2016-12-13 Nr. AB-23862-3-62-3-01027-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2041-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01027-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–7), kurį patikslino (b. l. 26), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. buvo pervestas iš 2 būrio gyvenamosios patalpos į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuri neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų, t. y. ant lubų buvo pelėsis, sienų dažai atsilupę, grindų dažai nusitrynę, todėl nebuvo galimybės jas šluoti ar plauti. Pažymėjo, jog kreipėsi į 2 būrio viršininkę dėl neperkėlimo į paminėtą būrį, tačiau jo prašymų nepatenkino, o tyčia jį patalpino ir laikė nehigieniškomis sąlygomis. Akcentavo, jog 2015 m. kovo 30 d. kreipėsi į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė paminėtus pažeidimus, todėl Marijampolės pataisos namai buvo įpareigoti iki 2015 m. liepos 27 d. pašalinti nustatytus pažeidimus. Teigė, jog nuo 2015 m. gegužės 18 d. 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo pradėtas remontas, todėl laikinai (nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 22 d.) jis buvo perkeltas gyventi į 5 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuri taip pat neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Nurodė, jog jam būnant 7 būryje buvo atimta galimybė pasinaudoti dušu, kadangi grafikų laikai, t. y. dušinės grafiko laikas ir sportinių užsiėmimų laikas, sutapo, todėl galėjo apsiprausti tik prie kriauklės ir tik su šaltu vandeniu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) teko gyventi kančioje, o į prašymus, nusiskundimus nebuvo reaguojama. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 32–34) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą pagal pareiškėjo skundą nuteistųjų būryje Nr. 7 ir nustatė, kad 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ant sienų ir lubų yra pelėsio požymių, patalpos paprastasis remontas neatliekamas pagal poreikį, bei nurodė įstaigai pašalinti nustatytus pažeidimus per tris mėnesius. Akcentavo, jog pažeidimai buvo pašalinti nedelsiant, nors trumpalaikis pelėsio požymių buvimas ar neperdažytos patalpos sienos, grindys nesukelia pavojaus sveikatai, nes priešingu atveju Marijampolės visuomenės sveikatos centras būtų pareikalavęs pašalinti trūkumus nedelsiant. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis patyrė, kokiais faktais prašoma žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, jog pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 54–59) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 1 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais – Marijampolės pataisos namų, pareiškėją kalinant šių pataisos namų 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kur nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, t. y. ant lubų buvo pelėsis, sienų, grindų dažai atsilupę.

Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-95/2009.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra nuteistasis, Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-108 paskirtas nuo 2015 m. kovo 23 d. bausmę atlikti 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas 2015 m. kovo 23 d. prašymais, reg. Nr. 49/07-403(65), Nr. 19/07-402 ir Nr. 19/07-404, kreipėsi į pataisos įstaigą, kuriais prašė neperkelti jo į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą bei kad būtų patalpintas į kameros tipo patalpas (pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d.), kadangi paminėta gyvenamoji patalpa neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Marijampolės pataisos namai 2015 m. balandžio 2 d. atsakyme Nr. 09/07-353 nurodė, kad pareiškėjas pervestas į 7 būrį, siekiant išvengti galimų naujų konfliktų ar galimo poveikio nukentėjusiajam ar liudytojams baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjui pareikšti įtarimai. Taip pat pažymėjo, kad nėra jokių svarbių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų galima taikyti Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį, t. y. nuteistojo prašymu laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų patalpinant į kamerų tipo patalpas. Marijampolės pataisos namai 2015 m. balandžio 13 d. pateiktame atsakyme Nr. 20/07-381 į pareiškėjo prašymą, reg. Nr. 49/07-403(65), nurodė, jog pataisos įstaigoje yra laikomasi visų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, be to, pataisos namuose nuteistųjų gyvenimo sąlygos yra sistemingai tikrinamos Marijampolės visuomenės sveikatos centro. Pareiškėjas Marijampolės pataisos namų 2015 m. balandžio 2 d. atsakymą Nr. 09/07-353 ir 2015 m. balandžio 13 d. atsakymą Nr. 20/07-381 Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-2163 ir 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 2S-2237 nenustatė, kad Marijampolės pataisos namų administracija būtų pažeidusi teisės aktus, ir priimtus sprendimus paliko galioti.

Teismas nurodė, kad paminėtų aktų pareiškėjas teismui neskundė, todėl pareiškėjo perkėlimo iš 2 būrio gyvenamosios patalpos į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių. Teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti nurodytų aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, o esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra tam tikros valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau paminėtą teisinį reglamentavimą, neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde bei bylos nagrinėjimo metu akcentavo, jog pataisos įstaigos 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ant lubų buvo pelėsis, sienų dažai atsilupę, grindų danga nelygi, dažai nusitrynę, todėl nebuvo galimybės grindis šluoti ar plauti, ir šie pažeidimai buvo fiksuoti kompetentingos institucijos. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. birželio 19 d.) (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 1, 2, 3 punktais, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 56, 62 punktais.

Remdamasis atsakovo pateiktu Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 28 d. patikrinimo aktu Nr. PT-122, nustatė, kad Marijampolės pataisos namuose pagal pareiškėjo gautą ir užregistruotą 2015 m. balandžio 23 d. skundą buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo tikrinta 7 būrio 5 gyvenamoji patalpa. Šiame akte buvo konstatuota, jog laikomiems asmenims nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. pažeidimas), ant sienų ir lubų buvo pelėsių požymių (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas), patalpų paprastasis remontas neatliekamas pagal poreikį (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas), ir šiuo patikrinimo aktu atsakovui, t. y.

Marijampolės pataisos namams, buvo nustatytas terminas pažeidimams pašalinti. Teismas pažymėjo ir tai, kad paminėtas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjo pateikti į bylą Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 5D-814 ir 2015 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 5D-956, adresuoti pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įvardytų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatavo, jog buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamai įrengtose gyvenamosiose patalpose.

Teismas pažymėjo ir tai, kad į bylą pateiktas atsakovo 2015 m. birželio 17 d. avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas Nr. 14/07-2439 patvirtina, jog nustatyti Marijampolės visuomenės sveikatos centro paminėtu patikrinimo aktu pataisos įstaigos pažeidimai nedelsiant buvo pašalinti. Nors pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo laikomas 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kur buvo pelėsis ant lubų, sienų dažai atsilupę, grindų dažai nusitrynę, tačiau byloje nebuvo jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad paminėta gyvenamoji patalpa, t. y. 5 būrio 5 gyvenamoji patalpa, neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog jam atliekant bausmę 7 būryje buvo atimta galimybė pasinaudoti dušu, kadangi Dušinės darbo grafiko laikas ir Sportinių užsiėmimų grafiko laikas sutapo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu. Remdamasis Dušinės darbo grafiku, patvirtintu Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu, nustatė, kad 7 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu sekmadieniais nuo 14.00 val. iki 16.30 val.; remdamasis Sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne, grafiku, patvirtintu Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. vasario 7 d. įsakymu, nustatė, jog 7 būrio nuteistieji gali sportuoti sekmadieniais nuo 15.15 val. iki 17.00 val. Pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę ir grafike numatytu laiku būrių nuteistieji į stadioną įleidžiami be palydos. Nors pareiškėjas nurodė, kad paminėtų grafikų laikas sutapo, tačiau, kaip nustatyta, 7 būrio nuteistieji sekmadieniais į dušą galėjo eiti nuo 14.00 val., o sportuoti – nuo 15.15 val. Pagal pareiškėjo skunde nurodytas abstrakčias aplinkybes dėl netinkamų dušinės ir sportinių užsiėmimų grafikų teismas neturėjo pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi pareiškėjas turėjo galimybę nuo 14.00 val. pasinaudoti dušu, o nuo 15.15 val. eiti į sportinius užsiėmimus. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad nuteistiesiems yra numatyta galimybė žaisti rungtynes kitu, nei jiems grafike nustatytu, laiku iš anksto apie tai informuojant būrio viršininką.

Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo jokių duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų pataisos įstaigoje. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu kreipėsi į Psichologinę tarnybą ne dėl to, kad turėjo dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir t. t., o dėl to, kad nenorėjo būti perkeltas į 7 būrį. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl emocinės depresijos ar fizinio skausmo. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai.

Teismas akcentavo CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99, 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. gegužės 18 d.), bendrąsias kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose nustatyti pažeidimai buvo nežymūs, t. y. trumpalaikis pelėsio požymių buvimas ar neperdažytos patalpos sienos ir grindys nesukelia pavojaus sveikatai ar sveikatos sutrikimams, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atvirkščiai, gavęs Marijampolės visuomenės sveikatos centro nurodymą pašalinti pažeidimus, atsakovas nedelsiant ėmėsi priemonių pašalinti užfiksuotus pažeidimus, nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 56, 62 p. teisinį reglamentavimą), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 68) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog 2015 m. kovo 23 d. prašymais, reg. Nr. 49/07-403(65), Nr. 19/07-402 ir Nr. 19/07-404, kreipėsi į pataisos įstaigą, nurodydamas, jog 7 būrio 5 sekcija neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010, tačiau pataisos įstaigos administracija nereagavo, o jis tyčia buvo pervestas į 7 būrio 5 sekciją. Psichologinė tarnyba nesprendė jo problemos. Pažymi, kad iš jo buvo atimta galimybė grįžus iš stadiono nueiti į dušą. Tik jam kreipusis į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą buvo atliktas remontas ir pakeistas dušo grafikas. Pareiškėjo teigimu, gyvendamas nehigieniškomis sąlygomis, realiai pajautė emocinę depresiją. Be to, teismas nenustatė, o atsakovas nepateikė duomenų, kur buvo patalpintas, kai vyko 7 būrio 5 sekcijos remontas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Reikalavimą priteisti iš Marijampolės pataisos namų atstovaujamos valstybės 1 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose, kuriose jis gyveno laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Marijampolės pataisos namų veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į ginčo santykius reglamentuojančią Lietuvos higienos normą HN 76:2010. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti išaiškintos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės šios materialinės teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad, vertindamas byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, o esant tam tikriems neaiškumams traktuodamas juos pareiškėjo naudai. Teismas, detaliai išanalizuodamas konkrečius pareiškėjo laikymo Marijampolės pataisos namuose laikotarpius, padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas apie tam tikrų (teismo išvardytų) pareiškėjo laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygų neatitikimą Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams bei įvertino šiuos neatitikimus (šiuos pažeidimus) valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti (teismo konkretizuoti) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimai, kurie, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, savo mastu ir nedidele trukme (intensyvumu) negalėjo sukelti pareiškėjui jo deklaratyviai nurodytų neigiamų pasekmių. Šiame kontekste taikytino CK 6.250 straipsnio taikymo prasme pasakytina, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Išvardyti teisės aiškinimo argumentai bei pirmosios instancijos teismo nustatytos ir, kolegijos manymu, teisingai įvertintos faktinės bylos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu padarytų pažeidimų fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama (adekvati) neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui priemonė.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė