykdyto 1942 m. gegužės 27 d., kuriame yra įrašas apie K. D., gyvenančią (duomenys neskelbtini), net ir darant prielaidą, kad tai yra K. D. (K. D. ir D. K. gimimo metai nesutampa; Archyvo pažymoje apie gimimą nurodyta, kad K. D. gimė (duomenys neskelbtini), o Seimo rinkėjų sąraše K. D. gimimo data nurodyta (duomenys neskelbtini)), kaip neįrodantis, kad K. D. iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos pradžios (1940 m.) ar anksčiau jau buvo praradusi nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija vertino, kad negalima daryti išvados, jog šiuo pagrindu K. D. neteko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ir taip buvo paneigtos jos nuosavybės teisės;

Antroji aplinkybė, kurią nurodė pirmosios instancijos teismas, siejama su tuo, kad „1938 m. į ginčo sklypo bendrasavininkus jau nėra įtraukta K. D., todėl tikėtina, kad galbūt K. D. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė. Tokią prielaidą teismas padarė vertindamas 1937 m. pažymos prierašą, kad ne vėliau kaip per nustatytą terminą suinteresuoti asmenys turi pareikšti savo teises į išvardytus žemės sklypus Vilniaus hipotekos skyriaus raštinėje, o to nepadarius per minėtą terminą, bus taikomos 1919 m. Hipotekos įstatymo 153 straipsnio nuostatos. Teismas, pacitavęs Hipotekos įstatymo 153 straipsnį ir nevertinęs, ar būtent savininkai, nurodyti prie žemės sklypo, pažymėto Nr. 50, kuriam po jų sujungimo 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta preliminarioji hipoteka, įskaitant K. D., yra suinteresuotas asmuo pagal nurodytas taisykles, kuris turi prisistatyti, taip pat nevertinęs per kurį laikotarpį (kada pasibaigė senaties terminas) tai buvo būtina atlikti ir kokiu būdu „prisistatymas“ įforminamas, ar tokį „prisistatymą“ įvykdė kiti trys ginčo sklypo savininkai, padarė prielaidą, kad galbūt K. D. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią aplinkybę, kuri grindžiama tik prielaidomis, laikė neįrodyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą teiginį, kad tai, jog nei vienas pilietis (K. D. įpėdinis) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę, reiškia, kad ji nebuvo ginčo sklypo savininkė. Prašymo nepateikimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo savaime neapsprendžia nuosavybės teisių turėjimo / neturėjimo. Šiuo atžvilgiu reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad K. D., kuri mirė būdama jauna, įpėdiniai jos mirties metu buvo nepilnamečiai, ir šiuo atžvilgiu kiti savininkai ir jų įpėdiniai, kurie pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, yra geresnėje padėtyje. Kartu teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ir atsakovės J. L. teiginį, kad tai, jog (duomenys neskelbtini) kaimo ir dalies (duomenys neskelbtini) žemės 1938 m. plano ištrauka, saugoma valstybiniame archyve, reiškia, kad šis dokumentas prilyginamas valstybinio archyvo pažymėjimui ir atitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimus ir, kad labiau tikėtina, jog K. D. nuosavybės teisės į ginčo sklypą neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad aptartas 1938 m. koreguotas planas, kurio taisymai nepasirašyti, asmenų sąrašas, į kurį būtų įtraukti tik trys savininkai su nurodytu konkrečiu žemės sklypo plotu, nepateiktas, pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį nelaikytinas valstybinio archyvo išduotu pažymėjimu ir nėra toks dokumentas, kuris pagal Vyriausybės patvirtintos minėtos Tvarkos 12 punktą galėtų būti priskirtas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R, tai patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R6-210 pateikta kopija. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad visas ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė tik trims M. R. įpėdiniams: žmonai R., sūnums S. ir R.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.). Dėl nurodytų priežasčių atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą ¼ dalį ginčo sklypo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo pozicija, kad nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti administraciniai aktai, kurie priimti ne tik pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bet visuotinai žinomą teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda), nes pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės, nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R., S. R., o valstybė prarastų savo turtą, kuriuo galėtų disponuoti (be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka grąžinant jo dalį teisėtiems K. D. įpėdiniams), t. y. realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.

IV. Atsakovas G. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais. Atsakovas prašyme nurodo:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčo aplinkybėms nepagrįstai netaikė Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tome įtvirtintų teisės normų, kuriomis vadovaujantis turėjo būti nustatyti ginčo objektu esančio žemės sklypo savininkai ir jų dalys jame. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neteisingai nustatė ginčo objektu esančio savininkų skaičių, o ši aplinkybė išnagrinėtoje byloje yra esminė. Neteisingas žemės savininkų skaičiaus nustatymas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Šioje byloje spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad žemės sklypą iki nacionalizacijos nuosavybės teise (lygiomis dalimis) valdė trys asmenys (bendraturčiai), yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas turėjo byloje esančią medžiagą (reikšmingas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus) įvertinti vadovaudamasis žemės sklypo nacionalizacijos metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies nuostatomis ir remdamasis jomis arba pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nacionalizuoto žemės sklypo savininkus ir jų turėtos nuosavybės apimtį, arba motyvuotai konstatuoti, kad nacionalizuoto žemės sklypo savininkai pirmosios instancijos teismo nustatyti neteisingai.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas išaiškinimas dėl teisės į paveldėtą turtą pasibaigimo akivaizdžiai prieštarauja Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1001 straipsniui ir kasacinio teismo praktikoje pateiktiems šios normos išaiškinimams. Byloje nustatęs, kad K. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir išėjo gyventi į svetimą ūkį, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo šios aplinkybės pripažinti nereikšminga, o turėjo aiškintis, ar ištekėjusi ir išėjusi gyventi į svetimą ūkį, ji (iki žemės sklypo nacionalizavimo) nebuvo atidalyta iš tėvų turėto nekilnojamojo turto (gavusi „pasogą“) ir tik tada spręsti, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti ją žemės sklypo bendraturte.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo išvadas grindė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktais klaidingais duomenimis. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2020 m sausio 15 d. raštu Nr. V5-72 pripažino, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. išduotame archyviniame pažymėjime Nr. 30-R, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ir 1996 m. lapkričio 18 d. archyvo pažymėjime Nr. 257-R nurodyti duomenys yra netikslūs, t. y. originaliame archyviniame dokumente skilties pavadinimas nurodytas „Savininkas arba turėtojas“ tuo tarpu Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymose ši skiltis nepagrįstai įvardinta „Savininkas“. Dėl klaidingai nurodytų duomenų apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad visi nurodytoje skiltyje išvardinti asmenys buvo ginčo žemės sklypo savininkai.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Tvarkos 12 punktą, kadangi nesivadovavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo planu, kuriame surašyti žemės sklypų savininkai. 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo plane atliktos korekcijos nesusijiusios nei su žemės sklypo savininkų skaičiumi (ar jo pakeitimu), nei su žemės sklypo ploto pakeitimu. Tokios korekcijos neturi jokios teisinės reikšmės ir tai buvo konstatuota 1937 m. vasario 9 d. teismo sprendime (civilinėje byloje Nr. 7024), kuris yra byloje ir kurį apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies aptarė. Analizuojant visą 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo planą matyti, jog jame surašyti kiekvieno iš (duomenys neskelbtini) kaimui priklausančių sklypų savininkai, t. y. tie asmenys, kurie pagal tuo metu galiojusiame Sąvade ir 1928 m. Hipotekos taisyklėse nustatytą tvarką, buvo pareiškę savo teises į konkrečią žemę.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas nukrypsta nuo šio teismo, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nuosekliai formuojamos praktikos panašiose bylose ir teismų baigiamuosiuose aktuose atskleistos teisėtų lūkesčių apsaugos, restitucijos taikymo ir valstybės klaidų taisymo sampratos. Sprendimas sukuria prielaidas formuotis klaidingai teismų praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje apskritai neanalizavo susiklosčiusios paradoksalios situacijos, kai NŽT, atsakovams atkūrusi nuosavybės teises į jų tėvui priklausančią žemės sklypo dalį, pati ėmė kvestionuoti savo priimtus sprendimus. Taigi teismas sprendime niekaip nevertino aplinkybės, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, kad NŽT atsakovų pateiktus archyvinius dokumentus buvo pripažinusi tinkamais ir jų pagrindu atkūrusi jiems nuosavybės teises į jų tėvui priklausančią žemę, ir tik vėliau ėmė ginčyti dokumentų teisėtumą, galiausiai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad egzistuoja K. D. įpėdiniai ir kad kuris nors iš jų būtų pareiškęs pretenzijas į K. D. neva priklausiusią žemės sklypo dalį. Teismas niekaip nemotyvavo išvados, jog panaikinti administracinius aktus reikalauja viešasis interesas, taip pat nevertino, ar taikant restituciją bus užtikrintos atsakovų teisės. Toks sprendimas vertintinas kaip prieštaraujantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai ir sudaro prielaidas formuotis klaidingai praktikai.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat netinkamai taikė ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nemotyvuotai atmetė atsakovo prašymus prijungti papildomus įrodymus, turinčius esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Pareiškėjas atsiliepimu nesutiko su atsakovo G. R. prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas atsakovų teiginius, jog vadovaujantis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Sąvado 1127 straipsnio nuostatomis K. D. neteko nuosavybė teisės į žemę ištekėjusi ir išvykusi gyventi į kitą kaimą, laikė neįrodytais. Taip pat teismas pripažino nepagrįsta aplinkybę, kad pagal 1919 m. Hipotekos įstatymo 153 straipsnio nuostatas galbūt K. D. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė. Pareiškėjo nuomone, atsakovas prašydamas atnaujinti procesą iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu kvestionuoja restitucijos taikymą atsakovų teisėtų lūkesčių apsaugos ir valstybės klaidų taisymo kontekste, tačiau tai nepagrindžia aplinkybės dėl teismų praktikos formavimosi klaidinga linkme.

Atsakovas NŽT atsiliepimu nesutiko su atsakovo G. R. prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą bei faktinių aplinkybių vertinimą. G. R. prašymo atnaujinti procesą argumentai vertintini tik kaip pastarojo nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu.

Atsakovas nurodo, kad G. R. prašymo esminis motyvas yra tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad K. D. irgi buvo nacionalizuotos žemės bendraturtė, t. y. nustatė, jog buvo keturi žemės savininkai, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nesivadovavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalimi, kuri įsigaliojo nuo 1919 m. NŽT vertinimu, sprendžiant, ar K. D. (ne)priėmė po savo tėvo mirties palikimą, taikant minėto sąvado nuostatas, visų pirma, turėjo būti pateikti įrodymai, jog jos mirė galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadui.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 997 straipsnį „vaikai, turėtojui tebesant gyvam gavę išskyrus iš paderminio turto visą tą dalį, kuri jiems pareitų jam mirus, laikomi atidalytais, ir vėliau to turto dalybose nedalyvauja; jei paveldėtoji dalis nebuvo jiems atskirta visa, tad ji papildoma dalijantis tą turtą tuo, kas jiems dar pareis“; 998 straipsnyje nurodyta, kad „vaikai, atidalyti iš įsigytinio turto, nelieka dėl to pašalinti nuo paveldėjimo paderminio turto, lygiai su kitais paveldėtojais, jei tik atidalijant jie neatsisakė dalyvauti palikimo paveldėjime“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį Nr. 3K-3-661/2006). Tai reiškia, kad viena vertus, jeigu K. D. būtų atidalinta nuo viso 4,9170 ha žemės sklypo, tai atitinkamai atidalinta žemės sklypo dalis būtų išimta iš paveldimo turto, kita vertus, neatidalinus K. D. turto, pastaroji turėjo teisę lygiomis teisėmis su kitais palikėjo vaikais dalyvauti paveldėjime. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemę iki nacionalizacijos valdė keturi, o ne trys, savininkai.

Atsakovai R. R., N. R. ir G. R. atsiliepimuose prašė atsakovo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Atsakovai palaikė prašyme atnaujinti procesą nurodytus argumentus.

Atsakovas G. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. kovo 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nesutiko su pareiškėjo ir NŽT atsiliepimuose nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. sausio 23 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Atsakovas G. R. prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia argumentais, kad: apeliacinės instancijos teismas ginčo aplinkybėms nepagrįstai netaikė Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tome įtvirtintų teisės normų, kuriomis vadovaujantis turėjo būti nustatyti ginčo objektu esančio žemės sklypo savininkai ir jų dalys jame; apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas dėl teisės į paveldėtą turtą pasibaigimo akivaizdžiai prieštarauja Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1001 straipsniui; apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktais klaidingais duomenimis ir netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Tvarkos 12 punktą, kadangi nesivadovavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo planu, kuriame surašyti žemės sklypų savininkai.

Pažymėtina, kad pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies „Rytų žemių civilinė teisė“ 1127 straipsnio nuostatomis valstietė mergina, ištekėjusi už to paties kaimo gyventojo ir išėjusi į svetimą ūkį, praranda teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime priėjo prie išvados, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog ištekėjusi K. D. išėjo gyventi į svetimą ūkį ir taip prarado teisę naudotis savo mirusiojo tėvo dalimi kiemo sklype, kaip yra reglamentuota minėto teisės akto normoje (sprendimo 93 p.). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad K. D., ištekėjusi iki 1938 m., prarado nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą iki nekilnojamojo turto nacionalizacijos pradžios (1940 m.) ar dar anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino nepagrįsta aplinkybę, kad pagal 1919 m. Hipotekos įstatymo 153 straipsnio nuostatas galbūt K. D. nepatikslino duomenų per nustatytą terminą, todėl buvo laikoma, kad ji savo teisės į ginčo sklypo dalį atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad net ir tuo atveju, jei K. D. ir būtų praradusi nuosavybės teisę dėl kokių nors priežasčių, jos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas negalėjo būti padalintas kitiems trims savininkams skirtingais dydžiais padidinant jų turėtą žemės sklypo dalį bendrame sklype 1932 m. plane pažymėtame Nr. 50, koreguotame 1938 m. Atsakovo nurodyti argumentai dėl Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies „Rytų žemių civilinė teisė“ ir Hipotekos įstatymo nuostatų netaikymo yra paremti subjektyvia atsakovo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės aktų normų aiškinimo bei taikymo, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo laikyti, jog akivaizdžiai egzistavo teisinės ir faktinės prielaidos apeliacinės instancijos teismui vadovautis minėtomis Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies „Rytų žemių civilinė teisė“ ir Hipotekos įstatymo nuostatomis.

Atsakovas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išvadas grindė Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktais duomenimis ir netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį bei Tvarkos 12 punktą, kadangi nesivadovavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo planu. Dėl šių atsakovo argumentų pažymėtina, kad atsakovas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, t. y. atsakovas mano, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo planu, kuriame surašyti trys žemės sklypų savininkai.

Atsakovas kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikė ir naujus įrodymus, t. y. 2020 m. sausio 15 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymą į atsakovo atstovo užklausą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. išduotame archyviniame pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 18 d. archyvo pažymėjime Nr. 257-R, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, netiksliai vartojama sąvoka „Savininkas“. Abiejų sąrašų skilčių pavadinimuose nurodyta „Savininkas arba turėtojas“.

Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti faktines bylos aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.

Akcentuotina ir tai, atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių su prašymu dėl informacijos patikslinimo į Lietuvos centrinį valstybės archyvą nebuvo kreiptasi bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, jog nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia argumentais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas sukuria prielaidas formuotis klaidingai teismų praktikai, taip pat nukrypsta nuo šio teismo (administracinės bylos Nr. eA-25-415/2018 ir A-793-415/2017) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nuosekliai formuojamos praktikos panašiose bylose ir teismų baigiamuosiuose aktuose atskleistos teisėtų lūkesčių apsaugos, restitucijos taikymo ir valstybės klaidų taisymo sampratos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. eA-25-415/2018 ir Nr. A-793-415/2017 nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios šiai bylai, o nurodytuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pateikti išaiškinimais teisėtų lūkesčių, gero valdymo principo aspektais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, atmeta atsakovo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pagal atsakovo G. R. (G. R.) prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas