2013-10-17 Nr. AB-6434-3-61-3-03733-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2083/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03733-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. M. 2010 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (11.1)I-7820 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių vykdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 6-24-9297, t. y. išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos (toliau – ir pašalpa) nepriemoką, susidariusią už visą laikotarpį, prasidedantį 2010 m. liepos 1 d.

Skunde (b. l. 1-5) pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 20 d. įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 6-24-9297 jai buvo paskirta 5 225,16 Lt pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai ir 4 441,39 Lt pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiavo pašalpą, t. y. nurodė nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėti 4 680 Lt pašalpą iki vaikui sukaks 1 metai ir 3 510 Lt pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai. Pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) nenumatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas pašalpas, o susiejo pašalpų apskaičiavimą su teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Tai jai leido pagrįstai tikėtis, jog nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą dvejų metų laikotarpį. Be to, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo vadovaujantis buvo perskaičiuota pašalpa, įsigaliojo po VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 6-24-9297 priėmimo. Todėl toks pareiškėjos pašalpos perskaičiavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę bei proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo. Motinystės (tėvystės) pašalpa savo esme panaši į netekto darbingumo pensiją (abi jos skiriamos terminuotai), todėl įstatymų leidėjas neturi pagrindo daryti skirtumo tarp teisine prigimtimi panašių išmokų teisinio reguliavimo. Perskaičiuodamas pašalpos dydžius įstatymų leidėjas turėjo numatyti kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 23-26, 35-37) paaiškino, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1–3 dalimi VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos pašalpą per laikotarpį iki vaikui sukaks 1 metai taikydamas 90 proc., o nuo vaiko vienerių iki dvejų metų, taikant 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydį. Kadangi pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai (4 702,65 Lt) viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, o per laikotarpį iki vaikui sukaks 2 metai pašalpa (3 918,87 Lt) viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 1 metai paskirta 4 680 Lt pašalpa, o iki vaikui sukaks 2 metai – 3 510 Lt pašalpa.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 62-67).

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimą dalyje dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai, nurodė, kad antikonstituciniu pripažintas tik toks teisinis reguliavimo koregavimas mažinant dalį (ribinius dydžius viršijančias) pagal įstatymą paskirtų ir mokamų socialinių išmokų, teisė į kurias įgyta iki to koregavimo. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai vaikų priežiūros pašalpa paskirta pagal Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus, nes jos teisė į vaikų priežiūros pašalpą atsirado po Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio įsigaliojimo – 2010 m. balandžio 20 d. – ir pareiškėja šios aplinkybės neneigia. Taigi atsakovas pašalpą perskaičiavo pagal Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus, pagrįstai atsisakė mokėti iki perskaičiavimo paskirtą pašalpos dydį, o trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, todėl skundo reikalavimai netenkinti.

III. Pareiškėja I. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 70-72) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjai pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. vasario 23 d. buvo paskirta vadovaujantis ne Laikinojo įstatymo, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

2. Paskirtos motinystės pašalpos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą.

3. Pareiškėjos situacija yra visiškai tapati kaip ir tų asmenų, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime Nr. 25-1222 pripažino, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. 2009 m. gruodžio 9 d. priimant Laikinąjį įstatymą iki pareiškėjos sūnaus gimimo (2010 m. vasario 23 d.) buvo likę daugiau nei 2 mėnesiai (moters nėštumo vidutiniška trukmė – 9 mėnesiai). Taigi jos padėtis iš esmės niekuo nesiskyrė nuo tų motinų, kurioms motinystės pašalpa buvo paskirta 2009 m. gruodžio mėnesį, ir kurioms paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas neteisėtu. Taigi abiem atvejais egzistuoja iš esmės vienodi faktai ir aplinkybės, kurie turi būti vertinami vienodai (Konstitucijos 29 str.).

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose (b. l. 78-79, 81-84) pažymi, jog pareiškėja iš esmės ginčija Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuoti 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 6-24-9297 paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis, priteisimo.

Nustatyta, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą I. M. įgijo 2010 m. balandžio 20 d. (b. l. 29). Vadovaujantis jos vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XI-71) redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Tačiau vėlesnio, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą šiuo aspektu, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadinasi, atsakovas, nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, veikė teisėtai ir pagrįstai.

Be to, iš skundžiamo VSDFV 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7820 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 turinio matyti, kad nuo 2010 m. balandžio 20 d. pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, per 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. vasario 23 d. laikotarpį buvo apribota ir Laikinojo įstatymo 10 straipsnio pagrindu.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo būti perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieneri metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, turėjo būti mokamos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.

Pažymėtina, jog oficialią konstitucinę doktriną formuojantis Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 ir 3 dalis tiek, kiek jomis atitinkamai nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Ši išvada iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 23 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė