2019-09-25 Nr. AB-18273-3-61-3-01731-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5308-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01731-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (Y. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. (Y. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-815 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas motyvuojamas tuo, kad UAB „Septora“ (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjas, 2019 m. kovo mėnesį įmonės darbuotojams Lietuvos piliečiams sumokėjo mažesnį kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių darbo užmokestį, pavėluotai teikė pranešimus apie darbuotojams suteiktas nemokamas atostogas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir Fondo valdyba), 2019 m. balandžio 24 d. buvo skolinga Fondo valdybai 455,72 Eur.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Septora“ įregistruota VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registre ir veikia nuo 2012 m. liepos 11 d. Nurodė, kad Bendrovė plečia savo veiklą – 2018 m. balandžio mėn. papildomai išsinuomojo patalpas. Pažymėjo, kad kiekvieną mėnesį moka nuomos mokestį už patalpų nuomą. Nurodė, kad Bendrovėje nuolat dirba 5–8 Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių dalis pasinaudoja savo teise eiti nemokamų ar motinystės atostogų. Paaiškino, kad Bendrovė per beveik 7 veiklos metus nėra padariusi jokių mokestinių ar kito pobūdžio pažeidimų. Nurodė, kad 2019 m. kovo mėn. dėl ne nuo įmonės priklausančių aplinkybių darbo užmokesčio fondas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo mažesnis nei 2 šalies ūkio bruto darbo užmokesčiai, tačiau jau 2019 m. balandžio mėnesį padėtis buvo ištaisyta, ir darbuotojų – Lietuvos piliečių – darbo užmokesčio fondas sudarė 1 920 Eur. Paaiškino, kad 2019 m. kovo mėnesį susiklosčiusios aplinkybes iš esmės lėmė tai, kad įmonės darbuotoja A. K., kuri 2019 m. kovo 25 d. turėjo išeiti gimdymo ir motinystės atostogų, vasario mėnesį susirgo, ir greitu laiku ją pakeisti kitu darbuotoju nepavyko.

4. Pareiškėjas teigė, kad, panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jo veikla Bendrovėje nebetektų prasmės, Bendrovę reikėtų likviduoti. Teigė, kad tai sukeltų žymias neigiamas pasekmes – atleidžiamiems darbuotojams tektų sumokėti kompensacijas, už patalpų nuomos sutarčių nutraukimą reikėtų sumokėti netesybas.

5. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

6. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas. Paaiškino, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę 2019 m. balandžio 26 d. Fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus. Buvo nustatyta, kad Bendrovėje yra įdarbinti 5 darbuotojai: 3 Lietuvos Respublikos pilietės ir 2 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad 2019 m. kovo mėn. bendrovėje dirbo ir Lietuvos Respublikos pilietė R. M., kuri 2019 m. balandžio 2 d. buvo atleista iš bendrovės. Pažymėjo, kad S. B. už 2019 m. kovo mėn. iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pastebėjo, kad šiai darbuotojai UAB „Septora“ nuo pat įdarbinimo 2018 m. liepos 9 d. mokamas darbo užmokestis niekada nėra siekęs bent Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, 2018 m. lapkričio – 2019 m. kovo mėnesius jai iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. A. K. už 2019 m. kovo mėn. iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. B. I. už 2019 m. kovo mėn. buvo išmokėtas 561 eurų darbo užmokestis. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. vasario mėn. B. I. mokamas darbo užmokestis nesudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos. R. M. už 2019 m. kovo mėn. buvo išmokėtas 561 eurų darbo užmokestis (iš darbo bendrovėje ji buvo atleista 2019 m. balandžio 2 d.). Siekiant patikslinti aplinkybes dėl minėtų bendrovės darbuotojų darbo sąlygų, Migracijos departamentas kreipėsi su paklausimu į Fondo valdybos Vilniaus skyrių. Gavęs informaciją, Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovės darbuotojams suteiktos nemokamos atostogos nebuvo laiku registruotos Fondo valdyboje. Nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 8 d. A. K. nedirbo, nes jai buvo suteiktos nemokamos atostogos, o Fondo valdybos Vilniaus skyrius informavo, kad šiai Bendrovės darbuotojai šiuo metu yra paskirta motinystės išmoka, todėl A. K. nuo 2019 m. kovo 8 d. nebeatlieka darbinių funkcijų. Teigė, kad apie Bendrovės darbuotojų nemokamas atostogas 12-SD pranešimai Fondo valdybai yra sistemingai pateikiami pažeidžiant tvarką bei terminus.

8. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. kovo mėn. Bendrovės darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis už 2019 m. kovo mėn. sudaro 1 110 eurų, o pagal teisės aktų reikalavimus turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 391,86 eurų per mėnesį. Įvertinęs, kiek laiko nuo 2018 m. spalio mėn. pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos, padarė išvadą, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo Lietuvoje. Pažymėjo, kad pareiškėjas Fondo valdybos biudžetui 2019 m. balandžio 24 d. buvo skolingas 455,72 Eur.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2018 m. balandžio 6 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. balandžio 6 d. Migracijos departamente vykdant užsieniečių kontrolę Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę UAB „Septora“ ir jos darbuotojus. Migracijos departamento Kontrolės skyrius priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas bei jo valdoma UAB „Septora“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokama 1 110 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Sprendime taip pat nurodyta, kad vertinant, kiek laiko sudarė pareiškėjui suteiktos nemokamos atostogos, darytina išvada, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai nereikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Sprendime pažymėta, kad 2019 m. balandžio 24 d. Sodros informacinės sistemos duomenimis UAB „Septora“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 455,72 Eur.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad viena iš sąlygų, keliamų bendrovei, kurios akcininkas ar vadovas yra užsienietis, yra reikalavimas, jog tokioje įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

12. Teismas nustatė, kad Bendrovėje dirba trys Lietuvos Respublikos pilietės: S. B., B. I. ir A. K.. Iki 2019 m. balandžio 2 d. UAB „Septora“ taip pat dirbo R. M.. Iš minėtų darbuotojų 2019 m. kovo mėnesį darbo užmokestį gavo B. I. – 561 Eur, ir R. M. – 561 Eur, iš viso 1 122 Eur. Migracijos departamentas UAB „Septora“ darbuotojams mokamą darbo užmokestį lygino su 2018 m. III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtu šalies ūkio darbuotojų vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčio dydžiu, t. y. 935,7 Eur. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos piliečiams Bendrovėje per mėnesį turėjo būti mokama ne mažiau kaip 1 871,4 Eur, tačiau faktiškai buvo išmokėtas 1 122 Eur dydžio darbo užmokestis.

13. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2019 m. kovo mėnesį bendrai mokamas darbo užmokestis yra mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl pareiškėjas ir Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde neginčijo Migracijos departamento nustatytų aplinkybių dėl Bendrovėje mokėto darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos piliečiams dydžio. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto teisėtumo, konstatavo, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įstatymo atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinamas.

16. Teismas vertino, kad Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

III. 17. Pareiškėjas J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išspręsti, ar Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo tvarka ir sąlygos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio nuostatai.

18. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata iš esmės yra absoliuti, suteikianti užsieniečiui tik teisę pateikti formalų skundą, kurio teismai, atsižvelgiant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, neturi teisės nei pakeisti, nei panaikinti. Šiose normose nustatyta užsieniečio atsakomybė yra besąlygiška, nenumatanti jokių išimčių. Todėl, pareiškėjo teigimu, šios normos savo esme užsienio piliečiui nustato sankcijas, kurios pagal nustatytas teisinio reguliavimo taisykles negali būti apskųstos.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas pažymi, kad Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neneigia Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kad UAB „Septora“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50U-815, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Ginčijamas sprendimas priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, remiantis ta aplinkybe, kad UAB „Septora“ dirbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis už 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija) numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

24. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kad patikrinimo metu Bendrovėje dirbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams išmokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei 2 šalies ūkio BDU dydžiai, tačiau prašė atsižvelgti į tai, kad vėliau (kitą mėnesį) mokamas darbo užmokestis atitiko Įstatymo reikalavimus, taip pat į aplinkybę, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą.

26. Šiuo aspektu pažymėtina, jog leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017). Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.

27. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018).

28. Taigi, atsakovas, nustatęs, kad UAB „Septora“ neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų darbo užmokesčio dydžio reikalavimo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu nustatyta užsieniečio atsakomybė yra besąlygiška, nenumatanti jokių išimčių, teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UAB „Septora“ tokių reikalavimų šio atsakovo sprendimo priėmimo metu neatitiko, vien tai buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Migracijos departamento Sprendimui priimti, todėl nėra pagrindo spręsti, kad toks atsakovo sprendimas yra neproporcingas.

30. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

31. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. (Y. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius