2018-11-28 Nr. AB-22095-3-61-3-01211-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1043-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01211-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų O. B. M. ir P. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė miškų tarnyba, O. B. M., P. M.) dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) Švenčionių skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 45FPĮ-42- (14.45.124) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) Švenčionių rajono savivaldybėje“ (toliau - ir Įsakymas) ir Tarnybos Švenčionių skyriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 45SK-716(14.45.110) „Dėl miško žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, pavertimo kitomis naudmenomis“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškime nurodė, kad Įsakymu Tarnybos Švenčionių skyrius patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje esančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2014 m. sausio 14 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio O. B. M. ir P. M. (toliau – ir Sklypas), formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas), kurio tikslas Sklype esančios miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitą paskirtį (naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos), kai kitomis naudmenomis paverčiamas miško žemės plotas bus išregistruotas iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro. Vėliau Tarnybos Švenčionių skyrius Sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir MĮ) 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Sklype esančią 0,03 ha ploto miško žemę pavertė kitomis naudmenomis. Šio Sprendimo pagrindu R. M. prašė Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir VMT) išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 0,03 ha miško žemės plotą Sklype.

3. Nurodė, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintu Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kurio 2 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, numatytais MĮ 11 straipsnio 1 dalyje. MĮ 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai, o kitose šio straipsnio dalyse yra numatyti papildomi draudimai ir (arba) apribojimai (sąlygos) paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Todėl, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negalimas, jeigu atvejis nors ir atitinka papildomą sąlygą, numatytą MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte (tai nustatyta ir Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 31 straipsnio 8 dalyje), tačiau nepatenka nei į vieną MĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatytų išimtinių atvejų.

4. VMT 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. R6-1701 nurodė, kad ginčo Sklype esantis miško plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 411) yra priskirtas II B miškų grupės (specialiosios paskirties rekreaciniai miškai) valstybinių parkų rekreacinių zonų miškams. Todėl Tarnyba Sklype esančią II grupės miško žemę paversdama kitomis naudmenomis pažeidė ir MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą.

5. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdas keičiami į numatytą bendrajame plane arba kitais Taisyklių 7 punkte išvardintais atvejais. Tiek rengiant Projektą, tiek priimant Įsakymą, nebuvo vadovaujamasi Švenčionių rajono bendruoju planu, kuriame būtų numatytas Sklypo vietoje esančios miškų ūkio paskirties žemės paskirties keitimas į kitą. Susiklosčiusi situacija, kai pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis (miškų ūkio) keičiama visam sklypui į kitą, tik nedidelę žemės sklypo dalį ketinama paversti kitomis naudmenomis, be to nėra formuojamas atskiras kitos paskirties žemės sklypas, nepatenka į nė vieną iš devynių Taisyklių 7 punkte nurodytų atvejų. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą. Įsakymui ir Sprendimui sukėlus juridines pasekmes, t. y. pakeitus Sklypo paskirtį iš miškų ūkio į kitą, ir dalį Sklype esančios miško žemės pavertus kitomis naudmenomis (Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, jog 0,036 ha numatyta paversti užstatyta teritorija) būtų sudarytos prielaidos vykdyti statybą šioje teritorijoje.

6. Pažymėjo, kad MĮ įtvirtintų imperatyvių teisės normų, numatančių tik išimtines miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis galimybes, saugančių konstitucijoje įtvirtintą saugomą vertybę - mišką ir jo statusą, pažeidimas turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokių pažeidimų pašalinimas vertintinas kaip viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose, akcentavo, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti.

8. Atsakovas NŽT atsiliepime nurodė, kad Sprendimas ir Įsakymas yra teisėti. MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis „šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais“, todėl tie išimtiniai atvejai yra įvardijami ne tik MĮ 11 straipsnio 1 dalyje, bet ir kitose šio įstatymo nuostatose. Tarnybos nuomone, MĮ 11 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai taikytini miškams, kuriems nenustatytas specialusis teisinis režimas, t. y. miškams, nesantiems saugomoje teritorijoje. Teisinis reguliavimas, leidžiantis miško žemę paversti kitomis naudmenomis žemės sklypuose, esančiuose saugomose teritorijose, nustatytas MĮ 11 straipsnio 3 dalyje. MĮ 11 straipsnio 3 daliai analogiška nuostata yra įtvirtinta ir STĮ 31 straipsnio 8 dalyje. STĮ nėra nurodyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, todėl, atsakovo nuomone, šie atvejai negali būti taikomi žemės sklypams, esantiems saugomose teritorijose. Tiek MĮ, tiek STĮ leidžia valstybiniame parke paversti miško žemę kitomis naudmenomis, kai tai daroma reikmėms, susijusioms su šių saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams. Taigi šiuo atveju turi būti taikytinos tiek MĮ, tiek ir STĮ nuostatos. Todėl miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis saugomose teritorijose galimas tik tais atvejais, kurie nurodyti MĮ 11 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai STĮ 31 straipsnio 8 dalyje. Galiojantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtintas Labanoro regioninio parko tvarkymo planas (toliau – ir Tvarkymo planas) numato, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, yra urbanizuotos rekreacinės aplinkos intensyvaus pritaikymo stovyklaviečių pazonėje. Todėl sprendė, kad žemės sklypą pagal galiojantį teritorijų planavimo dokumentą (Tvarkymo planą) galima naudoti rekreacijai, ir tam, kad šį žemės sklypą (ar jo dalį) būtų galima naudoti rekreacijai, miškų ūkio paskirties žemė turi būti paversta kitomis naudmenomis. Šis teritorijų planavimo dokumentas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl Tarnyba, kaip ir kiti asmenys, privalo juo vadovautis.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMT atsiliepime su Prokuroro pareiškimu sutiko, prašė jį tenkinti ir panaikinti skundžiamus administracinius aktus.

10. Atsiliepime nurodė, kad Tarnybos Švenčionių skyrius, paversdamas miškų ūkio paskirties Sklype esančią miško žemę kitomis naudmenomis (0,03 ha plote), pažeidė MĮ 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi nagrinėjamu atveju nei vieno iš MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių atvejų, leidžiančių Sklype esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis, nėra ir nebuvo. Taip pat pažeidė MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimus, kadangi ginčo atveju miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis rekreacinėms teritorijoms formuoti nėra galimas, nes toks miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis pagrindas nėra numatytas MĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatose. Sklypas patenka į (duomenys neskelbtini), jame yra 0,27 ha miško žemės. Kadangi Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 411 Sklype esantis miško žemės plotas yra priskirtas II B miškų grupės (Specialios paskirties rekreaciniai miškai) valstybinių parkų rekreacinių zonų miškams, tai vadovaujantis MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, draudžiančiu paversti miško žemę kitomis naudmenomis II grupės rekreaciniuose miškuose, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negalimas. Todėl Įsakymas ir Sprendimas yra neteisėti ir naikinti, kaip prieštaraujantys MĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalims, Aprašo nuostatoms.

11. Tretieji suinteresuoti asmenys P. M. ir Ona B. M. atsiliepime su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsiliepime nurodė, kad MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte, STĮ 31 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybiniame parke esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis, susijusiomis su jos naudojimu rekreacijai, galima. MĮ 11 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nėra jokios nuorodos, jog valstybiniame parke esančią miško žemę būtų galima paversti kitomis naudmenomis, susijusiomis su jos naudojimu rekreacijai, todėl, jeigu vadovautis išimtinai tik MĮ 11 straipsnio 1 dalimi, išeitų, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybiniame parke esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis, susijusiomis su jos naudojimu rekreacijai, negalima.

Tai reikštų, kad MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir STĮ 31 straipsnio 8 dalies nustatytos teisės normos yra niekinės, tačiau taip nėra ir negali būti. Prokuroro nuomonė yra itin formali. MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nekonkuruoja su įtvirtintomis MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir STĮ 31 straipsnio 8 dalyje, jos viena kitą papildo. MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė, kurios patvirtinto Aprašo 4 punkte nustatyta, kad miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, nustatyta tvarka parengus ir patvirtinus specialiuosius arba detaliuosius planus, tik tada, kai patvirtinti MĮ 11 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodyti teritorijų planavimo dokumentai.

Šiuo atveju Bendruoju planu ir Tvarkymo planu nustatyta, kad ginčo Sklypas yra urbanizuotos rekreacinės aplinkos intensyvaus pritaikymo stovyklaviečių pazonės teritorijoje. Bendrasis ir Tvarkymo planai yra galiojantys ir todėl jais privalo vadovautis visos Lietuvos Respublikos valstybinės ir kitos institucijos, tame tarpe Tarnyba ir VMT. Taigi ginčo Sklypas visiškai atitinka Aprašo 4 punkto reikalavimus, tuo pačiu ir reikalavimus, įtvirtintus MĮ 11 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies 1 punkte, kad Bendrajame ir Tvarkymo plane esantį ginčo Sklypą paversti kitomis naudmenomis leidžiama reikmėms, susijusioms su jo naudojimu rekreacijai.

Bet kokie draudimai ir apribojimai nuosavybei demokratinėje valstybėje turi būti priimami derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Šiuo konkrečiu atveju žemės sklypo savininkai siekia, kad jų nuosavybe rekreacijai galėtų naudotis visuomenė. Bendrasis ir Tvarkymo planai, MĮ, STĮ ir Aprašo nuostatos tai leidžia daryti, todėl Tarnyba priėmė Įsakymą ir Sprendimą.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 45FPĮ-42-( 14.45.124) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) Švenčionių rajono savivaldybėje“ ir 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 45SK-716(14.45.110) „Dėl miško žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, pavertimo kitomis naudmenomis“.

14. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl galimai pažeisto viešojo intereso Tarnybos Švenčionių skyriui priėmus Įsakymą ir Sprendimą, kurių pagrindu Sklype esantis miškas paverstas kitomis naudmenomis.

15. Teismas nustatė, kad Sklypas (0,2712 ha ploto) yra (duomenys neskelbtini), jo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. M. ir O. B. M.. Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 411 Sklype esantis miško plotas priskirtas II B grupės (specialiosios paskirties rekreaciniai miškai) valstybinių parkų rekreacinių zonų miškams. Tarnybos Švenčionių skyrius, vadovaudamasis, be kita ko, Aprašu, 2015 m. rugsėjo 29 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kurio 1 punktu patvirtino Projektą, kuriame pertvarkomas Sklypas ir pagal kurį Sklype esanti miškų ūkio paskirties žemės paskirtis bus keičiama į kitą paskirtį (naudojimo būdas rekreacinės teritorijos) - kai kitomis naudmenomis paverčiamas miško žemės plotas bus išregistruotas iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro. Tarnybos Švenčionių skyrius, vadovaudamasis MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Aprašu ir atsižvelgdamas į aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtintą Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, 2015 m. spalio 7 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, be kita ko, nusprendė Sklype esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis (0,03 ha plote).

16. Teismas nurodė, kad Prokuroras pareiškimą grindžia tuo, kad Tarnybos Švenčionių skyrius skundžiamais Įsakymais ir Sprendimu Sklype esantį II (specialios paskirties miškai) grupės B (rekreaciniai miškai) pogrupio mišką kitomis naudmenomis pavertė pažeisdamas MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis išimtiniais atvejais, nes tai padarė nesant nei vieno MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto išimtinio atvejo. Prokuroro nuomone, Tarnybos Švenčionių skyrius nagrinėjamu atveju nepagrįstai vadovavosi vien MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuris atkartojamas ir STĮ 31 straipsnio 8 dalyje ir pažeidė Aprašo 2 punktą. Tarnybos teigimu, išimtiniai atvejai, kuriems esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, nustatyti ne tik MĮ 11 straipsnio 1 dalyje, bet ir kitose šio įstatymo nuostatose, o teisinis reguliavimas, leidžiantis miško žemę paversti kitomis naudmenomis žemės sklypuose, esančiuose saugomose teritorijose, nustatytas MĮ 11 straipsnio 3 dalyje, kurios 1 punktu ir buvo vadovaujamasi nagrinėjamu atveju. Teismas pažymėjo, kad dėl esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad Įsakymais ir Sprendimu Sklype esantis miškas priskirtas II (specialios paskirties miškai) grupės B (rekreaciniai miškai) pogrupiui ir kad jį paverčiant kitomis naudmenomis nebuvo nei vienos MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės, t. y. išimtinio atvejo), Prokuroro teisės nagrinėjamu atveju ginti viešąjį interesą, ginčo šioje byloje nėra, todėl teismas šiais klausimais plačiau nepasisakė. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl MĮ 11 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto, 3 dalies 1 punkto ir su jais susijusių poįstatyminių teisės aktų taikymo.

17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs teisės aktų nuostatas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad Tarnybos Įsakymas ir Sprendimas, kuriais Sklype esantis miškas paverstas kitomis naudmenomis nesant nei vieno MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto išimtinio atvejo, yra neteisėti ir naikintini. Teismas kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui ir jo taikymo praktikai atmetė Tarnybos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M. ir O. B. M. teiginius, kad išimtiniai atvejai, kuriems esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, nustatyti ne tik MĮ 11 straipsnio 1 dalyje, bet ir kitose šio įstatymo nuostatose, taip pat su šiais teiginiais tiesiogiai susijusį MĮ, STĮ, Apraše įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimą. Teismas nurodė, kad Prokuroras, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismas vertino, kad jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų nepasisakė.

III. 18. Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Prokuroro pareiškimą atmesti.

19. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į Prokuroro pareiškimą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai, nevisapusiškai įvertino byloje esančius dokumentus, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas sprendime nepasisakė dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 ir 3 dalių santykio, neįsigilinęs į faktines aplinkybes, tik pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016, kurioje konstatuota, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies plečiamai aiškinti negalima. Minėtoje ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi. Kadangi teismas visai nepasisakė dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, nėra aišku, kaip tuomet taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį.

20. Pažymi, kad Švenčionių rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T-2 „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės bendrojo plano“ (toliau – ir Bendrasis planas), numatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, yra rekreacinio-funkcinio prioriteto zona - mišraus ekstensyvaus ir intensyvaus pritaikymo, taip pat, kad yra perspektyviniai kempingai. Labanoro regioninio parko tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. Dl-219 „Dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkymo planas), nustatyta, kad pertvarkomas žemės sklypas yra urbanizuotos rekreacinės aplinkos intensyvaus pritaikymo stovyklaviečių pazonėje.

21. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas 2015 m. birželio 9 d. prašymu buvo pateiktas derinti Švenčionių skyriui. Šiame projekte numatyta, kad žemės sklypui keičiama paskirtis (naudojimo būdas - rekreacinių miškų sklypai) į kitą paskirtį (naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos) vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsniu ir Tvarkymo planu. Miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalies (0,036 ha) naudmenų keitimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Už miško žemės naudmenų pakeitimą, projekto iniciatorius sutiko į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją. Švenčionių skyrius 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. 45SD-1747-(14.45.104.) pateikė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui pastabų. NŽT 2015 m. rugsėjo 11 d. žemės valdos projekto patikrinimo aktu Nr. TPA- 4042-(8.30.) buvo pritarta projekto teikimui tvirtinti. Švenčionių skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 45FPĮ-42-( 14.45.124.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) Švenčionių rajono savivaldybėje“ buvo patvirtintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas. Pažymi, kad Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 60535 „Apie piniginę kompensaciją už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis“ nustatyta, kad piniginės kompensacijos dydis yra 933,31 Eur. NŽT teigimu, Valstybinė miškų tarnyba neprieštaravo nurodyto miško žemės pavertimui kitomis naudmenomis. Švenčionių skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 45SK-716-(14.45.110.) „Dėl miško žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, pavertimo kitomis naudmenomis“ buvo nuspręsta paversti miškų ūkio paskirties žemės sklype Nr. 1 miško žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, kitomis naudmenomis (0,03 ha plote).

22. Atkreipia dėmesį, kad MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, todėl sprendžia, kad tie išimtiniai atvejai yra įvardijami ne tik MĮ 11 straipsnio 1 dalyje, bet ir kitose šio įstatymo nuostatose. NŽT teigia, kad MĮ 11 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai taikytini miškams, kuriems nenustatytas specialusis teisinis režimas, t. y. miškams, nesantiems saugomoje teritorijoje. Teisinis reguliavimas, leidžiantis miško žemę paversti kitomis naudmenomis žemės sklypuose, esančiuose saugomose teritorijose, nustatytas MĮ 11 straipsnio 3 dalyje. Mano, kad valstybiniuose parkuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose (toliau - saugomos teritorijos) galima miško žemę paversti kitomis naudmenomis tik MĮ 11 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, o šio straipsnio 1 dalis netaikytina. Pavyzdžiui, saugomose teritorijose esančiuose miškuose nėra galimybės formuoti atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijų, kurias galima formuoti miškuose, kurie nėra saugomoje teritorijoje, pagal MĮ 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kadangi tokios galimybės nenumato MĮ 11 straipsnio 3 dalis. Tokią išvadą leidžia daryti ir MĮ 11 straipsnio 3 dalies lingvistinis aiškinimas. MĮ 11 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra pateikiama nuoroda į MĮ 11 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktus. Tai reiškia, kad įstatymas numato, jog saugomose teritorijose esančiuose miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik šiais dviem MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais (MĮ 11 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktai) ir kitais MĮ 11 straipsnio 3 dalyje įvardytais atvejais.

23. Nurodo, kad MĮ 11 straipsnio 3 daliai analogiška nuostata yra įtvirtinta ir STĮ 31 straipsnio 8 dalyje. Taigi miško žemė, esanti miške, esančiame saugomoje teritorijoje, gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame straipsnyje išvardytais atvejais. STĮ nėra nurodyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, todėl, NŽT mano, kad šie atvejai negali būti taikomi žemės sklypams, esantiems saugomose teritorijose.

24. Pažymi, kad tiek MĮ, tiek STĮ leidžia valstybiniame parke paversti miško žemę kitomis naudmenomis, kai tai daroma reikmėms, susijusioms su šių saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja šių saugomų teritorijų nuostatams. Taigi šiuo atveju turi būti taikytinos tiek MĮ, tiek ir STĮ nuostatos. Atsižvelgiant į tai, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis saugomose teritorijose galimas tik tais atvejais, kurie nurodyti MĮ 11 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai STĮ 31 straipsnio 8 dalyje. Galiojantis Tvarkymo planas numato, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, yra urbanizuotos rekreacinės aplinkos intensyvaus pritaikymo stovyklaviečių pazonėje, todėl žemės sklypą pagal galiojantį teritorijų planavimo dokumentą (Tvarkymo planą) galima naudoti rekreacijai, ir tam, kad šį žemės sklypą (ar jo dalį) būtų galima naudoti rekreacijai, miškų ūkio paskirties žemė turi būti paversta kitomis naudmenomis. Šis teritorijų planavimo dokumentas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl NŽT privalo juo vadovautis. Skundžiami Įsakymas ir Sprendimas yra teisėti.

25. Tretieji suinteresuoti asmenys P. M. ir O. B. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą Prokuroro pareiškimą atmesti.

26. Nurodo, kad teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-418-556-2016 suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl miško žemės ploto pavertimo kitomis naudmenomis, kuris buvo ne saugomose teritorijose. Nagrinėjamu atveju, sprendžiama dėl miško pavertimo kitomis naudmenomis, kuris yra saugomoje teritorijoje - Labanoro regioninio (valstybinio) parko teritorijoje, t. y. II grupės rekreaciniame miške, kurio naudojimas rekreacijai numatytas Švenčionių r. savivaldybės teritorijos bendrame plane ir Labanoro regioninio parko tvarkymo plane. Tokios miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis nustatytas MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

27. Pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje iki šiol nėra pasisakyta dėl miško žemės, esančios saugomose teritorijose, galimybės paversti kitomis naudmenomis, t. y. dėl MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo ir aiškinimo. Kadangi teismas šioje byloje vadovavosi išimtinai tik administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016 suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis ir tai nulėmė teismo apsisprendimą tenkinti Prokuroro pareiškimą, tai pripažintina proceso pažeidimu, kuris turėjo esminės reikšmės neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

28. Akcentuoja, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal konstitucinę savo paskirtį ir prigimtį privalo taikyti ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, jeigu ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose ar teismo posėdžio metu pateikia motyvuotus teisinius argumentus dėl, jų manymu, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo, kurie reikšmingi ginčui teisingai išspręsti, teismas privalo dėl tokių argumentų pasisakyti. Jeigu teismas sprendime dėl šalių pateiktų argumentų visiškai nepasisako, tai toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepime išdėstytų argumentų nepasisakė, tik konstatavo, kad jie nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, teismas konstatavo, jog jų argumentai neva prieštarauja MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, tačiau jie savo argumentus grindžia MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymu ir aiškinimu. Taigi teismas savo sprendime konstatavo, kad MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas prieštarauja MĮ 11 straipsnio 1 daliai, tačiau tokiai savo išvadai pagrįsti teismas nenurodė absoliučiai jokių argumentų. Todėl teismo sprendimo šioje dalyje nesupranta.

29. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą Prokuroro pateikto reikalavimo ribose, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) privalomai turėjo nustatyti: 1) ar ginčo atveju taikytinos MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos ir jeigu netaikytinos, tai dėl kokių teisinių priežasčių, nes būtent ši teisės norma yra skundžiamų Įsakymo ir Sprendimo teisinis pagrindas; 2) kam apskritai skirta MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, leidžianti saugomose teritorijose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis, susijusiomis su jų naudojimu rekreacijai, jeigu MĮ 11 straipsnio 1 dalyje tokia galimybė nenumatyta. Mano, kad aptartų klausimų pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, neišnagrinėjo bylos iš esmės ta apimtimi, kuria turėjo išnagrinėti iškelto administracinio ginčo ribose, neatliko įrodymų vertinimo pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nepagrindė sprendimo pagal ABTĮ 86 straipsnio bei ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Toks teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Mano, kad tai esminis proceso pažeidimas, akivaizdžiai turėjęs įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

30. Nurodo, kad vertinant kilusio ginčo pobūdį, pripažintina, jog teismas proceso dalyvių pateiktus argumentus vertino formaliai ir neobjektyviai, iš esmės pasisakydamas tik dėl Prokuroro ir suinteresuoto asmens VMT atsiliepimuose ir teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių ir argumentų. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, tuo pažeidė proceso teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

31. Pareiškėjas Prokuroras atsiliepime į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Nurodo, kad sprendimas, kuriuo panaikinti ginčyti administraciniai aktai, yra priimtas ne tik konstatavus, jog nenustatyta miško pavertimo kitomis naudmenomis pagrindų, numatytų MĮ 11 straipsnio l dalyje, bet ir remiantis nedviprasmiškomis Aprašo 2 punkto nuostatomis. Apeliaciniuose skunduose (kaip ir atsiliepimuose į pareiškimą bei teismo posėdžio metu) nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys kritikuodami tai, kad sprendime analizuotas MĮ 11 straipsnio l dalies taikymas, visiškai nepasisakė dėl sprendimo pagrindimo nurodytomis Aprašo nuostatomis. Aprašas kaip tik ir buvo specialiai priimtas reglamentuoti miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, jame nėra išskiriami specialūs miško žemės, esančios saugomojoje teritorijoje, pavertimo atvejai, todėl įstatymo leidėjas kitokių miško pavertimo kitomis naudmenomis pagrindų dėl tam tikro teritorijos statuso (pavyzdžiui saugomos teritorijos) nenumatė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016.

33. Nesutinka su apeliantų pateikta pozicija dėl MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo galimybės šiuo konkrečiu atveju ir MĮ 11 straipsnio l dalies bei 3 dalies nuostatų santykio. Tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas išsamiai pasisakė dėl MĮ 11 straipsnio sandaros, konstrukcijos, turinio, l dalies bei 3 dalies santykio. Pažymi, kad priešingai nei teigia savo apeliaciniame skunde NŽT, iš MĮ 11 straipsnio l dalies fomuluolės negalima spręsti, jog yra ir kitų, o ne vien tik 11 straipsnio l dalyje įvardinti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, pagrindų. Ši norma sukonstruota taip, kad po žodžių „tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais“ yra dvitaškis, po kurio, kaip ir įprasta lietuvių kalboje, yra išvardijamas tam tikras sąrašas. Šiuo atveju tas sąrašas yra baigtinis išimtinių miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis sąrašas.

34. Tokiu būdu vertinant MĮ 11 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, Prokuroras sprendžia, kad MĮ 11 straipsnio l dalyje įvardijamas baigtinis sąrašas išimtinių atvejų, kuriems esant galimas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis (nepriklausomai nuo to, kur yra miško žemė, t. y. tiek saugomojoje teritorijoje, tiek ne). MĮ 11 straipsnio 2 dalyje įvardijami draudimai paversti miško žemę kitomis naudmenomis tam tikrų grupių miškuose (nepriklausomai nuo to, kur yra miško žemė, t. y. tiek saugomojoje teritorijoje, tiek ne), o MĮ 11 straipsnio 3 dalyje įvardijamos papildomos sąlygos, kurioms esant leidžiamas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis ir saugomojoje teritorijoje, t. y. miško pavertimas kitomis naudmenomis teritorijoje, turinčioje griežtesnį apsaugos statusą nei „paprastoje“ teritorijoje esantis miškas. Šios papildomos sąlygos yra įvardintos „reikmėmis, susijusiomis su...“ ir akivaizdžiai sietinos su saugomos teritorijos naudojimu. Taigi MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti išimtiniai miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai, o kitose šio straipsnio dalyse yra numatyti papildomi draudimai ir/ar apribojimai (sąlygos) paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negalimas, jeigu atvejis nors ir atitinka papildomą sąlygą, numatytą Mišką įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte, tačiau nepatenka nei į vieną MĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtinį atvejį ir/arba pažeidžia MĮ 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą.

35. Vertinant situaciją priešingai ir traktuojant, kad saugomose teritorijose, įvardintose MĮ 11 straipsnio 3 dalies l punkte, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis galimas vien tik vadovaujantis MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis ir jas atkartojančiomis STĮ 31 straipsnio 8 dalies nuostatomis, t. y. neatsižvelgiant ir nepaisant MĮ 11 straipsnio 1 dalies ir MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų, susidarytų situacija, kad saugomose teritorijose esančios miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis būtų lengviau įmanomas, liberalesnis. Atkreipia dėmesį, kad panaši situacija buvo susiklosčiusi su statybų teisinių santykių saugomose teritorijose esančioje miško žemėje reglamentavimu, kai nepaisant MĮ esančių imperatyvių draudimų statyti su miškų ūkio veikla nesusijusių statinių, teisė statyti buvo kildinama remiantis kai kuriomis STĮ nuostatomis. Teismų praktikoje galiausiai buvo įtvirtinta atitinkamų MĮ nuostatų viršenybė.

36. Akcentuoja, kad šioje byloje Prokuroras rėmėsi ne tik savo teisės aktų supratimu ir vertinimu, bet ir aplinkos ministerijos, t. y. institucijos, formuojančios valstybės aplinkos apsaugos politiką, taip pat ir konstituciškai ginamos vertybės - miškų apsaugos - poziciją, išdėstytą 2016 m. kovo 21 d. rašte Nr. (12-2)438-2079, kuriame nurodyta, kad MĮ 11 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos sąlygos, kada miško žemę galima paversti kitomis naudmenomis valstybiniuose parkuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose, atsižvelgiant į MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytus miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtinius atvejus. Todėl MĮ 11 straipsnio 3 dalis neišplečia MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtinių atvejų.

37. Dėl apeliacinių skundų argumentų, jog teismas nepakankamai argumentavo, kodėl atmetė atsakovo NŽT ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, pažymi, kad teismas pagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) ir LVAT praktika, kaip pastebėjo patys apeliantai, sprendime yra išdėstyta atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicija. Tai, kad sprendimas nepalankus apeliantams ir buvo priimtas nesivadovaujant apeliantų argumentais, sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo neįrodo.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VMT atsiliepime į apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti.

39. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas panaikinti byloje ginčijamus administracinius aktus priimtas vadovaujantis ne tik MĮ 11 straipsnio 1-2 dalies nuostatomis, bet ir Aprašo 2 punkto nuostatomis. Pažymi, kad miško žemė kitomis naudmenomis gali būti paverčiama tik Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytais išimtiniais atvejais (išimtiniai atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose). Tai yra baigtinis sąrašas išimtinių atvejų, kuriems esant galimas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka nustatyta 2011 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1131 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“. Šiuo nutarimu patvirtinto Aprašo 2 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, numatytais MĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Kitų pagrindų nėra nustatyta. Kadangi teisės aktuose nėra išskirti miško žemės, esančios saugomoje teritorijoje, pavertimo kitomis naudmenomis atvejai, kitokie miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis pagrindai nenumatyti. Todėl nesutinka su NŽT apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2016 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-418/556/2016.

40. Akcentuoja, kad MĮ 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyti draudimai paversti miško žemę kitomis naudmenomis tam tikrų grupių miškuose. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo“ ginčo sklype esantis miško žemės plotas yra priskirtas IIB miškų grupei (specialios paskirties rekreaciniai miškai) valstybinių parkų rekreacinių zonų miškams, todėl, vadovaujantis MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis II grupės rekreaciniuose miškuose. Taigi MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyti draudimai taikomi ir norint paversti miško žemę kitomis naudmenomis MĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytose saugomose teritorijose (tame tarpe ir IIB rekreacinių miškų grupės miškams, patenkantiems į valstybinio parko teritoriją). Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negalimas, jeigu atvejis nors ir atitinka papildomą sąlygą, numatytą MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte, tačiau nepriskiriamas nei vienam MĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatytam išimtiniam atvejui ir/arba pažeidžiamas MĮ 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, teismo prašė panaikinti NŽT Švenčionių skyriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 45FPĮ-42- (14.45.124) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini)Švenčionių rajono savivaldybėje“ 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 45SK-716(14.45.110) „Dėl miško žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, pavertimo kitomis naudmenomis“.

42. Įsakymu NŽT Švenčionių skyrius patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą Sklypo Projektą, kurio tikslas Sklype esančios miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitą paskirtį (naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos), kai kitomis naudmenomis paverčiamas miško žemės plotas bus išregistruotas iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro. Sprendimu, vadovaudamasis MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Sklype esančią 0,03 ha ploto miško žemę pavertė kitomis naudmenomis. Šio Sprendimo pagrindu R. M. prašė VMT išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 0,03 ha miško žemės plotą Sklype.

43. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Tarnybos Įsakymas ir Sprendimas, kuriais Sklype esantis miškas paverstas kitomis naudmenomis nesant nei vieno MĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto išimtinio atvejo, yra neteisėti, todėl juos panaikino.

44. Tretieji suinteresuoti asmenys P. M. ir O. B. M., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatliko įrodymų vertinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nepagrindė sprendimo pagal ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepasisakė dėl jų atsiliepime nurodytų argumentų, neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepasisakė dėl MĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo ir aiškinimo, nepagrįstai vadovavosi LVAT administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016 suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl MĮ 11 straipsnio 1 ir 3 dalių santykio, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

45. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

47. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

48. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais:

1) valstybei svarbiems projektams įgyvendinti;

2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti;

3) visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti;

4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas;

5) krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti;

6) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje;

7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą;

8) gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, administracijos direktorius, išskyrus Neringos savivaldybę;

9) teisėtai pastatyto gyvenamojo namo arba gyvenamojo namo kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti. MĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jei tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir biosferos poligonų nuostatams.

Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtintame Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos apraše, kurio 2 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, numatytais Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Taigi MĮ išimtinumo principas, ypač atsižvelgiant į miško, kaip ypatingą reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, svarbą, reiškia, kad vertybė yra miško išsaugojimas ir miškų plotų gausinimas, o ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis.

49. MĮ 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti atvejai, kuomet paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama, ir vienas iš jų yra nustatytas 4 punkte, t. y. paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 8 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar atitinkamų teritorijų formavimas numatytas bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose arba šių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose. Šiame punkte nustatyti draudimai ir apribojimai netaikomi miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis šio straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose nustatytais atvejais. Ginčo sklype esantis miško žemės plotas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. 411 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo“, yra priskirtas IIB miškų grupei (specialios paskirties rekreaciniai miškai) valstybinių parkų rekreacinių zonų miškams. MĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyti draudimai taikomi ir norint paversti miško žemę kitomis naudmenomis Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytose saugomose teritorijose (tame tarpe ir IIB rekreacinių miškų grupės miškams, patenkantiems į valstybinio parko teritoriją).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-418-556/2016 suformuotu MĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinimu, t. y., kad jame numatyti išimtiniai atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, ir šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, tai reiškia, kad nesant bent vienos iš aplinkybių, nurodytų MĮ 11 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose, procedūra, Vyriausybės nustatyta tvarka, dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis nėra galima apskritai. Teisiškai reikšmingas momentas, siekiant miško žemę pakeisti kitomis naudmenomis - MĮ 11 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose įvardytų (bent vienos) aplinkybių nustatymas.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad MĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė, formuojant rekreacines teritorijas, miško žemę paversti kitomis naudmenomis, tačiau žemės pavertimas kitomis naudmenomis formuojant rekreacines teritorijas, nėra numatytas MĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Švenčionių skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr. 45FPĮ-42-(14.45.124.) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) Švenčionių rajono savivaldybėje“, kuriuo buvo patvirtintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas - Sklype esančios miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitą paskirtį (naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos), ir Tarnybos Švenčionių skyriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. 45SK-716(14.45.110) „Dėl miško žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajono savivaldybėje, pavertimo kitomis naudmenomis“ yra neteisėti, todėl pagrįstai juos panaikino. Skundžiamų aktų priėmimo metu ginčo sklype negalėjo būti sprendžiamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimas, kadangi, kaip jau minėta, tokios galimybės nenumato MĮ 11 straipsnio 1 dalis, t. y. sklypo naudojimo būdas (rekreacinės teritorijos) nepatenka į MĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą baigtinį išimtinių atvejų, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, sąrašą. Be to, ginčo sklype esantis miško žemės plotas yra priskirtas IIB miškų grupei, todėl jam taikomas MĮ 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas draudimas paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Atsižvelgiant į tai, kiti apeliantų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, susiję su MĮ 11 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatų aiškinimu, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau nagrinėjamoje byloje ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių nėra, byloje iš esmės keliamas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas. Tačiau atsakydama į apeliantų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Apeliantai apeliaciniuose skunduose aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog apeliantų netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus, remiantis juose išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. M. ir O. B. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė