2017-12-19 Nr. AB-23916-3-64-3-01626-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2836-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01626-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. įvairiais laikotarpiais buvo talpinamas į Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius, kurie neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) V skyriaus 22 punkto reikalavimų. Šiame punkte nustatyta, jog kiemų durys turi būti kaip ir kamerų, tik neturi būti užsklendžiamų langelių, vidinių grotuotų durų. Šiaulių TI į minėtų taisyklių reikalavimus neatsižvelgė, todėl pareiškėjui, einant pro pasivaikščiojimo kiemelius, jį stebėdavo kiti nuteistieji (suimtieji). Pasivaikščiojimo kiemelių vidinės grotuotos durys, kurių, pareiškėjo nuomone, neturėjo išvis būti, buvo surūdijusios, blogai užsidarė, todėl einant pro jas teko patirti nepatogumus. Be to, pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemai buvo netvarkingi, grindys išdaužytos, nelygios, lyjant kaupėsi ir stovėjo vanduo, dėl didelių vandens balų pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise pasivaikščioti gryname ore, pajudėti, todėl buvo žeminamas jo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 92–96) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti senaties terminą, pareiškėjo skundą atmesti ir skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

4. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Taisyklėmis, kurių 21 ir 22 punktuose numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, juose įrengiamos rakinamos kameros, uždengtos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis nuo 17,31 iki 22,44 kv. m. Atsakovas akcentavo, jog nei Taisyklės, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovas prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad Šiaulių TI direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (b. l. 31) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji) (b. l. 32, 92–96). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. spalio 26 d., tikrindamas Šiaulių TI atitiktį Higienos normos reikalavimams, nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, švarūs, yra šiukšliadėžės, juose neužuodžiamas nemalonus kvapas, pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų, tačiau nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo (b. l. 73–90).

9. Išanalizavęs teisinį reguliavimą ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių vidinių grotuotų durų ir duryse esančių stebėjimo langelių, ar nelygių grindų pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs Šiaulių TI patikrinimus, nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimas, jų priežiūra neatitiktų Higienos normos reikalavimų.

Iš byloje esančios 2016 m. liepos 20 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 61/04-1703 ir kartu su ja pateiktų pareiškėjo skundų kopijų bei atsakymų į juos matyti, kad pareiškėjas E. V. nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. liepos 1 d. į Šiaulių TI administraciją kreipėsi du kartus, tačiau skundai buvo dėl jo neišvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius, o skundų dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių ar netinkamų jų įrengimo nebuvo gauta. Pareiškėjas teismui pateikė Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 14 d. atsakymą Nr. 2S-3374 (b. l. 105), iš kurio matyti, kad Šiaulių TI administracija surašė Kalėjimų departamentui pažymą apie Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą ir nurodė, jog penkiolikoje pasivaikščiojimo kiemelių yra įrengtos vidinės grotuotos durys, kurios netrukdo suimtųjų / nuteistųjų pasivaikščiojimams bei nesumažina pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o šešiuose pasivaikščiojimo kiemeliuose grotuotų durų nėra; pasivaikščiojimo kiemelių duryse įrengti stebėjimo langeliai, kurie padeda užtikrinti nuolatinę suimtųjų / nuteistųjų elgesio kontrolę; nelygumai pasivaikščiojimo kiemeliuose bus pašalinti pagal sudarytus patalpų remonto grafikus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas Kalėjimų departamento raštas patvirtina, kad dalyje Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių įrengtos vidinės grotuotos kamerų durys ir stebėjimo langeliai, kurių pagal Taisykles neturėtų būti, kad pasivaikščiojimo kiemelių grindys yra nelygios, tačiau jeigu dėl to pareiškėjas ir patyrė tam tikrus nepatogumus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir, teismo nuomone, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 10. Pareiškėjas E. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose neteisėtai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas buvo įrengtos vidinės grotuotos durys, kurios neleido saugiai įeiti ir išeiti iš pasivaikščiojimo kiemelio.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 121–123) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Pareiškėjas skundėsi dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo. Teismas nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas, jų priežiūra neatitiktų higienos normos reikalavimams. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir pažymi, jog teismas teisingai konstatavo, kad jei dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtų vidinių grotuotų kamerų durų ir stebėjimo langelių pareiškėjas vis dėlto patyrė tam tikrus nepatogumus, jie nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir nesiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala. Nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo E. V. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Taip pat byloje nenustatyta, kad būtent dėl pasivaikščiojimo teisės įgyvendinimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, konstatavęs, kad dalį reikalavimo pareiškėjas pareiškė praleidęs ieškinio senatį, kurią atsakovas reikalavo taikyti, o kita reikalavimo dalis yra atmestina nenustačius būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Pažymėtina, kad jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senatį pareiškėjas nenurodė, o byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismas išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių vidinių grotuotų durų ir duryse esančių stebėjimo langelių ar nelygių grindų pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių bendras plotas 422,35 kv. m (kiekvienas nuo 17,31 iki 23,43 kv. m) (b. l. 32). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai tvarkingi, švarūs, juose nejaučiamas nemalonus kvapas (b. l. 73–90).

22. Kadangi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, todėl, įvertinusi byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

25. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan