2017-06-01 Nr. AB-11339-3-61-3-02678-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1227-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02678-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – ir kanceliarija, Prezidento kanceliarija) 2015 m. balandžio 3 d. raštą Nr. (1D-1277)-2D-1891 ir įpareigoti atsakovą atlikti jo skunde prašomus veiksmus (pvz., pateikti jam girdint nevalstybine kalba Lietuvos Respublikos Prezidentūroje (toliau – ir Prezidentūra) bendravusių darbuotojų vardus, pavardes, pareigas; pateikti lietuvių kalbos vartojimą reglamentuojančius teisės aktus; ištirti Prezidentūros darbuotojų bendravimo nevalstybine kalba priežastis ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. kovo 9 d., apie 11.30 val., atvykęs į Prezidentūrą, belaukdamas šios institucijos darbuotojos, pastebėjo ir buvo priverstas klausyti, jog už daiktų patikrinimo aparato dirbęs Prezidentūros apsaugos darbuotojas su kita Prezidentūros darbuotoja darbo metu bendrauja rusų kalba. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė girdėti Lietuvos Respublikos Prezidentūros darbuotojų darbo metu tarpusavyje vartojamą valstybinę kalbą ir pažemintas jo, kaip lietuvio, orumas. Atsakovas 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (1D-1277)-2D-1891 atsisakė priimti administracinius sprendimus – įsakymą, potvarkį ar nustatyta tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame būtų išreiškiama institucijos valia, taip pat atsisakė atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus – surinkti ir teikti pareiškėjui esminę reikšmę turinčią bei lemiamas teisines pasekmes jam sukeliančią informaciją. Atsakovas, iš esmės nenagrinėdamas pareiškėjo skundo, pažeidė teisės aktus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad, atsakydamas į pareiškėjo skundą 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (1D-1277)-2D-1891, paaiškino, jog pareiškėjas priėmimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje metu buvo aptarnaujamas vartojant lietuvių kalbą. Prezidentūros tarnautojai ir darbuotojai vartoja valstybinę kalbą. Su pareiškėju susitikusi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus darbuotoja su juo bendravo valstybine lietuvių kalba. Pareiškėjas skunde to neginčija ir neneigia. Todėl pareiškėjas buvo aptarnaujamas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Valstybinės kalbos įstatyme, kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmenų aptarnavimą valstybės įstaigose, numatytų normų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 3 d. rašte Nr. (1D-1277)-2D-1891 nurodytų faktinių aplinkybių neginčija, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo tarnautojams aptarnaujant pareiškėją būtų buvusios pažeistos jo teisės būti aptarnaujamam valstybine kalba. Dėl pareiškėjo argumento, kad apsaugos pareigūno ir tarnautojos tarpusavio pokalbis rusų kalba pažeidė pareiškėjo teisę girdėti Lietuvos Respublikos Prezidentūros darbuotojų darbo metu tarpusavyje vartojamą valstybinę kalbą ir tai pažemino jo, kaip lietuvio, orumą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos gyventojams nedraudžiama neoficialiai bendrauti ne lietuvių kalba.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėją aptarnaujant Prezidentūroje buvo vartojama tik valstybinė kalba, teismas pripažino, kad ginčijamas 2015 m. balandžio 3 d. raštas Nr. (1D-1277)-2D-1891 pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui jo reikalaujamą informaciją apie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos tarnautojų ir darbuotojų asmens duomenis.

III. Pareiškėjas padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjas laukdamas Prezidentūroje buvo priverstas girdėti jos darbuotojus kalbant rusų kalba. Pabrėžia, kad jo prašoma suteikti informacija, susijusi su privalomu lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, vartojimu viešajame gyvenime.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi jokio materialinio teisinio intereso, jo teisės nebuvo pažeistos, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas nurodė, jog jo apsilankymo Lietuvos Respublikos Prezidentūroje metu šioje institucijoje dirbantys darbuotojai elgėsi nederamai – tarpusavyje bendravo nevalstybine lietuvių kalba.

Taigi šioje administracinėje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2015 m. balandžio 3 d. rašto Nr. (1D-1277)-2D-1891, kuriuo atsakyta į minėtą pareiškėjo skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (1D-1277)-2D-1891 atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. kovo 23 d. skundą nurodė, kad pareiškėjas priėmimo 2015 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijoje metu buvo aptarnautas vartojant valstybinę lietuvių kalbą. Taip pat šiame rašte nurodyta, kad Prezidento kanceliarijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai vartoja tik valstybinę kalbą.

Vertinant, ar Prezidento kanceliarija 2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (1D-1277)-2D-1891 tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą, nagrinėjamai bylai yra aktualios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatos.

Taisyklių 47 punkte yra nustatyti reikalavimai atsakymams, kuriuos institucija turi parengti atsižvelgdama į asmens pateikto prašymo (skundo) turinį. Pagal Taisyklių 47.4 punktą į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma.

Pareiškėjas skundą Prezidentūrai padavė nurodydamas, kad jo apsilankymo šioje institucijoje metu Prezidentūros darbuotojai tarpusavyje kalbėjo nevalstybine kalba. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad jis pats Prezidentūroje buvo aptarnautas pažeidžiant valstybinės kalbos vartojimą valstybės institucijose ir įstaigose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjo skundas nėra tiesiogiai susijęs su jo paties materialinių teisėtų interesų ir teisių pažeidimu. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundas iš esmės yra kreipimasis Taisyklių 47.4 punkto prasme.

Lietuvos administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto (institucijos) atsakymui į asmens kreipimąsi Taisyklių 47.4 punkto pagrindu nepagrįsta reikalauti taikyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 punkto reikalavimus. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-2452/2012). Todėl nagrinėjamu atveju vertinant, ar Prezidento kanceliarija į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, atsižvelgtina tik į Taisyklių nuostatas, kuriose numatyti reikalavimai atsakymui į asmens kreipimąsi. Vadovaujantis Taisyklių 4.2 ir 47.4 punktais, pareiškėjui nagrinėjamu atveju atsakymas turėjo būti pateiktas laisva forma, išdėstant institucijos nuomonę apie pareiškėjo kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus.

Įvertinus Prezidento kanceliarijos 2015 m. balandžio 3 d. rašto Nr. (1D-1277)-2D-1891 turinį, teisėjų kolegijos nuomone, konstatuotina, kad Prezidento kanceliarija parengė tinkamą atsakymą į pareiškėjo skundą, t. y. atsakė į pareiškėjo pastabą dėl darbuotojų vartojamos nevalstybinės kalbos, patikino, kad Prezidentūros darbuotojai ir valstybės tarnautojai vartoja valstybinę kalbą. Pareiškėjas neginčija atsakovo nurodytos aplinkybės, kad su juo Prezidentūroje buvo bendrauta valstybine kalba. Todėl Prezidento kanceliarija, išdėsčiusi savo poziciją dėl Prezidentūroje dirbančių darbuotojų vartojamos kalbos, nagrinėjamu atveju įvykdė Taisyklėse nustatytus reikalavimus, keliamus viešojo administravimo subjektui nagrinėjant asmens skundą (prašymą) ir pateikė pagrįstą atsakymą pareiškėjui Taisyklių 4.2 ir 47.4 punktų prasme. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažinti Prezidento kanceliarijos 2015 m. balandžio 3 d. raštą Nr. (1D-1277)-2D-1891 (atsakymą) neteisėtu ir nepagrįstu neturi pagrindo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat reikalauja įpareigoti Prezidento kanceliariją atlikti veiksmus, kurie buvo nurodyti ir skunde Prezidentūrai (pvz., pateikti jam girdint nevalstybine kalba bendravusių darbuotojų vardus, pavardes, pareigas; pateikti lietuvių kalbos vartojimą reglamentuojančius teisės aktus; ištirti Prezidentūros darbuotojų bendravimo nevalstybine kalba priežastis ir kt.). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pripažinus Prezidento kanceliarijos 2015 m. balandžio 3 d. raštą Nr. (1D-1277)-2D-1891 teisėtu ir pagrįstu, t. y. konstatavus, jog pareiškėjo paduotas skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą įvykdyti pareiškėjo reikalavimus, kurie buvo nurodyti minėtame skunde Prezidentūrai ir atsakovo išnagrinėti priimant ginčijamą Prezidento kanceliarijos raštą (atsakymą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netenkinęs pareiškėjo skundo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė