2017-12-20 Nr. AB-24123-3-61-3-04632-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2571-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04632-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 23 d. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–6, 18–19), kuriame prašė panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) direktoriaus 2015 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. P-178 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo N. A.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. gegužės 11 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo Nr. 10-PR-24 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-793 patvirtintų Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 3.4, 3.4.1 ir 3.4.2 punktus. Paaiškino, kad, remiantis Tarnybinio patikrinimo išvada, 2015 m. birželio 2 d. buvo priimtas Įsakymas, kuriuo buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjas teigė, kad su skundžiamu įsakymu buvo supažindintas 2015 m. rugpjūčio 25 d. Nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas neinformavo LAVL ir Kalėjimų departamento apie jam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) nustatytą 55 procentų darbingumo lygį ir tokiu būdu pažeidė Etikos taisyklių nuostatas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo detalizuojama, kokie pareiškėjo veiksmai ar neveikimas neatitiko Etikos taisyklėse įtvirtinto padorumo principo reikalavimų. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėjo darbingumo lygio vertinimu ir nustatymu, konstatuojama, kad apie nustatytą darbingumo lygį pareiškėjas neinformavo LAVL ir Kalėjimų departamento, tačiau nėra pagrindžiama, kaip šios aplinkybės diskreditavo bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas, nenurodoma, dėl ko nukentėjo pareiškėjo reputacija, kaip konkrečiai pasireiškė priesaikos nesilaikymas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nekonkretizuojama, kuo grindžiama pareiga informuoti Kalėjimų departamentą ir LAVL apie nustatytą darbingumo lygį. Apie tokią pareigą, pareiškėjo teigimu, jis nebuvo informuotas ankščiau. Teigė, kad 2005 m. pirmą kartą nustačius 55 procentų darbingumo lygį, apie šią aplinkybę raštu informavo tuometinį LAVL Pravieniškių padalinio vadovą R. K. Tarnybinio patikrinimo išvadoje į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta.

4. Pažymėjo, kad nuo to laiko, kai jam buvo pirmą kartą nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, reguliariai tikrinosi sveikatą ir visais atvejais buvo pripažintas tinkamu tarnybai. Teigė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje kaltės klausimas nenagrinėjamas ir nesprendžiamas, nenurodoma, kokia kaltės forma padarytas nusižengimas, kaip pasireiškė tariama kaltė. Pareiškėjas manė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas neobjektyviai ir neišsamiai, dėl ko tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai.

5. Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 24–27) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. LAVL pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra teisėta ir pagrįsta. Tarnybinio patikrinimo metu tikrintojas nustatė ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodė visus pareiškėjo tarnybinio nusižengimo sudėties elementus. Atliekant tarnybinio nusižengimo procedūras dėl pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 VII patvirtintų Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Tarnybos organizavimo taisyklės).

7. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. balandžio 15 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą dėl to, kad nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2039 m. lapkričio 10 d. (iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) jam buvo nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, apie tai jis neinformavo Kalėjimų departamento ir LAVL. Teigė, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, išnagrinėjęs byloje esančius ir papildomai gautus dokumentus, priėmė naują sprendimą – nuo 2015 m. kovo 2 d. pareiškėją pripažino darbingu ir panaikino NDNT teritorinio skyriaus išduotą išvadą dėl darbo pobūdžio sąlygų. Pabrėžė, kad dėl pareiškėjo neveikimu atlikto neteisėto veiksmo – nepranešimo LAVL apie sveikatos būklę – kilo neigiamos pasekmės – LAVL Personalo skyriaus darbuotojams buvo atimta galimybė tinkamai ir laiku atlikti savo funkcijas, susijusias su pareiškėjo tinkamumo eiti statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir jo atitikimo sveikatos būklės reikalavimams, patikrinimu (siuntimu į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK). Atsakovas pažymėjo, kad toks neveikimas sukėlė ir kitas neigiamas pasekmes – tokiu neveikimu buvo sudarytos realios galimybės neužtikrinti saugumo, vykdant pataisos pareigūno funkcijas, bei sukelti pavojų tiek sau, tiek kitiems LAVL darbuotojams.

8. Teismo posėdžio metu liudytojas R. K. (buvęs LAVL Pravieniškių padalinio vadovas) nurodė, kad 2005 m. pareiškėjas raštu kreipėsi į jį dėl pareiškėjui nustatyto darbingumo lygio. Liudytojas pažymėjo, kad pateikė pareiškėjui atsakymą (raštu) į jo kreipimąsi, tačiau įrodyti šio fakto negali, kadangi šis dokumentas archyve yra prarastas. Teigė, kad į CMEK nesikreipė, nes tuo metu ir iki dabar nėra įsigaliojusių teisės normų, pagal kurias, nustačius darbingumo lygį, pareigūnas privalo būti siunčiamas patikrai į CMEK. Nurodė, kad tarnybos pareigas atliko tinkamai, todėl nebuvo pagrindo abejoti pareiškėjo galimybėmis tinkamai atlikti tarnybą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2015 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. P-178 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo N. A.“.

10. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog LAVL 2015 m. kovo 24 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. 8-PR-599 informavo pareiškėją, kad jis yra galimai padaręs tarnybinį nusižengimą dėl pranešime nurodytų aplinkybių, prašė pateikti pasiaiškinimą. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. pateikė LAVL paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nebuvo informuotas apie pareigą pateikti informaciją apie savo sveikatos būklę, neketino pasinaudoti jokiomis su darbingumo lygio nustatymu susijusiomis lengvatomis. LAVL tarnybinio patikrinimo komisija 2015 m. gegužės 11 d. priėmė Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu), neinformuodamas Kalėjimų departamento ir LAVL apie jam NDNT nustatytą 55 proc. darbingumo lygį, pažeidė Etikos taisyklių nuostatas. LAVL direktorius 2015 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. P-178 pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

11. Byloje ginčas kilo dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas Įsakymo bei Tarnybinio patikrinimo išvados neteisėtumą grindė iš esmės tuo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra pagrindžiama, kaip aplinkybės dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo diskreditavo bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Įsakyme nėra konkrečiai nurodoma, kaip pareiškėjas nesilaikė priesaikos ir pažemino pareigūno reputaciją. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad 2005 m. pirmą kartą nustačius 55 procentų darbingumo lygį, apie šią aplinkybę raštu informavo tuometinį LAVL Pravieniškių padalinio vadovą R. K.

12. Tarnybinės atsakomybės, be kita ko, tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (VTS 25 str. 1 d., 26 str. 1 d., Aprašo 3 p.). Tarnybinis nusižengimas – tai Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu (VTS 2 str. 6 d.). Tarnybinis nusižengimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių (Aprašo 3 p.).

13. Teismas pažymėjo, kad Įsakymas priimtas, vadovaujantis Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikta informacija. Tarnybinio patikrinimo išvada iš esmės grindžiama tuo, kad pareiškėjas, laiku nepranešęs apie jam nustatytą nedarbingumo lygį, pažeidė Etikos taisyklių 3.4, 3.4.1 ir 3.4.2 punktų reikalavimus. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjui 2005 m. buvo nustatytas 55 proc. darbingumas, tačiau pareiškėjas apie minėtą aplinkybę neinformavo LAVL ir Kalėjimų departamento, tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė padorumo principą. Etikos taisyklės apibrėžia valstybės tarnautojo veiklos ir elgesio principus, kurių privalo laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, ir didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais. Etikos taisyklių 3.4. punkte nustatyta, kad, vadovaujantis padorumo principu, pareigūnas privalo: saugoti nepriekaištingą pareigūno reputaciją ir susilaikyti nuo elgesio, diskredituojančio bausmių vykdymo sistemą ir jos institucijas (3.4.1. p.); laikytis duotos pareigūno priesaikos, elgtis sąžiningai (3.4.2. p.). Iš Etikos taisyklių turinio matyti, kad įtvirtinti etikos principai taikytini valstybės tarnautojo tarnybinei veiklai, o šių principų pažeidimas laikytinas tarnybiniu nusižengimu. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė minėtus Etikos taisyklių reikalavimus.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 10.1 punktu ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas konkretus įpareigojimas pareigūnui pranešti apie dėl jo sveikatos būklės priimtus valstybės institucijų ar kitų subjektų dokumentus (išvadas). Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas nuslėpė duomenis apie savo sveikatos būklę.

15. Nagrinėjamu atveju iš liudytojo R. K. teiktų paaiškinimų matyti, kad, priešingai nei konstatuota Įsakyme ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje, pareiškėjas neslėpė duomenų apie savo sveikatos būklę. 2005 m., nustačius pareiškėjui 55 proc. darbingumą, pareiškėjas kreipėsi į tuometinį LAVL direktorių R. K. ir tokiu būdu informavo LAVL apie savo sveikatos būklę. Be kita ko, liudytojas R. K. teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie nustatytą darbingumo lygį nesudarė pagrindo abejoti pareiškėjo galimybėmis atlikti tarnybines pareigas. Teismas vertino, kad esant minėtai faktinei situacijai, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę yra tinkamai pateikta darbovietei. Teismas pažymėjo, kad negalima vertinti, jog pareiškėjas valingai slėpė informaciją apie jo sveikatos būklę. Taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių pareiškėjo sveikatos duomenų matyti, jog laikotarpiu nuo 2005 m., kai pareiškėjui buvo nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, iki 2015 m. kovo 2 d., kai NDNT pareiškėjas buvo pripažintas darbingu, jo sveikatos būklė iš esmės nesikeitė. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog minėtu laikotarpiu jis turėjo papildomai kreiptis į LAVL administraciją ir pakartotinai teikti duomenis apie iš esmės nepakitusią sveikatos būklę.

16. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti liudytojo R. K. pateikta informacija. Teismas vertino, kad pareiškėjas sąmoningais veiksmais (neveikimu) nesiekė nuslėpti savo sveikatos būklės. Nenustačius pareigūno kaltės, tarnybinė atsakomybė nėra galima. Liudytojo išaiškintos aplinkybės leido teismui spręsti, kad pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjo veikoje nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, todėl ginčijamas Įsakymas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikintas.

III. 17. Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 120–123), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik liudytojo R. K. pateiktais paaiškinimais, kurie neatitinka tikrovės, nes LAVL Pravieniškių padalinyje nėra buvę atvejų, kad archyve būtų prarasti dokumentai. Be to, pareiškėjas dėl R. K. raštiško atsakymo dokumentų kopijų pateikimo nesikreipė.

17.2. LAVL Personalo skyriaus vyresnioji specialiste A. Š. paaiškinime Nr. 8-PR-2750 nurodė, kad jai dirbant Personalo skyriaus vyresniąja specialiste, pareiškėjas apie jam nustatytą nedarbingumo lygį nepateikė nei rašytinės, nei žodinės informacijos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas apie darbingumo lygį Kalėjimų departamento ir LAVL neinformavo. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas paaiškinime teigė, kad neinformavo nei Kalėjimų departamento, nei LAVL, tačiau teismas šios aplinkybės nenagrinėjo.

17.3. Turint objektyvių duomenų, kad pareigūnas negali tęsti tarnybos, jis yra siunčiamas atlikti specializuotą medicininę ekspertizę. Jeigu duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę būtų paaiškėję anksčiau, Personalo skyrius būtų nedelsiant išdavęs siuntimą atlikti specializuotąją medicinos ekspertizę. Be to, jei profilaktinio patikrinimo poliklinikoje metu būtų žinoma, jog pareiškėjui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, jis būtų siųstas į CMEK tinkamumo eiti pareigas vidaus tarnyboje nustatymui. Bylos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas duomenis apie savo sveikatos būklę sąmoningai nuslėpė, kad neprarastų teisės į valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją.

18. Pareiškėjas N. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 152–156), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsiliepime pažymi, kad Tarnybinio patikrinimo išvada yra dokumentas, kuriame turi būti išnagrinėtos ir nurodytos visos tarnybinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės. Nei Tarnybinio patikrino išvadoje, nei apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie pareiškėjo veiksmai ar neveikimas neatitiko Etikos taisyklėse įtvirtinto padorumo principo. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nekonkretizuojama, kuo grindžiama pareiškėjo pareiga informuoti Kalėjimų departamentą ir LAVL apie nustatytą darbingumo lygį. Pažymi, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje į aplinkybę, kad pareiškėjas informavo tuometinį įstaigos vadovą, neatsižvelgiama, nors 2015 m. balandžio 17 d. teikė papildomą paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodė, kad LAVL visgi buvo informuotas apie nustatytą darbingumo lygį. Prielaida, jog pareiškėjas, neinformuodamas LAVL apie sveikatos būklę, turėjo savanaudiškų paskatų, yra spekuliatyvaus pobūdžio, paremta tik Tarnybinio patikrinimo išvados rengėjo samprotavimais ir išankstinėmis nuostatomis. Akcentuoja, jog kaltės klausimas Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenagrinėjamas ir nesprendžiamas, nenurodoma nei kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, nei kuo pasireiškė tariama kaltė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą – teigia, kad teismas priimdamas sprendimą vadovavosi tik liudytojo R. K. pateiktais paaiškinimais, kurie neatitinka tikrovės.

23. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

24. Atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kad suabejoti liudytojo R. K. pateiktais paaiškinimais ir juos atmesti. Apelianto nurodytos aplinkybės nepakankamos. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2005 m., nustačius pareiškėjui 55 proc. darbingumą, jis kreipėsi į tuometinį LAVL direktorių R. K. ir tokiu būdu informavo LAVL apie savo sveikatos būklę; pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad informacija apie pareiškėjo sveikatos būklę yra tinkamai pateikta darbovietei; negalima vertinti, jog pareiškėjas valingai slėpė informaciją apie sveikatos būklę.

25. Papildomai teismas pažymi, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir tokie principai, kaip, draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–281/2007, 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–2681/2008).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438–706/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–370/2011).

27. Dėl valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo ir konkretumo paminėtina administracinė byla Nr. A146–2476/2012, kurioje konstatuota, kad reikalavimai valstybės tarnautojams, numatyti VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) bei 3 punkte (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), taip pat Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X–672 redakcija) 4 straipsnio 1 punkte (visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus), yra bendro pobūdžio. Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis), kuris yra blanketinė teisės norma, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2476/2012).

28. Šioje byloje atsakovas teigdamas, kad pareiškėjas neinformavo LAVL ir Kalėjimų departamento apie jam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytą 55 procentų darbingumo lygį, atsakomybę grindžia abstrakčių Etikos taisyklių pažeidimais, nors kaip minėta aukščiau, teisė nurodo, kad atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai.

29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius ir faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius