cdce897c-0c48-48b9-b044-a21d1cd549be · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas Bronius Zalaga                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-135/2014Teisėja Virginija Jokubauskienė                                   Teisminio proceso Nr. 1-51-00210-2011-5                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6.3.2; 2.4.7; 1.1.5.1; 1.17; 1.1.8.6.6;     1.1.11.10; 2.1.15.1.2    (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. sausio 16 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,teisėjų Gražvydo Poškaus, Vaclovo Iždono,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui,nuteistajam D.

M., jo gynėjui adv. Vytautui Blažaičiui,nuteistajam A. Å ., jo gynėjai adv. Virginijai Vainorienei, nukentėjusiajam ir civiliniam ieÅ¡kovui R. J., jo atstovui adv. Vidui PeikÅ¡teniui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų D. M., A. Å . ir nukentėjusiojo R. J. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo: A. Å . pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2011-07-09 0.25 val. iki 2011-07-10 15.15 val. D. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dviems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams. Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2011-07-10 12.15 val. iki 2011-07-11 16.50 val. Nuosprendžiu nukentėjusiajam R. J. priteista solidariai iÅ¡ A.

Š. ir D. M. 5842 Lt (penki tūkstančiai aštuoni šimtus keturiasdešimt du litai) turtinės ir 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo. Nuosprendžiu Valstybinei ligonių kasai priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 26 106 Lt (dvidešimt šeši tūkstančiai vienas šimtas šeši litai) žalos atlyginimo. Nuosprendžiu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui priteista solidariai iš A. Š. ir D. M. 8509,07 Lt (aštuoni tūkstančiai penki šimtai devyni litai 7 ct) žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu į valstybės biudžetÄ priteista solidariai iÅ¡ A. Å . ir D. M. 1066 Lt (vienas tÅ«kstantis Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡i litai) už nukentėjusiajam R. J. suteiktÄ valstybės garantuojamÄ antrinę teisinę pagalbÄ . Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : A. Å . ir D. M. nuteisti už tai, kad 2011-07-08 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), vieÅ¡oje vietoje, veikdami kartu, bendrais veiksmais sudavė R. J. keturis smÅ«gius, iÅ¡ jų ne mažiau kaip tris tiesioginius smÅ«gius bukais kietais daiktais į galvÄ : vienÄ Ä¯ deÅ¡inės akiduobės sritį, vienÄ Ä¯ kairės akiduobės sritį, vienÄ Ä¯ kairio smilkinkaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairės akies obuolio sumuÅ¡imÄ , sukėlusį pojunginę kraujosruvÄ , pakauÅ¡io kairės pusės nubrozdinimÄ , kairio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo iÅ¡lajÄ virÅ¡ kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusiÄ galvos smegenų suspaudimÄ , t.y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes trauminė kraujo iÅ¡laja virÅ¡ kietojo galvos smegenų dangalo, suspaudusi galvos smegenis, sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingÄ bÅ«senÄ , jis dėl to prarado didelę dalį – 75 procentus profesinio ir bendro darbingumo, taip muÅ¡dami, bendrais veiksmais jie sunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs susirgo ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei, ir prarado didelę dalį profesinio ir bendro darbingumo.Nuteistasis A.

Å . apeliacinius skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir grÄ Å¾inti baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui.Apeliantas nurodo, kad teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimus, netinkamai jas pritaikė ir aiÅ¡kino, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, taip pat neatsižvelgė į keletÄ svarbių bylos faktinių aplinkybių, todėl byla buvo iÅ¡spręsta neteisingai. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į byloje esantį 2010-10-23 Å iaulių apskrities VPK Akmenės rajono policijos komisariato vieÅ¡osios tvarkos skyriaus patrulių bÅ«rio patrulio R.

S. suraÅ¡ytÄ tarnybinį praneÅ¡imÄ , kuriame nurodyta, kad R. J. veikoje dėl A. Å . įžeidimo yra administracinės teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 155 str., požymiai ir, kad jam (R. J.) buvo įteiktas oficialus įspėjimas. Nurodo, kad nukentėjusysis A. Å . įžeidinėjo ir grasino, o teisme Å¡ios aplinkybės netyrė, nors tai įrodo, kad A. Å . nebuvo konfliktiÅ¡kai nusiteikęs R. J. atžvilgiu nei 2010-10-23, nei įvykio vakarÄ . Nurodo, kad 2010-10-23 A. Å . konfliktÄ sprendė iÅ¡kviesdamas policijos pareigÅ«nus, tačiau teismas nekreipė dėmesio į R.

J. elgesį iki nagrinėjamo įvykio, kuris iÅ¡provokavo 2011-07-08 vakaro įvykius. Nurodo, kad liudytoja L. Č. parodė, kad 2011-07-08 apie 23.30 val. R. J. pasiėmė Å¡luotos kotÄ ir išėjo į kiemÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas nuplėšė balkono skardÄ . Apelianto teigimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad tÄ vakarÄ R. J. buvo agresyviai nusiteikęs, ėjo aiÅ¡kinti situacijos pasiėmė Å¡luotos kotÄ , o tyrėjai, apžiÅ«rėję prie bylos pridėtÄ daiktinį įrodymÄ , ji įvardijo vamzdžiu, todėl ir A.

Å . vėlų ir tamsų vakarÄ negalėjo suprasti, kad R. J. su savimi turi tuščiavidurė aliuminį Å¡luotos kotÄ , o ne sunkų metalinį vamzdį. Tai, kad vamzdis buvo tuščiaviduris, buvo nustatyta tik tyrėjams apžiÅ«rėjus daiktinį įrodymÄ iÅ¡ arčiau. Ä® tai, apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesį. Tvirtina, kad teismas neprižino svarbiomis aplinkybių, jog A. Å . ir D. M. buvo užpulti stambaus vyro su metaliniu vamzdžiu rankoje, nors bÅ«tent Å¡i aplinkybė ir iÅ¡provokavo tolimesnius nuteistųjų veiksmus, taip pat nevertino nuteistųjų parodymų, duotų iÅ¡ kart po įvykio streso ir Å¡oko bÅ«senoje, kad R.

J. smogė du kartus rankoje laikytu metaliniu vamzdžiu, nors abu nuteistieji teismui tvirtino, kad R. J. elgesys jiems kėlė grėsmę, grasino susidoroti. Taip pat nurodo, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad A. Å . buvo smaugiamas, į pateiktus A. Å . marÅ¡kinėlius, kurių priekinė dalis iÅ¡plėšta. Apelianto teigimu, teismas formaliai iÅ¡vardino byloje esančius įrodymus, tačiau konkrečiai neanalizavo, kÄ kiekvienas įrodymas patvirtina, detaliau aptarė tik R. J. sugyventinės bei kitų liudytojų parodymus.

Nurodo, kad į policijos areÅ¡tinę uždaromo asmens apžiÅ«ros kortelėje užfiksuoti 5 nubraižymai kaklo srityje A. Å ., apie tai nurodoma ir nuosprendyje, nors, apelianto teigimu, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ant A. Å . kaklo buvo kokie tai įdrėskimai. Pažymi, kad liudytoja L. Č. parodė, jog vyras numetė lazdos galÄ ir puolė ant vieno iÅ¡ jaunuolių, o ir patys nuteistieji visada tvirtino, kad R. J. puolė vytis A. Å . net tada, kai Å¡is iÅ¡sisuko iÅ¡ jo rankų ir nubėgo į kiemo vidurį, nenorėdami konfliktuoti su R.

J., jie ėjo atbuli, žiÅ«rėjo, kÄ jis darys, jiems traukiantis R. J. prie jų puolė ir Å¡ie parodymai buvo duoti iÅ¡ karto po įvykio, net nespėjus susitarti dėl duodamų parodymų, tačiau teismas Å¡iais parodymais nesirėmė. Apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nėra byloje A. Å . atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors, jo teigimu, R. J. agresyvus nusiteikimas nuteistųjų atžvilgiu bei jo panaudoti veiksmai iÅ¡provokavo tolesnius A. Å . veiksmus, kurie turėjo bÅ«ti vertinami kaip bÅ«tinoji gintis, nes A.

Å . dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų buvo labai susijaudinęs.A. Å . teigimu, teismas priėmė nuosprendį remdamasis kritiÅ¡kai vertinamais liudytojos L. Č. parodymais, kurie tik ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklÅ«s, o teismo metu juos ji keitė, painiojosi aiÅ¡kindama įvykio aplinkybes, o kitų asmenų, mačiusių įvykio pradžiÄ nebuvo. Apelianto teigimu, liudytojas M. K. taip pat davė nenuoseklius parodymus. Dėl teismo iÅ¡vados, jog nuteistųjų parodymai, kad jie nusikaltimÄ padarė bÅ«dami labai susijaudinę, paneigiami liudytojų L.

Č., M. M., M. K., J. S. R. parodymais, apeliantas tvirtina, kad tai prieÅ¡tarauja liudytojos J. S. R. parodymams, kuriuose ji paaiÅ¡kino, jog pagalvojo, jog muÅ¡a tÄ mažesnįjį jaunuolį ir ji nesuprato, kas kÄ mušė. Pažymi, kad Å¡ios liudytojos parodymai buvo nuoseklÅ«s, jie nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausos teismo posėdžio metu. Pažymi, kad iÅ¡ liudytojos L. Č. parodymų matyti, kad smurto naudojimÄ pradėjo R. J., prieÅ¡ tai sÄ moningai tam konfliktui pasiruošęs, tačiau jis neįvertino savo jėgų bei susiklosčiusių aplinkybių, kurios sÄ lygojo sunkias pasekmes - sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Tvirtina, kad sunkaus R. J. sveikatos sutrikdymo A. Å . nesitikėjo, nenorėjo ir nesiekė, o jo veiksmus nulėmė nukentėjusiojo R. J. provokuojantis ar rizikingas elgesys, todėl jo A. Å . veika turi bÅ«ti kvalifikuojama bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, kadangi jis veikas padarė dėl didelio susijaudinimo, streso ir iÅ¡gÄ sčio, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Atsižvelgdamas į tai, A. Å . tvirtina, kad jo veiksmai turėjo bÅ«ti kvalifikuoti pagal BK 136 str., kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus bei pagal LR BK 28 str., kaip bÅ«tinoji gintis.

Nurodo, kad atliekant ikiteisminį tyrimÄ turėjo bÅ«ti keliamos dvi versijos - kad nusikalstama veika buvo atlikta ir, kad nusikalstama veika nebuvo atlikta dėl savigynos, tačiau buvo keliama ir grindžiama tik viena versija, A. Å . nebuvo skirta psichologinė ekspertizė, kuria remiantis bÅ«tų galima nustatyti, ar A. Å . buvo afekto, Å¡oko ar emocinio sukrėtimo bÅ«senoje. Atsižvelgdamas į tai, bei į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo keičiami praneÅ¡imai apie įtarimÄ , apeliantas tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas Å¡aliÅ¡kai A.

Å . atžvilgiu. Pažymi, kad 2011-07-08 kilęs konfliktas ir įvykiai, kurie buvo sÄ lygoti konfliktinės situacijos, buvo teismo buvo įvertinti vienareikÅ¡miÅ¡kai A. Å . apkaltinimu pagal BK 135 str. 1 d., nebuvo aiÅ¡kinamai konflikto priežastys, dalyvių veiklos tikslai, motyvai, sÄ lygoję konflikto kilimÄ , eigÄ ir pasekmes, dėl ko apeliantas mano, kad ir teismas buvo Å¡aliÅ¡kas. Tvirtina, kad teismas nevertino bylos duomenų, kurie liudija A. Å . ir D. M. užpuolimo ir gynimosi faktÄ , o A. Å . paaiÅ¡kinimai, pateikti įrodymai buvo iÅ¡ anksto paneigti ir įvertinti kaip patvirtinantys nuteistųjų kaltę.

Nuteistojo teigimu, A. Å . sužalojimai (nesunkus sveikatos sutrikdymas), nustatyti teismo medicinos specialisto iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini), smaugimo faktas, į kurį nebuvo atsižvelgta, ir kiti įrodymai, patvirtinantys R. J. pradėtÄ , vykdytÄ realų, agresyvų ir pavojingÄ užpuolimÄ , o A. Å . bÅ«tinÄ jÄ gynybÄ , pirmosios instancijos teismo buvo ignoruojami ir nevertinami kaip bÅ«tinoji gintis. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo iÅ¡siaiÅ¡kinta dalyvių veiksmų subjektyvioji ir objektyvioji pusės, o A.

Å . veiksmai pagal LR BK 135 str. 1 d. kvalifikuoti tik pagal pasekmes. Nurodo, kad R. J. dėl neva nuplėštos palangės nesikreipė į policijos pareigÅ«nus, nebandė kitaip aiÅ¡kintis įvykio aplinkybių, tačiau agresyviai nusiteikęs ir pasiėmęs metalinį vamzdį užsipuolė ant suoliuko sėdėjusius A. Å . ir D. M.. Pažymi, jog abiejų nuteistųjų parodymai apie konflikto pradžiÄ buvo identiÅ¡ki, nors jie neturėjo galimybės jų suderinti. Teigia, kad kritiÅ¡kai buvo įvertinti ir jų tėvų – I.

M. bei V. B. parodymai, nes, teismo teigimu, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nuteistojo teigimu, nuosprendis priimtas vadovaujantis L. Č. parodymais, kurių nepatvirtino kitų liudytojų parodymai, nors ir ji yra nukentėjusiojo sugyventinė ir augina jo sÅ«nų, ir ji taip pat suinteresuota bylos baigtimi, tačiau nuosprendyje apie tai neužsiminta. Nurodo, kad teismas nesiaiÅ¡kino, kodėl liudytoja M. M. nurodė, kad pro savo kraÅ¡tinį langÄ aiÅ¡kiai viskÄ matė, o liudytoja J. S. R., taip pat viskÄ stebėdama pro langÄ , nematė, kas kÄ mušė, tačiau vis tiek rėmėsi prieÅ¡taringais liudytojos M.

M. parodymais, kuri nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Apelianto teigimu, iÅ¡ ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto paaiÅ¡kinimo teisme nėra aiÅ¡ku, ar smilkinkaulio lūžio trauma buvo griuviminė, kadangi nebuvo iÅ¡siaiÅ¡kinta, ar nubrozdinta kairioji pakauÅ¡kaulio pusė buvo bÅ«tent toje smilkinkaulio lūžio projekcijoje. Nuteistojo teigimu, net ir prokurorė baigiamosiose kalbose nurodė, kad vienu smÅ«giu padarytas nubrozdinimas pakauÅ¡io kairėje pusėje galėjo bÅ«ti padarytas tiek griuviminės traumos metu pakauÅ¡io kaire puse atsitrenkiant į bukÄ kietÄ pavirÅ¡ių, tiek ir suduodant smÅ«gį į pakauÅ¡io kairę pusę.

Pažymi, kad teismas nesiaiÅ¡kino nuo kurio smÅ«gio - ar nuo griuviminės traumos R. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nors Å¡ių aplinkybių nustatymas yra svarbus teisingam nusikaltimo kvalifikavimui. Kad teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neiÅ¡samiai ir neatidžiai apeliantas sprendžia ir iÅ¡ to, jog nuosprendyje teismas nurodė, kad nuosprendžiui įsiteisėjus A. Å . skirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - namų areÅ¡tÄ , pakeisti į suėmimÄ , kai namų areÅ¡tas A. Å . paskirta nebuvo.

Apelianto teigimu, teismo proceso metu buvo apklausti liudytojai, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir tik J. S. R. ir M. K. parodymus jis laiko nešališkais, kadangi jie nėra susiję giminystės ryšiais su proceso šalimis. Pažymi, kad J. S. R. įvykio aplinkybių nematė, o M. K., aiškindamas įvykio aplinkybes, painiojosi, aiškindamas, neva vis labiau prisimena įvykius. Nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 11 d. laikraštyje „Vienybė" buvo paskelbtas prašymas atsiliepti asmenis, mačiusius 2011-07-08 23.30 val.

įvykius ir šį praÅ¡ymÄ atsiliepė D. S. ir J. S., kurios matė įvykį ir sutiko duoti teismui parodymus. Nuteistasis D. M. apeliacinius skundu praÅ¡o pakeisti skundžiamÄ nuosprendį ir jo veiksmus iÅ¡ LR BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 140 str. 1 d. ir skirti bausmę be laisvės atėmimo, nukentėjusiojo R. J. pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo prieÅ¡ jį atmesti. Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis aiÅ¡kino, kad tarp jo, A.

Å . įvyko konfliktas, kurio metu jiems aiÅ¡kinantis R. J., kuris turėjo Å¡luotos kotÄ , jam (D. M.) sudavė per veidÄ , tarp R. J. ir jų įvyko susistumdymas ir jis su A. Å . pradėjo trauktis nuo jo į kiemo pusę, bet R. J. jų nepaliko ir toliau juos puolė, smÅ«giavo rankomis ir kojomis jam ir A. Å .. D. M. teigimu, dėl tokio netikėto ir staigaus užpuolimo jis susijaudino, sutriko bei pasimetė, todėl nepagalvojo, kad reikia pasitraukti. Tačiau, dėl to, kad R. J. juos ir toliau puolė, jiems reikėjo gintis ir besigindamas jis galėjo jam suduoti gal du ar tris smÅ«gius, kurie R.

J. kliuvo į petį arba į galvÄ . Nurodo, kad dėl to, jog smÅ«gius sudavė besigindamas, negali pasakyti nuo kieno smÅ«gio R. J. nukrito ir nesikėlė, jis tuo metu, kai R. J. nukrito, buvo toliau nuo jo, prie R. J. buvo A. Å ., R. J. nukritus, jis (D. M.) nubėgo, o prie jo dar liko A. Å ., jie (D. M. ir A. Å .) jo nukritusio nespardė. Nurodo, kad vėliau pats nuėjo į policijÄ ir pasakė, kad buvo prie (duomenys neskelbtini) namo, kur buvo užpultas vyriÅ¡kio. Pažymi, kad nuo R. J. jis taip pat patyrė sužalojimus, todėl kreipėsi pas medicinos specialistÄ , kuris nustatė, kad jam buvo suduotÄ ne mažiau kaip dviejų smÅ«gių, dėl ko buvo paraÅ¡ytas pareiÅ¡kimas policijai ir 2012-11-19 buvo gautas prokurorės atsakymas, kad pareiÅ¡kimas pridėtas prie baudžiamosios bylos, bus tyrimas ir galutinį vertinimÄ ir sprendimÄ priims teismas, tačiau teismas dėl jam padaryto sužalojimo jokio sprendimo nepriėmė.Nurodo, kad jo kaltė grindžiama liudytojų L.

Č., M. K., J. R. ir M. M. duotais parodymais, nors jų parodymai yra nenuoseklus ir prieÅ¡taringi, tačiau teismas Å¡ių liudytojų parodymus neanalizavo, netyrė ir tik Å¡ių liudytojų parodymų turinį surašė į savo nuosprendį, nepanaikindamas prieÅ¡taravimų ir nedarydamas jų tinkamo įvertinimo. IÅ¡dėstydamas liudytojos L. Č. parodymus, nuteistasis D. M. nurodo, jog iÅ¡ Å¡ių parodymų matyti, kad R. J. išėjo į laukÄ paėmęs Å¡luotos kotÄ Â su kryptinga tyčia ir pats pirmas juos puolė muÅ¡ti, todėl jie buvo priversti trauktis ir gintis, nors dėl to, kas pirmas sudavė smÅ«gius L.

Č., duodama parodymus, nurodė prieÅ¡taringai, tačiau iÅ¡ jų matyti, kad tuo metu, kai R. J. nuo smÅ«gio trenkėsi galva į asfaltÄ , jis (D. M.) buvo nubėgęs. Tvirtina, kad ir liudytoja J. R. parodė, kad nugriuvusiam žmogui pirmas trenkė A. Å ., prie nugriuvusio buvo A. Å . ir dar vienas jaunuolis, apsirengęs baltu bliuzonu. IÅ¡dėstydamas skunde J. R. parodymus apeliantas tvirtina, kad ji davė skirtingus parodymus ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu – ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad matė ir suprato, jog vyriÅ¡kiai muÅ¡asi, o ne, kad du vyriÅ¡kiai muÅ¡a vienÄ , matė kaip vienas jaunuolis nubėgo, liko A.

Å ., ir tas vyras nukrito ant žemės, tuo metu A. Å . buvo Å¡alia, o teisme Å¡i liudytoja parodė, kad ji nesuprato, kas kÄ mušė, nes buvo tamsoka. Pažymi, kad Å¡ie liudytojos prieÅ¡taringi parodymai teismo nebuvo tiriami, todėl neaiÅ¡ku, kuriais parodymais teismas rėmėsi pripažindamas jį ir A. Å . kaltu. Dėl liudytojo M. K. parodymų D. M. tvirtina, kad jie taip pat buvo prieÅ¡taringi, tačiau Å¡is liudytojas viso ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad matė, jog prie vyriÅ¡kio likęs vaikinas stipriai smogė į galvÄ ir vyriÅ¡kis iÅ¡ karto nukrito ant asfalto ir jam suÅ¡ukus, kad baigtų muÅ¡ti, tas vaikinas dar vienÄ kartÄ spyrė gulinčiam vyrui ir nubėgo, tačiau teisme M.

K. parodymus keitė ir teismas šių prieštaravimų netyrė. Dėl nepilnamečio liudytojo E. J. parodymų D. M. tvirtina, kad jis juos taip pat pakeitė teismo metu, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas dalyvaujant jo motinai V. J. bei VTAS vyr. specialistei, kur parodė, kad R. J. pirmas puolė ant nuteistųjų su šluotos kotu ir nukrito bei pradėjo knarkti nuo paskutinio A. Š. smūgio, kas atitiko ir kitų liudytojų parodymus, tačiau teismo metu jau tvirtino, kad gerai neatsimena įvykio aplinkybių, nes praėjo du metai, neprisiminė, kaip elgėsi R.

J., smÅ«gių nematė ir t.t. D. M. atkreipia dėmesį, jog teisme pagal nukentėjusiojo atstovo praÅ¡ymÄ papildomai buvo apklausta liudytoja M. M., kuri parodė, jog 2011 m. liepos mėnesį buvo svečiuose pas L. Č., matė du jaunuolius kai Å¡ie puolė R. J., jam pargriuvus jį spardė, vaikinų veido bruožų nematė, nes buvo tamsu ir t.t., nors ikiteisminio tyrimo metu, kuris užtrÅ«ko daugiau nei 1,5 metų, apie Å¡iÄ liudytojÄ nei R. J., nei L. Č. nenurodė, kad M. M. matė įvykį.

D. M. teigimu, Å¡ios liudytojos parodymai aiÅ¡kiai prieÅ¡taravo nuteitųjų bei kitų liudytojų parodymams.D. M. teigimu, iÅ¡ aukščiau iÅ¡vardintų liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, yra aiÅ¡kiai matyti, kad jam su A. Å . muÅ¡antis ir ginantis nuo R. J. užpuolimo R. J. pagrindinį smÅ«gį, nuo kurio R. J. nugriuvo ir pradėjo knarkti, sudavė ne jis (D. M.), o A. Å ., todėl teismas nepagrįstai savo nuosprendyje nurodė, kad nėra nustatyta kas sudavė R. J. vienÄ smÅ«gį į kairio smilkinkaulio sritį, nuo kurio atsirado sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikimÄ .

Apeliantas tvirtina, kad atsižvelgus į specialisto iÅ¡vadÄ Nr. (duomenys neskelbtini), jo padaryti veiksmai turėjo bÅ«ti kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 1 d. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog R. J. atėjo pas juos sėdinčius ant suoliuko su lazdÄ rankoje, agresyviai nusiteikęs, pirmas ant jų pradėjo Å¡aukti ir juos įžeidinėti, pirmas su lazda jam ir A. Å . be jokios priežasties sudavė, jie sėdėjo ir nieko nedarė, jam ir toliau puolant jie stengėsi gintis, traukėsi nuo laiptinės į kiemo pusę, bet R.

J. ir toliau juos puolė. Teigia, kad jei R. J. nebÅ«tų jų puolęs ir mušęs, jie (nuteistieji) jam nebÅ«tų sudavę, visi jo (D. M.) suduoti smÅ«giai R. J. buvo suduoti ginantis nuo jo, R. J. neteisėtas poelgis, jam sukėlė didelį susijaudinimÄ , dėl emocinio streso negalėjo tinkamai kontroliuoti savo veiksmų bei susitvardyti, nes puolė ir mušė suaugęs, tvirtos kompleksijos vyriÅ¡kis ir dėl R. J. elgesio buvo kilusi grėsmė jam ir A. Å .. Atsižvelgdamas į tai apeliantas tvirtina, kad jei teismas laikytų, jog jis su A.

Å . bendrais veiksmais padarė R. J. sunkų sveikatos sutrikdymÄ , jo nusikalstama veika turėtu bÅ«ti kvalifikuota pagal LR BK 136 str. Dėl paskirtos bausmės D. M. teigia, kad jÄ teismas paskyrė per griežtÄ , kadangi pats nukentėjusysis iÅ¡provokavo konfliktÄ , o jis tik gynėsi, nusikalstamos veikos metu buvo nepilnametis ir mokėsi, o dabar dirba, iÅ¡ dalies atlygino žalÄ , kaltę iÅ¡ dalies pripažino, gailisi, į policijÄ pats nuvyko. Mano, kad jam pareikÅ¡tas R. J. civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. J. praÅ¡o pakeisti skundžiamÄ nuosprendį ir pripažinti nuteistuosius A. Å . ir D. M. padarius nusikaltimÄ tiesiogine neapibrėžta tyčia, paÅ¡alinti jų atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, tai yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, padidinti abiem nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir padidinti iÅ¡ jų priteistos neturtinės žalos dydį iki 250 000 Lt. Nukentėjusysis nesutinka, kad nuteistieji veikė netiesiogine tyčia, nes, jo teigimu, tokia teismo iÅ¡vada prieÅ¡tarauja bylos įrodymams.

Nukentėjusysis nurodo, kad nors dėl sunkios galvos traumos nieko neatsimena, tačiau yra įsitikinęs, kad jo draugės L. Č. parodymai atitinka tikrovę, kadangi juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nukentėjusysis R. J. skunde iÅ¡dėstydamas A. Å ., D. M., E. J., M. K., I. M., V. B. parodymus ir juos apibendrindamas nurodo, kad nuteistieji bendrai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi siekė atkerÅ¡yti jam už nuolatinius priekaiÅ¡­tus A. Å . dėl jo sistemingai keliamo už sienos esančiame savo bute triukÅ¡mo, jie specialiai nuplėšė jo palangę ir, kaip tikė­josi, sulaukė jo (nukentėjusiojo) reakcijos, po ko kryptingai buvo daužė rankomis ir kojomis jam į svarbiÄ gyvybei ir sveikatai vietÄ - galvos sritį, su­vokiant, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatydami, kad gali jį sužaloti ir vienodai norėjo bet kokių padarinių.

Pažymi, kad nuteistieji jo galvÄ spardė net tada, kai jis nuo smÅ«gio kumščiu į galvÄ nukrito ant asfalto ir paskutinį kartÄ bandė atsikelti. Atsižvelgdamas į tai, nukentėjusysis teigia, kad tokie jų veiksmai neabejotinai paneigė nuo­sprendžio teiginius, kad nuteistieji muÅ¡dami nenorėjo jam sukelti sunkaus sveikatos sutrik­dymo ir buvo abejingi pasekmėms. Dėl teismo iÅ¡vados, jog jis (nukentėjusysis) iÅ¡provokavo nuteistuosius nusikalsti, R. J. nurodo, kad teismas iÅ¡kreipė jo sugyventinės parodymus, tačiau jo aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia tokiÄ teismo iÅ¡vadÄ , kadangi nuteistieji buvo suplanavę jį iÅ¡vilioti iÅ¡ buto ir jį sumuÅ¡ti ir savo tikslÄ pasiekė, jis įvykio metu buvo visiÅ¡kai blaivus, o nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, dėl nuplėštos palangės neprisipažino ir pirmi puolė ant jo.

Nukentėjusysis pažymi, kad teismas skyrė per Å¡velnias bausmes, kadangi nėra nuteistųjų atsakomybės Å¡velninančių aplinkybių. Dėl priteistos neturtinės žalos R. J. tvirtina, kad teismas, sumažindamas praÅ¡omos priteisti neturtinės žalos dydį, nepagrįstai nustatė, kad jis pradėjo konfliktÄ ir sudavė Å¡epečio kotu vienam iÅ¡ nuteistųjų. Nurodo, kad teismai savo praktikoje anksčiau jau yra priteisę jo praÅ¡omos sumos neturtinės žalos atlyginimÄ . Teigia, kad dėl nuteistųjų padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo jam prasidėjo fizinės ir dvasinės kančios, galvos trauma iÅ¡braukė iÅ¡ jo gyvenimo iÅ¡tisus metus, 6 paras buvo komos bÅ«senoje, po to juto nenumaldomÄ skausmÄ , pusantro mėnesio gydėsi ligoninėje, tris mėnesius prabuvo reabilitacijoje, patyrė dvi sudėtingas operacijas, dėl atsiradusio neįgalumo buvo priverstas labai ilgÄ laikÄ bÅ«ti tarp keturių namo sienų, po sužalojimo turėjo iÅ¡ naujo iÅ¡mokti val­gyti, gerti, vaikščioti, iÅ¡ sveiko, ener­gingo vyro tapo neįgalus ir naÅ¡ta Å¡eimai, prasidėjo depresija.

Nurodo, kad iki šiol pergyvena, jog nebegali dirbti savo mėgstamo darbo, prisidėti prie neįgalaus sūnaus išlaikymo ir slaugymo, ligos laikotarpiu labai pablogėjo šeimos finansinė padėtis, nes draugė negali dirbti dėl neįgalaus sūnaus, o jo gydymui (vaistams, transportui ir kt.) reikia pastovių ir gana nemažų išlaidų. Nurodo, kad dėl sveikatos sužalojimo pasekmių sumažėjo jo bendravimo galimybės, negalėjo vaikščioti ir mieste dėl galvos kaukolės deformacijos, po antros operacijos kaukolės defektas buvo užplastikuotas, tačiau ir dabar yra likę pooperaciniai randai galvos srityje, kurie traukia žmonių žvilgsnius.

Nurodo, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pasidarė lėtesnė ir besivelianti jo kalba, nestabili ir netvirta eisena, dėl ko su juo bendraujantys žmonės pamano, jog jis yra vartojęs alkoholio ar narkotikų. Nurodo, kad dėl galvos traumos žlugo visi jo ir jo Å¡eimos ateities planai, Å¡iuo metu gyvena su didžiulėmis skolomis, pastoviai pergy­vendamas, ar jo nepaliks, neiÅ¡sižadės Å¡eima, ar galės vėl dirbti savo mėgstamÄ darbÄ . Pažymi, kad praėjus daugiau kaip 2 metams po sužaloji­mo, jo dvasiniai iÅ¡gyvenimai nė kiek nesumažėjo, nes gydytojų dabartinės jo sveikatos bÅ«k­lės įvertinimas ir prognozės ateičiai nėra palankios, Å¡iuo metu jam yra nustatytas 40 procentų dar­bingumo lygis, t.y. jis laikomas iÅ¡ dalies darbingu ir jam likę Å¡ie sužalojimo padariniai: atak­sija (valingų judesių koordinacijos sutrikimas), dizartrija (kalbos artikuliacinės pusės sutrikimas), diplopija (regėjimo sutrikimas, matomų daiktų dvejinimasis), potrauminė epilepsija, organinė dep­resija, lengvas atminties ir dėmesio sutrikimas.

Nukentėjusysis abejoja, ar ateityje visiÅ¡kai pasveiks ir bus tokios pat sveikatos kokybės kaip ankščiau, bi­jo, kad sužalojimo padariniai jam atsilieps visÄ jo likusį gyvenimÄ , nes jie yra negrįžtamo pobÅ«džio. Nurodo, kad nuteistųjų padaryti sužalojimai jam turi liekamÄ sias pasekmes, tokių pasekmių Å¡alinimas jam sukelia papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių, todėl civilinis ieÅ¡kinys dėl 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo turėjo bÅ«ti patenkintas visiÅ¡kai.

Nuteistasis A. Å . pateikė atsiliepimÄ Ä¯ teismui pateiktÄ kito nuteistojo D. M. ir nukentėjusiojo R. J. apeliacinius skundus. Atsiliepime A. Å . nurodo, kad R. J. jį ir D. M. užpuolė visiÅ¡kai netikėtai, tuo metu jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, trenkė su metaliniu kotu per galvÄ ir bandė trenkti D. M., tada jis bandė gintis ir pastÅ«mė R. J. su ranka, o tada R. J. jį čiupo už gerklės ir pradėjo smaugti, jis buvo priverstas gintis. Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesį į jo ir R.

J. santykius iki 2011-07-08, kad R. J. nuolat reiÅ¡kė pretenzijas dėl triukÅ¡mo, tačiau jis nebuvo nusiteikęs prieÅ¡iÅ¡kai, neaÅ¡trino konflikto, 2010-10-23 R. J. buvo be jokios priežasties atėjęs į jo butÄ , piktinosi, įžeidinėjo grasino, dėl ko jis iÅ¡kvietė policijÄ ir R. J. veiksmuose buvo nustatytas ATPK 155 str. numatytas administracinės teisės pažeidimas, R. J. už tokį elgesį buvo įspėtas. Dėl 2011-07-08 įvykio A. Å . nurodo, kad R. J. juos užsipuolė ir iÅ¡provokavo, vėlų vakarÄ Å¡luotos kotas pasirodė panaÅ¡us į metalinį vamzdį, nieko jiems neaiÅ¡kino, dėl ko jis sutriko, iÅ¡sigando ir susijaudino, nesuvokė, kad reikia tiesiog pabėgti.

Pažymi, kad jo ir D. M. parodymai po sulaikymo iÅ¡ kart po įvykio visiÅ¡kai sutapo. Nurodo, kad prisipažino R. J. sudavęs du ar tris smÅ«gius, tokie kiekį sudavė ir D. M., tačiau neprisipažįsta visiÅ¡kai kaltu, nes buvo priverstas gintis, o jam R. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ , dėl kurio tyrimo jis kreipėsi į policijÄ , tačiau nei prokuroras, nei teismas to netyrė ir nepriėmė jokio sprendimo jo atžvilgiu. Taip pat nurodo, kad nebuvo tirta versija, jog jis ginėsi, buvo afekto, Å¡oko ir emocinio sukrėtimo bÅ«senoje, jam nebuvo atlikta psichologinė ekspertizė, nebuvo nustatyta, ar smilkinkaulio trauma buvo griuviminė ir nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo tik pagal pasekmes.

Dėl D. M. apeliacinio skundo teiginio, jog jis (A. Å .) R. J. sudavė paskutinį smÅ«gį, A. Å . nurodo, kad D. M. bet kokiais bÅ«dais siekia iÅ¡vengti atsakomybės, nes pirminėje apklausoje tiek jis, tiek D. M. parodė, jog D. M. trenkė R. J. į galvÄ ir jis nuo Å¡io smÅ«gio nukrito ant žemės, o po to jie kartu atsitraukė nuo nukentėjusiojo. Teigia, kad jis parodymų nekeitė ir įvykio aplinkybes stengėsi nurodyti kuo tiksliau. Teismo posėdžio metu nuteistieji A. Å . ir D. M. ir jų gynėjai advokatai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo R.

J. apeliacinį skundÄ atmesti. Nukentėjusysis R. J. bei jo atstovas advokatas prašė R. J. apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras teismo prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti nuosprendį nepakeistu.Nuteistojo A. Å . ir nukentėjusiojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami. Nuteistojo D. M. skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimÄ , iÅ¡tyrusi bylos medžiagÄ bei apeliacinių skundų argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog A.

Å . ir D. M. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 135 str. 1 d., tinkamai iÅ¡sprendė civilinių ieÅ¡kinių atlyginimo nukentėjusiajam R. J. klausimÄ , tačiau netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , dėl ko paskyrė nuteistajam D. M. neteisingÄ bausmę (BPK 328 str. 1 p., 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis Å¡ioje dalyje keistinas. Dėl A. Å . ir D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje ir kitų apeliacinių skundų argumentų BK 135 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluoÅ¡intas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichikÄ , arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kÅ«nas.

Byloje iÅ¡tirtų įrodymų visuma įrodyta, kad A. Å . ir D. M., veikdami kartu, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė R. J. sveikatÄ . Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad jie R. J. sužalojo besigindami nuo jo neteisėtų veiksmÄ , t.y. veikdami bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 d.).

BÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. BÅ«tinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumiÅ¡imo ar iÅ¡gÄ sčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į bÅ«stÄ padaryta veika. Besiginančiojo veiksmai padarant žalos kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato ir todėl aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis.

Tokiu atveju atsakomybė už padarytus veiksmus atsiranda bendrais pagrindais. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad bÅ«tinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi viena iÅ¡ bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ , turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ .

BÅ«tinosios ginties bÅ«klė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu, besiginančiojo veiksmai, padarant žalÄ kitam asmeniui, negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis. Turi bÅ«ti nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ .

Be to, konstatuojant, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, nuosprendyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad besiginantysis suprato, jog pavojingas kėsinimasis jau atremtas ar pasibaigęs, todėl aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis.Peržengti bÅ«tinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai bÅ«tinosios ginties situacija yra nepasibaigusi. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175/2004 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, nesant bÅ«tinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie bÅ«tinosios ginties ribų peržengimÄ .Nuteistieji A.

Å ., D. M. ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniuose skunduose nurodė, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis R. J., kuris, siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl nuplėštos palangės, prie jų atėjo su aliuminiu Å¡luotos kotu, kuriuo pirmas trenkė D. M. per veidÄ , vėliau sugriebė A. Å . už kaklo ir pradėjo smaugti, A. Å . pavyko iÅ¡sisukti, muÅ¡tinės persikėlė į kiemÄ toliau nuo laiptinės, suduodami smÅ«gius jie R. J. nepuolė, o tik visÄ laikÄ nuo jo traukėsi ir gynėsi, o R.

J. juos puolė (2 t. 41, 59-60, 100-101, 125-126, 135-136, 3 t. 102-104 b. l.). Tuo tarpu liudytojų L. Č., M. M. M. K. J. S. R. parodymais yra nustatyta, kad nuteistieji A. Š. ir D. M. ir nukentėjusįjį R. J. mušė rankomis ir kojomis, šių liudytojų teigimu, nukentėjusysis daugiau gynėsi nei puolė pats, traukėsi atbulas nuo vaikinų, vaikinai ištisai smūgiavo, kol R. J. pradžioje suklupo, o po to nukrito ant žemės ir nebesikėlė, kaltinamieji nukentėjusiajam spyrė ir nugriuvusiam (3 t., 61-63, 90-91 b. l.).

Å iuo atveju byloje nustatyta, kad R. J. prie nuteistųjų atėjo turėdamas rankoje aliuminį Å¡luotos kotÄ , kuris po galimo smÅ«gio D. M. perlūžo ir, kaip nurodė nuteistieji, D. M. tÄ Å¡luotos kotÄ iÅ¡ kart iÅ¡ R. J. atėmė, o kaip nurodė A. Å ., jis iÅ¡ nukentėjusiojo rankų iÅ¡sisuko, tačiau byloje nėra kitų nenuginčijamų įrodymų, iÅ¡skyrus pačių nuteistųjų parodymus, kad R. J., sudavus Å¡luotkočiu D. M., jis ir toliau ruošėsi dar kartÄ pavartoti prieÅ¡ nuteistuosius fizinį smurtÄ .

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. Å . gynėjos praÅ¡ymu apklaustos naujos liudytojos D. S. ir J. S. parodė, kad matė konfliktÄ tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų, matė kaip vyko grumtynės, girdėjo R. J. Å¡aukiant ant vaikinų, tačiau jų parodymai nebuvo iÅ¡samÅ«s ir jos konkrečiai nenurodė, ar R. J. puolė abu nuteistuosius, ar nuteistieji puolė ant nukentėjusiojo akcentuodamos tik tai, kad matė, kaip kieme vyko grumtynės. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog R.

J. sudavus aliuminiu Å¡luotos kotu vienÄ kartÄ D. M. tuo jo pavojinga veika pasibaigė ir nuteistieji tai turėjo suprasti, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji, gindamiesi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo R. J. kėsinimosi, pradėjo vartoti prieÅ¡ nukentėjusįjį fizinį smurtÄ bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Å¡iuo atveju puolant dviems asmenims ant vieno besitraukiančio nukentėjusiojo, nuteistiesiems nuolat smÅ«giuojant, jie jau nesigynė, o patys puolė ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatÄ .

Patys nuteistieji neneigė to, kad norėjo suduoti smÅ«gius nukentėjusiajam, todėl akivaizdu, kad jie savo veiksmais sÄ moningai siekė smurtauti prieÅ¡ nukentėjusįjį, dėl to nėra pagrindo A. Å . ir D. M. suduotų smÅ«gių traktuoti kaip gynybinio pobÅ«džio. A. Å ., apklausiamas teisme, parodė, kad nukentėjusysis juos puolė mosikuodamas rankomis ir Å¡aukdamas, tačiau teismui nenurodė kur ir kiek smÅ«gių jam sudavė R. J. kai konfliktas persikėlė nuo namo laiptinės į namo kiemÄ .

Apie smÅ«gius, gautus nuo R. J. namo kieme, iÅ¡skyrus smÅ«gį Å¡luotos kotu prie namo laiptinės, teismui nenurodė ir D. M. (3 t. 102-104 b. l.). Teismas sutinka su apylinkės teismo iÅ¡vada, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kuris iÅ¡ kaltinamųjų sudavė nukentėjusiajam smÅ«gį į kairio smilkinkaulio sritį, nuo kurio ir atsirado sužalojimai, sukėlę nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymÄ ir kitas pasekmes. Ir nors nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde teigia, jog tuo metu, kai R.

J. nukrito ant žemės ir nebesikėlė jis buvo toliau nuo nukentėjusiojo, o Å¡alia buvo A. Å ., tačiau iÅ¡ liudytojų L. Č., M. K., M. M. parodymų matyti, kad kai nukentėjusysis krito ant žemės ir nebesikėlė Å¡alia jo buvo abu kaltinamieji. Tai teismo posėdyje patvirtino ir A. Å . (3 t., 102 b. l.), o ikiteisminio tyrimo metu ir pats D. M. tvirtino, kad negalėjo atsakyti, nuo kurio smÅ«gio nukrito nukentėjusysis, nes prieÅ¡ pat R. J. nukritimÄ jis taip pat R. J. mušė (2 t., 100, 135 b. l.).

Nors nuteistieji teigė, kad jie nesiekė sužaloti nukentėjusiojo, o tik jį muÅ¡dami siekė apsiginti, tačiau kolegija, aukščiau pasisakiusi dėl bÅ«tinosios ginties, pritaria apylinkės teismo iÅ¡vadai, jog nuteistieji veikė netiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad nuteistieji daugiausiai smÅ«giavo nukentėjusiajam į galvÄ , todėl jie turėjo numatyti, kad smÅ«gių sudavimas į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ gali baigtis sunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu. Taip pat nustatyta, kad abu nuteistieji nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam kai Å¡is nugriuvo, o pabėgo iÅ¡ įvykio vietos ir toks jų elgesys po smÅ«gių sudavimo rodo jų abejingumÄ atliktų veiksmų pasekmėms.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp nuteistųjų veiksmų ir kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys ir, nors nuteistieji nenorėjo tokių padarinių, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti, t.y. buvo abejingi galimoms pasekmėms, todėl veikė netiesiogine tyčia. Priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, be kita ko, patvirtina byloje esančios specialisto iÅ¡vados (1 t., 40, 64-67 b. l.) bei specialisto paaiÅ¡kinimas teisme, kad R.

J. padarytas sužalojimas, dėl kurio jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nebÅ«dingas traumai griÅ«nant (3 t., 101 b. l.). Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo praÅ¡ymo pripažinti, jog nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kolegija pažymi, jog tyrimo metu nustatyta, kad pats nukentėjusysis savo noru išėjo iÅ¡ namų aiÅ¡kintis su nuteistaisiais vėlu vakarÄ prie namo laiptinės ir buvo konflikto iniciatorius ir tik vėliau po provokuojančio nukentėjusiojo elgesio nuteistieji pradėjo prieÅ¡ jį smurtauti.

Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, rodo, kad nuteistieji neturėjo tiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusįjį, t.y. jie nesiekė jam atkeršyti už ankstesnius konfliktus, kaip teigia nukentėjusysis, ir, kad juos būtų tenkinę bet kokio laipsnio atsiradę padariniai. Priešingai, šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistieji veikė būdami abejingi savų veiksmų padariniams, todėl jų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip padaryti netiesiogine tyčia. Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, teismas konstatuoja, kad A.

Å . ir D. M. 2011-07-08 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), vieÅ¡oje vietoje, veikdami kartu, bendrais veiksmais sudavė R. J. keturis smÅ«gius, iÅ¡ jų ne mažiau kaip tris tiesioginius smÅ«gius bukais kietais daiktais į galvÄ : vienÄ Ä¯ deÅ¡inės akiduobės sritį, vienÄ Ä¯ kairės akiduobės sritį, vienÄ Ä¯ kairio smilkinkaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairės akies obuolio sumuÅ¡imÄ , sukėlusį pojunginę kraujosruvÄ , pakauÅ¡io kairės pusės nubrozdinimÄ , kairio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo iÅ¡lajÄ virÅ¡ kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, sukėlusiÄ galvos smegenų suspaudimÄ , t.y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes trauminė kraujo iÅ¡laja virÅ¡ kietojo galvos smegenų dangalo, suspaudusi galvos smegenis, sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingÄ bÅ«senÄ , jis dėl to prarado didelę dalį – 75 procentus profesinio ir bendro darbingumo, taip muÅ¡dami, bendrais veiksmais jie sunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs susirgo ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei, ir prarado didelę dalį profesinio ir bendro darbingumo.O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį sprendimÄ , nei tikėjosi nuteistieji ar nukentėjusysis, savaime nereiÅ¡kia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės iÅ¡nagrinėtos neiÅ¡samiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kaip nurodyta skunduose.

Kaip jau ne kartÄ buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir iÅ¡vadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiÅ«lymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų.

Atsižvelgiant į tai, apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu ir iš to kylančių apeliantų daromų išvadų, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009, 2K-11/2012), ko, šiuo nagrinėjamu atveju, nėra.Nuteistojo A.

Å . skunde nurodyti teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas vyko Å¡aliÅ¡kai bei Akmenės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, taip pat buvo Å¡aliÅ¡kas, ne tik kad nepagrįsti, tačiau ir deklaratyvÅ«s. Visų pirma, pastebėtina tai, kad kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi bÅ«ti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais nurodyto teiginio buvimÄ . Nagrinėjamu atveju, nors A. Å . skunde ir nurodo kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimÄ tai, kad A.

Å . ikiteisminio tyrimo metu buvo keičiamas įtarimas, tačiau pažymėtina, kad to baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia, kadangi pagrindas naujam praneÅ¡imui apie įtarimÄ suraÅ¡yti atsiranda tada, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiÅ¡kėja, kad nusikalstama veika buvo neteisingai kvalifikuota, arba gaunami nauji duomenys, turintys įtakos atsakomybės laipsniui ir pobÅ«džiui, arba nustatoma nauja bendrininkavimo forma, kita nusikalstamos veikos stadija ir t.t. Antra, prieÅ¡ingai nei teigia nuteistasis A.

Å ., Å¡ioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nuÅ¡alinimų teisėjai nėra (2 t. 188 b. l., 3 t. 60, 89, 100 b.l.). Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iÅ¡ aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Å ių aplinkybių visuma rodo, kad teismo Å¡aliÅ¡kumÄ nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos iÅ¡vados vertinant įrodymus.

To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo Å¡aliÅ¡kas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus. Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalis nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skirdamas nuteistiesiems A. Š. ir D. M. laisvės atėmimo bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis.

Teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formÄ ir rūšį (nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia), įvertino nuteistųjų asmenybes (bausti administracine tvarka, neteisti), atsižvelgė į tai, kad yra viena nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) ir dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta bendrininkaujant ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), į tai, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, o D.

M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis. Ä®vertinęs minėtų aplinkybių visumÄ , teismas, kolegijos nuomone, A. Å . už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ pagrįstai skyrė laisvės atėmimÄ 3 metams, o D. M. – laisvės atėmimÄ 2 metams 6 mėnesiams, tačiau kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismas, paskirdamas realiÄ laisvės atėmimo bausmę ir nesvarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 92 str.

D. M., kaip pirmÄ kartÄ teisiamam nepilnamečiui, netinkamai vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl bausmių skyrimo nepilnamečiams, todėl nuosprendis Å¡ioje dalyje keistinas.BK 91 str., reglamentuojančiame bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 str. 2 d. iÅ¡vardintų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas, nepilnamečio sveikatos bÅ«klę ir socialinę brandÄ , anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumÄ , nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

TerminuotÄ laisvės atėmimÄ nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rÅ«Å¡ies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ . D. M. Å¡iuo atveju pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tačiau BK 92 str. 1 d. nurodyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vienÄ ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad D. M. gimnazijos, kurioje mokėsi, administracijos buvo charakterizuojamas teigiamai, jo atžvilgiu iki nagrinėjamo įvykio ir po jo nebuvo atliekami jokie ikiteisminiai tyrimai, anksčiau jis nebuvo teistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka (4 t., 54-61 b. l.) ir didžioji dalis pažeidimų susiję su jo neblaivaus pasirodymu viešoje vietoje, rūkymu draudžiamosiose teritorijose, svaiginimusi narkotinėmis medžiagomis, t.y.

žalingais įpročiais. IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. M. gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, sutiko, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, atsiprašė nukentėjusiojo. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka D. M. taip pat teigė, jog gailisi dėl nusikaltimo. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad LR BK 41 str. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir D. M. dar galima taisyti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymÄ atidedant ir taikant jam įpareigojimus.

Taigi D. M. pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas šiuo atveju atidėtinas.Dėl nukentėjusiojo prašymo panaikinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jų padarytai veikai turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, pažymėtina jog ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

Å ioje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. J. pats atėjo prie namo laiptinės aiÅ¡kintis su nuteistaisiais dėl galimai jų nuplėštos R. J. priklausančios palangės, rankose jis turėjo aliuminį Å¡luotos kotÄ , kuriuo trenkė vienam iÅ¡ nuteistųjų, liudytojai parodė, kad jie girdėjo triukÅ¡mÄ , konfliktuojantys asmenys vieni kitus įžeidinėjo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiojo elgesys prieÅ¡taravo moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms, todėl jis laikytinas provokuojančiu ar rizikingu, t. y.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Dėl priteistos nukentėjusiajam neturtinės žalos Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieÅ¡kinio dėl nukentėjusiajam R. J. padarytos neturtinės žalos klausimÄ iÅ¡sprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio pažeidimus (fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinę depresijÄ , bendravimo galimybių sumažėjimÄ ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sÄ raÅ¡as nėra baigtinis.

Pagal minėtÄ normÄ teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti Å¡ių kriterijų taikymÄ nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumÄ . Pagal teismų praktikÄ absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtakÄ tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, Å¡eiminiams santykiams;

žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis negali bÅ«ti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimÄ , taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis R. J. dėl nuteistųjų A. Å . ir D. M. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmÄ , tiek dvasinius iÅ¡gyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nukentėjusiajam nuteistųjų A.

Š. ir D. M. neteisėtais veiksmais padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jam buvo sunkiai sužalota gyvybiškai svarbi kūno dalis – galva, po sužalojimo praėjus daugiau nei dviems metams nukentėjusiajam liko sužalojimo padariniai, jis neteko dalies darbingumo, kaip nurodo apeliaciniame skunde nukentėjusysis, tai jam ir dabar sukelia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas nukentėjusysis R. J. buvo pareiškęs neturtinės žalos atlyginimui 250 000 Lt civilinį ieškinį (3 t. 17-21 b. l.).

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iÅ¡ dalies ir iÅ¡ A. Å . ir D. M. solidariai priteisė 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ . Pirmosios instancijos teismas iÅ¡vardijo visus reikÅ¡mingus nukentėjusiajam R. J. padarytos neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, esminiais iÅ¡ jų laikydamas žalos pasekmes ir dėl to patirtus dvasinius iÅ¡gyvenimus. Teismas nukentėjusiajam padarytÄ neturtinę žalÄ Ä¯vertino 40 000 Lt suma.

Ä®vertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas (40 000 Lt) nėra per mažas ir neprieÅ¡tarauja susiformavusiai teismų praktikai panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose (pavyzdžiui, asmenims, patyrusiems sunkius sveikatos sutrikdymus, buvo priteista ir 114 000 Lt, ir 20 000 Lt, ir 30 000 Lt, ir 15 000 Lt, ir 10 000 Lt; kasacinės bylos Nr. 2K-492/2006, 2K-87/2007, 2K-108/2007, 2K-408/2008, 2K-341/2010, 2K-103/2011) ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sÄ Å¾iningumo kriterijus, todėl nukentėjusiojo praÅ¡ymas priteisti jo praÅ¡omÄ sumÄ neturtinės žalos atlyginimui atmetamas.

Dėl nuosprendyje padarytų raÅ¡ymo apsirikimų. Visgi kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, teisingai nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodydamas priteistinÄ sumÄ iÅ¡ nuteistųjų skaičiais, padarė raÅ¡ymo apsirikimÄ , kurio iÅ¡taisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl iÅ¡taisomas nagrinėjant apeliacinius skundus, kad nekiltų abejonių nuosprendžio vykdymo metu. Teismas sutinka su apelianto A.

Å . skunde nurodyta aplinkybe, kad apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistiesiems buvo paskirti namų areÅ¡tai, kurie, nuosprendžiui įsiteisėjus, pakeičiami į suėmimÄ . IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad A. Å . ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti (2 t., 43-44 b. l.), o D. M. – nepilnamečio atidavimas prižiÅ«rėti ir raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti (2 t., 104-108 b. l.).

Atsižvelgiant į tai aukÅ¡tesnės instancijos teismas A. Å . neteisingai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytÄ ikiteisminio tyrimo metu paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę laiko raÅ¡ymo apsirikimu ir šį apsirikimÄ Å¡iuo nuosprendžiu iÅ¡taiso. D. M. skundžiamo nuosprendžio dalis dėl kardomosios priemonės keičiama atsižvelgiant į tai, kad jam keičiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., n u s p r e n d ė : pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį:D.

M., pripažintam kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., paskirtos 2 (dviejų) metų 6 (Å¡eÅ¡erių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ , vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., atidėti 1 metams, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimÄ 12 mėnesių, įpareigojant jį Å¡iuo laikotarpiu tęsti mokslÄ arba dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos, bÅ«ti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei uždraudžiant lankytis baruose, kavinėse, klubuose.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžiÄ skaičiuoti nuo Å¡io nuosprendžio priėmimo dienos.Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaityti laikiname sulaikyme iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2011-07-10 iki 2011-07-11. KardomÄ sias priemones - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti ir nepilnamečio atidavimÄ prižiÅ«rėti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti. IÅ¡taisyti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytÄ raÅ¡ymo apsirikimo klaidÄ nurodant, kad iÅ¡ nuteistųjų A.

Å . ir D. M. nukentėjusiajam R. J. priteisiamas 40 000 Lt (keturiasdeÅ¡imties tÅ«kstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas. IÅ¡taisyti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytÄ raÅ¡ymo apsirikimo klaidÄ nurodant, kad nuosprendžiui įsiteisėjus A. Å . skirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti keičiama į suėmimÄ . KitÄ Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Kolegijos pirmininkas                                                    Bronius Zalaga Teisėjai                                                                 Vaclovas Iždonas                                                                               Gražvydas Poškus