2018-10-03 Nr. AB-20805-3-61-3-00305-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2037-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė, kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2014 m. sausio 23 d. Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Sanitarinis mazgas neužtikrino kamerose esančių asmenų privatumo. Pasivaikščiojimui gryname ore skiriama tik viena valanda per dieną. Nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, nors Europos kalėjimų taisyklėse numatyta, kad turi būti įrengta tokia įranga, kad kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Kamerose nėra ventiliacijos, todėl kamerose drėgna ir tamsu, veisiasi parazitai, oro judėjimo greitis neatitinka reikalavimų. Kamerose neužtikrintas apšvietimas, tinkama temperatūra (žiemą šalta, vasarą karšta), duodamo maisto energetinė vertė sudaro tik 1300 – 1500 kcal, maistas neskanus.

3. Pareiškėjas pabrėžė, jog kalinamas netinkamomis sąlygomis jis patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą. Patirtą žalą grindė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimais.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjo patalpinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (dalyje) vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose buvo neužtikrintas.

6. Dėl pareiškėjo kitų prieštaravimų nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą yra aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Pasivaikščiojimo tvarka, aprūpinimas patalyne atitinka teisės aktų reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji maitinami laikantis teisės aktų reikalavimų, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

7. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

8. Lukiškių TI-K prašė atlyginti 3,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 200 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

10. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d.

11. Atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatytus reikalavimus, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, bei įvertinęs atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K kamerose, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 516 parų (atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą 0,56 kv. m) buvo patalpintas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimo.

12. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus argumentus laikė pagrįstais.

13. Vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 papunktį, ir pažymėjo, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m tvorele atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau, kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Teismas nurodė, kad į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu kamerų vėdinimu, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktą ir į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą bei pažymėjo, kad kamerose nesant įrengtos mechaninės vėdinimo sistemos, kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas konstatavo, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

16. Teismas, atkreipęs dėmesį į teisės aktų, reglamentuojančių bausmę atliekančių asmenų maitinimą, nuostatas bei atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad pareiškėjo prieštaravimai dėl normalaus maisto kiekio neužtikrinimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais (pvz. byloje nėra jokių pareiškėjo nusiskundimų raštu, adresuotų administracijai dėl maisto trūkumo, kokybės ar pan.). Be to, pareiškėjas net nenurodė, kokiu pagrindu darė išvadą, kad jam išduodamo maisto paros energetinė vertė sudaro tik iki 1500 kcal (pareiškėjas nenurodė, koks konkrečiai maistas jam buvo išduodamas; nenurodė kokio konkrečiai maisto energetinė vertė, jo manymu, sudarė tik 1500 kcal.). Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejonei, kad Lukiškių TI-K, išduodamas maistą, nesilaiko teisės aktų reikalavimų.

17. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl galimybės naudotis dušu nesuteikimo pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu, HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punktu. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, teismas sprendė, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, o pareiškėjo skundo argumentus dėl galimybės naudotis dušu pagal poreikius nebuvimo, atmetė.

18. Atsižvelgęs į HN 76:2010 21 punktą ir HN 134:2015 18 punktą, teismas pažymėjo, kad karšto vandens tiekimas į kameras nėra numatytas.

19. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo drėgna ir tamsu, veisiasi parazitai, oro judėjimo greitis neatitinka reikalavimų, neužtikrintas apšvietimas, temperatūra, teismas rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, tačiau nustatė, kad duomenų apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, būklę, atsakovo atstovas nepateikė. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo aspektu, kad bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, taip pat nustatęs, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl kalėjimo sąlygų ištyrimo, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Tais pačiais argumentais teismas grindė ir savo išvadas dėl nedezinfekuotos patalynės išdavimo.

20. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo subjektinė teisė kalėti teisės aktų nuostatas atitinkančiose kamerose buvo pažeista iš dalies, ir atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui skirtas gyvenamasis plotas, taip pat sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti, pripažino, kad pareiškėjui dėl to galėjo būti padaryta žala. Įvertinęs pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, teismas sumažino prašomą priteisti kompensaciją neturtinei žalai atlyginti ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 4 200 Eur.

21. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažymėdamas, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 22. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą, netinkamai vertino bylos aplinkybes, nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, dėl dalies pareiškėjo skundo argumentų iš viso nepasisakė.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą, nes nepagrįstai taikė ne 4 kv. m ploto normą, o 3,6 kv. m ploto normą, į kurią įskaičiavo ir baldų užimamą plotą. Pabrėžia, kad Lietuvos teisės aktų reikalavimai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl kitų jo skunde nurodytų pažeidimų, motyvuodamas tuo, kad bylos medžiagoje nėra juos patvirtinančių įrodymų, nes pareiga pateikti įrodymus ir kitus reikiamus dokumentus, pasak pareiškėjo, tenka atsakovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

26. Pareiškėjas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu, pažymėdamas, kad teismas neatsižvelgė į priteistinos neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, nesivadovavo EŽTT praktika ir nepagrįstai taikė žemesnius atlygintinos žalos koeficientus nei kitose Europos valstybėse.

27. Apeliacinio skundo priede pareiškėjas detaliai apibūdina jo patirtus išgyvenimus, patirtą žalą ir priežastinį ryšį.

28. Atsiliepime į pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo jį atmesti.

29. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašomos priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

30. Atsakovo atstovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

31. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K laiko nepagrįstu ir nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – V. G. skundą atmesti.

33. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Mano, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

34. Lukiškių TI-K teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o jos nenustačius, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

35. Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Nurodo, kad ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

36. Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą pareiškėjas V. G. prašo jį atmesti.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika bei dėsto aplinkybes, turinčias reikšmės, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. G.kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d.

39. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 516 parų Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 4 200 Eur.

40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes dėl netinkamo bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, netinkamai apskaičiuoto gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K kamerose bei netinkamo pareiškėjui priteistos žalos dydžio. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir laikosi pozicijos, jog šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

43. Įvertinusi bylos medžiagą ir atsižvelgusi į paminėtas teisės aktų nuostatas dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, o dėl dalies pareiškėjo skundo argumentų iš viso nepasisakė, laikytini abstraktaus pobūdžio ir deklaratyviais, nes pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių rašytinių įrodymų teismas nevertino ir dėl kurių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų.

45. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

46. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo nepagrįstai taikytos 3,6 kv. m ploto normos (įskaitant baldų užimamą plotą), dėl ko netinkamai buvo apskaičiuotas dienų, kuomet pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto kamerose, skaičius, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nacionalinio teisės akto – Įsakymo 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl 4 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atskaitė sanitarinio mazgo plotą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų neginčija, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

47. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 516 parų, kuomet buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

48. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl kitų jo skunde nurodytų pažeidimų, motyvuodamas tuo, kad bylos medžiagoje nėra juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kamerose buvo drėgna ir tamsu, veisiasi parazitai, oro judėjimo greitis neatitinka reikalavimų, neužtikrintas apšvietimas, temperatūra, pareiškėjui nedetalizavus minėtų jo skunde nurodytų kalinimo sąlygų, nurodant kameras, laikotarpius ir pan., yra teisėtos ir pagrįstos, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisako.

49. Pažymėtina, jog atsakovas analizuojamu atveju pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

51. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

52. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia bylos individualias aplinkybes, į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nesuteikimas), mastą ir trukmę (pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant minimalaus ploto normą buvo laikomas 516 parų), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

54. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

55. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko atsakovo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė