2021-02-17 Nr. AB-3433-3-61-3-02490-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1267-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02490-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (komisijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Darbo partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Darbo partija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2019 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. ((1.19 E-0206)-5K-1908967)-6K-1903184) „Dėl Darbo partijos prašymo išmokėti lėšas“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų pervedimo į Darbo partijos sąskaitą“ (toliau – ir Prašymas) iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė nenagrinėti Darbo partijos Prašymo, nes kompetentingas viešojo administravimo subjektas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir VRK, Komisija) 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. SP-260 netenkino analogiško prašymo išmokėti dotacijas Darbo partijai ir pateikti paraišką teisės aktų nustatyta tvarka. Ministerija, priimdama Sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Sprendimo turinys nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei prieštarauja gero administravimo principui. Pareiškėjas vertino, kad atsakovo Sprendimas yra priimtas neįsigilinus į Prašymo argumentus, faktines aplinkybes ir yra nepagrįstas.

3. Pareiškėjas teigė, jog 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 prašė VRK pateikti informaciją apie Komisijos priimtų sprendimų galiojimą ir tai, kad sankcijos į jau išmokėtas Darbo partijai dotacijas negali būti nukreiptos bei pateikti mokėjimo paraišką Ministerijai, nes VRK pati mokėjimų neatlieka, todėl prašymas išmokėti dotacijas iš viso nebuvo reiškiamas. Ministerijos, kaip institucijos išmokančios Komisijos paskirtas dotacijas ir atsakingos už valstybės biudžeto vykdymą, kontrolę ir priežiūrą, buvo prašoma pervesti dotacijų lėšas į Darbo partijos sąskaitą. Prašymai, susiję su Darbo partijai skirtomis dotacijomis, buvo pateikti dviem institucijoms, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šių institucijų funkcijos ir kompetencija yra skirtingos, reikalavimai joms buvo reiškiami skirtingi, be to, VRK nurodžius, kad ji neturi kompetencijos, tai laikytina nauja faktine aplinkybe.

4. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Ministerija turi teisę valstybės piniginius išteklius iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos išduoti pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyta tvarka patvirtintas mokėjimo paraiškas. Šias paraiškas Ministerijai pateikia valstybės institucijų, įstaigų ir kitų valstybės piniginius išteklius gaunančių subjektų, turinčių teisę naudoti šiuos išteklius, vadovai. VRK, priėmusi sprendimą Darbo partijai skirti atitinkamus valstybės biudžeto asignavimus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo nuostatomis, savo sprendime nurodytą biudžeto asignavimų sumą privalo sumokėti iš VRK vykdomos atskiros biudžeto programos lėšų, pateikdama mokėjimo paraišką Ministerijai, kaip už valstybės iždą atsakingai įstaigai. Ministerija, nesant mokėjimo paraiškos iš asignavimų valdytojo, t. y. VRK, neturi jokio teisinio pagrindo pervesti Darbo partijai VRK sprendime nurodytą sumą. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nėra pateikusi Ministerijai paraiškos dėl lėšų pervedimo Darbo partijai.

6. Atsakovas teigė, kad VRK netenkino Darbo partijos prašymo kreiptis į Ministeriją, pateikiant mokėjimo paraišką, todėl Ministerija nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai VRK 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas. Ministerija pažymėjo, kad dotacijas partijoms perveda ne pagal partijų norus, užgaidas ir prašymus, ne pagal pateiktą partijų susirašinėjimą su VRK ar priimtus VRK sprendimus, kurie neturi įtakos Ministerijos teisėms ir pareigoms, ne pagal teismų sprendimus, kuriuose Ministerija net nebuvo tos bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas, šalimi, o vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės piniginių išteklių iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos išdavimą. Darbo partija apie susidariusią situaciją, kompetentingas institucijas spręsti pareiškėjo keliamus klausimus ir teisinį reglamentavimą buvo ne kartą informuota Ministerijos raštais, todėl disponuodama šia informacija, žinodama teisinį reglamentavimą ir kompetentingus subjektus, privalėjo kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos priimtų atitinkamus sprendimus ir atliktų teisės aktuose nustatytus veiksmus (funkcijas). Atsakovas vertino, jog Darbo partija, piktnaudžiaudama savo teisėmis, nuolat kreipiasi į Ministeriją su prašymais pervesti jai dotacijas, nors, vadovaujantis teisės aktais, dėl dotacijų pareiškėjui pervedimo paraišką turi teisę pateikti visai kitas subjektas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VRK prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo Darbo partijos skundą tenkino, panaikino Ministerijos Sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo Prašymą iš naujo bei priteisė iš atsakovo pareiškėjui 2 443 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nustatė, kad 2019 m. gegužės 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją su Prašymu, prašydamas: 1) priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai VRK 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas, kurių bendra suma yra 1 840 053,86 Eur; 2) esant poreikiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43.3 punktu, persiųsti prašymą kompetentingai institucijai. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, nusprendė jo nenagrinėti, kadangi kompetentingas viešojo administravimo subjektas – VRK, 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. Sp-260 netenkino analogiško prašymo išmokėti dotacijas Darbo partijai ir pateikti paraišką teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendimą Ministerija priėmė vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu.

10. Teismas aptarė VAĮ 8 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektų pareigos laikytis teisės principų aspektu, analizavo VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant šio straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėjo prie išvados, kad viešojo administravimo subjektas gali nenagrinėti prašymo tik esant VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytoms sąlygoms ir tik išanalizavus skundo turinį ir įsitikinus, kad iš tiesų tuo pačiu klausimu yra priimtas sprendimas ir nėra naujų faktinių duomenų bei nepažeisdamas gero administravimo principo.

11. Teismas nustatė, kad Darbo partija kreipėsi 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų“ ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų (papildoma informacija)“ į VRK su prašymu nedelsiant kreiptis į Ministeriją ir patvirtinti, jog 2007 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. Sp-250 dėl dotacijos už 2007 metų I pusmetį, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. Sp-309 dėl dotacijos už 2007 metų II pusmetį, 2008 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. Sp-17 dėl dotacijos už 2008 metų I pusmetį skyrimo Darbo partijai yra galiojantys, sprendimo dėl šiurkštaus teisės aktų pažeidimo, dėl kurio būtų galima neišmokėti jau skirtų biudžeto asignavimų, Darbo partijai nėra priimtas, todėl aukščiau nurodytais sprendimais skirtos dotacijos turi būti išmokėtos Darbo partijai bei pateikti mokėjimo paraišką teisės aktų nustatyta tvarka, kad dotacijos nedelsiant būtų išmokėtos Darbo partijai. VRK, išnagrinėjusi Darbo partijos prašymą, 2019 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-260 „Dėl Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“, kurio 1 punkte nurodė, kad netenkina Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. Nr. SD-186 prašymų dėl biudžeto dotacijų sumų, Darbo partijos gautų, bet teismo sprendimu į Lietuvos valstybės biudžetą pervestų lėšų grąžinimo (išmokėjimo) Darbo partijai.

12. Teismas pažymėjo, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Komisijos darbo grupės 2019 m. gegužės 8 d. išvadą Nr. 3-79 (1.2) „Dėl Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“ (toliau – ir 2019 m. gegužės 8 d. išvada), kurioje buvo konstatuota, jog pervedus atitinkamais VRK sprendimais Darbo partijai skirtas valstybės biudžeto dotacijas į Darbo partijos sąskaitą, atitinkamai pasibaigė ir VRK Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo suteikti įgaliojimai valstybės biudžeto dotacijų skirstymo politinėms partijoms procese ir ji nėra įgaliota vertinti ar priimti sprendimų dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintų 6 353 337,95 Lt (t. y. 1 840 053,86 Eur) Darbo partijai paskirtų valstybės dotacijų. 2019 m. gegužės 8 d. išvadoje taip pat pažymėta, kad darbo grupė siūlo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 suformuota praktika, pagal kurią nurodytos dotacijos, po jų pervedimo į politinės partijos sąskaitą, tampa politinės partijos lėšomis, kuriomis ji, įgyvendindama partijos įstatuose numatytus tikslus, gali teisės aktų nustatyta tvarka disponuoti.

13. Teismas vertino, kad atsakovas Sprendime neteisingai nurodė, jog pareiškėjo VRK bei Ministerijai pateikti prašymai yra analogiški. Darbo partija 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 prašė VRK pateikti informaciją apie jos priimtų sprendimų galiojimą ir pateikti mokėjimo paraišką Ministerijai. Pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi kaip į instituciją, kuri išmoka VRK paskirtas dotacijas ir, kuri yra atsakinga už valstybės biudžeto vykdymą, kontrolę ir priežiūrą. Toks prašymas buvo grindžiamas įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 bei VRK atsakymą, jog jos įgaliojimai Darbo partijai anksčiau išmokėtų dotacijų, kurios buvo teismo sprendimo pagrindu grąžintos į valstybės biudžetą, klausimu yra pasibaigę, todėl ji neturi kompetencijos priimti prašomų sprendimų.

14. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad VRK nurodžius, kad ji neturi kompetencijos priimti sprendimų, susijusių su į biudžetą grąžintų Darbo partijos dotacijų išmokėjimu, tai yra laikytina nauja faktine aplinkybe, kurią turėjo išnagrinėti Ministerija. Pareiškėjas Ministerijai nurodė, koks prašymas buvo pateiktas VRK, pateikė VRK teiktus dokumentus bei jos atsakymą, todėl teismas sprendė, kad atsakovui buvo žinomi, jog reiškiami reikalavimai negali būti laikomi tapačiais, kadangi skyrėsi prašymų turinys bei faktinės aplinkybės.

15. Teismas pažymėjo, jog nors VRK Darbo partijos prašymo netenkino, tačiau iš VRK darbo grupės 2019 m. gegužės 8 d. išvados turinio nustatyta, jog VRK prašymo nenagrinėjo motyvuodama tuo, jog ji neturi tam reikiamų įgaliojimų. VRK iš esmės nenagrinėjus Darbo partijos prašymo, Ministerija negalėjo atsisakyti nagrinėti Darbo partijos Prašymo tuo pagrindu, kad jis jau yra nagrinėtas kompetentingos institucijos. Teismas nusprendė, jog tokia situacija negali būti laikoma geru administravimu ir turi būti taisoma, todėl pareiškėjo skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti Darbo partijos Prašymą iš naujo.

16. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2.1–2.10 punktais ir atsižvelgęs į skundo turinį bei apimtį, nustatęs, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalaus dydžio ribų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 443 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl yra pagrindas (ABTĮ 147 str.) naikinti teismo sprendimą;

18.2. Iš Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. rašto Nr. SD-183 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų“ ir 2018 m. liepos 10 d. rašto Nr. SD-186 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų (papildoma informacija)“ turinio darytina išvada, kad esminis reikalavimas buvo VRK atlikti teisės aktuose nustatytus bei nurodytus veiksmus, kad Darbo partijai būtų išmokėtos dotacijos. Pareiškėjo Prašymo esminis reikalavimas atsakovui buvo taip pat atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, kad Darbo partijai būtų išmokėtos dotacijos. Todėl teismas neteisingai įvertino, kad Darbo partijos prašymai Ministerijai ir VRK savo turiniu buvo skirtingi;

18.3. Pagal teisinį reglamentavimą, atsakovas turi teisę valstybės piniginius išteklius iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos išduoti pagal Finansų ministro nustatyta tvarka patvirtintas mokėjimo paraiškas. Šias paraiškas Ministerijai pateikia valstybės institucijų, įstaigų ir kitų valstybės piniginius išteklius gaunančių subjektų, turinčių teisę naudoti šiuos išteklius, vadovai. Piniginių lėšų mokėjimas iš valstybės iždo susideda iš 2 esminių etapų. Pirmame etape asignavimų valdytojas pateikia mokėjimo paraišką Ministerijai, antrame etape – Ministerija įvertina mokėjimo paraišką ir išmoka lėšas iš valstybės iždo arba atsisako tai padaryti. Darbo partija, pateikdama prašymus Ministerijai ir VRK siekė vieno ir to paties tikslo – atgauti Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas. Teismas neteisingai įvertino, kad Darbo partijos prašymai Ministerijai ir VRK savo turiniu buvo skirtingi;

18.4. Nesutiktina su teismo vertinimu, jog VRK nurodžius, kad ji neturi kompetencijos priimti sprendimų, susijusių su į biudžetą grąžintų Darbo partijos dotacijų išmokėjimu, tai yra laikytina nauja faktine aplinkybe. Šioje byloje Ministerija pateikė įrodymus, kad Darbo partija buvo informuota apie teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis Ministerija turi teisę išmokėti dotacijas partijoms, ir šiame procese dalyvaujančius subjektus, t. y. VRK bei jos teises ir pareigas. Komisija gal ir neturi kompetencijos priimti sprendimų, susijusių su į biudžetą grąžintų Darbo partijos dotacijų išmokėjimu, tačiau turi kitas biudžeto asignavimų valdytojo pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme ir Politinių partijų įstatyme;

18.5. Pagal teisinį reglamentavimą valstybės biudžetas sudaromas programiniu pagrindu ir tvirtinamas biudžetiniams metams. Todėl atitinkami asignavimai gali būti skiriami, jeigu jie yra patvirtinami atitinkamų metų valstybės biudžete, t. y. nurodomi konkretaus asignavimų valdytojo programoje. VRK turėdama informaciją, kad Darbo partijos gautas, bet teismo sprendimu į Lietuvos valstybės biudžetą pervestas lėšas, reikia grąžinti Darbo partijai, turėtų, vadovaudamasi Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atitinkamas lėšas nusimatyti atitinkamoje savo programoje, kaip valstybės įstaiga, kuri atsakinga už partijų finansavimą. Teismas visiškai neįvertino, kad VRK, be sprendimų priėmimo dėl atitinkamų lėšų skyrimo partijoms, turi ir kitas teisines galimybes, susijusias su asignavimų partijoms planavimu ir išmokėjimu, įvykdyti Darbo partijos prašymus;

18.6. VRK, išnagrinėjusi Darbo partijos prašymą, 2019 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-260 „Dėl darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“, kurio atsisakė sugrąžinti dotacijas, todėl atitinkamai netenkino ir išvestinio prašymo pateikti mokėjimo paraišką Ministerijai. Todėl teismo argumentas, kad Komisija iš esmės nenagrinėjo Darbo partijos prašymo, o Ministerija privalėjo nagrinėti Darbo partijos prašymą, yra visiškai nepagrįstas;

18.7. Atsižvelgiant į tai, kad VRK netenkino Darbo partijos prašymo kreiptis į Ministeriją, nenustatytas teisinis pagrindas priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai VRK 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas. Vienintelis teisinis pagrindas Ministerijai išduoti valstybės piniginius išteklius iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos yra mokėjimo paraiška. Šiuo konkrečiu atveju Ministerija Darbo partijai grąžinti dotaciją gali būti tik tuo atveju, jeigu VRK vadovas pateiktų Ministerijai mokėjimo paraišką;

18.8. Kadangi VRK priėmė 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. Sp-260 „Dėl darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“, kuriuo netenkino Darbo partijos prašymo – pateikti mokėjimo paraišką Ministerijai, todėl atsakovas priėmė sprendimą nenagrinėti Darbo partijos prašymo, kadangi Komisija nepateikė mokėjimo paraiškos. Atsakovas, žinodamas VRK sprendimą, ir siekdamas efektyviai ir racionaliai naudoti žmogiškuosius išteklius, visiškai pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, priėmė Sprendimą.

19. Pareiškėjas Darbo partija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Darbo partijos prašymai VRK ir Ministerijai buvo teikti dėl to paties esminio tikslo, t. y. atgauti dotacijas, kurios yra pervestos į valstybės biudžetą, tačiau jie nėra analogiški. Darbo partija kreipėsi į VRK, kad ši pateiktų informaciją apie jos sprendimų galiojimą bei pateiktų mokėjimo paraišką Ministerijai. Komisija iš esmės nenagrinėjo Darbo partijos prašymo, motyvuodama tuo, kad ji neturi tam reikiamų įgaliojimų. Darbo partija kreipėsi į Ministeriją, prašydama priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai paskirtas dotacijas. Taigi prašymai buvo pateikti dviem institucijoms, tačiau reikalavimai joms buvo reiškiami skirtingi. Darbo partijos rašte Ministerijai buvo nurodyta, koks prašymas buvo pateiktas VRK, pateikti VRK teikti dokumentai bei VRK atsakymas, todėl nežinoti, kad reiškiami reikalavimai yra netapatūs ir kokie yra VRK atsakymo motyvai, Ministerija negalėjo;

20.2. Kreipiantis į Ministeriją buvo paaiškėjusi nauja aplinkybė, jog, VRK vertinimu, ji neturi kompetencijos spręsti dėl Darbo partijai jau išmokėtų dotacijų grąžinimo ir šią Komisijos poziciją patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas;

20.3. VRK 2019 m. gegužės 9 d. posėdžio vaizdo įrašas patvirtina, kad VRK iš esmės nenagrinėjo Darbo partijos prašymo. VRK darbo grupės 2019 m. gegužės 8 d. išvada yra nurodyta VRK 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. Sp-260 įžanginėje dalyje ir laikytina jo motyvuojamąja dalimi. Kitų motyvų netenkinti Darbo partijos prašymo VRK 2019 m. gegužės 9 d. sprendime Nr. Sp-260 ar susijusiuose dokumentuose neišdėstė. VRK nenagrinėjus Darbo partijos prašymo dėl to, kad, jos vertinimu, ji neturi tam kompetencijos, atsakovui pagrindo atsisakyti nagrinėti Prašymą dėl to, kad kita kompetentinga institucija jį yra išnagrinėjusi, nėra;

20.4. Šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl VRK kompetencijos. VRK 2019 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. SP-260 buvo skųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. eR-51-556/2019 pasisakė, kad klausimai (dėl dotacijų grąžinimo ar negrąžinimo) nebepatenka į VRK kompetencijos ribas;

20.5. Pareiškėjas skunde teismui Ministerijos įgaliojimų klausimų neaptarinėjo, dėl jų nesprendė ir teismas. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikia teisės aktų nuostatas ir argumentus, kad jis neturi įgaliojimų grąžinti dotacijas Darbo partijai, kol VRK vadovas nepateikė mokėjimo paraiškos. Vertinimas, kokios turi būti atliktos procedūros, išmokant dotacijas Darbo partijai, galimas tik iš esmės nagrinėjant Darbo partijos Prašymą, todėl šie atsakovo argumentai yra netinkami. Jei atsakovo argumentai dėl Ministerijos įgaliojimų būtų nagrinėjami, atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde yra netinkamai interpretuojami teisės aktai, atsakovas nepateikia argumentų, kodėl mokėjimo paraišką gali pateikti tik VRK vadovas. Pagal Valstybės iždo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punktą, valstybės piniginiai ištekliai iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos gali būti išduoti pagal mokėjimo paraiškas, kurias pateikia valstybės institucijų, įstaigų ir kitų valstybės piniginius išteklius gaunančių subjektų, turinčių teisę naudoti šiuos išteklius, vadovai. Vadinasi išduoti paraišką galėjo ne tik VRK vadovas, bet ir Finansų ministras (jis yra valstybės institucijos vadovas), nes Darbo partijai priklausančios dotacijos buvo grąžintos į valstybės biudžetą, o ne į VRK sąskaitą;

20.6. Ministerija, gavusi pareiškėjo Prašymą ir nusprendusi, kad ji neturi kompetencijos jį išnagrinėti, vadovaudamasi VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintu vieno langelio principu bei Taisyklių 43.3 punktu, turėjo perduoti kompetentingai institucijai.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VRK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. VRK nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 konstatavo, jog VRK funkcijos valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai procedūroje pasibaigia priėmus sprendimus dėl valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai. VRK yra atlikusi visus veiksmus dėl dotacijų pareiškėjui paskyrimo ir jos funkcijos yra pasibaigusios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. ((1.19 E-0206)-5K-1908967)-6K-1903184), kuriuo atsisakyta nagrinėti prašymą grąžinti lėšas (dotacijas) Darbo partijai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

24. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Darbo partijos skundą tenkino, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo. Teismas konstatavo, kad Darbo partija yra atsidūrusi administraciniame vakume, kada valstybės kompetentingos institucijos neišsprendžia klausimo dėl jai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250 dėl dotacijos už 2007 m. I pusmetį, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 dėl dotacijos už 2007 m. II pusmetį, 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 dėl dotacijos už 2008 m. I pusmetį paskirtų dotacijų bei grąžintų į valstybės biudžetą galimybės susigrąžinti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo. Tokia situacija negali būti laikoma geru administravimu ir turi būti taisoma.

25. Lietuvos Respublikos finansų ministerija nesutinka su anksčiau minėtu teismo sprendimu, pateiktame apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir priiimti naują sprendimą – atmesti Darbo partijos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl yra teisinis pagrindas (ABTĮ 147 str.) naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-735-595/2020.

26. Byloje nustatyta, kad Darbo partija 2019 m. gegužės 17 d. su prašymu dėl Darbo patijai priklausančių lėšų pervedimo į Darbo partijos sąskaitą kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, prašydama priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas, kurių bendra suma yra 1 840 053,86 Eur. Atsakovas šio pareiškėjo prašymo nusprendė nenagrinėti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, t. y. kad analogišką prašymą išnagrinėjo Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, kuri 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. SP-260 „Dėl darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“ netenkino analogiško prašymo išmokėti dotacijas Darbo partijai ir pateikti paraišką teisės aktų nustatyta tvarka.

27. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

28. Teisės teorijoje naudojamos terminologijos prasme tai reiškia, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-89-438/2021). Ši norma teismų praktikoje aiškinama taip, kad sprendžiant dėl jos taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

29. Darbo partijos 2018 m. birelio 26 d. prašyme Nr. SD-183 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų“, adresuotame Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, iš esmės akcentuojama tai, kad minėta Komisija iki šiol nėra priėmusi jokio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad Darbo partija buvo padariusi šiurkščių Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų ir ji neteko teisės į dotacijas, patvirtina, jog jos (dotacijos) turi būti grąžintos Darbo partijai. Darbo partijos 2018 m. liepos 10 d. prašymu Nr. SD-186 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų (papildoma informacija)“ buvo pateikti papildomi paaiškinimai, susiję su pusmečio dydžio valstybės dotacijos neskyrimu už tam tikrą laikotarpį (2006 m. antrąjį pusmetį). Tuo tarpu pareiškėjas 2019 m. gegužės 17 d. prašyme pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija nei savo sprendime, nei Išvadoje nenurodo, kuri valstybės institucija turėtų grąžinti Darbo partijai teisėtai priklausąnčias lėšas, kurios pervestos į valstybės biudžetą, t. y. kėlė klausimą, kokia valstybės institucija turėtų grąžinti į valstybės biudžetą pervestas dotacijas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtas prašymas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai buvo parengtas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 ir joje pateiktų išaiškinimų, taip pat po Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. gegužės 8 d. išvados Nr. 3-79 (1.2) „Dėl Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“ parengimo ir 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. SP-260 „Dėl Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“ priėmimo.

30. Įvertinus Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų, pateiktų Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, bei Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymo, pateikto Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, turinius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas spredime teisingai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos finansų ministerija ginčijamame sprendime neteisingai nurodė, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai bei jai pateikti prašymai yra analogiški. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teimas padarė pagrįstas išvadas, kad Darbo partija 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 prašė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pateikti informaciją apie jos priimtų sprendimų galiojimą ir pateikti mokėjimo paraišką Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, o <...> į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją kreipėsi kaip į instituciją, kuri išmoka Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtas dotacijas ir, kuri yra atsakinga už valstybės biudžeto vykdymą, kontrolę ir priežiūrą. Tai reiškia, jog prašymais, pateiktais Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, ir prašymu, pateiktu Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, buvo siekiama skirtingų tikslų, t. y. jie nėra tapatūs.

31. Kilusio ginčo apimtyje nereikšmingi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su asignavimų partijoms planavimu ir išmokėjimu, taip pat, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija neturi įgaliojimų grąžinti dotacijas Darbo partijai, kol Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos vadovas nepateikė mokėjimo paraiškos.

32. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

33. Darbo partija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nors pareiškėjas atsiliepime prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė