2019-10-02 Nr. AB-18863-3-61-3-01547-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1743-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01547-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2016 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“ (toliau – ir Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo); 2) panaikinti Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. P-143 „Dėl prokuroro A. P. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl perkėlimo); 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas; 4) įpareigoti atsakovą Generalinę prokuratūrą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu dėl nuobaudos skyrimo jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, – o ginčijamu Įsakymu dėl perkėlimo jis buvo perkeltas į Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas nuo 2016 m. balandžio 1 d. Šie įsakymai priimti remiantis Generalinio prokuroro 2016 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. P-33 sudarytos komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 29 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.–1348 (toliau – ir Išvada), Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. kovo 7 d. teikimu Nr. 17.9.-1573 (toliau – ir Teikimas) bei Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 17.9.-1748 (toliau – ir Sprendimas) iš dalies nepritarti teikimui, kuriuo buvo siūloma skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjo nuomone, ginčijami įsakymai yra priimti pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, juos priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

3. Pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda jam paskirta praleidus Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą terminą. Šį savo teiginį pareiškėjas grindė Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalimi, Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8–10 punktais, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir Žvalgybos įstatymas) 10–15 ir 22 straipsniais. Pareiškėjas teigė, kad šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai bet kuris iš prokuratūros vadovų nustato prokuroro galbūt padaryto ar daromo tarnybinio pažeidimo požymius. Pareiškėjo tvirtinimu, iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pirmą kartą oficiali informacija apie jo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą Generaliniam prokurorui buvo pateikta 2015 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštu Nr. 3S-01-241, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjo teigimu, paaiškėjus šiai aplinkybei, tarnybinis patikrinimas turėjo būti nedelsiant nutrauktas kaip praleidus įstatymų nustatytus terminus tarnybinei nuobaudai skirti, tačiau tai nebuvo padaryta. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo išreikalauti duomenys apie tai, kada pareiškėjo galbūt daromas tarnybinis pažeidimas paaiškėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliuojantiems prokuratūros vadovams bei kada jie apie tai informavo generalinį prokurorą. Iš STT 2015 m. kovo 30 d. rašto Nr. 3S-01-241 ir STT 2016 m. vasario 18 d. rašto Nr. 4-10-109 turinio galima teigti, jog atliekamą kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliavusiems prokurorams apie pareiškėjo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą tapo žinoma iš kriminalinės žvalgybos institucijos gavus visą kriminalinės žvalgybos medžiagą ir jos pagrindu teikiant teismui teikimus dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo terminų tęsimo (tai galėjo būti 2014 m. rugpjūčio 6 d. arba 2014 m. lapkričio 6 d., arba 2015 m. vasario 5 d.), t. y. anksčiau nei STT šią informaciją pateikė Generaliniam prokurorui.

4. Pareiškėjo nuomone, tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija, Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyrius ir Generalinis prokuroras nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo ir priimamų sprendimų rašymo taisyklių ir neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo ir sprendimų pagrįstumo. Tokį savo teiginį pareiškėjas grindė tuo, kad ginčijami įsakymai yra pagrįsti neteisėtai panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, priimti neįvertinus, kad kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuotiems abstraktaus pobūdžio pokalbiams buvo priskirtas spėjimais grindžiamas turinys, neįvertinus, kad techninėmis priemonėmis ir kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuoti pareiškėjo pasisakymai, pokalbiai išdėstyti iškraipant jų tikrąjį turinį ir esmę, priimti remiantis nepatikimais, nepatikrintais įrodymais ir be jokio pagrindo atsisakius ištirti didelę dalį reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, nenurodant jokių argumentų, kodėl tokie įrodymai buvo atmesti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Žvalgybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis (pvz., BPK 162 straipsniu), informacijos, surinktos taikant BPK ir Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones apie privatų asmens gyvenimą, negalima naudoti tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti naudojama tik ta dalis duomenų (informacijos), kuri baudžiamojo proceso ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo surinkta netaikant procesinių prievartos priemonių. Susipažinus su pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga matyti, kad skiriant tarnybinę nuobaudą Generalinis prokuroras pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, nes prokuroras, kontroliavęs P. S. ir kitų asmenų atžvilgiu vykdomą kriminalinės žvalgybos tyrimą, priėmė neteisėtą sprendimą sutikti, o STT vadovas priėmė neteisėtą sprendimą išslaptinti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, surinktą taikant Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones, šią informaciją neteisėtai pateikė Generaliniam prokurorui, kuris neteisėtai leido ją naudoti bei, gavęs Išvadą ir Teikimą, šios informacijos pagrindu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Tokiu pačiu būdu ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio imperatyvias nuostatas, buvo išslaptinta ir tarnybinio patikrinimo medžiagoje panaudota, neteisėtai surinkta P. S. advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai. Pareiškėjo tvirtinimu, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos jam paskyrimo negalėjo būti priimtas, kol prokuroras ar baudžiamąją bylą galbūt nagrinėsiantis teismas nepriėmė galutinio proceso sprendimo, kuriame pasisakytų dėl kriminalinės žvalgybos duomenų pripažinimo įrodymais.

6. Pareiškėjo teigimu, tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija ir Generalinis prokuroras nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, padarytas pažeidimas tęsėsi nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d., nes išvada, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. spalio 22 d. su P. S. aptarinėjo ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 (toliau – ir ikiteisminis tyrimas) eigą yra grindžiama tik telefoninių pokalbių įrašais, kuriuose tokia informacija nėra fiksuota. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu realiai įvyko pareiškėjo ir P. S. susitikimai, dėl kurių buvo tartasi telefonu. Jei tokie susitikimai ir įvyko, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų apie tai, kas buvo kalbama per šiuos susitikimus. Tai, kad atskirų galbūt įvykusių susitikimų datos sutapo su planuojamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nesudaro jokio pagrindo tvirtinti, kad galbūt įvykusių susitikimų metu buvo kalbama apie šį ikiteisminį tyrimą, siekiama kaip nors šiam tyrimui pakenkti ar pan. P. S. jo procesinis statusas šiame tyrime galėjo paaiškėti tik apie 2014 m. lapkričio 6 d.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad pati Komisija Išvadoje pripažino, jog jis, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas, ikiteisminio tyrimo metu prokurorui A. M. nedavė jokių nurodymų, pavedimų, nedarė jokios įtakos. Tokiai išvadai pritarė ir Generalinis prokuroras. STT taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas per aptariamą laikotarpį kaip nors darė įtaką, trukdė ar domėjosi ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuroro darbu ikiteisminiame tyrime, planuojamais ir atliekamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, trukdė ar darė žalą tyrimui. Dėl nurodytų motyvų yra nepagrįstos, neįrodytos ir visos prielaidos, kad aptariamu laikotarpiu VšĮ (duomenys neskelbiami) (toliau – ir ligoninė) pareiškėjui ar jo tėvui suteiktos gydymo paslaugos gali būti kaip nors siejamos su ikiteisminiu tyrimu. Išvada, kad pareiškėjo daromas pažeidimas tęsėsi iki 2015 m. birželio 9 d. taip pat yra nepagrįsta, nes Komisija jo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, pažeidimus siejo su galimybe ikiteisminiame tyrime vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas, tačiau pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, kadencija baigėsi 2015 m. balandžio 23 d. Nuo šios dienos jis buvo perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas ir kaip eilinis prokuroras išėjo atostogų iki 2015 m. birželio 1 d. Vėliau, žinodamas apie pareiškėjo tariamai daromą tarnybinį pažeidimą, Generalinis prokuroras nuo 2015 m. birželio 2 d. pavedė pareiškėjui toliau laikinai vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog po to, kai pareiškėjui buvo laikinai pavesta vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai, jis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 9 d. buvo atlikęs kokius nors teisei prieštaraujančius veiksmus. Todėl nepagrįstai pripažinta, kad laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 9 d. turi būti įtrauktas į nustatyto tarnybinio pažeidimo sudėtį. Be to, iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo medžiagą tikrino Generalinės prokuratūros prokuroras, todėl per šį laikotarpį pareiškėjas taip pat nevykdė jokių aukštesniojo prokuroro funkcijų.

8. Pareiškėjo teigimu, Komisija nesusipažino ir nevertino viso 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo turinio, darė įrodymais nepagrįstas prielaidas, jog pareiškėjas nuolatos bendravo su P. S. apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, nors P. S. šiame tyrime buvo nuspręsta apklausti tik 2014 m. lapkričio 6 d. Priešingai, nei nustatė Komisija ir Generalinis prokuroras, iš 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo konteksto galima teigti, jog pareiškėjas veikė prokuratūros interesais, nes viso pasitarimo esmė buvo užtikrinti, kad kuo greičiau būtų pabaigti visi atliekami ikiteisminiai tyrimai. Kalbėdamas apie P. S. atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas neprašė ateityje pateikti jokių ataskaitų apie tyrimo eigą ir rezultatus. Pasitarimo metu pareiškėjas ragino pareigūnus kuo greičiau atlikti visus būtinus veiksmus ir perduoti bylą į teismą, jei bus nustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Pasitarimo metu jokie sprendimai dėl bylos perspektyvos nebuvo priimti, nes konstatuota, kad nėra atlikti visi būtini veiksmai.

9. Pareiškėjas nurodė, kad iš tarnybinio patikrinimo medžiagoje naudojamų fiksuotų jo ir P. S. pokalbių, prokurorų A. M. ir K. Š. paaiškinimų dėl situacijos, susijusios su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK), matyti, kad jis niekada nebuvo prieš tai, jog ikiteisminio tyrimo duomenys dėl P. S. galbūt padaryto pažeidimo būtų siunčiami VTEK, tačiau buvo įsitikinęs, kad pagal esamą praktiką ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEK įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą tai turėjo padaryti STT Šiaulių valdyba. Be to, pranešimą VTEK prokuroras A. M. parengė itin neprofesionaliai, jo visiškai nemotyvavo, o didžioji dalis reikšmingų išvadų prokuroro K. Š. 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu buvo pripažintos nepagrįstomis.

10. Pareiškėjo nuomone, jam paskirta nuobauda yra neproporcinga ir neadekvati, o tokį savo argumentą grindė Prokuratūros įstatymo 40 straipsniu ir Nuostatais. Generalinis prokuroras priimdamas Sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos rūšies buvo nenuoseklus, priėmė sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjas buvo pažemintas net į aštuoniomis pozicijomis žemesnes pareigas, nors jo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai.

11. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Generalinės prokuratūra pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Išvada generaliniam prokurorui pateikta 2016 m. vasario 29 d., todėl šešių mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo suėjęs. Nėra pagrindo išvadai, kad tarnybinis pažeidimas nuobaudą turinčiam teisę skirti Generalinės prokuratūros vadovui galėjo paaiškėti anksčiau, negu buvo gauta informacija, kurios pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas. Išsami informacija, iš kurios laikinai Generalinio prokuroro pareigas ėjęs Generalinio prokuroro pavaduotojas nustatė padaryto tarnybinio pažeidimo požymius, gauta tik 2015 m. lapkričio 10 d., todėl po šios informacijos gavimo nedelsiant, t. y. tą pačią dieną, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai BPK 162 straipsnio nuostatą vertino kaip įstatymuose nustatytą vienintelį galimą informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimo būdą. Šis straipsnis nereguliuoja nei tarnybinių patikrinimų atlikimo, nei kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo tvarkos, šią tvarką nustato kiti teisės aktai. Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis išsamiai apibrėžia, kokia taikant įstatymą surinktų duomenų grupė gali būti panaudota tiriant tarnybinius nusižengimus ir kokia tvarka tai daroma. Pareiškėjo nurodyti P. S. pokalbiai su advokatu tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinami, jais nebuvo remtasi Išvadoje, į juos neatsižvelgta taikant tarnybinę atsakomybę, todėl šiuo atveju jie nenagrinėtini.

14. Generalinės prokuratūra pabrėžė, kad pareiškėjui jo ginčijama tarnybinė nuobauda paskirta už Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto, įpareigojančio nešališkai atlikti prokuroro funkcijas, ir 6 punkto, įpareigojančio laikytis Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu patvirtinto Nr. I-168 Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso (2012 m. sausio 9 d. įsakymo redakcija Nr. I-15) (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas), pažeidimus, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų pagrindinių profesinės veiklos principų ir šio kodekso 11 punkto pažeidimus. Pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas, kurį sudaro net kelios savarankiškos dalys, yra konstatuotas remiantis tarnybinio patikrinimo metu surinktų leistinų duomenų, kurie išanalizuoti ir įvertinti Nuostatų nustatyta tvarka, visuma. Išvadoje ir Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo nurodytas laikotarpis (nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d.) yra ne tarnybinio pažeidimo padarymo laikotarpis, o laikotarpis, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ir kontroliuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14. Apie šio ikiteisminio tyrimo pradėjimą pareiškėjui buvo žinoma. Be to, prokuroro D. M. 2014 m. gegužės 19 d. tarnybiniame pranešime pateikta informacija pareiškėjui leido žinoti, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kad jo metu bus tiriami P. S. veiksmai, todėl ir pareiškėjo argumentai, kad P. S. jo procesinis statusas šiame ikiteisminiame tyrime galėjo paaiškėti tik 2014 m. lapkričio 6 d. niekaip nekeičia pateiktų vertinimų dėl tarnybinio pažeidimo padarymo, jo laikotarpio ir (ar) tarnybinės atsakomybės.

15. Generalinė prokuratūra nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d., pasibaigus jo, kaip Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, kadencijai, ir jį perkėlus į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas bei išėjus atostogauti iki 2015 m. birželio 1 d., tai turėtų daryti įtaką pateiktiems vertinimams dėl jo tarnybinės atsakomybės. Pareiškėjo nurodyta data – 2015 m. birželio 9 d. – Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo žymi laikotarpio, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14, pabaigą. Nurodyto ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje laikotarpiu pareiškėjas ėjo vyriausiojo prokuroro pareigas, o aplinkybė, kokias pareigas eidamas pareiškėjas buvo išleistas atostogauti, tarnybinio pažeidimo vertinimui įtakos nedaro. Pareiškėjo nurodyti 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje aptarimo organizavimo tikslai taip pat nėra svarbūs konstatuoto tarnybinio pažeidimo vertinimui ir jo pagrindu taikytai tarnybinei atsakomybei, nes Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo konstatavimui pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras ar teritorinės prokuratūros vadovas pasitarime, aktyviai reiškė savo poziciją ir nenusišalino.

16. Atsakovas pabrėžė, kad Generalinis prokuroras Sprendime dėl nuobaudos skyrimo išsamiai neanalizuojama tarnybinio pažeidimo sudėtis, nurodant, kad Generalinis prokuroras pritaria Išvadoje ir Teikime nurodytiems argumentams dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Sprendimo esmė ir jo tikslas – pagrįsti, kodėl tą patį tarnybinį pažeidimą Generalinis prokuroras vertina griežčiau tarnybinės nuobaudos parinkimo aspektu, todėl neabejotinai tokiam pagrindimui reikalingi papildomi motyvai, argumentai, kodėl tam tikros aplinkybės įvertintos kitaip. Sprendime nurodyta, kad nors Išvadoje ir Teikime atkreiptas dėmesys, jog dėl pareiškėjo veiksmų nekilo dar didesnių neigiamų padarinių negu prokuroro vardo pažeminimas, tačiau tai, kad prokurorai A. M. ir K. Š. nepasidavė vyriausiojo prokuroro siūlymams priimti atitinkamus sprendimus, nešvelnina pareiškėjo atsakomybės, nes, jam atlikus minėtus veiksmus, tai, kaip pasielgs prokurorai, nuo jo nebepriklausė.

17. Generalinė prokuratūra nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad Generalinis prokuroras neadekvačiai įvertino padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, sunkumą, padarytos žalos dydį, buvo nenuoseklus, priėmė Sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad jo, kaip kvalifikuoto prokuroro, perkėlimas į mažiau kvalifikacijos reikalaujančias pareigas prieštarauja prokuratūros interesams, laikytinas prieštaraujančiu tarnybinės atsakomybės instituto taikymo esmei. Generalinis prokuroras pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą įvertino kaip šiurkštų (vieną iš šio pažeidimo sudėtinių dalių – netiesos sakymą Prokurorų etikos komisijai – kaip itin šiurkštų) prokuroro profesinės etikos principų ir normų pažeidimą, padariusį didelės žalos prokuratūros, kaip institucijos, autoritetui. Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas ne kartą skatintas, jo tarnyba buvo vertinama išimtinai gerai, o jo vadovaujama prokuratūra pasiekė gerų rezultatų, būtent todėl pareiškėjui paskirta ne pati griežčiausia tarnybinė nuobauda.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.

20. Teismas nurodė, kad pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalį tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas nustatė, kad Išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., o Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo priimtas 2016 m. kovo 15 d. Todėl, remiantis nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo vertinimu, akivaizdu, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

21. Teismas pastebėjo, kad Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio korupcinės veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinta ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Atsižvelgiant į šią nuostatą, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga tiriant jo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą buvo išslaptinta neteisėtai, yra nepagrįstas.

22. Teismas pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Generalinio prokuroro pavaduotojui D. R. pateikė dalinai išslaptintą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją apie pareiškėjo veiksmus, galbūt turinčius tarnybinio nusižengimo ir (ar) Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, prie kurio pridėtos ištraukos iš pareiškėjo pokalbių su P. S.. Nors pareiškėjas teigė, kad šių pokalbių ištraukos įvertintos neatsižvelgiant į jų kontekstą, teismas, perklausęs pateiktus garso įrašus, su tokiu argumentu nesutiko.

Iš garso įrašų ir prie minėto rašto pateiktų ištraukų matyti, kad pareiškėjas su P. S. bendravo asmeniniais tikslais (dėl savo ir jo tėvo sveikatos) bei aptarinėjo ikiteisminio tyrimo eigą. Iš pokalbių turinio matyti, kad pareiškėjui ir jo tėvui sveikatos priežiūros paslaugos galbūt buvo teikiamos ne bendra tvarka. Atsižvelgiant į pokalbių turinį, teismo vertinimu, galima daryti prielaidą, jog buvo kalbama kodiniais sakiniais, nes sakiniai yra padriki, pokalbių turinys neaiškus. Iš pokalbiuose naudojamų išsireiškimų galima daryti išvadą, jog pokalbių metu kalbama apie ikiteisminį tyrimą bei jo eigą, o apie tai P. S. informuodavo pareiškėjas.

Išvadą, kad buvo kalbama šifrais, galima daryti iš visų užfiksuotų pokalbių, tačiau aiškiausiai tai matyti 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjo ir P. S. pokalbyje, kuriame P. S. pareiškėjui pasakė, kad turi ligonį ir rytoj nori aptarti (sekančią dieną vyko P. S. apklausa ikiteisminiame tyrime). STT 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. 3S-01-241 taip pat nurodyta, kad P. S. ir pareiškėjo susitikimų datos sutapo su ikiteisminio tyrimo veiksmų ar priimtų sprendimų momentais. Tai aiškiausiai matyti iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo metu sudarytos lentelės. Jokių šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nėra, o tokią išvadą patvirtina pokalbių stenograma.

STT taip pat nurodė, kad 2015 m. balandžio 10 d. P. S. susitikimų su pareiškėju metu buvo derinama bendra pozicija atsakinėjant į Prokuratūros etikos komisijos klausimus, aptariama P. S. atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo situacija. Netikėti tokiomis STT nurodytomis aplinkybėmis teismas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad susitikimų metu nebuvo aptarinėjamas ikiteisminis tyrimas, o jo skunde pateikti argumentai dėl to, jog tokių veiksmų jis neatliko, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

23. Teismas sutiko su pareiškėju, kad jis iki ikiteisminio tyrimo pradžios ne kartą kreipėsi į P. S. dėl sveikatos priežiūros paslaugų jam ir jo tėvui suteikimo. Šis faktas nustatytas ir Išvadoje. Tačiau jau minėti pokalbių įrašai bei jų išklotinės patvirtina, kad toks bendravimas buvo ir prasidėjus aktyviems ikiteisminio tyrimo veiksmams. Kaip nustatyta, pokalbiai buvo konspiruoti, galbūt siekiant nuslėpti, jog pokalbiai vyksta apie ikiteisminį tyrimą. Be kita ko, prokuroras A. M. savo 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinime nurodė, kad 2014 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas asmeniškai domėjosi jo priimtu 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti ikiteismini tyrimą ir VTEK išsiųsta medžiaga bei prašė pateikti šiuos dokumentus. Po to, 2014 m. lapkričio 28 d., pareiškėjas klausė, ar šio nutarimo kopiją būtų galima pateikti P. S., ir 2014 m. lapkričio 28 d. pakvietė jį pasiaiškinti P. S.. P. S. 2015 m. balandžio 13 d. atsakyme į VTEK raštą nurodė, kad minėtas susitikimas įvyko dėl to, kad jis atnešė pareiškėjui raštą su nesutikimo su 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu motyvais, o kadangi pareiškėjas negalėjo komentuoti minėto nutarimo argumentų, buvo iškviestas A. M., kuris trumpai pateikė nutarimo argumentus, nurodė, jog su pareiškėju yra bendravęs tik darbo klausimais. Tokius P. S. teiginius teismas vertintino kritiškai, nes nustatyta, kad P. S. ir pareiškėjas bendravo ne tik darbiniais klausimais, o ir asmeniniais klausimais bei aptarinėjo ikiteisminį tyrimą. Todėl, teismo vertinimu, P. S. pateikta pozicija buvo šališka, ja buvo bandoma padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad prokuroras A. M. teigė, jog minėtame susitikime jis nebuvo prašomas paaiškinti savo priimto nutarimo motyvų, jam buvo išsakyti priekaištai dėl kreipimosi į VTEK.

24. Teismas taip pat nustatė, kad prokuroras K. Š. 2016 m. vasario 5 d. paaiškinime nurodė, jog jis ikiteisminiame tyrime vykdė aukštesniojo prokuroro funkcijas, o su pareiškėju šio tyrimo eiga buvo aptarinėjama pagal vadinamas „pažadų lenteles“. Šį faktą patvirtina ir 2014 m. spalio 22 d. ilgai trunkančių ikiteisminių tyrimų aptarimo protokolas Nr. T5-626 ir garso įrašo stenograma. Šiame 2014 m. spalio 22 d. vykusiame Šiaulių apygardos prokuratūroje pasitarime buvo aiškinamasi, kokia ikiteisiminio tyrimo perspektyva, kokius veiksmus reikia atlikti, o pareiškėjas pateikė pasiūlymus.

25. Apibendrindamas visus byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas domėjosi jo taktika, atliktais ir planuojamais atlikti tyrimo veiksmais bei sprendimais, reiškė savo nuomonę. Kaip teisingai Išvadoje nustatė Komisija, pareiškėjas su P. S. bendravo pakankamai artimai, o tai patvirtina telefoninių pokalbių įrašai, susirašinėjimas žinutėmis ir garso įrašai ligoninėje.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo nepagrįstai nustatyta, jog jis melavo Prokurorų etikos komisijai. Šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esanti medžiaga, iš kurios turinio nustatyta, kad jis pažinojo P. S., tačiau tokį faktą nuo Prokurorų etikos komisijos nuslėpė. Nustačius, kad pareiškėjas su P. S. palaikė artimus santykius, dalinosi su juo informacija apie ikiteisminio tyrimo eigą bei melavo Prokurorų etikos komisijai, teismas padarė išvadą, jog jis pažeidė prokurorų veiklai nustatytus padorumo, nešališkumo bei konfidencialumo principus ir, kaip teisingai nustatė Komisija, šiuos veiksmus atliko tyčia.

27. Teismo vertinimu, nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Komisija buvo šališka, nes jis buvo pareiškęs nušalinimą dviem komisijos nariams ir šis prašymas buvo tenkintas. Naujai sudarytai Komisijai pareiškėjas jokių nušalinimų nepareiškė, todėl teismui nekilo jokių abejonių dėl jos galimo šališkumo. Teismas pažymėjo, kad, surašydama Išvadą, Komisija pagrįstai nevertino tos pareiškėjo paaiškinimo dalies, kuri nesusijusi su tarnybiniu patikrinimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą.

28. Teismas nustatė, kad Generalinis prokuroras Sprendime nepritarti Teikimui nusprendė skirti pareiškėjui griežtesnę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Šį nepritarimą grindė tuo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui per visą tarnybos laikotarpį nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, negali būti vertinama vienareikšmiškai, nes tyrimas pagal prokuroro A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybinį pranešimą (kuriuo pranešta apie pareiškėjo poveikį prokurorui A. M. dėl ikiteisminio tyrimo) Prokurorų etikos komisijoje dėl pareiškėjo galbūt padaryto pažeidimo buvo atliktas nežinant tikrosios situacijos apie pareiškėjo ir P. S. bendravimą, todėl Prokurorų etikos komisija, žinodama šią informaciją, galbūt būtų priėmusi kitokį sprendimą, nes minėto tyrimo metu pareiškėjas pateikė melagingus duomenis, jog nebendravo su P. S.. Teismas pažymėjo, kad nors iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, jog pareiškėjo atlikti veiksmai kaip nors pakenkė ikiteisminiam tyrimui, taip pat nenustatyta, kad jis darė poveikį ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tačiau konstatuota, jog pareiškėjas aktyviai domėjosi ikiteisminiu tyrimu, dalinosi informacija su P. S., kurio atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jį konsultavo bei nenusišalino nuo pareigų atlikimo ikiteisminiame tyrime dėl P. S. veiksmų, melavo Prokurorų etikos komisijai, jog nepažinojo P. S., todėl galbūt išvengė kitos tarnybinės nuobaudos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui.

29. Teismas konstatavo, kad Išvada yra surašyta išsamiai, yra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, Išvadoje visapusiškai išanalizuota tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Teismas nustatė, kad tiek Teikimas, tiek Sprendimas dėl nuobaudos skyrimo yra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl ginčijamas Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

30. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo yra nepagrįstas, teismas atmetė kaip išvestinius ir pareiškėjo reikalavimus panaikinti Generalinio prokuroro Įsakymą dėl perkėlimo, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą gražinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

III. 31. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas įrodymų vertinimą byloje atliko pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žvalgybos įstatyme, Prokuratūros įstatyme, Advokatūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintas teisės normas, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

33. Pareiškėjas teigia ne kartą atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atskirtas iš 2013 metais pradėto kito ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-188-13. Pastarajame 2013 metais pradėtame ikiteisminiame tyrime nuo pat pradžių buvo minimi ir tiriami visi P. S. galbūt korupciniai ir nekorupciniai nusikalstami veiksmai. Atliekant šį ikiteisminį tyrimą iš VšĮ (duomenys neskelbiami) buvo paimta daug dokumentų, atliekami įvairūs intensyvūs procesiniai veiksmai, apie kuriuos P. S. tikrai turėjo būti žinoma. Nepaisant galimo P. S. suinteresuotumo ir teismo nustatytų pareiškėjo ryšių su P. S. matyti, kad 2015 m. vasario 20 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-188-13 buvo baigtas ir byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą nagrinėjimui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, kaip vadovas ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-188-13, būtų daręs kokį nors poveikį. Tokių duomenų nepateikė ir STT. Dėl galimų tokių pareiškėjo neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko jokio tyrimo. Todėl aptarta ir atsakovo neginčijama faktinė aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjo nurodomą faktą, kad jis siekė tik teisingo ir kuo greitesnio abiejų betarpiškai su P. S. susijusių prokuratūros kontroliuojamų ikiteisminių tyrimų ištyrimo. Teismas šių administracinei bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų iš viso nevertino.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. STT užfiksavo ir atsakovui pateikė tik telefoninių pareiškėjo ir P. S. pokalbių įrašus. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime išdėstytu telefoninių pokalbių vertinimu, t. y., kad pareiškėjo ir P. S. telefoniniai pokalbių turinys yra neaiškus, sakiniai padriki, atsižvelgiant į pokalbių turinį, galima daryti tik prielaidą, jog kalbama kodiniais sakiniais. Todėl, pareiškėjo vertinimu, tokios prielaidos pagrindu teismo padarytos kitos bylai reikšmingos išvados neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo ir yra visiškai nepagrįstos. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis ir P. S. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. iš viso buvo susitikę, o jei taip, tai kada ir apie ką konkrečiai kalbėjo. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ir P. S. laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. aptarinėjo kokio nors konkretaus ikiteisminio tyrimo eigą. Todėl teismo išvada, kad šiuose telefoniniuose pokalbiuose yra kalbama apie konkretų ikiteisminį tyrimą ir eigą, yra nesuprantama ir nepagrįsta.

35. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas, kaip ir atsakovas, prieš pareiškėją naudojamus P. S. pokalbius su trečiaisiais asmenimis (P. S. žmona, sūnumi, advokate ir kt.) interpretavo net neatlikęs visapusiško šių įrodymų tyrimo. Administraciniame procese P. S. dėl šių pokalbių turinio nebuvo apklaustas išsamiai. Tretieji asmenys (P. S. žmona, sūnus, advokatė ir kt.) iš viso nebuvo apklausti dėl šių pokalbių turinio. Todėl bet kokios išvados, kad P. S. su trečiaisiais asmenimis aptarinėjo pareiškėją ir konkrečius jo veiksmus, yra tik prielaidos. Prieš pareiškėją taip pat buvo panaudoti telefoninių pokalbių įrašai, kurie akivaizdžiai nesusiję su pareiškėju – nurodytas asmenų amžius, kitokio pobūdžio apibūdinimai neatitinka nei pareiškėjo, nei su juo susijusių asmenų savybių.

36. Pareiškėjas teigia, kad tiek atsakovui, tiek teismui ne kartą įvardijo konkrečius įrodymus, iš kurių matyti, kad 2014 m. spalio 22 d. ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 eigos aptarimo tikslas buvo visiškai kitas – vykdant Generalinio prokuroro nurodymą išsiaiškinti ar ikiteisminiai tyrimai yra vykdomi intensyviai ir nėra vilkinami. Teismas ne tik nevertino šių pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, bet visiškai nepagrįstai, sunkindamas pareiškėjo padėtį, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir BPK 57 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio, 60 straipsnio 1 dalies reikalavimus. BPK nuostatos pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos neteisingai, nes jis ikiteisminiame tyrime niekados nevykdė BPK numatytų aukštesniojo prokuroro funkcijų.

37. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo bei teismo vertinimu, kad jis pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje priimdamas P. S., o taip pat darė poveikį prokurorui K. Š.. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas sprendime prokuroro A. M. 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinimą Prokurorų etikos komisijai įvertino visiškai kitaip, nei tai padarė Prokurorų etikos komisija 2015 m. balandžio 28 d. išvadoje Nr. 1.6-14, kurios teisingumo niekas teismui neginčijo. Būtent iš 2015 m. balandžio 3 d. prokuroro K. Š. paaiškinimo, kurio paaiškinimais atsakovas ir teismas nei karto nesuabejojo, matyti, kad, priešingai nei teigia prokuroras A. M., pareiškėjas prašė prokuroro A. M. paaiškinti P. S. priimto 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvus ir jokių neteisėtų veiksmų prokuroro A. M. atžvilgiu neatliko. Teismas, besąlygiškai remdamasis 2015 m. balandžio 3 d. prokuroro A. M. paaiškinimu, taip pat nutylėjo ir nevertino to fakto, kad prokuroras A. M. Generaliniam prokurorui (Prokurorų etikos komisijai) pateikė ir 2015 m. kovo 9 d. paaiškinimą (tarnybinį pranešimą), kuriame jis taip pat melagingai apkaltino prokurorą K. Š. tuo, kad šis 2014 m. gruodžio 5 d. girdint P. S. jam leido suprasti, jog 2014 m. lapkričio 19 d. prokuroro A. M. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą bus panaikintas ir dėl to VTEK nebegalės tęsti tyrimo P. S. atžvilgiu.

38. Pareiškėjas pažymi, kad jis niekada neneigė ir pats 2015 m. kovo 16 d. papildomame paaiškinime Prokurorų etikos komisijai nurodė tą faktą, kad 2014 m. gruodžio 5 d. prokuroras A. M., trumpai paaiškinęs 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvus, nepakeitė P. S. nuomonės dėl priimto nutarimo. Todėl tik tuomet pareiškėjas pasiūlė P. S. palikti prokuratūroje skundą, kurį jis jau buvo surašęs ir atsinešęs į prokuratūrą. Dėl šios priežasties vėlesnis P. S. privataus pokalbio metu išsakytas teiginys, kad pareiškėjas pasiūlė apskųsti prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimą, atitinka objektyvią tiesą. Tačiau, priešingai nei nustatė teismas, toks pareiškėjo elgesys nurodytomis aplinkybėmis negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis teisei, tai pripažino ir Prokurorų etikos komisija 2015 m. balandžio 28 d. išvadoje Nr. 1.6-14. Iš 2016 m. vasario 5 d. prokuroro K. Š. paaiškinimo ir jo veiksmų nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. vasario 5 d. matyti, kad nei 2014 m. gruodžio 5 d., nei vėliau pareiškėjas nedarė jokio poveikio K. Š., kuriam, kaip aukštesniajam prokurorui, buvo apskųstas prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimas.

39. Pareiškėjas teigia, kad iš STT pateiktų pareiškėjo ir P. S. pokalbių garso įrašų laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 15 d. matyti, jog pareiškėjas bendraudamas su P. S. aiškiai išsakė poziciją, kad nuo 2014 m. gruodžio 19 d. jis iš viso nesidomėjo ikiteisminiu tyrimu ir nežino, koks bus galutinis procesinis sprendimas, nurodė, kad galutinį procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime priims Generalinės prokuratūros prokuroras, bei davė vienintelį patarimą P. S. – procese elgtis sąžiningai.

40. Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei nustatė teismas, visos aptartos ir atsakovo neginčijamos išdėstytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina jo nurodytą faktą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 15 d. jis neturėjo absoliučiai jokių galimybių net pagalvoti apie tokius dalykus kaip: sudaryti P. S. įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams; duoti P. S. tyrimui trukdančius, teisei prieštaraujančius patarimus; atskleisti baudžiamosios bylos duomenis ir trukdyti tyrimui. Pareiškėjas išsakė P. S. tik vienintelį raginimą – elgtis sąžiningai ir netrukdyti ikiteisminiam tyrimui.

41. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo ir teismo vertinimu, kad jis pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus tiesiogiai kreipdamasis į P. S., kaip VšĮ (duomenys neskelbiami) vadovą, dėl asmeninio pobūdžio klausimų, nes nei atsakovas, nei teismas savo sprendimuose nenurodė nei vienos gydymo paslaugos, kuri bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjui ar jo tėvui buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nei konkrečių teisės aktų pažeidimų, kuriuos padarė P. S. ar kiti gydytojai suteikdami pareiškėjui ir jo tėvui gydymo paslaugas.

42. Pareiškėjo tvirtinimu, iš 2015 m. balandžio 7 d. Prokurorų etikos komisijos posėdžio garso įrašo aiškiai matyti, kad pareiškėjas niekada neneigė, jog asmeniškai pažįsta P. S.. Garso įraše nėra nei vieno pareiškėjo pasisakymo apie tai, kad jis asmeniškai nepažįsta P. S.. Priešingai, pareiškėjas aiškiai nurodo, kad yra betarpiškai bendravęs ir betarpiškai bendrauja su P. S., taigi ir asmeniškai jį pažįsta. Net ir vertinant tuos atvejus, kuomet pareiškėjas kreipėsi į P. S. su asmeninio pobūdžio klausimais, remiantis aptariamu garso įrašu negalima daryti išvados, kad pareiškėjas į P. S. kreipėsi kaip į privatų asmenį, draugą, nes tai yra ne tiesa. Visais atvejais pareiškėjas kreipėsi į P. S. tik kaip į ligoninės vadovą, o šis visus klausimus sprendė tik kaip ligoninės vadovas savo kompetencijos ribose. Pareiškėjui pateiktas kaltinimas padėjus P. S. parengti jam palankų atsakymą Prokurorų etikos komisijai taip pat yra neįrodytas.

43. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad Generalinis prokuroras paskyrė jam proporcingą ir adekvačią nuobaudą. Pareiškėjo nuomone, teismas tik formaliai vertino jo skunde nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas pabrėžia, kad, turėdamas išsamią informaciją apie pareiškėjo padarytą (baigtą) tarnybinį nusižengimą, Generalinis prokuroras net ir po to, kai baigėsi pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kadencija, vis tiek savo iniciatyva paskyrė jį laikinu šios teritorinės prokuratūros vadovu ir leido toliau daugiau nei penkis mėnesius vadovauti prokuratūrai. Apylinkės prokuroro pareigos yra net aštuoniomis pozicijomis žemiau nei apygardos vyriausiojo prokuroro pareigos. Todėl nei atsakovo, nei teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl pareiškėjui pritaikytos tarnybinės nuobaudos nėra teisingi – paskirta tarnybinė nuobauda nėra nei proporcinga, nei adekvati.

44. Pareiškėjo teigimu, atsakovas proceso metu teismui tvirtindamas, kad pirmą kartą 2015 m. kovo 30 d. STT raštu Nr. 3S-01-241 gavęs oficialią informaciją dėl pareiškėjo ilgą laiko tarpą negalėjo pradėti tarnybinio patikrinimo (neturėjo išsamios informacijos), sakė netiesa. Tokiu būdu atsakovas paprasčiausiai siekė suklaidinti ir suklaidino teismą. Pareiškėjo nuomone, jį paskyrus į apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas ar jam būnant jose kitomis aplinkybėmis, atsakovas nebūtų parinkęs tokios tarnybinės nuobaudos, kokią parinko aptariamu atveju – pažeminti jį pareigose perkeliant net į aštuoniomis pozicijomis žemesnes pareigas.

45. Pareiškėjas pabrėžia, kad skunde teismui ir teisminio proceso metu jis išdėstė detalius argumentus dėl, jo įsitikinimu, neteisingo Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo. Tačiau teismas atmetė visus pareiškėjo argumentus tik formaliai, keliais žodžiais, konstatuodamas, jog įstatymas pritaikytas tinkamai. Visa šiame administraciniame procese naudojama kriminalinė žvalgybos informacija vadovaujantis Žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalies reikalavimais jau seniai privalėjo būti sunaikinta ir negalėjo būti naudojama jokiame administraciniame procese. BPK 155 straipsnio 3 dalies ir 162 straipsnio nuostatos draudžia, baudžiamojo proceso metu gavus informaciją net ir apie patį pavojingiausią tarnybinį nusižengimą, tokią informaciją naudoti administraciniame procese. Bet kokia net ir mažiausiai pavojinga nusikalstama veika įstatymų leidėjo yra pripažįstama žymiai pavojingesne už bet kokį tarnybinį nusižengimą, todėl negali taip būti, kad žymiai mažiau pavojingo teisės pažeidimo – tarnybinės etikos pažeidimo – atveju visuomenės, valstybės interesas nubausti galbūt kaltą asmenį įgautų pranašumą prieš galbūt kalto asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis. Todėl aptariamu atveju yra akivaizdu, kad šiame administraciniame procese teismas netinkamai aiškino ir taikė Žvalgybos įstatymo normas.

46. Pareiškėjas nurodo, kad P. S. atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurį yra siekiama pabaigti, o bylą perduoti teismui nagrinėti. Taigi teismo nuosprendyje, kuris bus priimtas P. S. atžvilgiu, privalės būti įvertintas ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese teisinis ir faktinis pagrindas. Todėl tokiame P. S. atžvilgiu priimtame teismo nuosprendyje išdėstyti visi teismo sprendimai dėl kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri yra naudojama ir šiame administraciniame procese prieš pareiškėją, teisėtumo bus privalomi ir šiam administraciniam procesui. Be to, teismas turėjo įvertinti ir STT atsisakymą (STT 2016 m. vasario 18 d. raštas Nr. 4-10-109) pateikti atsakovui duomenis, patvirtinančius teisinį ir faktinį pagrindą techninių priemonių panaudojimui specialia tvarka.

47. Pareiškėjas pažymi, kad jis prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, jog atsakovas administraciniame procese šiurkščiai pažeidė ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintą teisės normą. Administraciniame procese prieš pareiškėją yra naudojama neteisėtai surinkta P. S. oficialiai baudžiamajame procese atstovavusios advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai.

48. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nėra praleistas. Pareiškėjo vertinimu, teismas tik formaliai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jei atsakovas būtų sąžiningai ir rūpestingai vykdęs visas savo pareigas, jis tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galbūt padarytų teisės pažeidimų galėjo pradėti dar 2015 m. kovo 9 d. ir jį sėkmingai atlikti nepažeisdamas prokuratūros veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose tarnybiniam patikrinimui atlikti nustatyto pagrįsto ir protingo šešių mėnesių termino.

49. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

50. Generalinės prokuratūros teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvadą atmesti pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ar priimtas pažeidžiant materialines ar proceso teisės normas. Skundžiamame teismo sprendime išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl pareiškėjo pozicijų ir reikalavimų.

51. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nesvarbu, koks buvo 2014 m. spalio 22 d. vykusio aptarimo tikslas, kieno iniciatyva jis vyko, kokių kitų ikiteisminių tyrimų eiga buvo aptariama šio pasitarimo metu ir pan. Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimui konstatuoti pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras ir teritorinės prokuratūros vadovas 2014 m. spalio 22 d. pasitarime, aktyviai reiškė savo poziciją dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 bei teikė siūlymus ir nenusišalino, nors turėjo tai padaryti dėl tarnybinio patikrinimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyto pakankamai artimo bendravimo su šiuo ikiteisminiu tyrimu suinteresuotu P. S.. Taip pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso reikalavimus.

52. Generalinės prokuratūra pažymi, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda susijusi tik su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00224-14, kuris pradėtas 2014 m. gegužės 19 d. prokuroro D. M. tarnybiniu pranešimu, ir nėra susijusi nei su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00188-13, jo organizavimu ir eiga (išskyrus teisiniam pareiškėjo veiksmų vertinimui reikšmės neturinčią aplinkybę, kad atliekant šį ikiteisminį tyrimą buvo gauti pirminiai duomenys apie nusikalstamą veiką, dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14), nei su kitais P. S. ar kitų asmenų atžvilgiu atliekamais ikiteisminiais tyrimais. Pareiškėjo reikalavimas vertinti duomenis, susijusius su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00188-13, yra visiškai nepagrįstas ir negali būti teismo sprendimo naikinimo pagrindas.

53. Atsakovas pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo eigos aptarinėjimas su suinteresuotu asmeniu P. S. yra tik vienas iš tarnybinio pažeidimo, trukusio nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 15 d., sudėtį sudarančių veiksmų, o tarnybiniu pažeidimu laikoma pareiškėjo atliktų veiksmų visuma. Taigi akcentuoti tam tikrą laikotarpį, paimtą iš visos tarnybinio pažeidimo visumos, ir teigti, kad šiuo laikotarpiu nebuvo padaryta viena iš pažeidimo dalių, yra nepagrįsta ir netikslu. Teismas pagrįstai skundžiamame sprendime cituoja tam tikrus pokalbius, patvirtinančius, kad telefoninių pokalbių metu neretai buvo kalbama užšifruotai, taip paneigdamas pareiškėjo teiginį, kad jo pokalbių ištraukos įvertintos neatsižvelgiant į jų prasmę. Teismas vertino visų pokalbių visumą, jų turinį, šią informaciją siedamas ir su kita tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga.

54. Generalinė prokuratūra nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas prašymų apklausti P. S. žmoną, sūnus, advokatę ir kt. teismui nereiškė. Šių asmenų parodymai nelaikytini tokiais, kurie galėtų paneigti objektyvius duomenis, nustatytus tarnybinio patikrinimo ir teisminio nagrinėjimo metu, atitinkamai tai negali keisti ir tarnybinio pažeidimo vertinimo.

55. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad teismas pareiškėjo veiksmuose papildomai pripažino BPK 57–60 straipsnių pažeidimus. Teismas nurodytų teisės aktų pažeidimų sprendime nekonstatavo, o šių ir kitų teisės aktų nuostatomis rėmėsi aiškindamas Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų principų turinį.

56. Generalinės prokuratūros nuomone, teismui pateiktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina kad pareiškėjas, būdamas pažįstamas su P. S. ir bendraudamas su juo ne formaliai, savo kasmetinių atostogų metu, su P. S. suderintu laiku, 2014 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje priėmė P. S. kaip asmenį, pateikusį prašymą pakeisti pareiškėjui pavaldaus procesine ir administracine tvarka prokuroro priimto 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą formuluotes (tuo pačiu nutarimu buvo nutarta medžiagą dėl P. S. veiksmų perduoti VTEK). Į šį susitikimą (kuriame faktiškai buvo aptarinėjamas pareiškėjui pavaldaus prokuroro priimtas proceso sprendimas, kurį ir skundė P. S.) buvo pakviestas ne tik skundžiamą nutarimą priėmęs prokuroras A. M. ir jo prašyta paaiškinti savo sprendimo motyvus, bet ir P. S. prašymą turėjęs nagrinėti tuometinis pareiškėjo pavaduotojas, t. y. aukštesnysis prokuroras K. Š., ir girdint suinteresuotam asmeniui P. S. buvo kalbama ir apie prokuroro A. M. sprendimą perduoti medžiagą dėl P. S. veiksmų VTEK, kuris akivaizdžiai netenkino P. S.. Pareiškėjas domėjosi, kokį procesinį sprendimą dėl P. S. prašymo tuometinis jo pavaduotojas priims, bei siūlė priimti tokį, kokio prašė P. S. (panaikinti kai kurias 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo formuluotes, nenaikinant paties nutarimo, nes pats nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės tenkino P. S.). Tokiais savo veiksmais pareiškėjas leido susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi bei pasinaudojo tarnybine valdžia siekdamas paveikti pavaldžių prokurorų sprendimus asmens, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, naudai.

57. Atsakovas pažymi, kad skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui konstatuota, jog pareiškėjas sakė netiesą tyrimą dėl jo veiksmų atlikusiai Prokurorų etikos komisijai, šios komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje nurodydamas, kad P. S. pažįsta tik kaip ligoninės vadovą, o asmeniškai jo nepažįsta, taip suklaidindamas Prokurorų etikos komisiją dėl aplinkybių, susijusių su P. S. 2014 m. gruodžio 5 d. priėmimu Šiaulių apygardos prokuratūroje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas padėjo P. S. parengti palankų jam P. S. atsakymą Prokurorų etikos komisijai. Šio pažeidimo padarymą patvirtina konkretūs Išvadoje aprašyti ir teismui pateikti duomenys. Tai, kad pareiškėjas asmeniškai pažinojo P. S. ir su juo bendravo darbo ir ne darbo metu neformaliai, yra objektyviais duomenimis patvirtinta tarnybinio patikrinimo metu, aprašyta ir įvertinta Išvadoje, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, kuriais neigia, kad padėjo P. S. parengti sau palankų atsakymą Prokurorų etikos komisijai. Atsakovo manymu, šiuos pareiškėjo veiksmus patvirtina STT pateikti išslaptintų pokalbių įrašai, kuriuose aiškiai apie tai kalbama, taip pat derinamos P. S. ir pareiškėjo pozicijos.

58. Generalinės prokuratūros teigimu, prokurorų profesinės etikos principų pažeidimu pripažinta tai, kad pareiškėjas ne kartą (ne mažiau nei keturis kartus) asmeniškai šio ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje metu kreipėsi į P. S. dėl savo ir savo artimųjų (tėvo) sveikatos ir prašė P. S. pagalbos bei sutiko tokią pagalbą gauti ne bendra tvarka, bet naudodamasis savo pažintimi su ligoninės vadovu, t. y. kreipdamasis ir bendraudamas su juo tiesiogiai, nors tuo pačiu metu pareiškėjui procesine ir administracine tvarka pavaldus prokuroras organizavo ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą, kuriame turėjo būti vertinama P. S., kaip VšĮ (duomenys neskelbiami) vadovo, veikla ir pareiškėjas apie tai žinojo.

59. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjui paskirta gana griežta tarnybinė nuobauda, tačiau ne pati griežčiausia, kurią numato įstatymas. Parenkant ginčijamos tarnybinės nuobaudos rūšį, buvo įvertinta, kad padarytas tarnybinis pažeidimas yra susijęs su aukštesniojo prokuroro (teritorinės prokuratūros vadovo) veikla, kuri ne tik proceso, bet ir moralės požiūriu privalo būti ypač nepriekaištinga. Buvo įvertinta ir tai, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas susidėjo iš atskirų savarankiškų dalių ar net atskirų tarnybinių pažeidimų, už kurių kiekvieną atskirai galėjo būti taikyta tarnybinė atsakomybė; tarnybinis pažeidimas buvo padarytas aktyviais pareiškėjo veiksmais (veikimu), iš dalies siekiant savanaudiškų tikslų; bendravimas su ikiteisminiu tyrimu suinteresuotu asmeniu tęsėsi gana ilgą laiką ir tai apima visą laikotarpį, kol suinteresuotam asmeniui rūpimas ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas ir kontroliuojamas Šiaulių apygardos prokuratūroje, kuriai vadovavo pareiškėjas. Taip pat įvertinta, kad šiuo tarnybiniu pažeidimu pareiškėjas prokuroro profesinės etikos principus bei normas pažeidė šiurkščiai ir dėl to nesigailėjo. Padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip prokuroro vardą žeminantis poelgis, t. y. prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą menkinantis elgesys bei šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas, už kurį taikytina pati griežčiausia atsakomybės forma.

60. Generalinė prokuratūra pabrėžia, kad BPK, priešingai nei Žvalgybos įstatymas, tiesiogiai nereglamentuoja klausimų, susijusių su kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimu tarnybiniam patikrinimui. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi BPK 162 straipsniu, aiškindamas šią nuostatą sau patogiu būdu (šis straipsnis skirtas ne nustatyti informacijos apie privatų gyvenimą panaudojimo draudimus, o numato tokios informacijos panaudojimo kitame ikiteisminiame tyrime tvarką), taip pat pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi BPK 155 straipsniu, kuris numato konkrečios procesinės prievartos priemonės – prokuroro teisės susipažinti su informacija – taikymą. Šios ir kitos BPK nuostatos neturėtų būti aiškinamos kaip paneigiančios Žvalgybos įstatymo tam tikras specialias nuostatas dėl tarnybinių patikrinimų. Be to, netgi BPK numato informacijos panaudojimo ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir kitiems tikslams galimybes (pvz., BPK 168 straipsnio 5 dalis, 214 straipsnio 6 dalis).

61. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo argumentai, kad kriminalinės žvalgybos duomenis galima naudoti tik tiriant nusikalstamas veikas, ir tai ne visada, yra nepagrįsti, nes galimybę panaudoti išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis tiriant tarnybinį nusižengimą numato įstatymas. Be to, kriminalinės žvalgybos duomenys praktikoje buvo ne kartą naudojami tiriant prokurorų, kitų pareigūnų galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus, taip pat ir dėl administracinių teisės pažeidimų, kurie savo pobūdžiu irgi nėra tokie pavojingi kaip nusikalstamos veikos.

62. Generalinė prokuratūra pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tikslinga laukti, kol bendrosios kompetencijos teismas pasisakys dėl įrodymų leistinumo baudžiamojoje byloje, kurioje figūruoja tie patys kriminalinės žvalgybos duomenys. Baudžiamasis ir administracinis procesai yra savarankiški ir gali vykti nepriklausomai vienas nuo kito. Be to, laukiant, kol bus išnagrinėtos didelės apimties sudėtingos korupcinės bylos, sueitų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, kuris skaičiuojamas, be kita ko, ir nuo pažeidimo padarymo dienos.

63. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors P. S. pokalbių su advokate įrašai ir stenograma buvo tarnybinio patikrinimo, taigi ir teismui pateiktoje medžiagoje, tačiau jais nebuvo remtasi Išvadoje konstatuojant pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą, į juos neatsižvelgta taikant tarnybinę atsakomybę ir skiriant tarnybinę nuobaudą.

64. Generalinė prokuratūra nurodo, kad nagrinėjamu atveju Išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., nuobauda paskirta 2016 m. kovo 15 d., dėl to Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas tarnybinei nuobaudai paskirti nėra praleistas. Generalinė prokuratūra visiškai sutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminų skaičiavimo. STT pateiktos pirminės informacijos pagrindu, atsižvelgiant į jos pobūdį ir apimtį, nebuvo galima padaryti išvadų dėl galimo tarnybinio pažeidimo padarymo ar nepadarymo. Šiuo atveju išslaptinti duomenys, kurių pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas, buvo gauti 2015 m. lapkričio 10 d., tą pačią dieną dėl jų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas.

65. Pareiškėjas A. P. pateikė 2019 m. balandžio 23 d. prašymą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ištirti naujus įrodymus administracinėje byloje. Pareiškėjas prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus – Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018, Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtintus Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10-15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatus“, Lietuvos respublikos prokuratūros kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokolą, Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedo garso įrašo dalį; išreikalauti iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos išslaptintas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. lapkričio 6 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutartis, taip pat išreikalauti kitus duomenis, susijusius su informacija apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas kriminalinės žvalgybos priemones, taip pat duomenis apie tai, ar buvo informuota Advokatų taryba dėl kokių nors neteisėtų advokatės D. Z. veiksmų atstovaujant P. S. interesams, bei duomenis iš atsakovo apie tai, ar buvo atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. paaiškinime nurodytų pareigūnų galimai padarytų pažeidimų tyrimai, kokie sprendimai buvo priimti; bylą apeliacinės instancijos teisme prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka.

66. Prašyme nurodo, kad rado nuasmenintą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018, iš kurio matyti, jog nuosprendis priimtas P. S. atžvilgiu ir jį priimant nesivadovauta kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis. Pareiškėjo kaltė nagrinėjamoje byloje grindžiama tokiu pačiu neteisėtu būdu gautais duomenimis. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas sąmoningai nuslėpė akivaizdžiai žinomus faktus apie neteisėtai gautą ir prieš pareiškėją naudojamą informaciją bei oficialiai patikino teismus, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija yra teisėtai gauta ir naudojama prieš pareiškėją.

67. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 1 d. prašyme dėl naujų įrodymų ištyrimo prašo teismo pridėti prie bylos naujus įrodymus – pareiškėjo prašymus, kuriais jis 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą, 2019 m. balandžio 30 d. į STT ir policiją, 2019 m. liepos 6 d. į STT, atsakovo 2019 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 17.2-2100, STT 2019 m. gegužės 17 d. raštą, policijos 2019 m. gegužės 30 d. raštą, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį byloje teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0; akcentuoja, kad jam trukdoma veiksmingai gintis nuo valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų, pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 65. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos statymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu gautos informacijos panaudojimo tiriant prokuroro tarnybinį nusižengimą teisėtumas ir pagrįstumas.

66. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes nenustatė priežasčių, dėl kurių reikėtų skirti žodinį bylos nagrinėjimą – aplinkybės byloje įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus, užduoti klausimus bei įgyvendinti kitas procesines teise pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 141 str. 1 d.).

67. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo ginčijami Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“, kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, ir Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. P-143 „Dėl prokuroro A. P. perkėlimo“, kuriuo pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo perkeltas į Šiaulių apylinkės prokuratūros pareigas.

68. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo ištirti visi bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai, liko neįvertinta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atskirtas iš 2013 metais pradėto kito ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-188-13, kuris buvo baigtas ir byla perduota teismui, ir pareiškėjas, kaip šio ikiteisminio tyrimo vadovas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų; nurodė, kad selektyviai iš telefoninių pokalbių padarytos nepagrįstos išvados apie jų turinį, teigė, kad apie pareiškėjo veiksmus apskritai negali būti sprendžiama iš trečiųjų asmenų telefoninių pokalbių, kurie byloje apskritai nebuvo apklausti; nesutiko su 2014 m. spalio 22 d. vykusio ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 eigos aptarimo bei kitų aplinkybių vertinimu; mano, kad teismas netinamai taikė byloje Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neteisėtai rėmėsi šio įstatymo nustatyta tvarka gauta išslaptinta informacija tarnybiniame ginče; teismas neteisėtai rėmėsi P. S. ir jo gynėjos pokalbiais, kurie pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnį laikytini profesine paslaptimi; nurodė, kad paskirta nuobauda neproporcinga bei kad terminas jai skirti buvo praleistas.

69. Atsakovas, prašydamas apeliacinį skundą atmesti, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, akcentavo, kad pareiškėjui atsakomybė buvo pritaikyta už Prokuroro etikos kodekso normų pažeidimus; pareiškėjas klaidino Prokurorų etikos komisiją dėl savo ir P. S. santykių pobūdžio, padaryti pažeidimai susidėjo iš savarankiškų dalių, kurios galėjo būti tiriamos atskirai,etikos normų pažeidimas buvo tyčinis ir šiurkštus, todėl paskirta nuobauda yra atitinkanti padarytą pažeidimą.

70. Tarnybinis patikrinimas dėl buvusio Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. tarnybinių veiksmų buvo pradėtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ėjusio generalinio prokuroro pareigas, D. R. 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu, gavus iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka STT Specialiosios ekspertų komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis.

71. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 „Dėl informacijos išslaptinimo ir pateikimo“ Generalinio prokuroro pavaduotojui pranešta, kad vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl VšĮ (duomenys neskelbiami) generalinio direktoriaus P. S. ir kitų tiriamųjų galimai nusikalstamų veiksmų, buvo gauta duomenų apie P. S. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. bendravimą dėl asmeninių priežasčių bei dėl aplinkybių, susijusių su baudžiamosios bylos Nr. 40-9-224-14 tyrimu; rašte nurodyta, kad apie galimai neteisėtus A. P. veiksmus 2015 m. raštu Nr. 3S-01-241 ir 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 3S-01-368 buvo informuotas Generalinis prokuroras; 2015 m. lapkričio 6 d. Specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (2015 m. protokolas Nr. 4S-724) buvo priimtas sprendimas dalinai išslaptinti žemiau nurodytą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją apie Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. P. veiksmus, galimai turinčius tarnybinio nusižengimo ir (ar) Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, bei atsižvelgiant į prašymą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, pateikė prašomą informaciją (išslaptintą).

72. Tarnybinio patikrinimo 2016 m. vasario 29 d. išvada Nr. 17.9-1348 konstatuota, kad A. P., būdamas teritorinės – Šiaulių apygardos – prokuroras, kurioje nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 ir jame P. S. 2014 m. lapkričio 6 d. (t. III, b. l.

97) apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, vyriausiuoju prokuroru, asmeniškai pažinodamas P. S., su juo bendraudamas darbo ir ne darbo metu neformaliai, galėdamas vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas šiame ikiteisminiame tyrime, nenusišalino nuo bet kokio klausimo, susijusio su šiuo ikiteisminiu tyrimu svarstymo, dalyvavo šio ikiteisminio tyrimo 2014 m. spalio 22 d. aptarime, domėjosi tyrimo eiga, taktika ir perspektyvomis, išsakė nuomonę dėl galimų proceso veiksmų ir sprendimų, taip pat šio ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpiu bei laikotarpiu tarp proceso sprendimų priėmimo su P. S. privačių pokalbių metu aptarinėjo šį tyrimą, prognozavo jo baigtį, leido P. S. susidaryti įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams, patarė P. S., po tyrimo atnaujinimo ir bylos perdavimo Generalinei prokuratūrai, dėl jo tolimesnės elgsenos, susijusios su šiuo tyrimu; taip pat, kaip prokuratūros vadovas, organizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje iš anksto tarp jų suderintu laiku ir savo kasmetinių atostogų metu;

P. S. šio priėmimo metu pateikus prašymą pakeisti 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14 formuluotes, domėjosi K. Š., kaip aukštesniojo, bet jam pavaldaus prokuroro, būsima pozicija dėl P. S. prašymo, t. y. kokį sprendimą K. Š. priims: ar nutarimą naikins, ar nenaikins, ir siūlė panaikinti tam tikras formuluotes, nenaikinant nutarimo; tyrimą dėl jo veiksmų atlikusiai Prokurorų etikos komisijai šios komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje sakė netiesą, kad P. S. pažįsta tik kaip ligoninės vadovą, o asmeniškai jo nepažįsta, taip suklaidindamas komisiją dėl aplinkybių, susijusių su P. S. priėmimu Šiaulių apygardos prokuratūroje; taip pat padėjo P. S. parengti jam (A.

P.) palankų P. S. atsakymą Prokurorų etikos komisijai (Generalinėje prokuratūroje gautas 2015 m. balandžio 13 d., reg. Nr. 17.1-5299); naudodamasis pažintimi su P. S. kaip ligoninės vadovu ne kartą (2014 m. gegužės 29 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d.) asmeniškai kreipėsi dėl gydymo paslaugų sau ir tėvui suteikimo ne bendra tvarka, t. y. naudojosi pažintimi su asmeniu, kurį kontroliavo A. P. procesine ir administracine tvarka pavaldūs prokurorai.

73. Komisija konstatavo, kad tokiais savo veiksmais A. P. pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojantį nešališkai atlikti savo funkcijas ir 6 punktą, įpareigojantį laikytis Prokurorų etikos taisyklių. Taip pat pažeidė Prokurorų etikos kodekse įtvirtintus šiuos profesinės veiklos principus: padorumo principą, įpareigojantį iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją (5.2.1 p.); nešališkumo principą, įpareigojantį su visais asmenimis elgtis vienodai nešališkai; su teisinio proceso dalyviais elgtis objektyviai, vengti familiarumo; nusišalinti nuo pareigų atlikimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti artimų žmonių interesus (5.3.1, 5.3.2., 5.3.3 p.); nepiktnaudžiavimo principą, įpareigojantį neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi; nesinaudoti tarnybine valdžia, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, kai jie gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą (5.4.1 ir 5.4.2 p.); konfidencialumo, įpareigojantį neskelbti be teisinio ir moralinio pagrindo ikiteisminio tyrimo ar prokurorinio patikrinimo duomenų suinteresuotiems asmenims (5.6.2 p.); atsakomybės principą, įpareigojantį vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą; nepriimti paslaugų, nuolaidų, dovanų ar kitokio prielankumo, jeigu tai daroma pažeidžiant kodekso, kitų teisės aktų reikalavimus ir tuo siekiama paveikti prokurorą ar išvengti atsakomybės; nepiktnaudžiauti ir nemanipuliuoti įstatymo suteikta veiksmų laisve ir kolegų pasitikėjimu (5.9.1, 5.9.2, 5.9.3 p.) bei Prokurorų etikos kodekso 11 punktą, kuriame numatyta, kad piktybinis netiesos sakymas ar kitoks apgaudinėjimas vertinamas kaip šio kodekso principų ir normų pažeidimas.

Komisija vertino, kad Prokurorų etikos kodekse įtvirtinti principai buvo pažeisti šiurkščiai, sumenkinant prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja, ir tuo padarytas prokuroro vardą žeminantis poelgis (Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalis); pažeidimai padaryti tyčiniais aktyviais veiksmais, iš dalies savanaudiškais tikslais; pažeidimas padarytas būnant vadovu, susijęs su tarnyba; pažeidimas trunkamasis, tęsėsi pakankamai ilgą laiką; sukėlė neigiamas pasekmes, sumenkino prokuratūros įvaizdį visuomenėje;

Komisija, atsižvelgusi į visas reikšmingas aplinkybes, siūlė taikyti tarnybinę atsakomybę ir skirti nuobaudą – papeikimą.

74. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 17.9-1748 nepritarė siūlymui dėl tarnybinės nuobaudos rūšies, įvertinęs tarnybinių pažeidimų sukeliamas neigiamas pasekmes institucijai, jos autoriteto visuomenėje ir tarp pareigūnų menkinimui, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų principų šiurkštų pažeidimą, ir nusprendė skirti prokurorui A. P. tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. P-132 pareiškėjui už pažeidimus, nustatytus tarnybinio patikrinimo 2016 m. vasario 29 d. išvadoje, paskirta tarnybinės nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas; generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. P-143 pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d. perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro (darbo vieta Šiauliuose) pareigas.

75. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Etikos komisija šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Etikos komisija, išnagrinėjusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kreipimusis, pateikia savo išvadą, o konstatavusi, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, – išvadą Generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių patikrinimų prokurorų atžvilgiu atlikimo tvarką reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86. Minėtos Prokuratūros įstatymo nuostatos pagrindžia, kad tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorui taikymo pagrindas yra Etikos komisijos pateiktoje išvadoje nustatyti pažeidimai – tiek konkretūs faktai, patvirtinantys atsakomybėn traukiamo asmens neteisėtą veikimą ir / ar neveikimą, tiek teisės aktų nuostatos, numatančios konkrečias elgesio taisykles, etikos principus, kurie buvo pažeisti.

76. Darytina išvada, kad Etikos komisijos (nagrinėjamu atveju komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti) išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, t. y. negali būti pritaikyta atsakomybė už tokius veiksmus ir / ar neveikimą, kurie nebuvo nustatyti išvadoje, o tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyką nustato Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto kreipimesi nurodyti duomenys. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo dalykas buvo nurodytas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime, kuris buvo priimtas gavus STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis. Bylą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjantis teismas turi ne tik patikrinti, ar Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, bet turi įvertinti, ar tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui, nustatyti, dėl kokių faktų, veikų ar kt. jis buvo pradėtas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į administracinę bylą nėra pateiktas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė aplinkybių, kurios sudarė pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, nevertino, ar apskritai buvo tam teisėtas pagrindas, nors pareiškėjas savo skunde tai ir akcentavo.

77. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija galėjo būti panaudota neteisėtai, atmetė remdamasis Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio korupcinės veikos požymių turinčią veiką prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinta ir panaudojama tiriant drausminius ir / ar tarnybinius nusižengimus.

78. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. KT13-N5/2019 dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Nutarimas), kuriame yra pateikta konstitucinė doktrina apie kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų, panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, sąlygas ir tvarką.

79. Konstitucinis Teismas minėtame 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 išaiškino, jog Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad tik konkretaus asmens atžvilgiu, vykdant kriminalinės žvalgybos pagal Žvalgybos įstatymo tyrimą, surinkta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant būtent šio asmens galimai padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą. Taigi, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl vieno asmens surenkama informacija dėl kito asmens ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal ginčijamą Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama to kito asmens korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog priešingu atveju, nenustačius galimybės tinkamai taikyti bet kuriam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinės atsakomybės, inter alia panaudojant įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka slapta kitų įgaliotų valstybės institucijų apie jį surinktą informaciją, būtų sukurta pagal Konstituciją netoleruotina situacija – nebūtų užtikrinta, kad tarnybinius nusižengimus padarę asmenys, inter alia minėtas kitas asmuo, būtų iš tikrųjų traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnyboje dirbti asmenims, neatitinkantiems jiems iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kaip antai tinkamai atlikti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija ir teise, būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, priimti skaidrius ir motyvuotus sprendimus (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. sprendimą byloje eA-3140-556/2019).

80. Šiame nutarime taip pat konstatuota, <...> „kad iš Konstitucijos, inter alia (liet. be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylanti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisė kreiptis į teismą dėl taikant tarnybinę atsakomybę pažeistų savo teisių gynimo turi būti reali, t. y. minėtas asmuo turi turėti realias galimybes veiksmingai apginti savo pažeistas teises teismine tvarka nuo, jo manymu, neteisėtų valstybės (savivaldybių) institucijų veiksmų ir (ar) piktnaudžiavimo joms suteiktais įgaliojimais taikant valstybės prievartos priemones, inter alia tiek slapta renkant informaciją (duomenis) apie asmenį, tiek panaudojant šią informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais; toks asmuo turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje.“ <...> „teisme nagrinėjant ginčą dėl inter alia tarnybinės nuobaudos paskyrimo, užtikrinti valstybės tarnautojo (pareigūno) teisę į tinkamą teismo procesą, kuri apima inter alia jo teisę išsamiai susipažinti su visa tiriant jo tarnybinį nusižengimą panaudota medžiaga, duomenimis ar informacija, inter alia taikant valstybės prievartos priemones slapta surinkta apie jį išslaptinta informacija, kuri įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis buvo perduota naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais; be to, valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę susipažinti su jo byloje naudojamais įrodymais, teikti paaiškinimus, ginčyti naudotų įrodymų ar kitos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos priimtinumą, teisėtumą, autentiškumą, tokio naudojimo būtinumą ir proporcingumą; valstybės tarnautojas (pareigūnas) teismo procese turi turėti teisę veiksmingai gintis, inter alia turėti pakankamai laiko susipažinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga ir pasirengti gynybai, turėti savo atstovą.“ <...> „teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ar informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.“ (žr.

Nutarimo 86.3, 86.3.1 p.).

81. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui besąlygiškai rėmėsi kriminalinės žvalgybos surinkta išslaptinta informacija, netikrino, ar ji surinkta esant teisėtam pagrindui ir teisėtomis priemonėmis. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 bei Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį byloje teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0, kuriuos teisėjų kolegija prideda prie nagrinėjamos bylos ir kurie patvirtina, kad dalis ir nagrinėjamoje byloje pateiktos aktualios informacijos galėjo būti renkama nesant tam teisėto pagrindo. Tokie duomenys sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjui reikalauti, kad būtų išreikalauti ir patikrinti duomenys ir apie kitos kriminalinės žvalgybos surinktos informacijos teisėtumą, juo labiau, kad aktualios Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. lapkričio 6 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. gegužės 6 d. nutartys buvo išslaptintos.

82. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma dėl skirtingų neteisėtų veikų skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, net ir nustačius, kad negalima remtis kriminalinės žvalgybos surinkta informacija, turi būti įvertinta, ar kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumo pareigos ar kitų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimą.

83. Teisėjų kolegija dėl minėtų aplinkybių vertinimo nepasisako atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinktos, vėliau išslaptintos bei perduotos tarnybiniam nusižengimui tirti informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei panaudojimo proporcingumas. Šių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas tik apeliacinės instancijos teisme eliminuotų galimybę apskųsti šaliai nepalankų sprendimą bent vieną kartą instancine tvarka.

84. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bei neįvertino aplinkybių, turinčių bylai esminę reikšmę, dėl ko jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, o tuo pačiu ir teisingu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 146 str. 1 d.). Kadangi šioms aplinkybėms ištirti bei išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 145 str. 1 d. 2 p.).

85. Grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, teisėjų kolegija išsprendžia pareiškėjo prašymus dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų bei prašymų: prie bylos nepridedami Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10-15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatai“, Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokolas, Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedo garso įrašo dalis, pareiškėjo prašymai, kuriais jis 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą, 2019 m. balandžio 30 d. į STT ir policiją, 2019 m. liepos 6 d. į STT, atsakovo 2019 m. balandžio 30 d. raštas Nr. 17.2-2100, STT 2019 m. gegužės 17 d. raštas, policijos 2019 m. gegužės 30 d. raštas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartys, nes pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kad šie duomenys būtų susiję su tarnybinės atsakomybės jam taikymo teisėtumu ar Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, dėl tų pačių priežasčių netenkinami ir prašymai išreikalauti duomenis, susijusius su informacija apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas kriminalinės žvalgybos priemones, taip pat duomenis apie tai, ar buvo informuota Advokatų taryba dėl kokių nors neteisėtų advokatės D. Z. veiksmų atstovaujant P. S. interesams, bei duomenis iš atsakovo apie tai, ar buvo atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. paaiškinime nurodytų pareigūnų galimai padarytų pažeidimų tyrimai, kokie sprendimai buvo priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė