2013-08-05 Nr. AB-4062-3-61-3-03359-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1696/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03359-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. lapkričio mėn. laikotarpį, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8526.

Paaiškino, kad 2003 m. spalio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 13515 jam nuo 2003 m. liepos 9 d. paskirta 430 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija. Kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. lapkričio mėn. Pareiškėjas buvo dirbantis pensininkas ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kartu su Laikinuoju įstatymu, 2009 m. gruodžio 8 d. Seimas priėmė ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-531 (Žin., 2009, Nr. 151-6778), kuriuo valstybinės pensijos maksimalus dydis bei tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštarauja ne tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, bet ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija). Taigi, pareiškėjui buvo neteisėtai sumažinta jam paskirta valstybinė pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 22–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiuojant pareiškėjui paskirtą pensiją, jam buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Šią teisės normą Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčijamam sprendimui. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma retroaktyviai, todėl ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimo nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu (b. l. 35–40) pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8526(11) dalį, kurioje atsisakyta V. K. išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti V. K. 6 221,19 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1538 pareiškėjui nuo 2003 m. liepos 9 d. atnaujintas paskirtos 367,63 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas (b. l. 15). Pensija buvo padidinta iki 430 Lt (b. l. 5, 20). Atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas, pensija pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo mokama po 312,83 Lt; 2010 m. balandžio mėn. – 199,69 Lt; 2010 m. gegužės mėn. – 207,78 Lt; nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. po 194,10 Lt, 2010 m. rugsėjo mėn. – 199,69 Lt; 2010 m. spalio mėn. – 168,00 Lt; 2010 m. lapkričio mėn. – 205,33 Lt; nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. po 199,43 Lt; 2011 m. vasario mėn. – 215,86 Lt; 2011 m. kovo mėn. – 213,41 Lt; 2011 m. balandžio mėn. – 201,07 Lt; 2011 m. gegužės mėn. – 202,70 Lt; 2011 m. birželio mėn. – 200,38 Lt; 2011 m. liepos mėn. – 287,71 Lt; 2011 m. rugpjūčio mėn. – 201,97 Lt;2011 m. rugsėjo mėn. – 332,48 Lt; 2011 m. spalio mėn. – 308,61 Lt; 2011 m. lapkričio mėn. – 281,26 Lt; 2012 m. gruodžio mėn. – 284,32 Lt; 2012 m. sausio mėn. – 201,97 Lt; 2012 m. vasario mėn. – 272,15 Lt; 2012 m. kovo mėn. – 262,64 Lt; 2012 m. balandžio mėn. – 194,10 Lt; 2012 m. gegužės mėn. – 204,16 Lt; 2012 m. birželio mėn. – 212,08 Lt; 2012 m. liepos mėn. – 305,04 Lt; 2012 m. rugpjūčio mėn. – 256,54 Lt. Viso už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. išmokėta 7 538,81 Lt (b. l. 5, 20).

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 27 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė priimti sprendimą mokėti paskirtą pensiją ir grąžinti neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 16–17). Atsakovas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 1D-8526(11) nurodė pareiškėjui, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenumato, ir tuo pagrindu atsisakė tenkinti jo prašymą dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo ir nepriemokos grąžinimo (b. l. 6–7, 18–19).

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 27 d. (b. l. 1–4), t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį.

Vadovaujantis įstatymu, ribinis valstybinės pensijos dydis yra 650,00 Lt, todėl pareiškėjui paskirtoji 430 Lt nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Sveikatos priežiūros tarnybos į bylą pateiktos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)6076 ir skundžiamo sprendimo duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta 6 221,19 Lt (turėjo išmokėti 13 760,00 Lt, o išmokėjo – 7 538,81 Lt) karių ir pareigūnų valstybinės pensijos (b. l. 5, 20). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje skundas tenkintinas ir atsakovas įpareigotinas išmokėti 6 221,19 Lt negautos pensijos dalies, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo (ABTĮ 88 str. 2 p.). Pareiškėjas skunde nenurodė prašomos priteisti sumos, tačiau nurodė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Kadangi 2012 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4274), todėl skundas dalyje dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Kadangi priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismo įpareigojimas, vadovaujantis suformuota teismų praktika, gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas skunde prašo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8526(11), kuriame pateikiama pareiškėjui informacija apie mokamos pensijos dydį, teisės aktus, kuriais remiantis pensija buvo apskaičiuota bei atsisakoma išmokėti pareiškėjui sumažintos ir neišmokėtos pensijos dalį.

Nors Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą aktą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau, kaip paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8526(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos pensijos dalį.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 43–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo V. K. skundo reikalavimų ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucijos 107 straipsnis), t. y., Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Be to, Vidaus reikalų ministerija pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų netaiko.

Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 11PP(P)-2576 prisidėjo prie atsakovų pateikto apeliacinio skundo (b. l. 47).

Pareiškėjas V. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49–50) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendime pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. K. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 2/17-1538 (b. l. 15) pareiškėjui V. K. nuo 2003 m. liepos 9 d. neterminuotai paskirta 430,00 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (suma nurodyta atsižvelgiant į pensijos indeksavimą). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir sumažintas.

Nesutikdamas su paskirtos pensijos mažinimu, pareiškėjas 2012 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką (b. l. 16–17), tačiau Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 1D-8526(11) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 18–19).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8526(11) dalį, kurioje atsisakyta V. K. išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 6 221,19 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 11 d. Pažymos „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-6076 (b. l. 20) pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis nebuvo ribojamas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui paskirtos pensijos dydžiui taikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (kuri, be kita ko, buvo taikoma perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Vadinasi, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui turėjo būti išmokėta jokia įstatymo nustatyta tvarka neapribota valstybinė pareigūnų ir karių pensija, t. y. 13 760 Lt (430 Lt x 32 = 13 760 Lt). Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo taikymo, kuris minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) iš viso pareiškėjui išmokėta 7 538,81 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas negavo 6 221,19 Lt (13 760 Lt – 7 538,81 Lt = 6 221,19 Lt) jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusią nepriemoka priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 992).

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės, priteisiamos nepriemokos suma nėra tokio dydžio, kad sukeltų valstybei itin sunkią finansinę naštą, o pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjui išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, apeliacinio teismo teisėjų kolegija netenkina atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė- Maculevičienė

Virgilijus Valančius