2013-09-13 Nr. AB-4926-3-61-3-02405-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1166/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02405-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2-ojo pensijų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-95567 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5414;

2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jos senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (pensijos dydis viršijo ribinį dydį - 650 Lt) ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį (pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų). Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-95567 atsisakė tenkinti prašymą. 2012 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. VSDFV 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-5414 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydamas, jog nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010–2011 metais negautą pensijos dalį, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai jos negautą senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja teigė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (10.1) 3-95567 ir VSDFV 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-5414 yra neteisėti ir nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą, ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. VSDFV Vilniaus skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų nuostatas, sumažindamas paskirtą senatvės pensiją didesniu mastu nei nedirbantiems ar neužsiimantiems tam tikru verslu pensininkams, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus ir Konstitucijos 23 ir 53 straipsnių nuostatas, dėl to atsakovo atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) paaiškino, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme numatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti pensijas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 metais mokėjo pareiškėjai senatvės pensijos dalį, taikydamas koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgdamas į pareiškėjos turėtų praėjusį mėnesį draudžiamųjų pajamų dydį. VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius, vykdydamas Laikinąjį įstatymą teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo pareiškėjai senatvės pensiją ir 2010-2011 metais mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Lietuvos Respublikos sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Konstitucinis Teismas pareiškėjos nurodytame 2010 m. balandžio 20 d. sprendime nenagrinėjo Laikinojo įstatymo ar jo dalies atitikties Konstitucijai, o 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–25) rėmėsi analogiškais argumentais kaip ir atsakovas. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuris buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 40–46) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 13 324,92 Lt senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 20). VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-95567 atsisakė išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 21–22). Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-95567 ir įpareigoti šį skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį, negautą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo (b. l. 26). VSDFV 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-5414 atsisakė tenkinti prašymą, nurodydamas, jog nėra teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijų gavėjams 2010–2011 metais negautą pensijos dalį, todėl prašymo netenkino.

Valstybines socialines draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir VSD pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 9 d. priimtu Laikinuoju įstatymu. Laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojant, be kita ko, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme įtvirtintą ribinį pensijos dydį – 650 Lt (Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Toks teisinis reguliavimas ginčui aktualiu aspektu išliko nepakitęs ir vėlesnėje šios normos redakcijoje (2010 m. spalio 26 d. redakcija). Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kaip yra perskaičiuojamos senatvės pensijos asmenims, po pensijos paskyrimo turintiems draudžiamųjų pajamų ir (arba) draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Šiems asmenims pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnius perskaičiavus senatvės pensiją buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, nurodytos 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi. Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis ir pensijos bylos dokumentus, M. Z. nuo 2010 m. sausio 1 d. turi draudžiamųjų pajamų, todėl, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai buvo mokama valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis: 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėn. – 476,04 Lt, taikant koeficientą 0,4654, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį 2463,30 Lt; 2010 m. birželio mėn. – 472,87 Lt, taikant koeficientą 0,4623, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2495,87 Lt; 2010 m. liepos mėn. – 488,52 Lt, taikant koeficientą 0,4776, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2335,05 Lt; 2010 m. rugpjūčio mėn. – 616,27 Lt, taikant koeficientą 0,6025, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 1712,85 Lt; 2010 m. rugsėjo mėn. – 470,31 Lt, taikant koeficientą 0,4598, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2522,45 Lt; 2010 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2011 m. sausio mėn. – 479,91 Lt, taikant koeficientą 0,4595, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2525,40 Lt; 2011 m. vasario mėn. – 471,13 Lt, taikant koeficientą 0,4511, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2613,77 Lt; 2011 m. kovo, balandžio, gegužės mėn. – 479,91 Lt, taikant koeficientą 0,4595, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2525,40 Lt; 2011 m. birželio mėn. – 3471,24 Lt, taikant koeficientą 0,4512, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2611,94 Lt; 2011 m. liepos, rugpjūčio mėn. – 479,91 Lt, taikant koeficientą 0,4595, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2525,40 Lt; 2011 m. rugsėjo mėn. – 472,70 Lt, taikant koeficientą 0,4526, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2597,54 Lt; 2011 m. spalio mėn. – 476,67 Lt, taikant koeficientą 0,4564, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2557,38 Lt; 2011 m. lapkričio mėn. – 479,91 Lt, taikant koeficientą 0,4595, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2525,40 ; 2011 m. gruodžio mėn. – 461,32 Lt, taikant koeficientą 0,4417, apskaičiuotą atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį – 2712,64 Lt (b. l. 9).

Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjos bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad pareiškėjos senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o senatvės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Pareiškėja byloje reiškė reikalavimus dėl pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgęs į šį pareiškėjos reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjos teisė gali būti apginta išmokėjus senatvės pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi skundo padavimo termino, todėl laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, kadangi neįvykdyti, ir pareiškėja turi teisę reikalauti, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Taigi, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta pensijos dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

Iš atsakovo 2012 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (1.14)3-138767 pateiktų duomenų apie pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį, teismas nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjai neišmokėta 13 324,92 Lt (b. l 35–37).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį VSDFV finansų pagrindą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, neįtraukiamas į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalį VSDFV biudžeto pajamų pagrindą sudaro draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių asmenų, asmenų, apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu, valstybės biudžeto už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis įmokos, asignavimai iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų valstybės piniginių išteklių, taip pat lėšos už Europos Sąjungos institucijų pensijų sistemoje asmens įgytas pensines teises, pervedamos į Fondo biudžetą pagal Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą. VSD pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Atsižvelgęs į šį teisinį reguliavimą, teismas pareiškėjai neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį priteisė iš VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo ir VSDF valdybos 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad šiais sprendimais atsakyta į pareiškėjos prašymą dėl sumažintos pensijos. Atsakovas, apskaičiuodamas pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 55–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalį priimtas neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti šį sprendimą vadovaujantis ABTĮ 143 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad skundžiami VDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti ir pagrįsti, nes buvo priimti oficialiai nepaskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, todėl šiuos sprendimus paliko galioti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjai priteista senatvės pensijos dalis, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms, taip pat teismų praktikai. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjai, kuri turėjo draudžiamųjų pajamų, sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją yra įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Top of Form

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį senatvės pensija buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį neginčijo, prašė priteisti senatvės pensijos dalį, neišmokėtą pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-95567 ir VSDFV 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5414, priimtą, išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė jai iš VSDFV Vilniaus skyriaus senatvės pensijos nepriemoką – 13 324,92 Lt , susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo atmetė.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, priimtas sprendimas neatitinka Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos senatvės pensijai, perskaičiuotai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir dėl šio pensijos dydžio ribojimo pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negavo iš viso 13 324,92 Lt senatvės pensijos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies taikymo, remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nagrinėdama ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Nors minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies, tačiau joje pateikti teisės aiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjant ginčus dėl senatvės pensijų. Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama sprendžiant ginčus dėl senatvės pensijų nepriemokų, kurios susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų taikymo, priteisimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 10 d. Nr. A502-911/2013, 2013 m. liepos 25 d.

Nr. A502-1182/2013, 2013 m. liepos 4 d. Nr. A552-983/2013, 2013 m. rugpjūčio 20 d. Nr. A146-879/2013 ir kt.). Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų. Pažymėtina, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo yra ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, tęstinumas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.8, p. 316-326; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą institucijų, kuriems suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimą reglamentavęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis tokių sprendimų apskundimui nustatė 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią pensijos gavėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, gindama savo teises dėl senatvės pensijos sumažinimo, kreipėsi į teismą per įstatymu nustatytą terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, be kita ko, prašydama panaikinti ir administracinius aktus, kuriais VSDFV teritorinis skyrius ir ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atmetė pareiškėjo skundus dėl pensijos nepriemokos grąžinimo. Taigi santykiai tarp pareiškėjos ir atsakovo iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. oficialaus paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) nebuvo susiklostę galutinai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2010 -2011 metais negavo jai paskirtos senatvės pensijos atitinkamos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas būtinumą dėl šalies ūkį apėmusios ekonominės krizės atitinkamai koreguoti (laikinai sumažinti) pensijų mokėjimą, nagrinėjamam ginčui aktualia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjai kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjos teisės gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjai sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra susiklostę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nagrinėjamo ginčo atveju negalėjo būti taikomas, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą šiuo nutarimu vadovavosi pagrįstai, priteisdamas pareiškejai dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, materialinės teisės normas taikė teisingai ir šia apimtimi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Senatvės pensijos nepriemoka pareiškėjai priteista iš tinkamo atsakovo. Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-95567 ir VSDFV 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-5414 esmę ir pasekmes. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos (žr., pavyzdžiui, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje A552-519/2013), kad prieštarautų teisėtumo principui situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Pareiškėjos skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDF valdybos sprendimai buvo priimti oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjai taikytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl individualūs administraciniai aktai, pateisinantys šios Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos taikymą, negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti. Todėl teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikina pareiškėjos skundžiamus sprendimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-95567 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-5414.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas