TA-858-53-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. TA858-53/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01389-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 61.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (t. I, b. l. 1-3), patikslintu skundu (t. I, b. l. 32-35) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (9.8) I-3418; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (4.4) 3-19357; 3) įpareigoti VSDFV išnagrinėti iš esmės 2011 m. balandžio 19 d. gautus skundą, reg. Nr. GP-602 ir pareiškimus reg. Nr. GP-603, Nr. GP-604, Nr. GP-605, 2011 m. balandžio 22 d. gautą skundą, reg. Nr. GP-630, 2011 m. gegužės 5 d. gautą skundą – pareiškimą, reg. Nr. GP-708 ir priimti pagal juos konkrečius sprendimus; 4) įpareigoti VSDFV priimti konkrečius sprendimus dėl dviejų pareiškimų, įteiktų VSDFV Vilniaus skyriui 2011 m. kovo 3 d., dviejų pareiškimų, įteiktų VSDFV Vilniaus skyriui 2011 m. kovo 9 d., bei pateikti tikslią, teisingą informaciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu (t. II, b. l. 66-70) pareiškėjo K. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos kitos sudėties teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pareiškėjas termino praleidimo priežastis grindžia tuo, kad sprendimo kopiją jis gavo tik 2012 m. kovo 26 d. Pareiškėjas paaiškina, kad jis sprendimo priėmimo dieną, taip pat bylos nagrinėjimo dieną buvo nedarbingas ir jo nedarbingumas baigėsi 2012 m. balandžio 11 d. Pareiškėjo vertinimu, terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo paskutinės nedarbingumo dienos. Remiantis tuo, kad pagal teismo sprendime nurodytą terminą jis laikomas praleistu, prašo jį atnaujinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad būdamas nedarbingas jis negalėjo parengti apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Prašymo netenkinti, termino apeliaciniam skundui paduoti neatnaujinti.

Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalimi, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris buvo priimtas 2012 m. kovo 19 d. (t. II, b. l. 66-70), todėl apeliacinis skundas dėl šio teismo sprendimo panaikinimo turėjo būti pateiktas iki 2012 m. balandžio 2 d. Tuo tarpu pareiškėjas apeliacinį skundą teismui pateikė 2012 m. balandžio 25 d. Ginčo byloje dėl to, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas, nėra. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar pareiškėjo K. S. pateikti argumentai dėl apeliacinio skundo padavimo termino, yra pagrįsti.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, Nr. AS6-247/2006, Nr. AS6-208/2006). Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti terminą turi būti nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas apeliacinis skundas (ABTĮ 34 str. 2 d., 133 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis grindžia tuo, kad pirmosios instancijos sprendimo nuorašą gavo tik 2012 m. kovo 26 d. Be to, pareiškėjas paaiškina, kad jis sprendimo priėmimo dieną, taip pat bylos nagrinėjimo dieną 2012 m. kovo 8 d. buvo nedarbingas ir jo nedarbingumas baigėsi 2012 m. balandžio 11 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis, pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. priimtas sprendimas (t. II, b. l. 66-70) pareiškėjui buvo išsiųstas 2012 m. kovo 20 d. (t. II, b. l. 71), t. y. nepažeidus ABTĮ 93 straipsnio reikalavimų. Tai, kad pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo 2012 m. kovo 26 d., nepatvirtina bylos duomenys ir šios aplinkybės pareiškėjas išsamiau nepaaiškina ir nepateikia ją patvirtinančių įrodymų. Be to, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo 2012 m. kovo 26 d., sprendimo nuorašas pareiškėją pasiekė terminui pateikti apeliacinį skundą dar nepasibaigus, todėl pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę laiku įgyvendinti teisę apskųsti priimtą teismo procesinį sprendimą.

Kita vertus, pažymėtina, kad byloje yra pateikti pranešimai apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. buvo nedarbingas. Teisėjų kolegija pareiškėjo teiginį, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo paskutinės nedarbingumo dienos, atmeta kaip nepagrįstą, kadangi, kaip buvo minėta, įstatymai expressis verbis numato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 127 str. 1 d.). Pareiškėjo nurodomos priežastys, susijusios su jo nedarbingumu, gali būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo.

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4- 151/2007, 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-269/2007) yra ne kartą nurodęs, kad vertinant ligą kaip termino skundui paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tuomet, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos. Tokiu atveju būtina įvertinti, kiek liga galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba liga ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, ji gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Taigi pats savaime asmens nedarbingumas negali būti laikomas priežastimi, kuria remiantis gali būti atnaujintas praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių buvo nustatytas asmens nedarbingumas. Be to, sprendžiant klausimą, ar asmens liga gali būti pripažinta svarbia priežastimi ABTĮ 127 straipsnio 2 dalies prasme, būtina įvertinti, kiek ji galėjo padaryti įtakos sergančio asmens fizinėms galimybėms įstatymo nustatytu laiku paduoti skundą.

Pažymėtina, kad byloje yra pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų apie pareiškėjo sveikatos būklę (t. II, b. l. 45), kurioje nurodoma, kad pareiškėjui yra diagnozuota arterinė hipertenzija, kardiopatija, etc. Pažymima, kad pareiškėjui sveikata pablogėjo staiga, po patirto streso, prasidėjo galvos skausmai, svaigimas. Daugiau byloje nėra pateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jų kartu su prašymu dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo nepateikė ir pareiškėjas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad liga, dėl kurios pareiškėjas buvo nedarbingas, objektyviai sukliudė jam pasinaudoti teise į teisminę gynybą (t. y. liga buvo tokio pobūdžio, kad apribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu arba kreiptis į atstovą su teisminės gynybos prašymu). Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų nedarbingumo pažymėjimų, pareiškėjo nedarbingumas baigėsi 2012 m. balandžio 11 d., o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo buvo pateiktas tik 2012 m. balandžio 25 d.

Atsižvelgdama į minėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą realizuoti per įstatymo nustatytą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog terminas skundui paduoti turėtų būti atnaujintas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl prašymas atnaujinti terminą netenkintinas, o apeliacinį skundą atsisakytina priimti ir skundas grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. S. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo padavimo terminą netenkinti.

Atsisakyti priimti pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą ir jį kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė