2017-01-24 Nr. AB-1756-3-61-3-00016-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-29-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00016-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas)

ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje

pagal pareiškėjos A. J. skundą

atsakovui Lietuvos statistikos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 5

d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l.

1-3), prašydama panaikinti Lietuvos statistikos departamento (toliau – ir atsakovas,

Departamentas) generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. įsakymą Nr. K-902

„Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“.

Paaiškino, kad skundžiamu įsakymu

buvo pripažinta, jog Vidaus audito skyriaus vyriausioji specialistė A. J. padarė tarnybinį nusižengimą,

įsakymu pareiškėjai paskirta nuobauda – papeikimas už Lietuvos Respublikos

valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo ir

Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų

Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 24 d.

įsakymu Nr. DĮ-77 „Dėl Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos

taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės, Vidaus tvarkos taisyklės), 26

punkto (valstybės tarnautojas ar darbuotojas, palikdamas Departamentą darbo

metu turi apie tai informuoti ir gauti tiesioginio vadovo sutikimą bei nurodyti

išvykimo tikslą ir numatomą trukmę) reikalavimo pažeidimus.

Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 30 d.

vykusioje Vidaus auditorių asociacijos apvalaus stalo diskusijoje pareiškėja

dalyvavo būdama įsitikinusi, kad turi Vidaus audito skyriaus vedėjos G. S. sutikimą. Pareiškėja nurodė ir

2014 m. spalio 23 d. paaiškinime Nr. V2-1080, jog šie asociacijos renginiai yra

reikšmingi profesinio tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo požiūriu, todėl

pareiškėja visada norėjo juose dalyvauti. Prieš šiuos renginius pareiškėja

visada kreipiasi į skyriaus vedėją, prašydama leisti juose dalyvauti. Ne kartą G. S. pareiškėjai yra atsakiusi, kad ji

galės dalyvauti tada, kai renginyje nedalyvaus G. S.. Tuo vadovaudamasi, pareiškėja bent tris

kartus elektroniniais laiškais kreipėsi į G. S. klausdama, ar ji dalyvaus minėtoje

diskusijoje. Pareiškėja preziumavo, kad remiantis ankstesniais vedėjos

teiginiais, ji gali dalyvauti diskusijoje. Todėl manė, kad Taisyklių 26 punkto

reikalavimas buvo įvykdytas, nes skyriaus vedėja apie renginį žinojo, ji buvo

davusi tam sutikimą. Taisyklių 26 punktas nenumato, kad leidimas turi būti

rašytinis. Pagal susiklosčiusią praktiką, esant poreikiui palikti Departamentą

darbo metu, pareiškėja skyriaus vedėjai siųsdavo elektroninius laiškus,

kuriuose nurodydavo priežastis, dėl kurių prašo leisti palikti Departamentą,

joks rašytinis leidimas nebūdavo išduodamas, elektroniniu laišku nebuvo

atsakoma. Todėl, jei nebuvo gaunamas atsakymas, kad palikti Departamentą

neleidžiama, buvo laikoma, kad skyriaus vedėjos leidimas yra gautas. Todėl

pareiškėjos dalyvavimas renginyje 2014 m. rugsėjo 30 d. atitiko susiklosčiusią

praktiką ir nepažeidė Departamento Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto

reikalavimų.

Pareiškėjos manymu, dėl dalyvavimo

renginyje jai pretenzijos nebūtų pareikštos, jei 2014 m. spalio 2 d. ir

spalio 3 d. ji nebūtų pateikusi tarnybinių pranešimų dėl galimai neteisėtų

vedėjos G. S. veiksmų. Tokią nuomonę patvirtina

faktas, kad vedėja tarnybinį pranešimą surašė 2014 m. spalio 7 d., nors apie

pareiškėjos išvykimą į 2014 m. rugsėjo 30 d. renginį vedėjai buvo žinoma tą

pačią dieną. Teigė, kad vedėjos tarnybinis pranešimas turi būti vertinamas kaip

kerštas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio

metu pareiškėja ir jos atstovas nesutiko su atsakovo atstovų paaiškinimais, kad

vadovybės pavedimu diskusijoje ne Departamento patalpose privalėjo dalyvauti

pati skyriaus vedėja, kad pavedimas duotas jai ten dalyvauti buvo paskelbtas

viešai. Nurodė, kad tai buvo neįmanoma, nes tą dieną vedėja dalyvavo posėdyje

Departamente.

Atsakovas Lietuvos statistikos

departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 22-26) su juo

nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tarnybinio tyrimo

eigoje dėl padaryto nusižengimo buvo nustatyta, kad Vidaus audito skyriaus

vedėja G. S. 2014 m. rugsėjo 16 d. gavo Vidaus

auditorių asociacijos kvietimą 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. dalyvauti

Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje. Šį

kvietimą G. S. suderino su Departamento

generaline direktore, kuri 2014 m. rugsėjo 19 d. ant kvietimo užrašė

rezoliuciją „G.

S. dalyvauti“.

Apie tai, kad nedalyvaus diskusijoje G. S. nebuvo sakiusi ir ketino renginyje dalyvauti. Pareiškėja 2014 m.

rugsėjo 30 d., 14.00 val. G. S. nusiųstoje elektroninio pašto žinutėje rašė, kad „jeigu jūs

nedalyvausite vidaus auditorių diskusijoje – sudalyvausiu aš“. Savo dalyvavimo

diskusijoje pareiškėja su skyriaus vedėja nederino ir 2014 m. rugsėjo 30 d.

14.39 val. savavališkai išvyko iš Departamento, nors savo dalyvavimą renginyje

turėjo galimybę suderinti su tiesiogine vadove visą darbo dieną 2014 m. rugsėjo

30 d. iki išvykimo iš Departamento. Dėl tokio pareiškėjos poelgio G. S. turėjo likti darbo vietoje, nors

savo dalyvavimą diskusijoje buvo suderinusi su Departamento generaline

direktore ir turėjo tai patvirtinantį dokumentą.

Paaiškino, kad G. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. dalyvavo

Departamento generalinio direktoriaus patariamosios komisijos išplėstiniame

posėdyje, kuris vyko Departamento didžiojoje posėdžių salėje nuo 10 iki 16 val.

Prieš šį posėdį nebuvo žinoma, kiek jis užtruks, tačiau G. S. turėjo galimybę iš posėdžio išeiti ir

dalyvauti minėtame renginyje, kadangi ji nėra patariamosios komisijos narė.

Pareiškėja su G.

S. dirba viename

kabinete, todėl pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.00 val. siųsdama

elektroninio pašto žinutę, aiškiai žinojo, kad G. S. žinutės neperskaitys, kol negrįš į darbo

kabinetą. Paaiškino, kad pareiškėjos siųstos žinutės negalima vertinti kaip

prašymo tiesioginiam vadovui, kad būtų gautas leidimas darbo metu palikti

Departamentą, kaip to reikalauja Taisyklių 26 punktas.

Teigė, kad tarnybinio nusižengimo

faktas yra įrodytas tarnybinio tyrimo medžiagos duomenimis, be to, nusižengimo

faktas turėjo neigiamas pasekmes, nes buvo pažeista nuostata, kad pareiškėja

savo išvykimą turėjo suderinti su vedėja, pareiškėja žinojo Taisyklių

reikalavimus. G.

S. dėl

pareiškėjos poelgio turėjo likti darbo vietoje ir negalėjo dalyvauti Lietuvos

banke vykusioje Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje diskusijoje.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, laikė, kad nusižengimas padarytas tyčia.

Paaiškino, kad ir anksčiau

pareiškėja yra padariusi analogiškus nusižengimus, buvo atlikti tarnybinio

nusižengimo tyrimai.

Manė, kad pareiškėja nepateikė

argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji nusižengimo nepadarė. Paaiškino,

kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikdama tyrimą ir siūlydama

tarnybinę nuobaudą, įvertino visas būtinas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad

nusižengimas padarytas tyčia. Nuobaudos skyrimo procedūros nebuvo pažeistos.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio

metu atsakovo atstovai patvirtino, kad matė, jog G. S. buvo užsiregistravusi dalyvauti 2014 m.

rugsėjo 30 d. renginyje, tai buvo skelbiama specialioje įstaigos intraneto

duomenų sistemoje. Yra nustatyta tvarka, kad apie visus renginius ne

Departamente iš anksto skelbiama, taip pat skelbiama, kas užsiregistravo juose

dalyvauti, ši informacija prieinama visiems darbuotojams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m.

spalio 13 d. sprendimu (III t., b. l. 30-36) pareiškėjos skundą tenkino

iš dalies. Pakeitė Lietuvos

statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. įsakymo

„Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“ Nr. K-902, 2 punktą, išdėstant jį taip: „Skiriu

Vidaus audito skyriaus vyriausiajai specialistei A. J. tarnybinę nuobaudą – pastabą už Lietuvos Respublikos

valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo ir

Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų

Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 24

d. įsakymu Nr. DĮ-77 „Dėl Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos

taisyklių patvirtinimo“ 26 punkto reikalavimo pažeidimus“. Kitą skundo dalį

atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos statistikos

departamento generalinio direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. K-902

„Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. J.“, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29

straipsnio 3 dalies 1 punktu, 30 straipsniu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės

tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo

Nr. 977, 14.1 papunkčiu ir atsižvelgiant į Departamento generalinio

direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. K-803 sudarytos komisijos

2014 m. lapkričio 7 d. išvadą Nr. VL-1119, pripažinta, kad Vidaus audito

skyriaus vyriausioji specialistė A. J. padarė tarnybinį nusižengimą, už tai skiriama

tarnybinė nuobauda – papeikimas už Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1

dalies 6 punkto reikalavimo ir Departamento vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto

reikalavimų pažeidimus. Nustatyta, kad Departamento Vidaus audito skyriaus

vedėja G. S. 2014 m. spalio 6 d. tarnybiniu pranešimu pranešė

Departamento generaliniam direktoriui apie tai, kad vedėja asmeniškai buvo

pakviesta dalyvauti 2014 m. rugsėjo 30 d. Vidaus auditorių asociacijos apvalaus

stalo diskusijoje, 2014 m. rugsėjo 19 d. ji gavo gen. direktoriaus leidimą

dalyvauti diskusijoje, kurį pridėjo prie tarnybinio pranešimo, informacija apie

jos dalyvavimą buvo patalpinta Departamento intranete. Tačiau 2014 m. rugsėjo

30 d. 14.45 val. grįžusi iš patariamosios komisijos posėdžio, kai ketino eiti į

susitikimą, darbo vietoje nerado A. J.. Pašte rado pastarosios elektroninį laišką, kuriuo

ji savavališkai nusprendė dalyvauti renginyje (pacituotas pats laiškas).

Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad A.

J., neturėdama skyriaus vedėjo

leidimo, 2014 m. rugsėjo 30 d. savavališkai dalyvavo Lietuvos banke vykusioje

Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje diskusijoje, nors dalyvauti renginyje

asmeniškai buvo kviečiama vedėja. Dėl to vedėja turėjo likti darbo vietoje. Tarnybiniame

pranešime vedėja nurodė, kad pareiškėja pažeidė Taisyklėse nustatytą tvarką,

reikalaujančią apie išvykimą informuoti ir gauti tiesioginio vadovo sutikimą

bei nurodyti išvykimo tikslą bei numatomą trukmę. Toliau tarnybiniame pranešime

nurodytos ir kito galimo nusižengimo aplinkybės, už kurias pareiškėja, atlikus

tarnybinį tyrimą, nebuvo nubausta. Prie tarnybinio pranešimo pridėtas

pranešimas apie 2014 m. rugsėjo 30 d. organizuojamą diskusiją, kuriame yra 2014

m. rugsėjo 19 d. įrašas: „G. S. dalyvauti“, sprendžiant iš parašo, pavedimas duotas

generalinės direktorės V. L.. Šalys neginčija šio parašo tikrumo. Byloje yra ir

A. J. 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.00 val. elektroninis laiškas „Dėl

dalyvavimo diskusijoje“, kuriame sakoma: „jei jūs nedalyvaujate Lietuvos banke

15 val., vyksiančioje, vidaus auditorių diskusijoje – sudalyvausiu aš. Nedirbtą

darbo laiką atidirbsiu kitomis savaitės dienomis“.

Pareiškėja, susipažinusi su 2014 m. spalio 16 d.

pranešimu Nr. VL-1055 (jis yra byloje) apie galimą tarnybinį nusižengimą, 2014

m. spalio 23 d. pateikė paaiškinimą generalinio direktoriaus pavaduotojui.

Nurodė, kad nesutinka su tuo, kad galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Nurodė,

kad tai vertina kaip vedėjos kerštą už pareiškėjos pateiktus tarnybinius

pranešimus. Paaiškino, kad vedėja neteisingai nurodė, jog ji asmeniškai gavo

asociacijos kvietimą dalyvauti diskusijoje, nes tokius kvietimus gavo visi

Vidaus auditorių asociacijos nariai, o tokiu nariu yra ir pareiškėja. Nurodė,

kad prideda ir jos gautą 2014 m. rugsėjo 16 d. kvietimą gautą elektroniniu

laišku. Toliau nurodė, kad prieš tokius renginius pareiškėja visada kreipiasi į

skyriaus vedėją, prašydama leisti juose dalyvauti. Pareiškėja paaiškino, kad

vedėja jai ne kartą atsakiusi, kad galės dalyvauti tada, kai ji nedalyvaus.

Todėl vadovaudamasi šiais teiginiais, bent tris kartus kreipėsi į vedėją

klausdama, ar ji dalyvaus diskusijoje. Klausimas buvo tik dėl vedėjos

dalyvavimo, nes pareiškėja laikėsi anksčiau išsakyto teiginio, t. y. buvo

įsitikinusi, jog vedėjai nedalyvaujant, pareiškėja visada gali dalyvauti tuose

renginiuose.

Departamento generalinio direktoriaus 2014 m.

spalio 10 d. įsakymu Nr. K-803 sudaryta komisija (toliau – Komisija),

(Komisijos sudarymo įsakymas yra pateiktas į bylą) 2014 m. lapkričio 7 d.

surašė išvadą Nr. VL-1119 (toliau – Išvada), kurioje aptariamas pareiškėjos

paaiškinimas, vedėjos paaiškinimas, buvęs tarnybiniame pranešime, ir daroma

išvada, kad savavališkai darbo metu palikdama Departamentą, pareiškėja pažeidė

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą ir

Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimą. Nurodyta, kad pažeidimo

(išvykimo iš Departamento negavus tiesioginio vadovo leidimo) faktas yra

įrodytas darbo laiko apskaitos išrašu ir A.

J. paaiškinimo teiginiu, jog ji

klausė ne leidimo (el. laišku) išvykti, o tik to, ar vedėja dalyvaus renginyje.

Išvadoje įvertinamos pažeidimo pasekmės. Pirma, pažeisti Taisyklių reikalavimai,

kurių tikslas nustatyti bendrą vidaus tvarką, ugdyti darbuotojų profesinę etiką

ir atsakomybę ir pan. Antra, vedėja dėl tokio poelgio turėjo likti darbo

vietoje, negalėjo dalyvauti renginyje. Konstatuojama, kad pažeidimas padarytas

tyčia, nes pareiškėja žinojo Taisyklių reikalavimus. Išvadoje dėl kito

nusižengimo nuspręsta, kad jis nebuvo padarytas. Toliau Išvadoje grindžiama,

kad tarnybinis nusižengimas padarytas, remiamasi teisiniu reglamentavimu

(nurodomi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnis, 15 straipsnis, Vidaus

tvarkos taisyklių 68 punktas). Išvadoje vertinama, kokia atsakomybė

pareiškėjai taikytina. Nurodoma, kad analogišką pažeidimą pareiškėja padarė

2013 m. rugsėjo 23, 24 ir 25 dienomis, kad 2013 m. lapkričio 8 d. buvo surašyta

tarnybinio tyrimo išvada Nr. VL-865 (pateikta į bylą, toliau – ir 2013 m.

išvada). 2014 m. išvadoje labai detaliai aprašoma, kas buvo nustatyta 2013 m.

išvadoje, tačiau nenurodoma, ar už ankstesnius, neva padarytus tarnybinius

nusižengimus, pareiškėja buvo nubausta tarnybinėmis nuobaudomis. Nepaisant to,

akivaizdžiai šios detaliai aprašytos aplinkybės paimtos iš 2013 m. išvados,

turėjo įtakos parenkant ir skiriant nuobaudą 2014 m. Susipažinus su 2013 m.

lapkričio 8 d. Tarnybinio tyrimo išvada Nr. VL-865, kita į bylą pateikta

medžiaga, daroma išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda 2013 m. nebuvo

skirta. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai jokiais teisės aktais

nesuteikta teisė skirti tarnybines nuobaudas, jos gali būti skiriamos tik

valstybės tarnautoją į pareigas priimančio pareigūno įsakymu (Valstybės

tarnybos įstatymo (VTĮ) 30 str. 5 d.). Tačiau 2013 m. išvadoje siūloma įspėti

pareiškėją dėl netinkamų, nesuderinamų su vidaus auditoriaus pareigybe, veiksmų

ir įpareigoti ją laikytis Departamente nustatytos vidaus tvarkos. Tarnybinių

patikrinimų išvadose tokie siūlymai, kokia nuobauda skirtina, turi būti

pateikiami, bet jie teikiami vadovui, tačiau vadovui jie tėra rekomendacinio

pobūdžio pasiūlymas, kuris nėra privalomas (Tarnybinių nuobaudų skyrimo

valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m.

birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Tarnybinių nuobaudų skyrimo

taisyklės), 13 p.). Į bylą nepateiktas koks nors Departamento vadovybės

įsakymas dėl pasiūlytos nuobaudos skyrimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad

2013 m. pareiškėjai jokia tarnybinė nuobauda nebuvo skirta, todėl į 2013 m.

išvadoje aprašytus pažeidimus, neva pareiškėjos padarytus tarnybinius

nusižengimus, nebuvo pagrindo atsižvelgti 2014 m. taikant tarnybinę nuobaudą,

nes už juos jokia tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta, Komisijos pasiūlymas

nebuvo realizuotas, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėją į tarnybą priėmęs

asmuo nepritarė šiam pasiūlymui. Netgi vertinant pareiškėją apibūdinančius

duomenis (charakteristiką), nurodyti duomenys negalėjo būti panaudoti, nes

surašius be jokių pasekmių tarnybinio tyrimo išvadą 2013 m. pareiškėja

neturėjo jokios teisinės galimybės ją nuginčyti.

Dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų

Byloje teismui pateikta medžiaga nustatyta, kad

pareiškėja, eidama Departamento Vidaus audito skyriaus vyriausiosios

specialistės pareigas, 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.39 val. išvyko iš

Departamento, jos teigimu, norėdama dalyvauti Vidaus auditorių asociacijos

organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje, apie kurią Departamente buvo

paskelbta įprastai skelbiamame visų renginių ne Departamente sąraše, pareiškėja

nurodo, kad taip pat asmeniškai buvo gavusi kvietimą renginyje dalyvauti, nes

ir pati yra tos asociacijos narė. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo

tikrinama, ar pareiškėja nurodytame renginyje dalyvavo, todėl padaryta išvada,

kad Komisija buvo įsitikinusi, jog pareiškėja tame renginyje dalyvavo. Vadovaudamasis

Lietuvos statistikos departamento vidaus tvarkos taisyklių 5, 6, 7, 12, 26 punktų

nuostatomis, teismas sprendė, jog pareiškėjos elektroniniame rašte, nusiųstame

2014 m. rugsėjo 30 d., 14 val. esantis prierašas, kad pareiškėja nedirbtą laiką

atidirbs kitomis savaitės dienomis, neatitinka teisės aktų nuostatų (pilnas el.

laiško tekstas yra byloje), nes atidirbti nedirbtas valandas neleidžia

įstatymas. Dėl to Vidaus tvarkos taisyklėse ir nustatoma speciali išėjimo iš

darbo metu tvarka. Taisyklės numatė, kad dėl individualaus darbo laiko

nustatymo būtinas tiesioginio vadovo pritarimas ir netgi įstaigos vadovo

įsakymas.

Į bylą pateikti pareiškėjos 2014 m. birželio 10 d.,

16.03 val. elektroninio laiško G. S. nuorašas, kuriame sakoma, jog pareiškėja tą dieną

darbą baigs 16.10 val.; 2014 m. birželio 19 d., 11.25 val. elektroninis laiškas

G. S., kuriuo pareiškėja praneša, jog tą dieną 12 val. ji

dalyvaus Apskaitos ir audito katedros posėdyje, jam pasibaigus grįš į darbą, o

praleistas valandas atidirbs; 2014 m. birželio 30 d., 08.01 val. elektroninis

laiškas, kuriuo pareiškėja praneša vedėjai, kad rytoj 7.40 val. (pakartotinai

kaip ir šiandien) turi būti pas stomatologą ir į darbą, vedėjai leidus atvyks

vėliau, nedirbtas darbo valandas atidirbs; panašus 2014 m. rugpjūčio 25 d.,

14.13 val. laiškas; 2014 m. rugsėjo 15 d., 11.45 val. laiškas; 2014 m.

spalio 1 d., 10.25 val. laiškas. Tačiau į bylą nepateikti pareiškėjos nurodomi

jos teikti taip pat elektroniniu paštu paklausimai dėl 2014 m. rugsėjo 30 d.

renginio, taip pat kokie nors įrodymai, patvirtinantys susitarimus su vedėja,

kad pareiškėja gali dalyvauti renginiuose, kuriuose nedalyvaus vedėja, ir juo

labiau nėra susitarimo dėl tokio pobūdžio dalyvavimo Vidaus auditorių

asociacijos renginiuose. Pateiktas tik vienas artimas darbo reikalams

elektroninis laiškas dėl dalyvavimo Apskaitos ir audito katedros posėdyje, tačiau

abejotina, ar jame galėjo dalyvauti ir skyriaus vedėja, ar tai buvo renginys, į

kurį kviečiami Statistikos departamento darbuotojai. Taigi, nors pateikta daug

pareiškėjos rašytų vedėjai elektroninių laiškų, tačiau nei vienas jų

nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl buvusio susitarimo, kuris

leido pareiškėjai dalyvauti renginiuose, jeigu juose nedalyvauja skyriaus

vedėja, ir kuris galėtų būti vertinamas kaip žodinis susitarimas tarp

pareiškėjos ir skyriaus vedėjos nurodytu klausimu. Pareiškėja ir jos atstovas

teismui nurodė, kad neprašo apklausti liudytoja G. S., kuri galėtų

patvirtinti ar paneigti tokio susitarimo buvimą, nors tai buvo siūloma du

kartus. Atsakovo atstovai nurodė, kad rašytinė bylos medžiaga visiškai

patvirtina, kad tokio išankstinio susitarimo nebuvo, todėl taip pat atsisakė

pakartotinai kviesti liudytoją. Todėl teismas vadovavosi šalių paaiškinimais ir

rašytine bylos medžiaga. Minėtas Taisyklių 26 punktas taikymas neturėtų būti

visiškai formalus, nes iš tiesų, pagal šio punkto bendrą prasmę pakaktų tokio

išankstinio žodinio susitarimo dėl dalyvavimo renginiuose tarp skyriaus vedėjo

ir jo pavaldinio, į kuriuos kviečiami Departamento valstybės tarnautojai.

Tačiau byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, jog toks bendro pobūdžio

susitarimas buvo, be to, toks susitarimas galiotų tik tuo atveju, jeigu

pareiškėja būtų visiškai garantuota, kad skyriaus vedėja renginyje nedalyvaus.

Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja Departamento intranete turėjo

matyti gen. direktorės pavedimą, duotą dar 2014 m. rugsėjo 19 d., G. S. dalyvauti

Vidaus audito asociacijos renginyje Lietuvos banko patalpose, kas reiškė, jog

netgi esant pareiškėjos nurodomam susitarimui, ji be vedėjos sutikimo tame

renginyje dalyvauti negalėjo. Nepaisant to, žinodama, kad sutikimo gauti

nespės, 2014 m. rugsėjo 30 d., 14.00 val. pareiškėja tiesiog pranešė

elektroniniu laišku savo sprendimą dalyvauti renginyje. Visgi Taisyklių 26

punkte aiškiai nurodyta, kad paliekant Departamentą darbo metu, valstybės

tarnautojas privalo ne tik informuoti apie tai tiesioginį vadovą, bet ir gauti

jo sutikimą (nesvarbu žodinį ar rašytinį). Pareiškėja akivaizdžiai išvyko tokio

sutikimo negavusi, taip pat turėdama žinoti, jog renginyje pavesta dalyvauti skyriaus

vedėjai. Tą dieną įstaigoje vykęs posėdis, kuriame dalyvavo vedėja, negalėjo

pareiškėjai sutrukdyti gauti sutikimą, nes posėdis prasidėjo tik 10.00 val.,

pareiškėja ir vedėja darbo vietas turi viename kabinete, sutikimo galima buvo

prašyti ir išvakarėse. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji pranešė apie išvykimą

tik prieš patį renginį. Pirmiau paminėti kiti elektroniniai laiškai, kuriais

pareiškėja pranešė apie išvykimus, nebuvo susiję su dalyvavimu renginiuose, į

kuriuos kviečiami Departamento valstybės tarnautojai, todėl jie nepatvirtina

pareiškėjos nurodomo susitarimo su vedėja, tokių pranešimų teikimą numato

Taisyklių 27 punkto nuostatos. Skyriaus vedėjos diskrecijos teisė buvo

nuspręsti, ar tie išvykimai yra pateisinami, ji dėl jų neprieštaravo, kas taip

pat paneigia pareiškėjos teiginius apie galimą kerštą, tačiau pareiškėja,

išvykdama į renginį be vedėjos sutikimo, tai atliko savo rizika ir žinodama,

kad pažeidžia Taisyklių 26 punkto nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo

2014 m. sausio mėnesio tarp skyriaus vedėjos ir pareiškėjos vyko tam tikri

nesutarimai dėl vidaus auditų atlikimų tvarkos (pateiktas elektroninis

susirašinėjimas, tarnybiniai pranešimai, be to, tos aplinkybės nurodytos ir

2014 m. išvadoje), tačiau tai neatleidžia tiek valstybės tarnautojų, tiek ir

vadovų nuo reglamentuotos Taisyklėmis santykių subordinacijos. Departamente

Vidaus tvarkos taisyklės buvo patvirtintos jų 1 punkte nurodytų tikslų ir

uždavinių įgyvendinimui, t. y. siekiant stiprinti darbo drausmę, padėti siekti

veiksmingo Departamento uždavinių įgyvendinimo. Atsižvelgus į tai, padaryta

išvada, kad pareiškėja nesilaikė Departamente nustatytų Vidaus tvarkos

taisyklių 26 punkto reikalavimų, todėl pažeidė ir minėtą VTĮ nuostatą.

Dėl nuobaudos paskyrimo tvarkos

Tai, kad skyriaus vedėja tik 2014 m. spalio 6 d.

surašė tarnybinį pranešimą, nereiškia, jog tuo padarytas koks nors procedūrinis

pažeidimas, taip pat šis faktas nevertintinas kaip kerštas, nes, kaip minėta,

nesutarimai tarp pareiškėjos ir vedėjos fiksuojami jau nuo 2013 m. Tarnybinių

nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nenurodyta, per kiek dienų nuo galimo

nusižengimo padarymo turi būti gauta oficiali informacija apie tai. Tačiau

nustatyta, kad nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo

informacijos gavimo. Departamento gen. direktoriaus 2014 m. spalio 10 d.

įsakymu Nr. 803 sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui tirti,

taigi, terminas nepraleistas. Pagal šių Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 7

punktą pranešimas apie tarnybinį nusižengimą surašytas 2014 m. spalio 16 d.,

nepraleidžiant termino, tą pačią dieną pranešimas įteiktas pareiškėjai.

Rašytinį paaiškinimą pareiškėja pateikė 2014 m. spalio 23 d. Išvada surašyta

2014 m. lapkričio 7 d., kuri įteikta susipažinti pareiškėjai 2014 m. lapkričio

10 d., t. y. nepraleidžiant terminų, nustatytų Tarnybinių nuobaudų skyrimo

taisyklių 13 punkte. Nuobauda skiriama laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 30

straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, o tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo

diena laikoma Išvados surašymo diena. Nagrinėjamu atveju nuobauda paskirta

mažiau kaip per mėnesį nuo Išvados surašymo dienos, taigi terminai nepažeisti.

Tačiau, atsižvelgęs į pirmiau aprašytas aplinkybes,

teismas padarė išvadą, kad skiriant tarnybinę nuobaudą neteisingai įvertintos

reikšmingos aplinkybės, kurios nurodytos Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių

13 punkte ir Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjai

paskirta tarnybinė nuobauda pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3

dalies 2 punktą, kuri yra antra pagal griežtumą, kas, pagal nustatytas

aplinkybes neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje

nurodytų nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamai įrodymų,

leidžiančių teigti, jog pareiškėja nusižengimą padarė tyčia. Iš Vidaus tvarkos

taisyklių 26 punkto turinio galima spręsti, kad leidžiamas žodinis valstybės

tarnautojo ir vadovo susitarimas dėl leidimo išvykti iš įstaigos. Pareiškėja,

nors ir kitais tikslais, ne kartą jau buvo tokiu būdu išvykusi iš Departamento

jau galiojant Vidaus tvarkos taisyklėms, todėl galėjo, kad ir nepagrįstai

tikėtis, kad ir šiuo atveju užteks pranešimo elektroniniu paštu. Pareiškėjai

nebuvo pareikštas kaltinimas pažeidus šių Taisyklių 34 punkto reikalavimus, kur

numatoma žymiai sudėtingesnė registravimosi į renginius tvarka, todėl taikant

26 punktą, nebūtina buvo gauti rašytinį sutikimą, o pareiškėja, nors ir

klaidingai, suprato, kad pakanka pranešimo. Be to, Išvadoje nepagrįstai

nurodyta, kad pareiškėja jau ne kartą yra padariusi analogiškus nusižengimus.

Šie faktai formaliai nebuvo tinkamai įforminti, todėl jais remtis pagrindo

nėra. Turėjo būti laikoma, kad pareiškėja nusižengė pažeisdama Vidaus tvarkos

taisyklių reikalavimą pirmą kartą, be to, kaltės forma buvo neatsargumas. Dėl

to paskirtoji nuobauda keistina į pastabą, taip pakeičiant skundžiamą įsakymą.

Naikinti įsakymą pagrindo nėra, nes nustatyta, kad pareiškėja išvyko iš

Departamento, neturėdama skyriaus vedėjos sutikimo, kurį gauti turėjo visas

galimybes, jeigu apie planavimą išvykti būtų pranešusi tą pačią dieną iki 10

val., ar dieną prieš renginį.

III. Pareiškėja A.

J. pateikė apeliacinį skundą (III

t., b. l. 39-44), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti

visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas

šiais argumentais:

1. Pareiškėja

2014 m. rugsėjo 30 d. vykusioje Vidaus auditorių asociacijos apvalaus stalo

diskusijoje dalyvavo būdama įsitikinusi, kad turi Vidaus audito skyriaus

vedėjos G. S. žodinį sutikimą. Kaip nurodė 2014

m. spalio 23 d. paaiškinime Nr.V2-1080 „Dėl 2014 m. spalio 16 d. pranešimo

apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. VL-1055“, kadangi šie Vidaus auditorių

asociacijos renginiai yra reikšmingi profesinio tobulėjimo ir kvalifikacijos

kėlimo požiūriu, visada norėjo juose dalyvauti. Prieš šiuos renginius visada

kreipiasi į skyriaus vedėją, prašydama leisti juose dalyvauti. Pareiškėjai ne

kartą G. S. yra atsakiusi, kad galės dalyvauti

tada, kai G. S.

nedalyvaus.

Todėl, vadovaudamasi šiais G. S. teiginiais, ir ginčo atveju bent tris kartus kreipėsi į G. S., klausdama, ar ji dalyvaus

minėtoje diskusijoje. Preziumavo, remdamasi ankstesniais skyriaus vedėjos

teiginiais, kad diskusijoje galės dalyvauti, jei nedalyvaus ji (vedėja).

Atsižvelgdama į tai, manė, kad Taisyklių 26 punkto reikalavimas buvo įvykdytas

– skyriaus vedėjai G.

S. apie nurodytą

Departamento palikimą buvo žinoma ir ji buvo davusi tam žodinį sutikimą.

Taisyklių 26 punktas nenumato, kad tiesioginio vadovo leidimas turi būti rašytinis

ar kokiu nors kitu specialiu būdu įformintas.

2. Nesutinka su

pirmosios instancijos teismo išvada, kad „iš esmės šioje byloje ginčas yra dėl

to, ar nagrinėjamu atveju galėjo būti formaliai taikomos Taisyklių 26 p.

nuostatos, ar visgi galima buvo atsižvelgti į susiklosčiusią praktiką, į tai,

kad anksčiau pareiškėja panašia tvarka išvykdavo iš Departamento, o tai jokių

neigiamų pasekmių jai nesukėlė“. Savo skunde pareiškėja niekada neteigė, kad

neturėtų būti taikomos (formaliai ar neformaliai) Taisyklių 26 punkto

nuostatos. Priešingai, teigė, kad Taisyklių 26 punktas numato kaip galimą

žodinį vadovo leidimą palikti departamentą ir tokie žodiniai leidimai buvo

duodami praktikoje (byloje nėra pateikta nei vieno rašytinio leidimo,

praktikoje iki tol buvo tik žodiniai). Todėl šis ginčas nėra dėl to, ar turėjo

būti pagal susiklosčiusią praktiką neformaliai taikomas Taisyklių 26 punktas, o

ar buvo išduotas žodinis leidimas pagal Taisyklių 26 punktą ir dėl kokių

priežasčių savo tarnybiniame pranešime skyriaus vedėja G. S. tai neigia. Pirmosios instancijos teismas ir

pats sutiko, kad pagal Taisyklių 26 punktą galimas žodinis leidimas. Atsižvelgiant

į tokią teismo išvadą, nesuprantami ankstesnei išvadai prieštaraujantys toliau

nurodyti teismo motyvai: „nors pateikta daug pareiškėjos rašytų vedėjai

elektroninių laiškų, tačiau nei vienas jų nepatvirtina pareiškėjos nurodytų

aplinkybių dėl buvusio susitarimo, kuris leido pareiškėjai dalyvauti renginiuose,

jeigu juose nedalyvauja skyriaus vedėja, ir kuris galėtų būti vertinamas kaip

žodinis susitarimas tarp pareiškėjos ir skyriaus vedėjos nurodytu klausimu“;

„pirmiau paminėti kiti elektroniniai laiškai, kuriais pareiškėja pranešė apie

išvykimus, nebuvo susiję su dalyvavimu renginiuose, į kuriuos kviečiami

Departamento valstybės tarnautojai, todėl jie nepatvirtina pareiškėjos nurodomo

susitarimo su vedėja, tokių pranešimų teikimą numato Taisyklių 27 p.

nuostatos“. Pareiškėja skunde nurodė, kokia tvarka buvo gaunamas žodinis

leidimas. Pagal susiklosčiusią praktiką, esant poreikiui palikti Departamentą

darbo metu, skyriaus vedėjai siųsdavo elektroninius laiškus, kuriuose

nurodydavo priežastis, dėl kurių prašo leisti palikti Departamentą darbo metu

(kaip pavyzdį byloje pateikė tokius elektroninius laiškus). Nei vienu iš atvejų

(tiek nurodytų pridėtuose elektroniniuose laiškuose, tiek bet kokiais kitais

atvejais) joks rašytinis leidimas nebuvo išduodamas, taip pat ir elektroniniu

laišku nebuvo atsakoma, kad leidžiama palikti Departamentą ar pan. Todėl, jei

nebuvo gaunamas atsakymas, kad palikti Departamentą neleidžiama, buvo laikoma,

kad skyriaus vedėjos leidimas yra gautas. Visais elektroniniuose laiškuose

nurodytais atvejais (jų būta ir anksčiau, pvz., 2012-2013 m.) pareiškėja paliko

Departamentą, tačiau jokios pretenzijos dėl tokio Departamento palikimo darbo

metu nebuvo reiškiamos. Todėl laiko, kad ir 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjos

dalyvavimas Vidaus auditorių asociacijos apvalaus stalo diskusijoje atitiko

susiklosčiusią praktiką ir Taisyklių 26 punkto reikalavimus. Taigi, byloje

pateikti elektroniniai laiškai patvirtino susiklosčiusią praktiką, kad jokių

rašytinių sutikimų nebuvo, visada (kaip ir ginčo atveju) buvo gaunamas tik

žodinis sutikimas. Kaip pavyzdys pateikti su kvalifikacijos kėlimu nesusiję

departamento palikimo atvejai leidžia teigti, kad jeigu išvykimo asmeniniais

reikalais atvejais nebuvo reikalaujamas rašytinis sutikimas, tai juo labiau

jokių rašytinių sutikimų nebuvo reikalaujama išvykstant su darbu susijusiais

klausimais (tokiais kaip kvalifikacijos kėlimas). Nors pirmosios instancijos

teismas savo sprendime nurodė, kad „tiesioginis valstybės tarnautojo

<...> vadovas visus šiame taisyklių punkte minimus valstybės tarnautojų

<...> išvykimus turi žymėti jam patogiu būdu“, tačiau jokių duomenų, kad G. S., vykdydama šiuos Taisyklių

reikalavimus, 2014 m. rugsėjo 30 d. būtų pažymėjusi pareiškėjos Departamento

palikimą kaip neteisėtą, byloje nėra.

3. Pirmosios

instancijos teismas iš esmės rėmėsi skyriaus vedėjos G. S. 2014 m. spalio 7 d. tarnybinio

pranešimo teiginiais, kad ji nesuteikusi pareiškėjai leidimo palikti

Departamentą ir dėl pareiškėjos veiksmų negalėjusi dalyvauti Vidaus auditorių

asociacijos renginyje, jų netirdamas ir neanalizuodamas, nors jie nei atitinka

tikrovės, nei yra logiški. Dar daugiau, teismas nurodė žodinio susitarimo su

skyriaus vedėja dėl išvykimo galiojimo sąlygą - „toks susitarimas galiotų tik

tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų visiškai garantuota, kad skyriaus vedėja

renginyje nedalyvaus“. Kaip pasireiškia tas visiškas užsigarantavimas, nėra

aišku, tačiau visiškai neatkreipta dėmesio, kad byloje nėra jokių įrodymų apie

skyriaus vedėjos bet kokį realaus siekio dalyvauti minėtame renginyje būtent

2014 m. rugsėjo 30 d. pasireiškimą. Pats atsakovas savo atsiliepime į skundą

nurodė, kad „G.

S. 2014 m.

rugsėjo 30 d. dalyvavo Departamento generalinio direktoriaus patariamosios

komisijos (toliau – patariamoji komisija) išplėstiniame posėdyje, kuris vyko

Departamento didžiojoje salėje nuo 10 iki 16 val. (priedas Nr. 4). Prieš

patariamosios komisijos posėdį nebuvo žinoma, kiek jis užtruks, tačiau G. S. turėjo galimybę iš posėdžio išeiti

ir dalyvauti aukščiau paminėtame renginyje“. T. y. atsakovas patvirtino, kad G. S. tuo metu, kai vyko Vidaus

auditorių asociacijos renginys, dalyvavo patariamosios komisijos posėdyje. Ar

ji galėjo iš šio posėdžio išeiti, ar ne, yra kitas klausimas. Tačiau G. S. pasirinkimas buvo akivaizdus.

Dalyvavimas Vidaus auditorių asociacijos renginyje nebuvo ribojamas atstovų nuo

institucijos skaičiumi. Priešingai nei nurodė G. S. tarnybiniame pranešime, kvietimas

dalyvauti minėtame renginyje nebuvo skirtas ir asmeniškai jai – buvo kviečiami

visi asociacijos nariai. Kiekvienas asociacijos narys, užsiregistravęs

dalyvauti minėtame renginyje, galėjo jame dalyvauti (patvirtina byloje pateikti

kvietimai). Todėl, jei G. S. buvo

užsiregistravusi dalyvauti minėtame renginyje, ji galėjo jame dalyvauti,

nepriklausomai nuo pareiškėjos dalyvavimo. Tačiau ji jame nedalyvavo. Be to,

Vidaus audito asociacijos renginys vyko Lietuvos banko patalpose (Gedimino pr.

6 / Totorių g. 4), kurias nuo Lietuvos statistikos departamento (Gedimino pr.

29) skiria nedidelis atstumas – kelerių minučių kelias. Todėl tuo atveju, jei G. S. tarnybiniame pranešime išdėstyti

teiginiai bent kiek atitiktų tikrovę – t. y. jei ji būtų ketinusi dalyvauti

Vidaus auditorių asociacijos renginyje ir pareiškėja tuo metu neva be jos

žinios jau būtų į jį išvykusi, galėjo telefonu pareikalauti nedelsiant

sugrįžti. Taigi, akivaizdu, kad G. S. tarnybiniame pranešime nurodyti teiginiai apie jos neva dėl

pareiškėjos kaltės negalėjimą dalyvauti Vidaus audito asociacijos renginyje

neatitinka tikrovės, todėl jais nebuvo galima remtis. Be to, pareiškėjai nėra

žinoma, ar pavedimas G. S. dalyvauti

Vidaus audito asociacijos renginyje buvo paskelbtas Departamento intranete, bet

pareiškėja su juo nebuvo supažindinta. Kita vertus, nėra įmanoma su viskuo

susipažinti, kas yra paskelbta Departamento intranete. Netgi jei minėtas

pavedimas buvo paskelbtas Departamento intranete, tai nekeičia faktinių

susiklosčiusių aplinkybių. Renginyje pareiškėja dalyvavo gavusi žodinį skyriaus

vedėjos sutikimą, kad gali jame dalyvauti, jei ji pati jame nedalyvaus. G. S. minėtame renginyje nedalyvavo. Liudytoja

kviesta G. S. į teismo posėdį neatvyko,

nurodžiusi, kad ji teismo posėdžio dieną bus išvykusi, tačiau nepateikė jokių

pagrindžiančių dokumentų. Atidėti teismo posėdį ir pakartotinai ją kviesti į

teismą pareiškėja nematė pagrindo. Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų,

patvirtinančių jos tarnybiniame pranešime nurodytų teiginių neatitikimą

tikrovei.

4. Ir dėl 2014 m.

rugsėjo 30 d. departamento palikimo atvejo (kaip ir dėl visų kitų analogiškų,

gavus žodinį sutikimą) pareiškėjai pretenzijos nebūtų buvusios pareikštos, jei

2014 m. spalio 2 d. ir 2014 m. spalio 3 d. nebūtų pateikusi tarnybinių

pranešimų (dėl galimai neteisėtų Vidaus audito skyriaus vedėjos G. S. veiksmų). G. S., sužinojusi apie pareiškėjos pateiktus

tarnybinius pranešimus, ėmė ieškoti priežasčių savo tarnybiniam pranešimui

sukurti (savo tarnybiniame pranešime kaip pažeidimą nurodė tiek šį atvejį, tiek

dar ankstesnį neva savavališkai atliktą Lietuvos statistikos departamentui

teikiamų ataskaitų telefonu vertinimą). Tai patvirtina jos tarnybinio pranešimo

pateikimo data – 2014 m. spalio 7 d., nors apie 2014 m. rugsėjo 30 d.

Departamento palikimo atvejį jai buvo žinoma tą pačią dieną, t. y. 2014 m.

rugsėjo 30 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos manymu, Vidaus audito skyriaus

vedėjos G. S. tarnybinis pranešimas turėjo būti

vertintas kaip kerštas dėl pareiškėjos pateiktų tarnybinių pranešimų. Nėra

aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. S. tarnybinis pranešimas „nevertintinas

kaip kerštas, nes, kaip minėta, nesutarimai tarp pareiškėjos ir vedėjos

fiksuojami jau nuo 2013 metų“. Byloje tokių įrodymų apie nesutarimus nuo 2013

m. pateikta nėra. Galima manyti, kad teismą suklaidino atsakovo pateikta 2013

m. lapkričio 8 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. VL-865, kurią Vilniaus apygardos

administracinis teismas pagrįstai pripažino kaip nesukėlusią jokių teisinių

pasekmių ir kuri negalėjo būti pareiškėjos ginčijama. Minėtas tarnybinis

tyrimas buvo pradėtas ne skyriaus vedėjos G. S. iniciatyva, o pagal generalinio

direktoriaus pavaduotojos A. G.-K. 2013 m. spalio 8 d. tarnybinį raštą. Taigi, 2013 m.

pareiškėjos santykiai su skyriaus vedėja buvo normalūs, pareiškėjos darbas 2013

m. pačios G. S.

buvo įvertintas

„gerai“ (2014 m. sausio 17 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada). Santykiai

konfliktiniais tapo tik 2014 m. Be to, pirmosios instancijos teismas,

vertindamas pareiškėjos elektroninius laiškus dėl ankstesnių Departamento

palikimo atvejų nurodė, kad aplinkybė, kad dėl šių išvykimų skyriaus vedėja

neprieštaravo, „taip pat paneigia pareiškėjos teiginius apie galimą kerštą“.

Tačiau šie Departamento palikimo atvejai buvo ankstesni, prieš pareiškėjos

pateiktus 2014 m. spalio 2 d. ir 2014 m. spalio 3 d. tarnybinius pranešimus.

Todėl tai niekaip negali paneigti G. S. 2014 m. spalio 7 d. tarnybinio pranešimo motyvo. Taip pat nors

teismas pats pacitavo Taisyklių nuostatas, kad „tiesioginis valstybės

tarnautojo <...> vadovas visus šiame taisyklių punkte minimus valstybės

tarnautojų <...> išvykimus turi žymėti jam patogiu būdu“, tačiau byloje

nėra pateikta duomenų, kad G. S. pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 30 d. Departamento palikimo atvejį

būtų užfiksavusi kaip neteisėtą išvykimą. Dar daugiau, jei G. S. teiginiai, kad ji dėl pareiškėjos

veiksmų negalėjo dalyvauti Vidaus auditorių asociacijos renginyje, atitiktų

tikrovę, ji dėl to nebūtų laukusi dar 7 dienas, prieš pateikdama tarnybinį

pranešimą. Natūralu, kad vadovas, jei jo pavaldiniai savivaliauja, nedelsiant

imasi atitinkamų priemonių pažeidimams pašalinti. Juo labiau, jei yra

pažeidžiami jų interesai – šiuo atveju, jei neva dėl to pats vadovas negali

kelti savo kvalifikacijos, jis tikrai nelauks dar savaitės, kad informuotų apie

tokį savo pavaldinio elgesį. Todėl tokio laukimo ir vėlesnio tarnybinio

pranešimo priežastis privalo būti kita – kaip minėta, skyriaus vedėjos kerštas

dėl 2014 m. spalio 2 d. ir 2014 m. spalio 3 d. pareiškėjos pateiktų tarnybinių

pranešimų. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų byloje esančių

įrodymų, patvirtinančių G. S. subjektyvumą ir priešišką nusiteikimą pareiškėjos atžvilgiu, taip

pat jos polinkį teikti tikrovės neatitinkančią informaciją pareiškėjos atžvilgiu.

Pareiškėjos darbą 2014 m. G. S. buvo įvertinusi „patenkinamai“ (2015 m. sausio 7 d. tarnybinės

veiklos vertinimo išvada), nurodydama itin didelius darbo trūkumus – iš esmės,

anot jos, pareiškėja iš viso nevykdė savo tarnybinių funkcijų. Tačiau šie

skyriaus vedėjos prasimanymai buvo paneigti ir ši Tarnybinės veiklos vertinimo

išvada kaip nepagrįsta buvo pakeista Vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių

tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2015 m. kovo 18 d. Valstybinės

tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvada Nr. 27L-336 ir pareiškėjos

tarnybinė veikla buvo įvertinta „gerai“. Šie įrodymai patvirtina Vidaus audito

skyriaus vedėjos G.

S. tikslingą

neobjektyvų nusiteikimą pareiškėjos atžvilgiu: savo Tarnybinės veiklos

vertinimo išvadoje nurodžiusi daugybę pareiškėjos veiklos tariamų trūkumų, ji

nesugebėjo jų pagrįsti tarnybinės veiklos vertinimo Vidaus audito tarnybų

vadovų bei auditorių tarnybinės veiklos vertinimo komisijoje metu. Taigi,

skyriaus vedėja G.

S. ir toliau

vykdė kerštą pareiškėjos atžvilgiu, kurio pirmasis pasireiškimas ir buvo jos

2014 m. spalio 7 d. tarnybinis pranešimas.

Atsakovas Lietuvos statistikos

departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (III t., b. l. 47-51)

prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais

argumentais:

1. Pareiškėja

2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vykusioje Vidaus auditorių asociacijos

organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje Lietuvos banke dalyvavo pažeisdama

Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimus, t. y. neįvykdžiusi dviejų

būtinų sąlygų: neinformavusi Vidaus audito skyriaus vedėjos G. S. ir neturėdama jos sutikimo.

Pareiškėjos minimi elektroniniai laiškai, kuriais ji neva kreipėsi į skyriaus

vedėją G. S. dėl dalyvavimo 2014 m. rugsėjo 30

d. diskusijoje nepateikti, taip pat nepateikti kokie nors įrodymai,

patvirtinantys susitarimus su skyriaus vedėja, kad pareiškėja gali dalyvauti

renginiuose, kuriuose nedalyvaus skyriaus vedėja ir juo labiau nėra susitarimo

dėl tokio pobūdžio dalyvavimo Vidaus auditorių asociacijos renginiuose, kaip

teisingai įvertinta teismo sprendime. Teismo sprendime taip pat pagrįstai

nurodoma, kad nors pateikta daug pareiškėjos rašytų skyriaus vedėjai

elektroninių laiškų, tačiau nei vienas jų nepatvirtina pareiškėjos nurodytų

aplinkybių dėl buvusio susitarimo, kuris leido pareiškėjai dalyvauti

renginiuose, jeigu juose nedalyvauja skyriaus vedėja, ir kuris galėtų būti

vertinamas kaip žodinis susitarimas tarp pareiškėjos ir skyriaus vedėjos

nurodytu klausimu. Kaip teisingai nustatyta teismo sprendime, byloje surinkta

medžiaga nepatvirtina, jog toks bendro pobūdžio susitarimas buvo, be to, toks

susitarimas galiotų tik tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų visiškai garantuota,

kad skyriaus vedėja renginyje nedalyvaus. Priešingai, bylos medžiaga

patvirtina, kad pareiškėja Departamento intranete turėjo matyti informaciją,

kad G. S. dalyvaus Vidaus auditorių

asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje (pagal Departamento

generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 19 d. rezoliucijoje duotą pavedimą - „G. S. dalyvauti“ 2014 m. rugsėjo

30 d. 15.00 val. vyksiančioje diskusijoje). Tai reiškia, kad netgi esant pareiškėjos

nurodomam susitarimui, ji be vedėjos sutikimo tame renginyje dalyvauti

negalėjo.

2. Pareiškėjos

teiginys, kad „skyriaus vedėjai G. S. apie nurodytą departamento palikimą buvo žinoma ir ji buvo davusi

tam žodinį sutikimą“ bei ,,renginyje dalyvavau gavusi žodinį vedėjos sutikimą“

neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja su skyriaus vedėja G. S. dirba viename kabinete, todėl

pareiškėja 2014 m. rugsėjo 30 d. 14.00 val. siųsdama elektroninio pašto žinutę

skyriaus vedėjai G.

S., kurioje rašė,

kad „jeigu jūs nedalyvausite vidaus auditorių diskusijoje – sudalyvausiu aš“,

aiškiai žinojo, kad G. S. žinutės

neperskaitys, kol nesugrįš į darbo kabinetą (tuo metu dalyvavo Departamento

generalinio direktoriaus patariamosios komisijos išplėstiniame posėdyje, kuris

vyko Departamento didžiojoje posėdžių salėje nuo 10 iki 16 val. Prieš patariamosios

komisijos posėdį nebuvo žinoma, kiek jis užtruks, tačiau G. S. turėjo galimybę iš posėdžio išeiti

ir dalyvauti aukščiau paminėtame renginyje, nes G. S. nėra patariamosios komisijos narė). Šį

faktą patvirtina Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gegužės 30 d.

įsakymas Nr. DĮ-101 „Dėl Lietuvos statistikos departamento generalinio

direktoriaus patariamosios komisijos sudarymo“ (kartu su 2013 m. rugsėjo 30 d.

įsakymu Nr. DĮ-175). Be to, pareiškėjos siųstos elektroninio pašto žinutės

turinio negalima vertinti, kaip prašymo tiesioginiam vadovui, kad būtų gautas

sutikimas (nesvarbu žodinis ar rašytinis) darbo metu palikti departamentą, kaip

to reikalauja Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktas. Ši žinutė buvo tiesiog

pranešimas laišku apie savo sprendimą dalyvauti diskusijoje (savavališkas

sprendimas). Kaip teisingai nustatyta teismo sprendime, pareiškėja akivaizdžiai

išvyko iš Departamento tokio sutikimo (nesvarbu žodinio ar rašytinio) negavusi,

o išvykdama į renginį be vedėjos sutikimo, tai atliko savo rizika. Pareiškėja

taip pat žinojo, kad renginyje pavesta dalyvauti skyriaus vedėjai G. S., kuri ketino jame dalyvauti

(įrodymai, patvirtinantys skyriaus vedėjos G. S. ketinimą dalyvauti renginyje – direktorės

pavedimas, išreikštas rezoliucija ir informacijos apie G. S. dalyvavimą 2014 m. rugsėjo 30 d.

diskusijoje paskelbimas intranete, kurią galėjo matyti visi Departamento

valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis). Prie

bylos medžiagos pridėti pareiškėjos elektroniniai laiškai, kuriais ji pranešė

apie išvykimus, nebuvo susiję su dalyvavimu renginiuose, į kuriuos kviečiami

Departamento valstybės tarnautojai, todėl jie nepatvirtina pareiškėjos nurodomo

susitarimo su vedėja. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendime teisingai konstatuota,

kad pareiškėja nesilaikė Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto reikalavimų ir

pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies

6 punkto nuostatą.

3. G. S., turėdama departamento

generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 19 d. rezoliucijoje duotą pavedimą dalyvauti

2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vyksiančioje diskusijoje, ketino joje

dalyvauti. Apie tai, kad nedalyvaus Vidaus auditorių asociacijos organizuotoje

apvalaus stalo diskusijoje pareiškėjai G. S. nebuvo sakiusi ir ketino joje dalyvauti. Kaip nurodyta G. S. 2014 m. spalio 6 d.

Tarnybiniame pranešime bei tyrimo komisijos išvadoje 2014 m. rugsėjo 30 d.

14.45 val., ji grįžusi iš patariamosios komisijos posėdžio ir ketindama eiti į

susitikimą, darbo vietoje nerado pareiškėjos, o elektroniniame pašte rado tik

jos paliktą aukščiau nurodytą žinutę. Savo dalyvavimo Vidaus auditorių

asociacijos organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje pareiškėjos su skyriaus

vedėja G. S. nederino ir 2014 m. rugsėjo 30 d.

14.39 val. savavališkai išvyko iš Departamento, nors savo dalyvavimą su

tiesiogine vadove turėjo galimybę suderinti visą 2014 m. rugsėjo 30 d. iki

išvykimo iš Departamento ar dieną prieš renginį. Minėti faktai nepaneigti, be

to, pareiškėjos teiginys „preziumavau, remdamasi ankstesniais skyriaus vedėjos

teiginiais, kad diskusijoje galėsiu dalyvauti, jei nedalyvaus ji“ įrodo, kad

sutikimo vykti į 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val. vyksiančią diskusiją ji

neturėjo, todėl pareiškėja pagal Vidaus tvarkos taisyklių 26 punkto

reikalavimus neinformavo ir negavo tiesioginio vadovo sutikimo (nepriklausomai

nuo žodinės ar rašytinės formos) dėl dalyvavimo diskusijoje, ir tuo pažeidė ir

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6

punkto nuostatą. Taip pat pažymėtina, kad į 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.00 val.

vykusią Vidaus auditorių asociacijos organizuojamą apvalaus stalo diskusiją

Lietuvos banke reikėjo užsiregistruoti iki 2014 m. rugsėjo 24 d. (tą

patvirtina ir pareiškėja, kad: „Kiekvienas asociacijos narys, užsiregistravęs

dalyvauti minėtame renginyje, galėjo jame dalyvauti“). Tad akivaizdu, kad pareiškėja

savo išvykimą ar ketinimą išvykti turėjo galimybę suderinti prieš renginį ir

tinkamai įforminti, vadovaudamasi Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, o ne

renginio dieną išsiunčiant skyriaus vedėjai G. S. elektroninę žinutę tuo metu, kai ji jos

perskaityti negalėjo.

4. Nagrinėjamu

atveju Vidaus audito skyriaus vedėja G. S. nebuvo tinkamai informuota ir nebuvo davusi sutikimo palikti Departamentą

darbo metu, todėl pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 30 d. išvykimas iš Departamento

vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktu negalėjo ir neturėjo būti

žymėtas, ir šių duomenų prie bylos medžiagos nėra.

5. Pareiškėjos

tarnybinis nusižengimas turėjo neigiamas pasekmes: 1) buvo pažeisti Vidaus

tvarkos taisyklių tikslu ginami reikalavimai (nustatyti bendrą vidaus tvarką

departamente, ugdyti valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo

sutartis, profesinę etiką ir atsakomybę už pavestą darbą stiprinti darbo drausmę,

padėti siekti veiksmingo departamento uždavinių įgyvendinimo); 2) G. S. turėjo likti darbo vietoje, t. y.

negalėjo dalyvauti Lietuvos banke vykusioje Vidaus auditorių asociacijos

organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje. Skyriaus vedėja G. S., pamačiusi savo skyriaus

valstybės tarnautojos pareiškėjos elektroninę žinutę ir supratusi, kad

pareiškėja neteisėtai jau yra palikusi Departamentą, siekdama užtikrinti

sklandų skyriaus darbą bei nepažeisti Vidaus tvarkos taisyklių, turėjo likti

darbo vietoje. Pažymėtina, kad Vidaus audito skyriuje nagrinėjamu metu dirbo

tik G. S. ir pareiškėja. Be to, Vidaus

tvarkos taisyklių 62, 63 punktai numato, kad „Skyrių vedėjai, jų

pavaduotojai bei poskyrio vedėjai, palikdami savo darbo vietą ilgesniam kaip 30

min. laikotarpiui, turi peradresuoti savo skambučius skyriaus pavaduotojui, jo

nesant – kitam skyriaus valstybės tarnautojui ar darbuotojui ir jį apie tai

informuoti. Jei valstybės tarnautojo ar darbuotojo nėra darbo vietoje, kiti

skyriaus valstybės tarnautojai ar darbuotojai privalo atsiliepti jo telefonu ar

perimti jam skirtus vidaus ir išorės skambučius“. Nagrinėjamu atveju, jei G. S. būtų išvykusi į Vidaus auditorių

asociacijos organizuotą apvalaus stalo diskusiją – Vidaus audito skyriuje

nebūtų likę nei vieno valstybės tarnautojo ar darbuotojo, dirbančio pagal darbo

sutartį, ir tokiu būdu nebūtų užtikrintas sklandus Vidaus audito skyriaus

darbas.

6. Pareiškėjos

minimas kerštas jos atžvilgiu neturėjo įtakos tarnybinės nuobaudos paskyrimui,

nes tarnybinė nuobauda buvo paskirta vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo

valstybės tarnautojams taisyklių nuostatomis, nepraleidžiant nustatytų terminų

ir laikantis procedūrų. Departamentas, siekdamas objektyviai ir nešališkai

ištirti pareiškėjos tarnybinį nusižengimą, sudarė tyrimo komisiją, nors pagal

Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisykles galimą tarnybinį nusižengimą galėjo tirti

vienas asmuo. Be to, Departamentas tyrimo komisiją sudarė iš 5 asmenų,

nors pagal taisykles būtų pakakę ir 3 asmenų. Pažymėtina, kad Tarnybinio nusižengimo

tyrimo komisija tyrė du galimus pareiškėjos netinkamo pareigų vykdymo atvejus,

tačiau dėl vieno neradusi valstybės tarnautojos kaltės nustatė, kad tarnybinio

pažeidimo valstybės tarnautoja nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo

nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija,

tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2

dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija

iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki

šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl apeliacinis skundas

išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu

iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas,

patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą,

remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės

instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo

patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas

netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios

instancijos teismo padarytomis išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik atsako

į apeliacinio skundo argumentus.

Administracinių teismų praktikoje

konstatuojama, kad pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms

nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos

įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip

valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl

valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti

paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą

nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti

teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais,

detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo

sudėtį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės

24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).

Pareiškėjai tarnybinė nuobauda

paskirta nustačius, kad ji pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1

dalies 6 punktą, kuriuo valstybės tarnautojas įpareigotas laikytis

valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, ir Lietuvos

statistikos departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 24 d. įsakymu

Nr. DĮ-77 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 26 punktą, pagal kurį valstybės

tarnautojas, palikdamas Departamentą darbo metu, turi apie tai informuoti ir

gauti tiesioginio vadovo sutikimą bei nurodyti išvykimo tikslą bei numatomą trukmę.

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėja

2014 m. rugsėjo 30 d., 15.00 val., dalyvavo Vidaus auditorių asociacijos

organizuotoje apvalaus stalo diskusijoje Lietuvos banke ir prieš palikdama Departamentą

darbo metu neinformavo tiesioginio vadovo ir tam negavo jo sutikimo. Todėl tuo

padarė tarnybinį nusižengimą, kuris teisingai kvalifikuotas pagal Valstybės

tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą bei Vidaus tvarkos

taisyklių 26 punkto reikalavimą.

Pareiškėjos pozicija, kad ji,

palikdama departamentą, veikė pagal nusistovėjusią praktiką, kada pakakdavo tik

pranešimo tiesioginiam vadovui apie išvykimą iš departamento ir sutikimo

nereikėdavo, yra nepagrįsta ir nepriimtina. Pareiškėja privalėjo žinoti ir

vadovautis savo veikloje nustatytomis Vidaus tvarkos taisyklėmis. Tiesioginis

vadovas negalėjo keisti Departamento vadovo patvirtintų Vidaus tvarkos

taisyklių, taip pat ir 26 punkto, kurio pareiškėja nevykdė. Šio ginčo atveju

vertinama, kad pareiškėja nepranešė apie išvykimą iš Departamento, kadangi

privalėjo įsitikinti, kad toks pranešimas iki išvykimo taps žinomas vadovui,

tačiau tuo neįsitikinusi ir negavusi sutikimo, savavališkai paliko darbo vietą.

Tarnybinė nuobauda pareiškėjai

paskirta Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymu,

kuris nėra pareiškėjos tiesioginis vadovas, todėl nepagrįsti pareiškėjos

teiginiai, kad nuobauda paskirta dėl tiesioginio vadovo neobjektyvaus

situacijos vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad

pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, kartu paneigė pareiškėjos argumentus,

kad nuobauda paskirta dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su tarnybinės drausmės

pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi

apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai

įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjos reikalavimų

pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei

pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios

instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas