2021-09-22 Nr. AB-19270-3-62-3-02564-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1884-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02564-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. P. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą pateikti pareiškimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus bei pateikti visus turimus su prašymo nagrinėjimu susijusius dokumentus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvai B. ir Š. P. buvo 530 kv. m žemės sklypo ir statinių (namo), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, bendraturčiai. Minėtas turtas buvo nacionalizuotas Kauno m. Komunalinio ūkio liaudies komisariato 1940 m. gruodžio 10 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 1369. Pareiškėjas ir jo šeima (tėvai ir sesuo F. (F.) P.) nuo 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Rusijos Federacijos Tomsko sritį ir ten buvo iki 1956 m. spalio 22 d. Pareiškėjo šeimos nariai mirė (duomenys neskelbtini) metais. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (15/3-6)8P-24 pareiškėjui atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjas teigė, jog jis po tremties negrįžo į Lietuvą, bet gyveno Rusijoje, vėliau persikėlė ir iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini). Tik 2019 metais jis susipažino su J. M., kuriam papasakojo savo gyvenimo istoriją. Tada jis (duomenys neskelbtini) išdavė J. M. įgaliojimą ir 2019 metais buvo surinkti dokumentai, reikalingi prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra žinomas pasaulyje fizikas, profesorius, gavęs daug apdovanojimų. Jis terminą prašymui ir dokumentams paduoti praleido dėl minėtų aplinkybių, taip pat dėl savo sveikatos būklės (didelės sveikatos problemos prasidėjo 1991 metais, jis turėjo problemų su (duomenys neskelbtini) ir kt.).

3. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į prašymą prašė netenkinti pareiškėjo prašymo.

4. Administracija nurodė, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo Š. P. turėtą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), Kaune, bei dokumentus pateikė 1991 m. gruodžio 20 d. pateikė, tačiau nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Dėl šios priežasties Kauno miesto savivaldybės valdyba 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 1139-v 47 punktu neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas neskundė šio sprendimo teismui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, sprendimas yra galiojantis bei teisėtas. Administracijos vertinimu, pareiškėjas prašyme teismui nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams pateikti. Be to, Administracija pabrėžė, kad nors 1997 metais pasikeitus teisės normoms nebeliko reikalavimo, kad asmuo, prašantis atkurti nuosavybės teises, privalo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau nepakito nuostata, kad jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/3-6)8P-24 patvirtinta, kad pareiškėjas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik 2009 m. sausio 8 d., t. y.: 1) nuo termino, iki kurio teisės aktai leido pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pabaigos praėjus daugiau nei 7 metams; 2) nuo termino, iki kurio teisės aktai leido pateikti dokumentus, pabaigos praėjus daugiau nei 5 metams. Pareiškėjas apie buvusį jo tėvo nekilnojamąjį turtą žinojo nuo 1991 metų, kai tiek pats asmeniškai, tiek per įgaliotus asmenis kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas, būdamas išsilavinęs žmogus, dar 1993 metais, kai buvo priimtas neigiamas sprendimas, turėjo suprasti, kad negalės atkurti nuosavybės teisių, nes neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, ir nors 2009 metais ją (pilietybę) atkūrė, tačiau nesielgė sąžiningai ir per protingą terminą nesikreipė į teismą dėl termino pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentų pateikimo atnaujinimo.

5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į prašymą prašė netenkinti pareiškėjo prašymo.

6. Tarnybos nuomone, pareiškėjo prašyme teismui nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis. Be to, Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjui buvo atkurta tik 2009 metais, todėl, vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjas negali būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu netenkino pareiškėjo B. P. prašymo.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Asmuo turi tapti tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

9. Teismas nustatė, kad 1940 m. balandžio 13 d. Š. P., B. P., L. P. (B. P. sesuo) ir C. M. (B. P. sesuo) bei O. ir M. (M.) G. pas Kauno notarą P. B. ir dalyvaujant liudytojams A. L., V. T., V. J. pareiškė notarui, kad jie (G., P., P., M.) surašė pirkimo ir pardavimo aktą. Taigi, pareiškėjo tėvai Š. ir B. P. tapo 530 kv. m žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, bendraturčiais. B. ir Š. P. su pareiškėju ir dukra iki nacionalizacijos gyveno nusipirktame name.

10. Kauno m. Komunalinio ūkio liaudies komisariato 1940 m. gruodžio 10 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 1369 minėtas namas buvo nacionalizuotas. Pagal 1941 m. balandžio 13 d. įteiktą pranešimą, Š. P. kartu su šeima per 48 val. nuo šio pranešimo gavimo turėjo atlaisvinti nacionalizuotą namą ir persikelti į (duomenys neskelbtini).

11. Pareiškėjas ir jo šeima nuo 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federacijos Tomsko sritį, Tomsko rajoną, ir ten išbuvo iki 1956 m. spalio 22 d. Pareiškėjo tėvai ir sesuo minrė (duomenys neskelbtini) metais.

12. Teismas akcentavo, jog oficialūs dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo tėvams priklausęs namas buvo nacionalizuotas 1940 m. gruodžio 10 d., o pareiškėjo šeima tų pačių metų birželio 14 d. buvo ištremta iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo Š. P. turėtą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), Kaunas, bei dokumentus pateikė 1991 m. gruodžio 20 d., tačiau jis nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kauno miesto savivaldybės valdyba 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 1139-v 47 punktu neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje bei nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtas sprendimas yra galiojantis šiuo metu.

13. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus 2009 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/3-6)8P-24 patvirtinta, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjas įgijo tik 2009 m. sausio 8 d., t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje įtvirtintus terminus. Pareiškėjas, būdamas apdairiu ir rūpestingu žmogumi, turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumų – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas įtraukė gana daug Lietuvos žmonių, apie šį procesą visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, todėl pareiškėjas, būdamas atidus, apdairus bei rūpestingas, turėjo žinoti apie savo teises ir pareigas, kokių dokumentų jis nepateikė ir, jeigu ketino dar kartą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo laiku gauti dokumentus, kurių negalėjo pateikti tada, kai pirmą kartą kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus bei reikalavimą būti Lietuvos Respublikos piliečiu buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti, o žinodami apie vykstančius nuosavybės teisių atkūrimo procesus – tinkamai rūpintis savo interesais. Pareiškėjas taip pat turėjo teisę, pateikęs prašymą 1991 metais, pasidomėti, kodėl dėl jo buvo priimtas neigiamas sprendimas.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis yra pakankamai išsilavinęs, galėjo aktyviais veiksmais domėtis savo teisių įgyvendinimu ir elgtis rūpestingai bei operatyviai. Dėl savo blogos sveikatos būklės pareiškėjas jau anksčiau galėjo išduoti įgaliojimą, pagal kurį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra galėjo būti įgyvendinta. Faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Be to, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą pripažino nepagrįstu.

III. 15. Pareiškėjas B. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

16. Pareiškėjas mano, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymą. Pažymi, kad šio įstatymo 10 straipsnyje nėra nuostatos, kad prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Teisinis reglamentavimas buvo ne kartą keičiamas, vis palengvinant piliečių prigimtines teises į nacionalizuotos nuosavybės atkūrimą. Šiuo atveju pats teismas nustatė pareiškėjo tėvų nuosavybės nacionalizavimo faktą, taip pat Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pareiškėjui faktą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas yra tinkamas subjektas, turintis teisę teikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei su šiuo prašymu susijusius dokumentus.

Pareiškėjas tvirtina, jog tai, kad jis iki 2009 metų neturėjo pilietybės, yra ne jo kaltė, o brutalios santvarkos pasekmė, t. y. pareiškėjas buvo ištremtas, paliktas be pragyvenimo šaltinio, iš jo buvo atimta pilietybė, jis negalėjo grįžti į tėvynę tol, kol neprasiskleidė geležinis užtvaras ir jis sugebėjo ištrūkti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, jei Atkūrimo įstatymas iš tiesų įtvirtina reikalavimą būti Lietuvos Respublikos piliečiu iki 2001 metų, tai tokiu atveju Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Be to, pareiškėjas tvirtina, kad jis po tremties nebuvo grįžęs į Lietuvą, jis negavo Kauno miesto savivaldybės valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 1139-v (byloje nėra priešingai įrodančių duomenų) ir todėl šis aktas negali būti laikomas galiojančiu. Kita vertus, Administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2019 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 60-2-994 nurodė, kad Kauno miesto savivaldybėje nėra informacijos apie pareiškėjo kreipimąsi į savivaldybę nuo 1991 metų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo.

Pareiškėjas taip pat nepritaria teismo vertinimui, kad jo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios, ir pakartotinai išdėsto faktus iš savo sveikatos istorijos. Pažymi, kad, sunkiai sirgdamas ir nebūdamas Lietuvoje, jis neturėjo galimybės išduoti įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo klausmus. Jis su J. M. susipažino Izraelyje tik 2019 metais, sutapimo dėka, pareiškėjui sunkiai, bet pavyko nuvykti į Lietuvos ambasadą Izraelyje ir suteikti pastarajam asmeniui įgaliojimus.

17. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Administracija apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, iš esmės pakartoja atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir Atkūrimo įstatymo nuostatų taikymu. Administracijos įsitikinimu, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos yra suderinamos su Konstitucijos 29 straipsniu. Iš minėto įstatymo pavadinimo bei jo nuostatų (1 str. 1 d., 2 str. ir kt.) darytina išvada, jog asmenys, kurie iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, neturi teisės teikti prašymą ir pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo procese galėjo dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, iš kurių buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas nekilnojamasis turtas, todėl lygiateisiškumo reikalavimas nebuvo pažeistas.

19. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Tarnyba iš esmės pakartoja atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Šio ginčo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, bei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas neperžengiant jo ribų.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.

24. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų vertinimo interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, todėl remiasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

26. Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

27. Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnį prašymą išnagrinėja valstybės kompetentinga institucija ir, vadovaudamasi šio įstatymo 18 straipsniu, priima atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuris, vadovaujantis šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, gali būti apskųstas teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

28. Byloje įrodyta, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo Š. P. turėtą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), Kaune, bei dokumentus pateikė 1991 m. gruodžio 20 d., tačiau nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad jis ketina atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę arba kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl Kauno miesto savivaldybės valdyba 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 1139-v 47 punktu neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

29. Minėtu potvarkiu administracinė procedūra dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, buvo užbaigta ir nėra pagrindo pakartoti iš naujo šią užbaigtą procedūrą.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka, tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus tuo, kad pareiškėjas yra pateikęs 1991 m. gruodžio 20 d prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl prašymas atnaujinti terminą pakartotiniam prašymui pateikti yra nepagrįstas, o prašymas atnaujinti terminą dokumentams pateikti negali būti patenkintas, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra užbaigta ir nėra nuginčyta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjo tvirtinama aplinkybė, jog jis neva negavo Kauno miesto savivaldybės valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 1139-v, savaime nedaro šio potvarkio negaliojančiu.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, yra tinkamai motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, nėra įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, materialiosios teisės normos pritaikytos teisingai, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė