2020-11-11 Nr. AB-21211-3-62-3-01472-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1843-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01472-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.7.;18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus galima.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. A. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjai tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjai suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą „Dėl skundų nagrinėjimo“ Nr. 1 SS-1223-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas), priimtą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundus dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. atsakymas) ir 2018 m. vasario 20 d. rašto Nr. 8SD-750-(14.8.94.) (toliau – ir 2018 m. vasario 20 d. atsakymas, 2017 m. gruodžio 18 d. atsakymas ir 2018 m. vasario 20 d. atsakymas kartu – ir atsakymai, o sprendimas ir atsakymas kartu – skundžiami aktai), kuriais atsakovas atsisakė nuosavybės teises į likusią pareiškėjai priklausančią atkurti buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią pareiškėjai nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkurti pareiškėjai lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

3. Pareiškėja paaiškino, kad 2003 m. kovo 19 d. prašymu (registruotas 2018 m. kovo 24 d.) yra išreiškusi valią nuosavybės teises į žemę atkurti atlyginant žeme, kas atitinka atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovo skundžiamų aktų skundžiamos dalys pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme yra aiškiai nurodyta, kad atkūrus jai nuosavybės teises į dalį priklausančios atkurti žemės, dėl likusiosios pareiškėjai buvo pasiūlyta pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Pareiškėja 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodė: „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Taigi, kaip nurodė pareiškėja, tiek iš pažodinio 2003 m. kovo 19 d. prašymo teksto, tiek ir iš tikruosius pareiškėjos ketinimus atspindinčio minėtojo motyvo, kuriuo buvo grindžiamas 2003 m. kovo 19 d. prašymas, yra akivaizdu, jog pareiškėja pasirinko ne nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra, o kompensavimo būdą (atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą), t. y. pageidavimą nuosavybės teises atsikurti kompensuojant žeme.

4. Pažymėjo, kad pareiškėjos valia visuomet buvo ir yra visiškai aiški – nuosavybės teises pareiškėja pageidauja atkurti žeme, tačiau kitoje, nei buvo natūrinė žemė vietoje. Tai iš esmės reiškia, kad pareiškėja nuosavybės teises siekia atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Pastarasis kompensavimo būdas savo esme visuomet buvo ir šiuo metu yra numatytas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme, nepaisant to, kad teisės normų raidoje jo pavadinimas (tačiau ne esmė, ne turinys) keitėsi. Pareiškėja nurodė, kad įstatymo nustatytais terminais pasirinkusi kompensavimo būdą žeme (t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), ji įgijo teisėtų lūkesčių, kad būtent šiuo būdu (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose) jai bus kompensuota už likusią priklausančios atkurti žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės jai dar neatkurtos.

5. Pareiškėjos teisėtus lūkesčius formavo ir pats atsakovas. Institucija iki 2003 m. kovo 1 d. nepranešė pareiškėjai, kad institucijai pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme išreikšta valia dėl kompensavimo būdo yra neaiški, iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti kitų nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų, tuo patvirtindama, kad jai buvo aiški pareiškėjos valia dėl kompensavimo žeme (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), t. y. institucija nematė kliūčių šiuo būdu kompensuoti pareiškėjai ir galiojant Atkūrimo įstatymui. Skundžiamais aktais atsakovas šiuos pareiškėjos teisėtus lūkesčius pažeidė.

6. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) turėtą 1,25 ha žemę. Šiame prašyme L. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra. L. J. 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjai teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. 2003 m. kovo 24 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą – žemę. Kauno apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko L. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1,25 ha žemę, liko neatkurtos 0,7461 ha turėtos žemės plotas. Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5442 „Dėl laisvos neužstatytos žemės sklypo“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę.

8. Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtas buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama. Informacija, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama, 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-856 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjai buvo pateikta.

9. Skunde minimame 2003 m. kovo 24 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą – žemę, tačiau įvertinus prašymo turinį galima teigti, jog šiuo prašymu pareiškėja vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Joks kitoks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyti. Kadangi pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, todėl atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareiškėja nekeitė išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, Kauno miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7069 pareiškėjai buvo siūlyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pateikti prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau šia galimybe pareiškėja nepasinaudojo. Taigi, kaip nurodė atsakovas, pagal Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas skunde nurodytu būdu, t. y. suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, nėra galimybių atkurti nuosavybės teises, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai ir teisingai atsisakė parengti išvadą ir jokio pagrindo nėra įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, todėl Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė savo skundo reikalavimų pagrįstumo.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Teismas panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“; įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjai N. A. tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjai suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 8SD-7205-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 8SD-750-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1SS-1223-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos administracinius aktus ginčija dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią žemę (0,7461 ha) turėjo būti atkuriamos lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, kadangi toks būdas savo esme atitinka pareiškėjos pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme ir skundžiamais sprendimais atsakovas nepagrįstai pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius.

13. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, Tvarka) bei kiti teisės aktai.

14. Teismas pažymėjo, kad tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nagrinėjamoje byloje būtent ir kilo ginčas dėl pareiškėjos išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo.

15. L. J. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) turėtą 1,25 ha žemę. Šiame prašyme L. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra. Pareiškėja Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 19 d. (gautas 2003 m. kovo 24 d.) pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į likusią 1,25 ha žemės būtų atkurtos atlyginant žeme. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašyme pasirinko atlyginimo būdą, atitinkantį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą už valstybės išperkamą žemę atlyginimo piliečiams būdą per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 8S-21-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“ pareiškėjai perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0599 ha naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, kad liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,7461 ha, į kuriuos jos bus atkurtos vėliau.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio prašymo turinį, tiek vėlesnio pareiškėjos prašymo turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatavo, jog pareiškėja per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai yra deklaravusi tik vieną jai priimtiną nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (atlyginimo už nekilnojamąjį turtą) būdą, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą natūra (žeme).

17. Teismas priėjo prie išvados, kad N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – žeme išreiškė valią, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos grąžinant turtą nepaisant turėtos žemės vietos ekvivalentine, arba lygiaverte natūra, būtent siekta ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises arba į tos pačios rūšies, arba į tos pačios vertės turtą, kadangi kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais prašymuose nebuvo nurodyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą. Pretendentė N. A. siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos jos pasirinktu būdu – žeme, nepaisant turėtos žemės vietos. Būtent N. A. 2003 m. kovo 19 d prašyme nurodytas atlyginimo būdas žeme, teismo nuomone, atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pretendentei nurodant jos pasirenkamą atlyginimo būdą žeme (tos pačios rūšies lygiaverčiu turtu – žeme).

18. Teismas pažymėjo ir tai, kad Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Vadinasi, kaip nurodė teismas, Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas nuoseklią praktiką analogiško pobūdžio bylose, yra nurodęs, jog Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktuose numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie, negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016).

19. N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodyta valia turėjo būti nuosekliai realizuojama, sudarant galimybę pretendentei atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje. Be to, teismas pažymėjo, jog atsakovas pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė pareikštą valią keisti ar tikslinti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjai nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą. N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui buvo nurodžiusi, jog pasirenka nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) būdą žeme. Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatęs išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, numatė, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl minėtame prašyme dėl atlyginimo būdo N. A. pareikšta valia galiojant Atstatymo įstatymui turėjo būti realizuojama ir įsigaliojus naujam Atkūrimo įstatymui.

20. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, teismas konstatavo, jog pareiškėjos ginčijami Atsakymas ir Sprendimas buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendentės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) būdo, pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius, todėl yra naikintini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas teismo įpareigotas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, N. A. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje (ABTĮ 88 str. 4 p.).

III. 21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

22. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, netinkamai įvertino bylos medžiagą, todėl priėmė šioje byloje neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nesutinka su teismo nuomone, kad N. A. 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodytas atlyginimo būdas žeme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pretendentui nurodant jo pasirenkamą atlyginimo būdą žeme (tos pačios rūšies lygiaverčiu turtu – žeme). 2003 m. kovo 19 d. prašyme N. A. nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą – žemę, tačiau joks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės susigrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyti. Pretendentė iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo, nurodydama nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taiga, iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Nacionalinė žemės tarnyba pabrėžia, kad negali veikti geros valios principu, yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo veikti vadovaudamasis teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, nes kitu atveju veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompensacijos ribas.

23. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo terminai nėra pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, kadangi bylose nėra duomenų, jog pareiškėja būtų pareiškusi valią gauti lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybės (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. pagrindu), o 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodytas atlyginimo būdas (žeme) negali būti vertinamas kaip valios dėl nuosavybės būdo pakeitimas, siekiant pasirinkti kompensaciją – lygiavertį žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pasirinktoje kadastro vietovėje.

24. Pareiškėja N. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Pareiškėja teigia, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėja 2003 m. kovo 19 d. prašymu yra išreiškusi valią nuosavybės teises į žemę atkurti atlyginant žeme, kas atitinka atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose ir kad šiuo būdu pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemę. Faktinė situacija ir taikytina teisė nagrinėjamu atveju yra itin aiški, o atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėja 2003 m. kovo 19 d. prašyme pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra.

26. Pareiškėja paaiškina, kad atsakovas pažeidžia jos teisėtus lūkesčius. Kadangi pareiškėja turi teisę nuosavybės teises į žemę atkurti savo 2003 m. kovo 19 d. prašyme pasirinktu atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu – atlyginant žeme (t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), jai susiformavo teisėti lūkesčiai nuosavybės teises atsikurti būtent tokiu būdu. Be to, kaip teisingai pastebėjo teismas, būdas „atlyginant žeme” iš esmės atitinka Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytą atlyginimo būdą – ekvivalentine natūra, tiek ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą – lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas kilo dėl pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodyto išsireiškimo „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Pareiškėja šį išsireiškimą traktuoja kaip jos prašymą nuosavybės teisę į žemę atkurti, suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, o atsakovas vertina kaip jos prašymą nuosavybės teisę į žemę atkurti natūra. Atsakovas atsisakymą tenkinti pareiškėjos prašymą jos nurodomu būdu grindžia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teigdamas, kad žemė į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises yra valstybės išperkama, o pareiškėja nustatyta tvarka ir terminais nėra pakeitusi valios dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo natūra.

28. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.“

29. Šioje teisės normoje yra nustatytas atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, kuriam suteiktos teisės priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, leistino elgesio modelis priimant sprendimą – atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, kai: 1. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą; 2. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą.

30. Būdai, kuriais gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę ar atlyginta už ją, kai šią žemę išperka valstybė, yra nustatyti Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniuose. Pagal šių straipsnių nuostatas nuosavybės teisės į miesto žemę gali būti atkurtos natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn kitą žemės sklypą, o išpirkimo atveju už ją gali būti atlyginta perduodant kitą lygiavertį turtą (žemės ar miško sklypą, vandens telkinį, pinigus ir pan.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2003 m. kovo 19 d. prašyme nurodyta „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Akivaizdu, kad tokia pareiškėjos prašymo formuluotė, kalbine prasme, neatitinka Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniuose naudojamų formuluočių, skirtų apibūdinti būdus, kuriais gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę ar atlyginta už ją jos išpirkimo atveju. Tačiau iš šio prašymo galima aiškiai suprasti, jog pareiškėja nori, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos suteikiant atitinkamą žemės sklypą. To paties (natūra) ar kito (lygiaverčio) žemės sklypo suteikimas yra tie Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniais leistini būdai, kuriais asmeniui gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovui nebuvo teisinių sąlygų taikyti pareiškėjos atžvilgiu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatų, dėl ko jo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, šiuo aspektu yra nepagrįsti.

32. Šiuo atveju atsakovui, tiek pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, tiek pagal Viešojo administravimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmens prašymas nėra pakankamai teisiškai tiksliai suformuluotas, tenka pareiga išsiaiškinti tikrąjį asmens prašymo turinį bei pobūdį ir tik po to priimti atitinkamą sprendimą.

33. Nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjos pradinė valia buvo atkurti nuosavybės teises natūra. Byloje nustatyta, kad pradine pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) turėtą 1,25 ha žemę buvo L. J.. Ji 2001 m. vasario 12 d. prašyme nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą žeme, o 2001 m. gruodžio 29 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjai teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pastaroji 2003 m. kovo 19 d. prašyme, kaip minėta, nurodė „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Šios faktinės aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo natūra. Tai, kad atsakovas šį pareiškėjos prašymą vertino kaip prašymą atkurti nuosavybės teises suteikiant kitą lygiavertį žemės sklypą patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 8S-21-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei N. A.“, kuriuo pareiškėjai perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0599 ha naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta ir tai, kad liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,7461 ha, į kuriuos jos bus atkurtos vėliau. Tai lemia, kad šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai prieštarauja šiam sprendimui, kuriuo jau buvo išspręstas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

34. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje nagrinėjamai klausimais ir jų detaliai nebekartoja. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys