A-438-2830-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2830/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02739-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.1.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Lileikytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MV Trading“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MV Trading“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriuose prašė panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. S-254(7-220/2011) „Dėl UAB „MV Trading“ 2011-09-28 skundo“;

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 69-206 „Dėl UAB „MV Trading“ (k. 301286536) 2011-07-22 skundo“;

3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) viršininko 2011 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Skunduose paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko patikrinimą ir 2011 m. balandžio 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6, kuriuo jai papildomai apskaičiavo 108 175, 20 Lt mokesčių. 2011 m. birželio 27 d. Vilniaus AVMI priėmė sprendimą Nr. (4.65)-256-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pakeitė 2011 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-08-77-6 ir vietoje jame apskaičiuotų 108 175, 20 Lt mokesčių apskaičiavo 108 174,06 Lt mokesčių, taip pat paskyrė 11 080,50 Lt GPM baudą, 90 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 27 319,50 Lt VSD įmokų baudą. 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimu VMI prie LR FM patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą, o prašymą atleisti nuo paskirtų baudų mokėjimo į biudžetą paliko nenagrinėtą. 2011 m. lapkričio 15 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. S-254 (7-220/2011), kuriuo patvirtino VMI prie LR FM 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 69-206.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendimu dėl mokesčių ir delspinigių apskaičiavimo, kadangi šios sumos asmenims buvo išmokėtos be pagrindo (pasisavintos bendrovės lėšos arba išmokėta per klaidą). Bendrovė daug kartų nurodė, kad ėmėsi priemonių šias nepagrįstai išmokėtas lėšas susigrąžinti iš jas nepagrįstai gavusių asmenų ir į juos kreipėsi, tačiau mokesčių administratorius atmetė šiuos paaiškinimus, argumentuodamas tuo, kad bendrovė jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Bendrovė Komisijai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kaltus asmenis dėl lėšų grąžinimo bei kad dalį bendrovės lėšų minėti asmenys grąžino. Paaiškino, kad Vilniaus AVMI savo sprendimą T. P., S. V., V. K. išmokėtas sumas apmokestinti ir apskaičiuoti papildomus mokesčius ir delspinigius bendrovei argumentavo vien tuo, kad bendrovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių vienareikšmiai konstatuoti, kad T. P., S. V., V. K. išmokėtos sumos gali būti laikomos išmokėtomis dėl buhalterinių klaidų ir tikrai bus grąžintos bendrovei. Kadangi bendrovė šias sumas minėtiems asmenims pervedė per klaidą, ėmėsi priemonių joms susigrąžinti ir dalį jų susigrąžino, tačiau Komisija, nagrinėdama bendrovės skundą, šiuos veiksmus įvertino kaip nereikšmingus.

Pareiškėjo nuomone, Komisija, vertindama ginčo sumų išmokėjimo laikotarpį, neįvertino to, kad šios ginčo sumos buvo išmokėtos tik 3 asmenims, jos buvo išmokėtos vieną kartą (vienkartinio pobūdžio), todėl laikyti, kad buvo mokamos tęstinį laikotarpį, nėra jokio pagrindo. Priešingai, aplinkybės, kad ginčo sumos buvo išmokėtos 3 nesusijusiems darbuotojams, išmokėjimas buvo ne daugkartinis, o vienkartinis, kad bendrovė ėmėsi priemonių šias lėšas susigrąžinti, tik patvirtina bendrovės poziciją, kad jos buvo išmokėtos per klaidą, todėl jas apmokestinti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas (pvz., grąžinimas bendrovei) apmokestinant pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – GPMĮ) nėra reikšmingas, kadangi darbuotojai šias lėšas grąžino bendrovei pareikalavus. Pareiškėjo nuomone, faktas, jog bendrovė kreipėsi į darbuotojus dėl lėšų grąžinimo ir darbuotojai jas grąžino, yra labai svarbus ir reikšmingas sprendžiant bendrovės apmokestinimo klausimą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nesutinka su sprendimais dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, kadangi ji darbuotojams nemokėjo neoficialaus (neapskaityto) darbo užmokesčio. Nė vienas iš darbuotojų nenurodė, kad jam bendrovė mokėjo neoficialius atlyginimus, visuose darbuotojų parodymuose paaiškinta, kad pinigus jiems galimai mokėjo tik D. P., kad jis pats ir nustatė galimų mokėtinų piniginių premijų dydį. Buvęs direktorius T. P. taip pat paaiškino, kad jis nemokėjo neoficialių atlyginimų bendrovės darbuotojams, kartais buvo mokamos premijos bendrovės darbuotojams, tačiau nereguliariai ir jų išmokėjimas visuomet būdavo fiksuojamas bendrovės apskaitoje. Net jeigu darbuotojams D. P. galimai mokėjo kažkokį papildomą atlyginimą, apie tai bendrovė nebuvo informuota, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus ji negali prisiimti. Bendrovė jokių neoficialių atlyginimų nemokėjo, patikrinimo metu nėra gauta jokių įrodymų dėl kokių nors bendrovės neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus AVMI, apmokestindama bendrovę papildomai apskaičiuotais GPM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokomis, įmokomis į Garantinį fondą (toliau – GF) bei delspinigiais, nepagrįstai rėmėsi Finansinių tyrimų tarnybos (toliau – ir FNTT) pateiktomis išvadomis bei Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, kadangi šiuose dokumentuose nebuvo nustatyta, kad bendrovė mokėjo darbuotojams neoficialius atlyginimus, o tik tai, kad pinigus darbuotojams išmokėjo būtent D. P.. Be to, šį faktą patvirtino ir patys darbuotojai paaiškinimuose, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus bendrovė negali prisiimti. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos nurodytomis išvadomis, kad nėra reikšminga tai, jog mokestinėje byloje nėra FNTT išvados. Pareiškėjas pabrėžė, jog, kaip matyti iš patikrinimo akto ir sprendimų, inspekcija apmokestino bendrovę vadovaudamasi ne tik apklausų protokolais, bet rėmėsi visa FNTT išvada, su kuria bendrovė supažindinta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, tokie mokesčių administratoriaus ir Komisijos veiksmai vertintini kaip bendrovės teisės į išsamią informaciją pažeidimas.

Pareiškėjas nesutiko su sprendimu papildomą buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį apskaičiuoti ne tik tokį faktą pripažinusiems, bet ir visiems kitiems 17 FNTT apklaustų darbuotojų. Aplinkybės, kad FNTT pareigūnai bendrovės padalinyje 2008 m. rugsėjo 15 d. aptiko bendrovės logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialius atlyginimus, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad visi darbuotojai gavo neapskaitytą darbo užmokestį, nes patys darbuotojai tokį faktą paneigė, o, pripažinę neapskaityto darbo užmokesčio gavimo faktą, detaliai nepaaiškino, koks neapskaitytas darbo užmokestis jiems buvo mokamas, kokį laikotarpį jie šį užmokestį gavo ir iš ko konkrečiai jie tuos pinigus gaudavo, taip pat kad neapskaitytas darbo užmokestis buvo mokamas ir kitiems darbuotojams.

Pareiškėjas teigė, kad apskaičiuojant mokesčius nepagrįstai remtasi Lietuvos statistikos departamento renkama bendro pobūdžio informacija bei statistika, kadangi ji neturi jokios įrodomosios galios, nepagrįsta jokiais norminiais teisės aktais, todėl gali būti vertinama tik kaip vieno asmens nuomonė, o ne konkrečius faktus byloje patvirtinančius įrodymus. Mokesčiai privalo būti apskaičiuoti vadovaujantis įstatymais, o ne bendro pobūdžio informacija, atsakomybė negali būti kildinama iš abstrakčių prielaidų, nepatikimų šaltinių.

Pareiškėjas akcentavo ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendime Vilniaus AVMI pripažino nuomos už automobilius išmokas su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, nors bendrovė savo paaiškinimuose nurodė, kad iš darbuotojų nuomoti automobiliai buvo naudojami jos veikloje. Bendrovės teiginius, kad automobiliais buvo naudojamasi jos veikloje, patvirtino fizinio asmens „A“ sutuoktinis, kitų įrodymų bendrovė mokesčių administratoriui neturėjo galimybės pateikti, kadangi buvęs bendrovės direktorius iki šiol neperdavė (neišsaugojo) naujam direktoriui dalies bendrovės dokumentų, todėl išsiaiškinti ir nustatyti visas aplinkybes naujam direktoriui yra pakankamai sudėtinga ir tai apsunkino atitinkamų paaiškinimų bei dokumentų pateikimą. Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad darbuotojų ir jų sutuoktinių paaiškinimai vieni kitiems prieštarauja.

Pareiškėjas nurodė, kad naujasis bendrovės direktorius dėjo visas pastangas, jog laiku pateiktų reikalingus paaiškinimus ir dokumentus, pateikė visus jo turėtus bendrovės dokumentus. Dalies dokumentų negalėjo pateikti, nes jų neperdavė buvęs bendrovės direktorius (visi tariami pažeidimai nustatyti už jo vadovavimo bendrovei laikotarpį), todėl dokumentus ir išsamius paaiškinimus turėtų teikti būtent jis. Bendrovė savo raštais informavo inspekciją, kad dalies dokumentų negali pateikti dėl buvusio direktoriaus kaltės. Pareiškėjo nuomone, patikrinimo akte visiškai nepagrįstai nurodyta, jog jis nenoriai bendradarbiavo ir nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, o Komisija apskritai nenagrinėjo klausimo dėl bendrovės bendradarbiavimo ir nesprendė baudos sumažinimo klausimo.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas ginčija jos darbuotojams išmokėtų papildomų lėšų pripažinimą neapskaitytomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas 3 savo darbuotojams 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu faktiškai išmokėjo daugiau darbo užmokesčio, nei apskaityta, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 22 savo darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo neoficialų darbo užmokestį bei su 3 darbuotojais buvo sudarytos fiktyvios automobilių nuomos sutartys, o pagal šias sutartis išmokėtos sumos, remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, buvo pripažintos darbuotojams mokėtu papildomu darbo užmokesčiu. Paaiškino, kad, atliekant patikrinimą, įvertinus pareiškėjo mokestiniam patikrinimui pateiktus 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio banko išrašus ir kasos dokumentus bei AB „Swedbank“ pateiktus pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos išrašus ir AB „SEB bankas“ pateiktą detalią informaciją apie iš pareiškėjo sąskaitos 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu atliktus darbo užmokesčio pervedimus darbuotojams, vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas 3 savo darbuotojams faktiškai išmokėjo 6 869,30 Lt daugiau, negu apskaitė savo registruose ir deklaravo mėnesinėse GPM deklaracijose, todėl vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo žiniaraščiuose neapskaitytus 6 869,30 Lt, nustatė 9 410,01 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinamąją bazę ir, vadovaudamasis GPMĮ, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ), Garantinio fondo įstatymo (toliau – ir GFĮ) nuostatomis, pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną GPM, VSD įmokas, įmokas į GF bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Atsakovas teigė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas 3 darbuotojams išmokėjo didesnes pinigų sumas, nei apskaityta jos registruose ir deklaruota GPM deklaracijose, nėra, o mokesčių administratoriaus nustatyto ir pareiškėjo neginčijamo pinigų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas fakto pakanka konstatuoti, kad darbuotojai gavo pajamas, t. y. mokesčio objektą pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį. Apmokestinamo objekto buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą pareiškėjui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas apmokestinant pagal GPMĮ nuostatas nėra reikšmingas. Pareiškėjas teigė pastebėjęs klaidų (nepagrįstą lėšų išmokėjimą) tik mokestinio patikrinimo metu (patikrinimas pradėtas 2009 m. gegužės 29 d.), mokesčių administratoriui užfiksavus pažeidimą. Nors ginčo sumos 3 darbuotojams buvo mokamos tęstinį laikotarpį (nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d.), bendrovė jų išieškojimą pradėjo praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmųjų išmokėjimų. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad mokesčių mokėtojas būtų fiksavęs savo vedamoje buhalterinėje apskaitoje galimai padarytų klaidų taisymą, todėl pareiškėjo pozicija, kad lėšos buvo išmokėtos per klaidą, vertintina kritiškai, kaip jos gynybinė pozicija.

Atsakovas teigė ir tai, kad patikrinimo metu nustatyta, jog FNTT pareiškėjo Kauno padalinyje 2008 m. rugsėjo 15 d. aptiko logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialius atlyginimus. Atlikus pareiškėjo kratą Vilniuje, buvo rastas 2008 metų rugpjūčio mėnesio neoficialių atlyginimų išmokėjimo žiniaraštis ir pareiškėjo kasoje neįtrauktų į apskaitą 10 645,93 Lt suma. Žiniaraštis buvo paruoštas išmokėti neoficialius atlyginimus 19 darbuotojų, išmokėta tik 9 darbuotojams, likusiems Kauno padalinyje dirbusiems darbuotojams neoficialiame žiniaraštyje numatytas sumas sutrukdė išmokėti FNTT pareigūnų operatyvinis patikrinimas, tačiau liudytojo apklausos protokoluose bendrovės darbuotojai nurodė, kad praėjus kelioms dienoms nespėti išmokėti neoficialūs atlyginimai buvo pervesti į jų sąskaitas banke ir įforminti kaip premijos. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į 17 darbuotojų parodymus, duotus FNTT, 5 darbuotojų inspekcijai pateiktus paaiškinimus, FNTT išvadą, Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusį 2009 m. balandžio 6 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, statistinius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjas 22 darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį, kurio neapskaitė buhalterinės apskaitos registruose bei nedeklaravo inspekcijai teiktose deklaracijose ataskaitose. Pareiškėjas deklaracijose įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį bei išskaitytą ir sumokėtą mokestį bei nesumokėjo į biudžetą GPM, įmokų į GF ir VSD įmokų, todėl inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.1 bei 4.3 punktų nuostatomis, pareiškėjui už 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. liepos 31 d. laikotarpį apskaičiavo 139 865,75 Lt neapskaityto darbo užmokesčio sumą nuo kurios, vadovaudamasi GPMĮ, MAĮ, VSDĮ ir GFĮ nuostatomis, papildomai apskaičiavo GPM, VSD įmokas, įmokas į GF bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, išmokėdamas į buhalterinės apskaitos registrus neįtrauktą darbo užmokestį, iškreipė tiesioginio apmokestinimo pagrindus, t. y. buhalterinėje apskaitoje nefiksavo realiai atliktų veiksmų, taip pažeisdama buhalterinės apskaitos tvarkymo ir mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo tvarką. Tokie pažeidimai mokesčių administratoriui neleido mokesčių bazės nustatyti mokesčių įstatymo nustatyta tvarka, todėl buvo panaudotas specialus mokesčių bazės nustatymo būdas, įtvirtintas MAĮ 70 straipsnyje, t. y. mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Inspekcija, atsižvelgusi į pareiškėjo darbuotojų paaiškinimus, kad įmonėje neoficialus darbo užmokestis buvo mokamas nuo pat jų darbo pradžios, į nurodytas darbuotojų papildomai gautas pareiškėjo į apskaitą neįtrauktas pinigų sumas, mokestinę bazę, nustatė pagal paaiškinimuose nurodytas minimalias sumas, be to, tik tiems darbuotojams, kurie savo paaiškinimuose patvirtino gavę papildomą darbo užmokestį. Atsakovo nuomone, taikytas vertinimo būdas atitinka Taisyklių ir MAĮ nuostatas, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad pinigus mokėjo D. P., kuris pats ir nustatinėjo piniginių premijų dydį, todėl jokios atsakomybės už šio asmens veiksmus negali prisiimti, yra nepagrįsti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie mokestinių teisinių santykių subjektui lėmė mokestinių prievolių atsiradimą, taikant mokesčių įstatymus, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę, todėl pareiškėjo argumentas, kad už neoficialių atlyginimų mokėjimą yra atsakingas D. P., nepagrįsti.

Atsakovo nukmone, pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai mokestinę bazę nustatė remdamasis Lietuvos statistikos departamento renkama informacija, įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, yra nepagrįsti, kadangi mokesčių administratorius Lietuvos statistikos departamento informacija rėmėsi tik kaip papildomu įrodymu, norėdamas akcentuoti, jog pareiškėjo darbuotojams oficialiai priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis, nei Statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal ekonomikos sektorius ir ekonominės veiklos rūšis tuo pačiu laikotarpiu. tuo tarpu mokestinė bazė, nuo kurios pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuoti mokesčiai, buvo nustatyta remiantis byloje pateiktais darbuotojų paaiškinimais. Be to, Taisyklių 29.7 punktas įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę naudotis statistiniais duomenimis apskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad nors neoficialaus darbo užmokesčio gavimo faktą pripažino tik 5 iš apklaustų darbuotojų, tačiau mokesčiai apskaičiuoti nuo visų 22 darbuotojų, kadangi FNTT specialistams apklausus 21 bendrovės darbuotoją, buvo nustatyta, kad 17 iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, ir šį faktą patvirtino patys darbuotojai (apklausos protokoluose yra nurodyti laikotarpiai, kurį buvo mokami neoficialūs atlyginimai bei mokėtų atlyginimų ribos), o inspekcija savo iniciatyva papildomai apklausė dar 23 darbuotojus, kurie nebuvo apklausti FNTT, ir iš jų dar 5 patvirtino neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo faktą, taigi buvo nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu įmonėje iš viso 22 (17+5) darbuotojams buvo mokėtas neoficialus darbo užmokestis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, už kokį laikotarpį darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, taip pat paaiškinimuose nenurodytos išmokėtos sumos, kadangi šie duomenys buvo nurodyti apklausos protokoluose ir paaiškinimuose. Tais atvejais, kai darbuotojai nurodydavo apytiksles jiems mokėtas sumas (sumų ribas), mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų sumų.

Atsakovas nurodė ir tai, kad patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjas buvo sudariusi automobilių nuomos sutartis su 3 darbuotojais. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į mokestiniam patikrinimui pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus bei pareiškėjo pateiktus dokumentus (su darbuotojais sudarytas automobilių nuomos sutartis, priskaitymo ir išmokėjimo už automobilio nuomą žiniaraščius, pareiškėjo banko išrašus, kasos dokumentus) bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybes skelbiamus duomenis apie 2008 m. sausio 1 d – 2008 m. birželio 30 d. laikotarpiu vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, padarė išvadą, kad realiai remiantis nuomos sutartimis darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis, o sutartys buvo tik formalios, automobiliai nebuvo naudojami pareiškėjo veikloje. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, formaliai sudarydama automobilių nuomos sutartis, siekė išvengti pajamų mokesčių mokėjimo didesniu tarifu, todėl atkūrusi pažeidimais iškreiptas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja apmokestinimą, pripažino nuomos išmokas su darbo santykiais susijusiomis į pajamomis.

Atsakovas pažymėjo, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose išskirtinis dėmesys suteikiamas tikrajam šalių tarpusavio santykių turiniui. Nustačius aplinkybes, kad tikrasis santykių turinys neatitinka santykių formos, pirmenybė teikiama tų santykių turiniui. Tam, kad būtų pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir perskaičiuoti mokesčius, būtina konstatuoti, kad sandorio ar ūkinės operacijos turinys, užfiksuotas dokumentuose, neatitinka realaus to sandorio ar ūkinės operacijos turinio. Tokiu atveju mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti tinkamą mokestinių prievolių vykdymą, koreguoja mokesčių mokėtojo sandorius ar ūkines operacijas ir nustato kitokią atliktų veiksmų ar jų grupės kokybinę ar kiekybinę išraišką, kuri keičia mokesčio bazę ir mokėtinus mokesčius.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, jog savo veikloje naudojo nuomojamus automobilius, paneigia darbuotojų ir jų sutuoktinių paaiškinimai: fizinis asmuo „A“ (pareiškėjo darbuotojas), su kurio sutuoktiniu buvo sudaryta nuomos sutartis, vienareikšmiai patvirtino, kad pareiškėjas tik tariamai nuomojosi automobilį, realiai automobilis įmonės veikloje naudojamas nebuvo. Nors fizinio asmens „A“ sutuoktinis 2011 m. vasario 15 d. paaiškinime nurodė, jog įmonės darbo metu automobilis buvo naudojamas itin retai, t. y. 1 kartą per mėnesį, gal net rečiau, tačiau kitų byloje surinktų įrodymų kontekste šis teiginys vertinamas kritiškai, t. y. kaip nepaneigiantis mokesčių administratoriaus išvados, kad realiai nuomos sutartimi buvo siekiama mokestinės naudos, o pati nuomos sutartis buvo tik formali. Taigi pagrįstai pareiškėjo ir 3 darbuotojų fiktyvių sudarytų sandorių mokama automobilių nuoma buvo pripažinta išmokėtu neoficialiu darbo užmokesčiu, todėl atitinkamai pagrįstai apskaičiuoti papildomi mokėtini mokesčiai pareiškėjui.

Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjui buvo skirtos 30 proc. dydžio GPM ir įmokų į GF baudos ir 50 proc. VSD įmokų bauda. Galimybės neskirti baudų už nustatytus pažeidimus nenustato nei MAĮ, nei VSDĮ. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pareiškėjo pažeidimo pobūdį (tyčinis mokesčių pažeidimas, padarytas turint tikslą nuslėpti mokesčio bazę) bei į tai, kad, kaip nurodė vietos mokesčių administratorius, patikrinimo metu bendradarbiavo nenoriai, mokesčių mokėtojui galėjo būti skirtos 50 proc. dydžio GPM bei įmokų į GF baudos, tačiau realiai buvo paskirtos 30 proc. baudos. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog VSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama draudimo įmokų suma ir skiriama 50 proc. šios sumos dydžio bauda, taigi pareiškėjo atžvilgiu VSDĮ nuostatos buvo tinkamai pritaikytos ir pagrįstai skirta 50 proc. dydžio VSD įmokų bauda. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo atleisti nuo jai paskirtų baudų sumokėjimo, kadangi nenustatyta atleidimui nuo baudų būtina sąlyga, įtvirtinta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje, t. y. byloje nėra duomenų, kad mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MV Trading“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčo dalykas – 2011 m. birželio 27 d. Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (4.65)-256-124, 2011 m. rugsėjo 1 d. VMI prie LR FM sprendimo Nr. 69-206 ir 2011 m. lapkričio 15 d. Komisijos sprendimo Nr. S-254(7-220/2011) teisėtumas ir pagrįstumas. Teismo vertinimu, ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo darbuotojams išmokėtų papildomų piniginių sumų pripažinimo neapskaitytomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis pagrįstumo. Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas trims savo darbuotojams 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu faktiškai išmokėjo daugiau darbo užmokesčio nei apskaityta, taip pat nustatė, kad ji 22 savo darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo neoficialų darbo užmokestį bei su 3 darbuotojais buvo sudarytos fiktyvios automobilių nuomos sutartys, o pagal šias sutartis išmokėtos sumos, remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, buvo pripažintos darbuotojams mokėtu papildomu darbo užmokesčiu.

Teismas, remdamasis byloje esančiais banko išrašais, kasos dokumentais, AB „Swedbank“ banko pateiktų pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos išrašais ir AB SEB banko pateikta detalia informacija, nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. vasario 11 d.–2008 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu trims savo darbuotojams (tuometiniam direktoriui T. P., S. V. ir V. K.) faktiškai išmokėjo 6 869,30 Lt daugiau, nei apskaitė savo registruose ir deklaravo mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose: T. P. išmokėjo 2 979 Lt daugiau (2008 m. gegužės 30 d. – 909 Lt, 2008 m. birželio 18 d. – 2 000 Lt, 2008 m. birželio 25 d. – 70 Lt), S. V. išmokėjo 1 890,30 Lt daugiau (2008 m. kovo 14 d.), V. K. 2 000 Lt daugiau (2008 m. liepos 25 d.). Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo žiniaraščiuose neapskaitytus 6 869,30 Lt, nustatė 9 410,01 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinamąją bazę ir apskaičiavo jai papildomai mokėtiną GPM, VSD įmokas, įmokas į Garantinį fondą bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunduose Komisijai ir teismui teigia, kad ginčo lėšos buvo išmokėtos dėl buhalterinių klaidų, ir šiuo metu ji siekia jas susigrąžinti (T. P. jam išmokėtą sumą jau grąžino pareiškėjui). Teismo vertinimu, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis iš esmės neginčija, kad 3 darbuotojams išmokėjo didesnes pinigų sumas, nei apskaityta jos registruose ir deklaruota GPM deklaracijose, taigi ginčo dėl to, kad 3 pareiškėjo darbuotojai laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomai gavo iš viso 6 869,30 Lt, nėra. Teismas akcentavo, jog pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Teismas, įvertinęs tai, kad pagal GPMĮ nuostatas pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, padarė išvadą, kad nustačius pinigų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas faktą, konstatuotina, jog darbuotojai gavo pajamas, t. y. pajamų mokesčio objektą, o apmokestinamojo objekto buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą. Teismas sutiko su atsakovo ir Komisijos išvada, kad darbuotojų gautų pajamų vėlesnis panaudojimas (pavyzdžiui, grąžinimas pareiškėjui) apmokestinimo pagal GPMĮ nuostatas nėra reikšmingas.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nustatytos sumos (iš viso 6 869,30 Lt) trims darbuotojams buvo mokamos tęstinį laikotarpį (nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d.) ir tik mokesčių administratoriui nustačius pažeidimą pareiškėjas teigia pastebėjusi nepagrįstą lėšų išmokėjimą, kuris atliktas per klaidą, ir pradėjo sumų išieškojimą. Teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas išieškojimą pradėjo praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmųjų pinigų išmokėjimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtų fiksavusi savo tvarkomos buhalterinės apskaitos galimai padarytų klaidų taisymą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kad lėšos buvo išmokėtos per klaidą, atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Teismo vertinimu, iš byloje esančios mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad joje nėra duomenų, kurie paneigtų faktą, jog 3 pareiškėjo darbuotojai tikrinamuoju laikotarpiu gavo papildomas neapskaitytas ir neapmokestintas pajamas, kuriomis jie laisvai disponavo. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui UAB „MV Trading“, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, nurodė sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM, VSD įmokas, įmokas į GF ir su šiais mokesčiais susijusias sumas.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad mokesčių administratorius, remdamasis 17 pareiškėjo darbuotojų parodymais, duotais FNTT, 5 darbuotojų Vilniaus AVMI pateiktais paaiškinimais bei kita informacija, padarė išvadą, kad pareiškėjas 22 savo darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį, kurio neapskaitė buhalterinės apskaitos registruose ir nedeklaravo Vilniaus AVMI teikiamose deklaracijose ir ataskaitose. Pareiškėjas nesutiko su jam papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir teigė, kad neoficialų darbo užmokestį darbuotojams mokėjo ne ji, o logistikos terminalo vadovas be jos žinios. Teismas, remdamasis byloje esančiais pareiškėjo darbuotojų apklausos FNTT duomenimis, nustatė, kad 17 pareiškėjo darbuotojų nurodė, jog be oficialių atlyginimų papildomai gaudavo neoficialius, kurie nebuvo įtraukti į darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščius ir nuo kurių nebuvo skaičiuojami bei mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš 5 pareiškėjo darbuotojų Vilniaus AVMI pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad jie prisipažino gavę grynaisiais pinigais darbo užmokesčio priedus, buvo mokami neoficialūs atlyginimai, kurie nebuvo įtraukti į oficialius darbo užmokesčio priskaičiavimo ir mokėjimo žiniaraščius ir nuo jų nebuvo skaičiuojami bei mokami mokesčiai į valstybės biudžetą.

Teismas pabrėžė, jog remiantis byloje esančia FNTT specialisto išvada, nustatyta, kad 17 pareiškėjo Kauno padalinyje dirbusių darbuotojų prisipažino 2008 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu be oficialių atlyginimų papildomai gavę neoficialų atlyginimą. FNTT pareigūnai pareiškėjo Kauno padalinyje 2008 m. rugsėjo 15 d. aptiko logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialų atlyginimą. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad pareiškėjo Kauno padalinio logistikos vadovas D. P. ir direktorius T. P. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 pripažinti kaltais pagal Baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas). D. P. 2008 m. rugsėjo 15 d. FNTT įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad pareiškėjui dirbusiems darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, jo išmokėjimo aplinkybės buvo suderintos su direktoriumi. Teismas akcentavo, jog pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. To paties įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Apibendrindamas šias teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad darbdavys buhalterinėje apskaitoje privalo nurodyti visas su darbo santykiais susijusias darbuotojui priklausančias mokėti sumas.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog MAĮ 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. GPMĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 2 punktą pajamos, susijusios su darbo santykiais, priskiriamos A klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Teismas, apibendrinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas, apskaičiavęs darbuotojams priklausantį darbo užmokestį, privalėjo apskaičiuoti atitinkamus mokesčius ir sumokėti juos į biudžetą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas savo darbuotojams mokėjo papildomą, jos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, nuo kurio privalėjo apskaičiuoti ir mokėti GPM, VSD įmokas ir įmokas į Garantinį fondą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog D. P. 2008 m. rugsėjo 15 d. FNTT įtariamojo apklausos protokole nurodė, jog pareiškėjui dirbusiems darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, neoficialaus darbo užmokesčio išmokėjimo aplinkybės buvo suderintos su direktoriumi, D. P. ir T. P. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 pripažinti kaltais ir nuteisti už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-59/2008 išaiškino, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, dėl kurių įmonei, mokestinių teisinių santykių subjektui, atsirado mokestinių prievolių, taikant mokesčių įstatymus, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas, reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų atsiradusias individualiajai įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę MAĮ 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad neoficialų darbo užmokestį darbuotojams mokėjo ne jis, o logistikos terminalo vadovas be jos žinios, todėl jai negali atsirasti mokestinė prievolė, kadangi šių asmenų veiksmai taikant mokesčių įstatymus nėra reikšmingi.

Teismo vertinimui, iš pareiškėjo skundo taip pat matyti, kad jis nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu mokestinės bazės nustatymu pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Iš patikrinimo akto nustatyta, kad 2008 m. sausio–liepos mėnesiais buhalterinėje apskaitoje iš viso apskaičiuota atlyginimo (bruto) 129 450,69 Lt, o neapskaityta išmokėto darbo užmokesčio suma sudaro 102 102 Lt, nuo kurios nustatyta 139 865,75 Lt neapskaityto išmokėto darbo užmokesčio bazė. Palyginus iš viso apskaičiuoto atlyginimo (oficialaus ir neoficialaus) 269 316,44 Lt sumą su buhalterinėje apskaitoje apskaičiuota atlyginimo (bruto) 129 450,69 Lt suma, apskaityto ir darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio suma sudarė 48,07 proc., neapskaityto – 51,93 proc. Kaip matyti iš patikrinimo akto, kai darbuotojai nurodydavo apytikres jiems mokėtas sumas (sumų ribas) (apklaustų asmenų nurodytos sumos pateiktos patikrinimo akto 22 psl. esančioje lentelėje), mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų sumų, t. y. palankiausiomis pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Mokesčių mokėtojui, vengiančiam apskaičiuoti ir mokėti jam priklausančius mokesčius, juos apskaičiuoja mokesčių administratorius remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktais apskaitos bei kitais dokumentais arba taikydamas specialius apskaičiavimo būdus (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, LVAT 2004 m. sausio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A7-60/2004).

Pirmosios instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Detali šio straipsnio įgyvendinimo tvarka nustatyta Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, patvirtintose VMI prie LR FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (Taisyklių 4.3 punktas).

Taisyklių 29 punktas nustato, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų asmenų; Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; registrų (kadastrų); stebėjimo būdu; statistikos leidinių; žinynų, katalogų ir kt.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, mokesčių administratoriaus teisę naudotis statistiniais duomenimis mokesčius apskaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą įtvirtina atitinkamas MAĮ 70 straipsnio taikymo tvarką reglamentuojantis teisės aktas – Taisyklės, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus pareigūnas galėjo remtis Lietuvos statistikos departamento informacija, o pareiškėjo skunde dėstomi argumentai dėl Lietuvos statistikos departamento informacijos panaudojimo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, iš ginčijamo Vilniaus AVMI sprendimo matyti, kad mokesčių administratorius Lietuvos statistikos departamento informacija rėmėsi kaip papildomu įrodymu, norėdamas akcentuoti, kad pareiškėjo darbuotojams oficialiai priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis buvo mažesnis, nei Statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal ekonomikos sektorius ir ekonominės veiklos rūšis tuo pačiu laikotarpiu, o mokestinė bazė, nuo kurios pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuoti mokesčiai, buvo nustatyta, remiantis bylose pateiktais darbuotojų paaiškinimais. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog mokesčiai nepagrįstai apskaičiuoti nuo visų 23 darbuotojų, nors neoficialaus darbo užmokesčio gavimo faktą pripažino tik 5 iš apklaustų darbuotojų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, kaip jau minėta, FNTT specialistams apklausus 21 pareiškėjo darbuotoją, buvo nustatyta, kad 17 iš jų buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis. Šį faktą patvirtino patys darbuotojai. Apklausos protokoluose yra nurodyti laikotarpiai, kurį buvo mokami neoficialūs atlyginimai, bei mokėtų atlyginimų ribos. Vilniaus AVMI, atlikdama pareiškėjo mokestinį patikrinimą, savo iniciatyva papildomai apklausė dar 23 pareiškėjo darbuotojus, kurie nebuvo apklausti FNTT, ir iš mokesčių administratoriaus papildomai apklaustų darbuotojų dar 5 patvirtino neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo faktą, nurodė laikotarpius, už kuriuos buvo mokėti neoficialūs atlyginimai, bei išmokėtas sumas ar jų ribas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas iš viso 22 darbuotojams mokėjo neoficialų darbo užmokestį (17 darbuotojų, nustatyti FNTT, ir 5 darbuotojai, nustatyti Vilniaus AVMI). Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš byloje esančių liudytojo apklausos protokolų bei darbuotojų paaiškinimų, teiktų Vilniaus AVMI, matyti, kad visi darbuotojai, kurie patvirtino neoficialaus atlyginimo gavimo faktą, taip pat detaliai nurodė laikotarpius, už kuriuos šie atlyginimai buvo mokami, bei sumas (ar jų ribas), kurios buvo mokamos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad byloje nėra duomenų, už kokį laikotarpį darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad iš patikrinimo akte esančios apklaustų asmenų nurodytų sumų lentelės nustatyta, jog mokesčių administratorius, nustatydamas mokestinę bazę, rėmėsi mažiausiomis iš nurodytų.

Pirmosios instancijos teismas inter alia nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių mokėtoja, siekdama paneigti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatytą mokestinės prievolės dydį, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (pvz., 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų, o mokesčių bazės apskaičiavimo pagrįstumas patvirtinama remiantis byloje esančių įrodymų visuma. Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius tinkamai apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo sudariusi automobilių nuomos sutartis su 3 darbuotojais, tačiau realiai nuomos sutarčių pagrindu darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis, sutartys buvo tik formalios, automobiliai nebuvo naudojami pareiškėjo veikloje. Mokesčių administratorius pareiškėjo sudarytų nuomos sandorių su trim darbuotojais atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis nesutinka su MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymu, nurodo, kad fizinio asmens „A“ sutuoktinis patvirtino, jog automobilis buvo realiai išnuomotas pareiškėjui ir naudojamas jos veikloje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog MAĮ 10 straipsnis nustato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai jų išraiškai. Pagal MAĮ 69 str. 1 d., tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą.

Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo.

Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko požiūriu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą būtina nustatyti joje pažymėtą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-493/2009; 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-644/2010, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1166/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiu 2011 m. vasario 2 d. paaiškinimu Nr. (4.65)-339-322), nustatė, kad pareiškėjo darbuotojas, fizinis asmuo „A“, su kurio sutuoktiniu buvo sudaryta nuomos sutartis, vienareikšmiai patvirtino, kad pareiškėjas tik tariamai nuomojosi automobiliu, realiai jis įmonės veikloje naudojamas nebuvo. Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad nors fizinio asmens „A“ sutuoktinis 2011 m. vasario 15 d. paaiškinime nurodė, jog įmonės darbo metu automobilis buvo naudojamas „itin retai, t. y. 1 kartą per mėnesį, gal net rečiau“, tačiau kitų byloje surinktų įrodymų kontekste (fizinio asmens A“ paaiškinimas, neproporcingai didelis nuomos mokestis, palyginti su automobilio galimu (700 Lt per mėnesį) nebuvimas jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių automobilio naudojimą įmonės veikloje, kitų dviejų asmenų, su kuriais buvo sudarytos analogiškos nuomos sutartys, paaiškinimai, kad sutartys buvo tik formalios, o jomis remiantis buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir kt.), tačiau realiai nuomos sutartimi buvo siekiama mokestinės naudos, o pati nuomos sutartis buvo tik formali. Pareiškėjo argumentus, jog jis kitų įrodymų neturėjo galimybės pateikti, kadangi buvęs bendrovės direktorius iki šiol neperdavė (neišsaugojo) naujam direktoriui dalies bendrovės dokumentų, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus. Apibendrinęs tai, kad išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, nagrinėjamu atveju nustatęs mokestinės naudos siekimą ir konstatavęs, jog nuomos sutartys buvo tik formalios, pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atitinkamai pagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde teigė, kad, jo manymu, patikrinimo akte nepagrįstai nurodyta, jog jis nenoriai bendradarbiavo ir nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nesutinka su inspekcijos argumentais dėl to, kad nėra pagrindo atleisti ją nuo baudų, teigė, kad Komisija nenagrinėjo klausimo dėl bendradarbiavimo ir nesprendė baudos sumažinimo klausimo. Teismas, remdamasis bylos duomenims, nustatė, kad pareiškėjui buvo skirtos 30 proc. dydžio GPM ir įmokų į Garantinį fondą baudos ir 50 proc. VSD įmokų bauda. GPM ir įmokų į Garantinį fondą baudų skyrimą reglamentuoja MAĮ 139 straipsnis, o VSD įmokų baudų skyrimą – VSDĮ 16 straipsnio 2 dalis. Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. VSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, kaip matyti iš MAĮ 139 straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius, skirdamas baudą, turi diskrecijos teisę spręsti, kokios aplinkybės kiekvienu atveju yra reikšmingos, skiriant didesnę ar mažesnę baudą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, kaip matyti iš ginčijamo Vilniaus AVMI sprendimo, skiriant baudą, atsižvelgta į pažeidimo pobūdį (neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimas, slėpimas nuomos išmokų forma), kuris laikytas sunkinančia aplinkybe, įvertinta tai, kad patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjas atliekant patikrinimą bendradarbiavo nenoriai, tačiau įvertinus jos paaiškinimus, tai laikyta lengvinančia aplinkybe ir jai buvo skirtos 30 proc. (vidutinio dydžio) GPM bei įmokų į Garantinį fondą baudos. Ginčijamame Vilniaus AVMI sprendime buvo nurodyta, kad įvertintos pareiškėjo pastabos dėl bendradarbiavimo atliekant mokestinį patikrinimą ir jos laikytinos lengvinančiomis aplinkybėmis, taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju atmestini kaip visiškai nepagrįsti pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad neįvertintos aplinkybės dėl bendradarbiavimo vengimo ir mokesčių administratoriaus nurodymų vykdymo vengimo ir jos laikytos pagrindu skirti mažesnę nei maksimali baudą. Kadangi VSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog skiriama 50 procentų dydžio bauda, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu tinkamai taikytos VSDĮ nuostatos ir pagrįstai skirta 50 proc. dydžio VSD įmokų bauda. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamus mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimus, konstatavo, kad juose tinkamai pritaikyti teisės aktai dėl baudų skyrimo, mokesčių administratorius, skirdamas baudą, pasinaudojęs diskrecijos teise, įvertino reikšmingas baudos dydžiui aplinkybes, Komisija sprendime išanalizavo ir patikrino baudų skyrimo procedūrą ir pagrįstai nenustatė pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, pripažino, kad Vilniaus AVMI 2011 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-124, VMI prie LR FM 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. 69-206 ir Komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. S-254(7-220/2011) yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog su priimtu teismo sprendimu nesutinka, kadangi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus, o apsiribojo tik kitų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų perrašymu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl pareiškėjo darbuotojams išmokėtų papildomų piniginių sumų pripažinimo neapskaitytomis su darbo santykiais susijusiomis pajamomis pagrįstumo. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas trims savo darbuotojams 2008 m. vasario 11 d. – 2008 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu faktiškai išmokėjo daugiau darbo užmokesčio nei apskaityta, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 22 savo darbuotojams tikrinamuoju laikotarpiu mokėjo neoficialų darbo užmokestį (mokesčio bazės nustatymui mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas) bei su trimis darbuotojais buvo sudarytos fiktyvios automobilių nuomos sutartys, o šių sutarčių pagrindu išmokėtos sumos, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, buvo pripažintos darbuotojams mokėtu papildomu darbo užmokesčiu.

Vertindama šiuos mokestinio ginčo epizodus, teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, kaip matyti iš pareiškėjos skundų ikiteisminėms mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms bei teismui, ji iš esmės neginčija, kad trims darbuotojams išmokėjo didesnes pinigų sumas nei apskaityta jos buhalterinės apskaitos registruose ir deklaruota gyventojų pajamų mokesčio deklaracijose, taigi byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad trys pareiškėjo darbuotojai laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d. papildomai gavo iš viso 6869,30 Lt. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog mokesčių administratorius, įvertinęs tai, kad pinigai darbuotojams buvo faktiškai išmokėti, kad pinigus išmokėjo vienetas, su kuriuo gyventojai (T. P., S. V. ir V. K.) buvo susiję darbo santykiais, ir, atsižvelgęs į GPMĮ 8 straipsnio nuostatas, numatančias, kad gyventojų pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, pripažino, kad minėtiems trims asmenims (Bendrovės darbuotojams) išmokėtos, tačiau buhalterinės apskaitos žiniaraščiuose neapskaitytos išmokos, patikrinimo akte pagrįstai pripažintos su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, nuo kurių pareiškėja privalėjo įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti GPM, VSD įmokas bei įmokas į Garantinį fondą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriaus atliktas T. P., S. V. ir V. K. išmokėto sumų kvalifikavimas kaip darbo užmokesčio bei jų apmokestinimas GPM, VSD įmokomis bei įmokomis į Garantinį fondą iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Šiuo aspektu akcentuotina, jog nors pareiškėjas teigia, kad minėtų sumų išmokėjimas trims pareiškėjos darbuotojams laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d. buvo susijęs su pareiškėjos padarytomis buhalterinėmis klaidomis ir, atitinkamai, vėliau buvo inicijuotas šių sumų išieškojimas iš nurodytų asmenų, tačiau tokia pareiškėjos pozicija laikytina tik mokestinio ginčo metu jos pasirinkta gynybine versija.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas tam tikrus veiksmus, susijusius su tariamai padarytų buhalterinių klaidų (nepagrįsto lėšų išmokėjimo faktų) taisymu, inicijavo tik mokesčių administratoriui pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir užfiksavus mokesčių įstatymų pažeidimus bei T. P., S. V. ir V. K. išmokėtų sumų išieškojimą pradėjo tik praėjus daugiau nei trims metams nuo atliktų pirmųjų išmokėjimų (2011 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į nurodytus fizinius asmenis su prašymais grąžinti jiems išmokėtas pinigines sumas (mok. byla, b. l. 8-10).

Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, jog atsižvelgiant į šių pareiškėjo veiksmų atlikimo datą (veiksmai pradėti tik inicijavus mokestinį patikrinimą) bei jų pobūdį, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad atitinkamos piniginės sumos T. P., S. V. ir V. K. buvo išmokėtos dėl buhalterinės apskaitos klaidų. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas savo iniciatyva būtų inicijavęs oficialias galimai padarytų buhalterinių klaidų taisymo procedūras, reglamentuotas Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnyje (2008 m. liepos 3 d.

įstatymo Nr. X-1679 redakcija), t. y. surašydamas buhalterines pažymas ar atlikdamas kitus įstatyme reglamentuotus buhalterinės apskaitos dokumentų taisymo veiksmus. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad 6869,30 Lt T. P., S. V. ir V. K. buvo išmokėta per klaidą, tačiau teismui nėra pateikta ir jokių įrodymų, kad pareiškėjas vykdė ar buvo pradėjęs vykdyti Darbo kodekso 224 straipsnyje („Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai“) apibrėžtus oficialius veiksmus, susijusius su sumų, permokėtų dėl skaičiavimo klaidų, išieškojimu (vadovaujantis Darbo kodekso 224 straipsniu, „išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu [...] grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų.

Šiais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio“). Kartu akcentuotina ir tai, jog piniginių lėšų išmokėjimo T. P., S. V. ir V. K. faktai buvo sistemingi (pakartotiniai), ginčijamos sumos šiems 3 darbuotojams buvo mokamos aštuonis mėnesius (nuo 2008 m. vasario iki 2008 m. rugsėjo mėn.).

Teisėjų kolegijos manymu, šis faktas paneigia pareiškėjo versiją, kad nurodytos pinigų sumos galėjo būti išmokėtos be jokio objektyvaus teisinio pagrindo (padarius atsitiktinę buhalterinę klaidą).

Antra, byloje nustatyta ir tai, jog remiantis byloje esančia FNTT specialisto išvada (mok. byla, b. l. 182–204), nustatyta, kad septyniolika pareiškėjo Kauno padalinyje dirbusių darbuotojų prisipažino 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu be oficialių atlyginimų papildomai gavę neoficialų atlyginimą. FNTT pareigūnai pareiškėjos Kauno padalinyje 2008 m. rugsėjo 15 d. aptiko logistikos vadovą D. P., mokantį darbuotojams neoficialų atlyginimą. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad pareiškėjos Kauno padalinio logistikos vadovas D. P. ir direktorius T. P. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 buvo pripažinti kaltais pagal Baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) (mok. byla, b. l. 87–88). D. P. 2008 m. rugsėjo 15 d. FNTT įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad pareiškėjui dirbusiems darbuotojams buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, jo išmokėjimo aplinkybės buvo suderintos su direktoriumi (mok. byla, b. l. 189). Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-1357-321-2009 taip pat buvo konstatuota, jog D. P. kaltu prisipažino visiškai ir nurodė, jog bendrovė (UAB „MV Trading“ neturėjo pakankamai finansinių galimybių mokėti darbuotojams oficialius, atliktą darbą atliktus atlyginimus (mok. byla, b. l. 138). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog mokesčių administratorius teisėtai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio („Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą“) nuostatomis ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo darbuotojams mokėjo papildomą, jos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, nuo kurio privalėjo apskaičiuoti ir mokėti GPM, VSD įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas tik jo abstrakčiais vertinamojo (subjektyvaus) pobūdžio teiginiais, kurie be papildomų, naujų įrodymų negali paneigti mokesčių administratoriaus nustatytų faktų bei faktų, konstatuotų pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio nuostatas prejudicinę galią šios administracinės bylos atžvilgiu turinčiame Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. baudžiamajame įsakyme Nr. 1-1357-321-2009.

Trečia, atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja buvo sudariusi automobilių nuomos sutartis su 3 darbuotojais (mok. byla, b. l. 89–106), tačiau realiai nuomos sutarčių pagrindu darbuotojams buvo mokamas papildomas darbo užmokestis, sutartys buvo tik formalios, automobiliai nebuvo naudojami pareiškėjos veikloje. Mokesčių administratorius pareiškėjo sudarytų nuomos sandorių su trimis darbuotojais atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Ginčydama mokesčių administratoriaus ir kitų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvadas šioje dalyje pareiškėja apeliaciniame skunde papildomai nurodo, jog pareiškėjo teiginius, kad automobiliais buvo naudojamasi pareiškėjo veikloje patvirtino fizinio asmens „A“ sutuoktinis, o pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių pateikti mokesčių administratoriui kitų įrodymų. Nagrinėdama šį mokestinio ginčo epizodą teisėjų kolegija pažymi, jog fizinio asmens „A“ sutuoktinio parodymai turi būti vertinami kompleksiškai, visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pabrėžtina, kad pats fizinis asmuo „A“, su kurio sutuoktiniu buvo sudaryta nuomos sutartis, vienareikšmiškai patvirtino, kad pareiškėjas tik tariamai nuomojosi automobiliu, realiai jis įmonės veikloje naudojamas nebuvo (mok. byla, b. l. 92–94). Kita vertus, ir pats fizinio asmens „A“ sutuoktinis 2011 m. vasario 15 d. paaiškinime nurodė, jog įmonės darbo metu automobilis buvo naudojamas „itin retai, t. y. 1 kartą per mėnesį, gal net rečiau“ (mok. byla, b. l. 94). Akivaizdu, jog vien tik šis paaiškinime užfiksuotas faktas, visų kitų su automobilių nuoma susijusių papildomų aplinkybių kontekste (neproporcingai didelis automobilio nuomos mokestis (700 Lt per mėnesį), nebuvimas jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių automobilio naudojimą įmonės veikloje, kitų dviejų asmenų, su kuriais buvo sudarytos analogiškos nuomos sutartys, paaiškinimai, kad sutartys buvo formalios (mok. byla, b. l. 89, 100–103)) nepaneigia mokesčių administratoriaus išvados, kad automobilių nuomos sutartys buvo tik formalios, o jomis remiantis buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis ir kt.), tačiau realiai nuomos sutartimi buvo siekiama mokestinės naudos, o pati nuomos sutartis buvo tik formali.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog pareiškėjo ginčijami sprendimai, kuriais buvo patvirtinta jo prievolė sumokėti į biudžetą 108 174,06 Lt mokesčių, taip pat paskirta 11 080,50 Lt GPM baudą, 90 Lt įmokų į Garantinį fondą bauda ir 27 319,50 Lt VSD įmokų bauda yra teisėti ir pagrįsti, o pagrindų tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nenustatyta. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą atleisti jį nuo mokesčių administratoriaus skirtų baudų, tačiau šis prašymas nėra pagrįstas konkrečiais Mokesčių administravimo įstatymo (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 141 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, todėl taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MV Trading“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas