2017-11-08 Nr. AB-20399-3-61-3-00779-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2100-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00779-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 2 500 Eur (2000 Eur dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo ir 500 Eur dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo) neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d., kartu su dar trimis asmenimis, buvo laikomas Ligoninės kameroje Nr. 23, kurios plotas yra 8,8 kv. m. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą (5,1 kv. m). Išskaičiavus baldų užimamą plotą, jam teko apie 1 kv. m kameros ploto. Toks elgesys yra nežmoniškas, pažeidžiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Be to, sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik sienele, todėl gamtinius reikalus galėjo atlikti kitiems kaliniams užmigus, o tai jį žemino, sukėlė nepatogumų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų, negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pareiškėjas savo skunde apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra nurodytas priežastinis ryšys tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo bei atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–9) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti.

6. Paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu (b. l. 54–57) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 140 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Visų pirma, teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punkte numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 29 (15,45 kv. m, 8 lovos) ir Nr. 23 (8,80 kv. m, 4 lovos). Ligoninė duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju Ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių nepateikė, todėl teismas nenustatė pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiu. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (15 dienų) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Taigi Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

9. Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 21 punkto reikalavimų laikymasis.

10. Teismas, atsižvelgęs į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje neužtikrinimo trukmę (15 parų), į pažeidimo mastą, teismų praktiką, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisė 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nors ir nustatė, jog jam teko mažesnis kameros plotas nei kad nustatyta teisės aktuose, taip pat pripažino jo teisės į privatumą pažeidimą. Atsakovas neteisėtai veikė (jį žemino, kankino) tyčia ir sąmoningai. Pareiškėjas yra sergantis, tačiau bijo važiuoti į Ligoninę gydytis, nes vėl bus kankinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, nekompensuojantis patirtų neigiamų išgyvenimų bei neatgrasantis atsakovo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Be to, kitoje administracinėje byloje teismas jam už 21 parą laikymo netinkamomis sąlygomis priteisė 1 006 Eur sumą (administracinės bylos Nr. A575-1881/2014).

13. Ligoninė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93–94) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

14. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95–97) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 12 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

18. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 12 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, nurodo, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT minėtoje byloje taip pat paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 14 parų (2015 m. spalio 23 d. – 2015 m. lapkričio 6 d.) buvo laikomas Ligoninės chirurgijos skyriaus kamerose Nr. 29 (15,45 kv. m, 8 lovos) ir Nr. 23 (8,80 kv. m, 4 lovos) (b. l. 12, 15). Byloje duomenų apie tai, kiek konkrečiai dienų kurioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, taip pat, kokį plotą užėmė sanitariniai įrenginiai, nepateikta.

20. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V‑82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo minėta prieš tai, byloje duomenų apie Ligoninės kamerų Nr. 29 ir 23 sanitarinio mazgo užimamą plotą atsakovas nepateikė, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi prieš tai paminėtame teisės akte nurodytu minimaliu sanitarinio mazgo kabinos plotu – 1,42 kv. m. Taigi Ligoninės kameros Nr. 29 plotas be sanitarinių įrenginių užimamo ploto yra 14,03 kv. m (15,45 – 1,42), todėl ginčo laikotarpiu vienam asmeniui šioje kameroje tekęs plotas sudarė 1,75 kv. m (14,03/8). Ligoninės kameros Nr. 23 plotas be sanitarinių įrenginių užimamo ploto yra 7,38 kv. m (8,8 – 1,42), todėl ginčo laikotarpiu vienam asmeniui šioje kameroje tekęs plotas sudarė 1,845 kv. m (7,38/4).

22. Apibendrinat tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, matyti, jog pareiškėjas Ligoninėje iš viso buvo laikomas 14 dienų, ir visą šį laikotarpį (2015 m. spalio 23 d. – 2015 m. lapkričio 6 d.) jam teko mažiau kameros ploto (1,75 kv. m arba 1,845 kv. m) nei Konvencijoje nustatytas minimalus standartas (3 kv. m).

23. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, jog nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; kad tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu; ar kad pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Priešingai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. Nutarties 9 p., sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 21 punkto reikalavimų laikymasis.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, kad pareiškėjas Ligoninėje 14 dienų (2015 m. spalio 23 d. – 2015 m. lapkričio 6 d.) buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas; taip pat visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais.

25. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės tokias pačias faktines aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, minėtų aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

27. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑930‑858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

29. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, nes paminėtoje ir nagrinėjamoje bylose nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės, todėl ir priteistos neturtinės žalos dydžiai skiriasi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo T. L. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius