2020-03-10 Nr. BB-1377-1-01-1-57175-2017-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-895/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57175-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2;

1.2.3.1.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžiu T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį vieneriems metams dviem mėnesiams, 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. (pavardė pakeista į K.) ‒ šešiems mėnesiams, 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S.) – trejiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, jam paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu T. A. paskirta ir iš dalies neatlikta bausme, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį iš dalies atlikta bausmė. T. A. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš nuteistojo T. A. civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1000,77 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuria T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M.), pakeista:

T. A. nusikalstami veiksmai iš BK 140 straipsnio 1 dalies (dėl M. M.) perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S.) paskirtas bausmes ir pagal Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį paskirtą ir iš dalies neatliktą bausmę subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė jam paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti M. M.: jis 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini) esančio buto kambaryje, tyčia penkis kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam M. M. į kaklą, dešinę ranką ir mentį, dėl to jam padarė durtines-pjautines žaizdas kaklo, dešinio žasto nugariniame paviršiuje ir dešinėje mentyje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. nukentėjusiajam M. M. pradėjus dejuoti, o J. S. įjungus šviesą ir pasakius baigti nusikalstamus veiksmus.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S.), o pagal BK 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nuteistojo T. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo tik pagal kilusias pasekmes, t. y. kaip nežymų M. M. sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, intensyvūs, sąmoningi ir tikslingi nuteistojo T. A. veiksmai, kurie kildinami iš apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo iškreiptų emocijų, atlikti būtent nakties metu bei nukentėjusiajam M. M. gulint lovoje, peiliu suduodant penkis smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, t. y. kaklą, krūtinę, ranką, ir padarant penkias durtines-pjautines žaizdas, akivaizdžiai patvirtina, jog nuteistasis siekė nužudyti nukentėjusįjį, o ne pagąsdinti; savo pavojingus veiksmus nutraukė tik dėl to, kad liudytoja J. S., išgirdusi nukentėjusiojo dejavimą, iš karto kambaryje uždegė šviesą ir suskubo kviesti pagalbos, t. y. dėl ne nuo paties nuteistojo priklausančių aplinkybių. Dėl to šis teismas padarė išvadą, kad nuteistasis T. A., nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą (naudodamas pavojingą gyvybei įrankį – peilį, kuriuo dūrė net penkis kartus) ir pobūdį (gyvybiškai svarbių organų – kaklo, krūtinės žalojimas), bet ir siekė padarinių (veikė tiesiogine tyčia), t. y. nukentėjusiojo M. M. mirties, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pavojingo kėsinimosi nutrūkimo priežastis buvo tiek paties nukentėjusiojo veiksmai (dejavimas iš skausmo), tiek liudytojos J. S. veiksmai. Nors šioje byloje nėra nustatytas aiškus šio nusikaltimo padarymo motyvas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis pasikėsino nužudyti M. M. dėl ankstesnių tarpusavio konfliktų, kurie kildavo dėl liudytojos J. S..

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašęs nuteistojo T. A. veiksmus, neteisingai įvardijo nuteistojo tyčios rūšį, t. y. kaip tiesioginę neapibrėžtą tyčią, ir pažymėjo, kad BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė, baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas, nes nenustatytos tyčios rūšys išeina už įstatymu įtvirtinto reglamentavimo ribų.

5. Atsižvelgdama į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo T. A. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam naują bausmę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis T. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (turėtų būti ‒ BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį) ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie apribojo jo galimybes tinkamai gintis ir nulėmė apeliacinės instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalys, 301 straipsnis, 305 straipsnio 2 dalis, 369 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė ir šališkai įvertino įrodymus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismo praktikos šios kategorijos bylose, nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai) principu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, dėl to buvo suvaržytos jo įstatymų garantuotos teisės.

6.2. Ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras, rinkdami įrodymus, neatliko visų būtinų veiksmų šioje byloje. Ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai, neobjektyviai, jo veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių aplinkybių, nesivadovauta baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika. Ikiteisminio tyrimo metu visi duomenys buvo renkami tendencingai, jo nenaudai, bandant pagrįsti neteisingą veikos kvalifikavimą. Ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinamajame akte padarytos klaidos buvo ištaisytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai su tuo nesutiko.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir įvertinti juos, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis), o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus, kaip tai nustato BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas. Apeliacinės instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu ir prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek jų visuma. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais ir prieštaringais faktais, tik savo ir prokuroro nuomone bei nepašalintomis abejonėmis, nepaisydamas to, kad kai kurios prielaidos nepatvirtina jo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nebuvo patikrinti liečiamumo, teisėtumo ir pakankamumo aspektais, jie buvo vertinami atsietai vienas nuo kito. Apeliacinės instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus jį kaltinantiems ir teisinantiems duomenų šaltiniams, buvo nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiškas tik jį teisinantiems ir nepagrįstai nuolankus jį kaltinantiems duomenims. Šis teismas įrodymų tyrimą atliko vienpusiškai, paviršutiniškai.

6.5. Jis nuo pirmosios apklausos niekada nekeitė parodymų, visada laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kad nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nepadarė, nukentėjusįjį sužalojo, neturėdamas tikslo jį nužudyti. Tai patvirtina ir kiti įrodymų šaltiniai – jo parodymai, byloje apklausti kiti asmenys, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, medikų išvados. Apeliacinės instancijos teismas jo parodymus ignoravo, jų neanalizavo ir nepatikrino BPK nustatytomis priemonėmis. Šioje byloje neginčytinai įrodyta tik tai (su kuo jis ir sutinka), kad jo veiksmai buvo nesunkiai sužaloti asmenį, tačiau vien šis faktas negali būti traktuojamas kaip BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas, juolab ir pats nukentėjusysis parodė, kad jis nesikėsino jo nužudyti. Į tai apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nepagrįstai prioritetą suteikė kitiems duomenims.

6.6. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nužudymas – tai nusikalstama veika, kurią kaltininkas įvykdo savo valia, kai jis nužudo kitą žmogų. Nužudymas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia ir numato savo veiksmus. Nagrinėjamu atveju nebuvo nužudytas nė vienas žmogus, todėl jam ir negali būti inkriminuotas minėtas BK straipsnis. Daryti išvadą, kad jis pasikėsino nužudyti ar nužudė, galima tik pripažinus, kad jis nužudė žmogų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti.

6.7. Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl, norint nuteisti asmenį, ji turi būti įrodyta. Baudžiamosios teisės moksle įtvirtinta taisyklė, kad veikos, padarytos esant kitoms psichinio santykio su veika ir kilusiais padariniais formoms, neatitinkančioms tyčinės bei neatsargios kaltės požymių, negali būti pripažįstamos padarytomis kaltai ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Jis nesikėsino nužudyti M. M., byloje tai patvirtinančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų nėra.

6.8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė objektyviųjų ir subjektyviųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių buvimo jo veiksmuose.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. A. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kasatoriaus veiksmus dėl M. M. sužalojimo 2017 m. lapkričio 3 d. pagrįstai perkvalifikavo iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.

7.2. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir neprieštaringos. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

7.3. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Įrodymai, kuriais grindžiamos apeliacinės instancijos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

7.4. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes dėl pasikėsinimo nužudyti M. M., apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus ir išvadas dėl kasatoriaus kaltės pasikėsinus nužudyti nukentėjusįjį pagrindė paties nuteistojo T. A., nukentėjusiųjų M. M., J. S. parodymų visuma, taip pat specialisto išvadomis, kuriose konstatuoti nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai, jų kiekis, sužalojimų lokalizacija, pobūdis, bei eksperto V. V. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismo išvados pagrįstos prielaidomis.

7.5. Byloje nustatyta, kad T. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nakties metu lovoje gulinčiam M. M. smogė peiliu penkis kartus į gyvybei svarbias vietas – kaklą, dešinę ranką ir mentį, dėl to nukentėjusiajam padarė durtines-pjautines žaizdas. Tai patvirtino ir nukentėjusysis, nurodydamas, kad kambaryje buvo tamsu, todėl nesuprato, kas vyksta, nesipriešino, nes buvo ištiktas šoko. Tuo metu J. S. šoko iš lovos ir, įjungusi šviesą, pamatė jį (nukentėjusįjį) visą kruviną, o T. A., kuris stovėjo su peiliu tarpduryje, sušuko „ką jis čia daro“. J. S. paėmus telefoną, T. A. ją sugriebė už plaukų, prikišęs peilį prie gerklės liepė nekviesti policijos. Nukentėjusioji J. S. M. M. nurodytas aplinkybes patvirtino ir papildomai nurodė, kad, gražiai paprašius patraukti peilį, T. A. po kelių minučių jį atitraukė, o ji tuo metu surinko skubiosios pagalbos tarnybų telefono numerį 112.

7.6. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio rezultato kaltininkas siekė.

7.7. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

7.8. Apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo T. A. veiksmai, kurie buvo intensyvūs, sąmoningi ir tikslingi, atlikti iš pasalų tamsiame kambaryje tyliai priėjus, nakties metu, nukentėjusiajam gulint lovoje, peiliu suduodant penkis smūgius į gyvybei svarbias vietas – kaklą, krūtinę, patvirtina, kad kasatorius siekė nužudyti M. M., o ne pagąsdinti. Kasatorius, nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, suvokė savo veiksmų esmę ir, turėdamas pakankamos gyvenimiškos patirties, kelis kartus durdamas peiliu į gyvybei svarbias vietas, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, bet ir siekė padarinių, t. y. M. M. mirties.

7.9. Taip pat reikia atsižvelgti ir į ankstesnius nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nes tai jau ne pirmas tarp jų kilęs konfliktas dėl J. S.. Pirmojo konflikto metu 2017 m. vasario 8 d. T. A. taip pat pavojingu įrankiu – plaktuku – trenkė M. M. į galvą, dėl to šis prarado sąmonę ir jam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, vėliau, tęsiantis konfliktui, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors įvykio metu tiesioginio konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo, tačiau pagal aplinkybes matyti, kad T. A. nepatiko, jog M. M. tą pačią dieną smurtavo prieš J. S..

7.10. Byloje nustatyti ir įvertinti duomenys leidžia teigti, kad kasatorius savo pavojingus veiksmus nutraukė tik dėl to, kad nukentėjusysis pradėjo dejuoti, o J. S., išgirdusi M. M. dejavimą, iš karto kambaryje uždegė šviesą, riktelėjo „ką tu darai“ bei suskubo kviesti pagalbos, dėl to nuteistasis išsigando ir atsitraukė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. A. savo sumanymo nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo T. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Dėl to nuteistojo T. A. kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį įrodyti, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė šis teismas savo nuosprendyje, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais, ir nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį

10. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė įrodymų ir neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principą ir jo teisę į gynybą, o tai nulėmė netinkamą jo tyčios turinio nustatymą – tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Dėl to, kasatoriaus manymu, jo padaryta nusikalstama veika nepagrįstai buvo perkvalifikuota iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.

11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

12. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

13. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

14. Byloje nagrinėjamu atveju kaltininko tyčios rūšies nustatymas svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių.

15. BK 129 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos – nužudymo ‒ sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018).

16. Asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-12-942/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

17. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad T. A. 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto kambaryje tyčia penkis kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam M. M. į kaklą, dešinę ranką ir mentį, dėl to jam padarė durtines-pjautines žaizdas kaklo, dešinio žasto nugariniame paviršiuje ir dešinėje mentyje; nukentėjusiajam sudejavus, J. S. įjungė šviesą ir, pamačiusi T. A. su peiliu rankoje, paprašė jo nusiraminti. Tačiau, spręsdami dėl T. A. tyčios (ne)apibrėžtumo jam panaudojant prieš M. M. fizinį smurtą, teismai padarė priešingas išvadas.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. A. nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir kryptingumą, priemonių žalojant nukentėjusįjį panaudojimą, padarytų sužalojimų vietas ir pobūdį, grasinimų ir pasipriešinimo veiksmų nebuvimą, konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad T. A. veikė esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti nukentėjusiojo M. M. gyvybę. Teismas, pripažindamas, kad T. A., suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajam, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jį tenkino bet kokios pasekmės, jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal atsiradusius nusikalstamus padarinius – nukentėjusiajam sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis).

19. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir iš esmės nenustatęs jokių naujų aplinkybių byloje, padarė priešingą išvadą dėl nuteistojo T. A. tyčios kryptingumo. Šis teismas sprendė, kad T. A. veikė tiesiogine tyčia, t. y. siekė nužudyti, o ne pagąsdinti nukentėjusįjį, tačiau nusikalstamo ketinimo nerealizavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios (nukentėjusiajam pradėjus dejuoti, o J. S. įjungus šviesą ir pasakius baigti nusikalstamus veiksmus). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nuteistojo T. A. nusikalstamus veiksmus iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip pasikėsinimą nužudyti nukentėjusįjį.

20. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas dėl T. A. tyčios kryptingumo, bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir logiškas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keičiama, t. y. kodėl šio teismo išvada dėl T. A. tiesioginės neapibrėžtos tyčios panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, nuosprendžio turinys atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus. Kasatoriaus teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo, teisės į gynybą pažeidimus ir rėmimąsi prielaidomis iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir skundžiamo nuosprendžio turiniui.

21. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visas T. A. kaltės turiniui nustatyti reikšmingas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. T. A. veiksmų pobūdį ir intensyvumą, panaudoto įrankio pavojingumą (pavojingu gyvybei įrankiu – peiliu penkis kartus smogė nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias jo kūno vietas – kaklą, krūtinę, ranką), veiksmų aplinkybes (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smogė nakties metu tamsoje lovoje gulinčiam nukentėjusiajam), nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą, jų pobūdį, lokalizaciją ir skaičių (nukentėjusiajam nustatytos penkios ne paviršinio (įbrėžtinio) pobūdžio, o durtinės-pjautinės nuo 0,3 cm iki 1,5 cm gylio žaizdos kakle, viršutinėje galūnėje (rankoje), krūtinėje, t. y. gyvybiškai pavojingose vietose, nes, pažeidus šiose vietose giliau esančias kraujagysles (kakle – miego arteriją ir venas) ar vidaus organus (nugaroje – plautį), dėl nukraujavimo nukentėjusiajam galėjo išsivystyti su gyvybe nesuderinamos organizmo būsenos), pavojingo kėsinimosi nutrūkimo priežastį (liudytoja J. S., išgirdusi nukentėjusiojo dejavimą, iš karto kambaryje uždegė šviesą bei, sušukusi „ką tu darai“, suskubo kviesti pagalbos, dėl to nuteistasis išsigando ir atsitraukė, t. y. savo sumanymo nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių). Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamame nuosprendyje padaryta motyvuota išvada, kad, atsižvelgus į visas šias minėtas aplinkybes, T. A., suvokdamas savo veiksmų esmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, bet ir siekė ne kokių nors neapibrėžtų, o konkrečių padarinių ‒ nukentėjusiojo M. M. mirties, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį. Tai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius, todėl vertinti jo padarytą pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tik pagal atsiradusias pasekmes, t. y. nukentėjusiajam sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

22. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad T. A. neturėjo tiesioginės tyčios atimti nukentėjusiojo M. M. gyvybės, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nepagrįstai sureikšmino ir suabsoliutino tokias aplinkybes kaip: T. A. prieš smurtaudamas neišsakė jokių grasinimų, pavojaus nukentėjusiojo gyvybei iškilę nebuvo, stambios kraujagyslės pažeistos nebuvo, padaryti sužalojimai negilūs, paviršiniai, todėl nebuvo naudota didelė fizinė jėga, nukentėjusysis T. A. nesipriešino, jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų prieš T.

A. neatliko ir J. S.. Minėta, kad sprendžiant dėl kaltininko tyčios kryptingumo reikia įvertinti visas įvykio aplinkybes, negali būti pasirinktinai išskiriamos ir sureikšminamos tik kai kurios iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3-689/2018). Vien tai, kad nuteistasis neišsakė grasinimų nukentėjusiajam ar kad nukentėjusysis aktyviai nesipriešino nuteistajam ir pan., nagrinėjamu atveju savaime dar nereiškia, jog nuteistąjį tenkino bet kokios jo veiksmų pasekmės, būtina įvertinti bylos aplinkybių visumą; tai, kaip minėta, šioje byloje tinkamai, laikydamasis BPK įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, padarė apeliacinės instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas visų kitų bylos aplinkybių kontekste neįvertino, kad nors ir nuteistojo T. A. smūgiai peiliu į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas nesukėlė negrįžtamų padarinių, tačiau, be kita ko, atsižvelgiant ir į specialisto išvadą, ir į eksperto paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, tokie T. A. veiksmai vertintini kaip pavojingi gyvybei, galėję sukelti sunkių padarinių – nukentėjusiojo gyvybės atėmimą; kad pats nukentėjusysis parodė, jog nesipriešino nuteistajam, nes, pajutus skausmą ir šilumą gerklėje, jį ištiko šokas, kambaryje buvo tamsu, nesuprato, kas vyksta, J.

S. įjungus šviesą, sušukus „ką tu darai“ ir paėmus telefoną kviesti pagalbos, nuteistasis ją sugriebė už plaukų, peilį laikė jai prie gerklės ir prašė nekviesti policijos, tik jai gražiai paprašius, jis leido jai iškviesti pagalbą, taip pat neįvertino ir nuteistąjį su nukentėjusiuoju siejusių ankstesnių konfliktinių santykių, kurie kildavo dėl J. S., T. A. ir anksčiau buvo sužalojęs nukentėjusįjį dėl to, jog nukentėjusysis pavydi J. S. bendravimo su nuteistuoju (T. A. plaktuku sudavė M. M. į galvą, po to jį pastūmė, dėl to M.

M. nukrito nuo laiptų).

23. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 1 dalis ‒ nuteistojo T. A. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Audronė Kartanienė

Armanas Abramavičius