2017-12-13 Nr. AB-23609-3-61-3-03809-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2319-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03809-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, nes automobiliuose buvo itin mažai vietos, teko važiuoti susispaudus, sėdėti nepatogiai, todėl pareiškėjui atsirado įvairių skausmų. Konvojavimo automobiliuose nebuvo tinkamų langų, per kuriuos sklistų natūrali šviesa, taip pat nebuvo įrengtas tinkamas dirbtinis apšvietimas, todėl pareiškėjas jausdavosi nejaukiai, nepatogiai, išlipęs iš automobilio į dienos šviesą, jis trumpam apakdavo, pasidarydavo silpna. Automobiliuose įrengta ventiliacijos sistema nebuvo naudojama, todėl būdavo tvanku, trūkdavo gryno oro, būdavo sunku kvėpuoti, ant sienų kaupėsi kondensatas, ore tvyrodavo automobilio išmetamųjų dujų kvapas. Pareiškėjo teigimu, dėl gryno oro trūkumo jam dažnai būdavo silpna, vienąkart jis vos neprarado sąmonės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo bagažo skyriaus asmeniniams daiktams susidėti, todėl jis asmeninius daiktus laikydavo ant kelių ir rankose. Anot pareiškėjo, konvojaus pareigūnai pašaipiai juokdavosi iš konvojuojamųjų, kai jiems iš rankų iškrisdavo daiktai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo teigimu, jis patyrė begalę nepatogumų ir išgyvenimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad siekdamas surinkti įrodymus, jis pateikė Tarnybai prašymą, tačiau jokio atsakymo negavo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos pareigūnai pareiškėjo nurodytu laikotarpiu konvojavo jį 11 kartų maršrutu Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojuoti, konvojuojamų asmenų skaičius neviršijo transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičiaus, visuose konvojavimui naudotuose automobiliuose įrengtos sėdimosios vietos, vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos. Prieš pradedant konvojavimą, buvo patikrinta specialiojo automobilio būklė, jo tinkamumas konvojavimui atlikti, pastabų nebuvo pateikta. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas remiantis išduotais galiojančiais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

7. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis.

8. Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Anot atsakovo, esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie yra registruojami konvojavimo kelionės žiniaraštyje, tačiau duomenų, kad konvojavimo metu dėl blogų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus, nėra.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nesikreipė raštu į Tarnybą dėl galimų jo teisių pažeidimų konvojuojant, tačiau kreipėsi į Tarnybą 2016 m. rugpjūčio 24 d. su bendro pobūdžio prašymu dėl informacijos pateikimo ir Tarnyba pareiškėjui atsakymą pateikė.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 11 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 8 d., 2013 gruodžio 6 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 22 d., 2014 m. spalio 3 d. ir 2014 m. spalio 8 d.

14. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl neįjungtos ventiliacijos ir netinkamo apšvietimo atmetė. Atsižvelgęs į automobilių, kuriais yra vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimus ir techninės apžiūros rezultatų korteles, patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. atliktus matavimus, teismas sprendė, kad visame konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjui pervežti, apšvieta iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Tarnybai dėl nenaudojamos ventiliacijos sistemos ar netinkamo apšvietimo.

15. Atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 109 punktą, pagal kurį specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų, ir įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad konvojuojant pareiškėją maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo viršijamas, ir atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl vietos trūkumo.

16. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl bagažo skyriaus nebuvimo, teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad automobiliuose, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, bagažo skyriai yra, be to, pagal Konvojavimo taisyklių 146 punktą specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Tarnyboje 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo gautas pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 24 d. prašymas, į kurį Tarnyba atsakė 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 47SD-1311, todėl atmetė pareiškėjo argumentą dėl to, kad siekdamas surinkti įrodymus, jis pateikė Tarnybai prašymą, tačiau jokio atsakymo negavo.

18. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl to, kad pareigūnai pašaipiai juokdavosi dėl nukritusių konvojuojamųjų daiktų, teismas nustatė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl besišaipančių konvojaus pareigūnų, todėl pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atžvilgiu nenustatė.

19. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neturtinės žalos nepatyrė, todėl skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas rėmėsi tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis ir faktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas konvojavimo metu nesiskundė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai būtų buvę beprasmiška, nes Tarnyba pati nagrinėtų savo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, teismo išvada, kad atsakovas laikėsi teisės aktų, yra nepagrįsta, kadangi Tarnyba yra atsakovas keliose dešimtyse bylų. Teismas turėjo patikrinti arba įpareigoti atitinkamas institucijas pakartotinai patikrinti konvojuoti skirtas transporto priemones.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nepateikta pagrįstų argumentų ir naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė sprendimą, nesuderinamą su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla pirmosios instancijos teisme pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. K. už tai, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad šiuo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 11 kartų.

26. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

27. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

29. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo konvojuojamas automobiliuose, kuriuose trūko vietos, šviesos, nebuvo įjungiama ventiliacija, todėl trūko gryno oro, daiktus reikėjo laikyti rankose arba ant kelių, pareigūnai šaipydavosi, jei daiktai iškrisdavo, todėl jis (pareiškėjas) patyrė begalę nepatogumų ir išgyvenimų, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ir konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jam (pareiškėjui) priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas yra pagrįstas ir turėjo būti patenkintas.

33. Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su pareiškėjo galimybėmis skųstis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir motyvų dėl to, kad pareiškėjas neteikė nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs jo nurodytus teisių pažeidimus, tik teigia, kad jam skųstis būtų buvę beprasmiška. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinio skundo argumentas yra paremtas subjektyviu įsitikinimu, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais, todėl nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis ir neteisėtomis, todėl yra atmestinas.

35. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti arba įpareigoti atitinkamas institucijas pakartotinai patikrinti konvojuoti skirtas transporto priemones. Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti byloje pateiktais kompetentingų institucijų patikrinimais ar dokumentais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokios informacijos, kuri paneigtų byloje pateiktuose transporto priemonių patikrinimo dokumentuose nurodytus duomenis, ir nepagrindžia, kodėl buvo būtina pakartotinai patikrinti konvojuoti skirtas transporto priemones. Be to, būtina pažymėti, kad byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su automobilių būkle, buvusia 2013 m. rugpjūčio 28 d., 2013 m. rugsėjo 13 d., 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 11 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 8 d., 2013 gruodžio 6 d., 2014 m. sausio 15 d., 2014 m. sausio 22 d., 2014 m. spalio 3 d. ir 2014 m. spalio 8 d., todėl automobilių būkle, buvusi bylos nagrinėjimo metu, nėra teisiškai svarbi.

36. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, kadangi dėl netinkamų konvojavimo sąlygų Tarnyba bylinėjasi su kelioms dešimtims pareiškėjų. Teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą, nes aplinkybė, kad Tarnyba dalyvauja kitose bylose kaip atsakovas, nėra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo teisėmis ir nagrinėjamos bylos dalyku, nepaneigia pirmosios instancijos teismo šioje byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Šiuo aspektu pažymėtina kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kad kitose administracinėse bylose, kuriose dalyvauja atsakovas, yra tenkinti skundai ir pripažinta, jog tie automobiliai, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas minėtomis datomis, buvo techniškai netvarkingi ar pan.

37. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis ir faktais, paminėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriomis aplinkybėmis ir faktais pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai, taip pat nenurodė argumentų, kodėl tam tikromis pirmosios instancijos teismo vertintomis aplinkybėmis turėtų būti nesiremiama. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su ginču, abiejų bylos šalių pateiktus įrodymus.

38. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

39. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

40. Byloje nenustačius aplinkybių, kad Tarnybos darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė