cd8707ee-9b19-47d4-aa79-0c8fda93256d · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                              Civilinės bylos numeris 2A-1152-585/2014                             Teisminio proceso numeris 2-48-3-00265-2013-6             Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A S 2014 m. birželio 16 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo G.

B. apeliacinį skundÄ , pareikÅ¡tÄ dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjami ieÅ¡kovo G. B. ieÅ¡kinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verserma“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ prieÅ¡ieÅ¡kinis ieÅ¡kovui G. B. dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, n u s t a t ė: ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė teisme ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės 2 255,18 Lt skolÄ , 140,20 Lt palÅ«kanas, penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Pasak ieÅ¡kovo, Å¡alys 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarė statybos rangos sutartį, kuria sulygo, jog atsakovė atliks statybos darbus, kurių bendra kaina – 16 756,08 Lt. IeÅ¡kovo teigimu, Å¡alys žodžiu susitarė, jog statybos darbai bus atlikti per 2-3 mėnesius. Anot ieÅ¡kovo, atsakovė iki 2010 metų rugsėjo mėnesio pabaigos atliko statybos darbus, kurių kaina – 1 744,82 Lt. Nepaisant ieÅ¡kovo raginimų, atsakovė neatlikinėjo kitų sutartimi sulygtų statybos darbų. Praėjus vieneriems metams, atsakovės vadovas informavo ieÅ¡kovÄ , jog tuo atveju, jeigu jis sumokės darbų kainos dalį, atsakovė atliks sulygtus darbus, tačiau, nepaisant to, jog ieÅ¡kovas 2011 m. lapkričio 2 d. sumokėjo atsakovei 4 000 Lt, statybos darbai nebuvo atlikti.

IeÅ¡kovas 2012 m. rugpjūčio 31 d. gavo atsakovės praneÅ¡imÄ , kuriuo ji pareikalavo, jog ieÅ¡kovas atsiskaitytų už neatliktus statybos darbus. IeÅ¡kovas 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡tu atsakė į atsakovės praneÅ¡imÄ , kuriuo, be kita ko, informavo apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ ir pareikalavo, jog atsakovė grÄ Å¾intų ieÅ¡kovui 2 255,18 Lt. Atsakovė nereagavo į ieÅ¡kovo raÅ¡tÄ ir negrÄ Å¾ino jam įvardytos pinigų sumos. IeÅ¡kovas savo materialinį teisinį reikalavimÄ dėl skolos priteisimo grindė Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalimi, o materialinį teisinį reikalavimÄ dėl palÅ«kanų priteisimo – Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalimi.

Pasak ieÅ¡kovo, Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatytos palÅ«kanos skaičiuotinos nuo tos dienos, kai ieÅ¡kovas sumokėjo atsakovei 4 000 Lt, iki ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienos, tai yra iki 2013 m. sausio 30 d. Atsakovė, atsiliepdama į ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, pareiÅ¡kė, jog nesutinka su ieÅ¡kiniu, ir prašė atmesti ieÅ¡kinį. Pasak atsakovės, ji Å¡alių sudaryta statybos rangos sutartimi įsipareigojo atlikti sutarties pirmajame priede (lokalinėje sÄ matoje) nurodytus gyvenamojo namo iÅ¡orės ir vidaus remonto darbus, o ieÅ¡kovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 16 756,08 Lt.

Atsakovė, atlikusi darbų dalį – gyvenamojo namo iÅ¡orės remonto darbus, ketino atlikti likusius statybos darbus, bet ieÅ¡kovas neįsileido atsakovės darbuotojų į gyvenamojo namo vidų. Negalėdama patekti į gyvenamojo namo vidų, atsakovė dėl iÅ¡imtinai nuo ieÅ¡kovo priklausančių priežasčių neteko objektyvios galimybės tinkamai įvykdyti sutartį. Atsakovė ne kartÄ teiravosi ieÅ¡kovo, kada galėtų atlikti likusius statybos darbus, bet ieÅ¡kovas vengė bendradarbiauti ir kooperuotis.

Atsakovės teigimu, ieÅ¡kovas klaidingai nurodo, jog atsakovės atliktų statybos darbų kaina sudaro 1 744,82 Lt. Pasak atsakovės, jos patirtos iÅ¡laidos, susijusios su statybos darbų atlikimu, realiai sudaro 2 764,85 Lt. Atsakovė pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo prašė pripažinti vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ neteisėtu. Atsakovė pažymėjo, jog ieÅ¡kovas 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡te, kuriuo pranešė apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ , nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) atsakovė pažeidė sutartį ir kodėl pažeidimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu.

Pasak atsakovės, ieÅ¡kovas klaidingai nurodo, kad jis iki sutarties nutraukimo daug kartų ragino atsakovę atlikti likusius statybos darbus ir atsakovė neketino atlikti likusių statybos darbų. Atsakovė pažymėjo, jog ieÅ¡kovui pagal sutarties 3.4 punktÄ tenka pareiga užtikrinti, kad atsakovė per visÄ sutarties laikotarpį galėtų nekliudomai ir nevaržomai patekti į gyvenamÄ jį namÄ , vadinasi, ieÅ¡kovui nesudarius galimybių atsakovės darbuotojams patekti į gyvenamÄ jį namÄ , sutartis negalėjo bÅ«ti tinkamai įvykdyta dėl paties ieÅ¡kovo neteisėto neveikimo, todėl ieÅ¡kovas, neteisėtai neveikęs, negali remtis tuo, kad atsakovė neįvykdė sutarties, ir nutraukti sutartį.

Atsakovė inter alia akcentavo, jog ieÅ¡kovas pagal Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalį privalėjo prieÅ¡ trisdeÅ¡imt dienų praneÅ¡ti atsakovei apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ . Atsakovės teigimu, ji buvo ir yra suinteresuota tinkamu sutarties įvykdymu, jos vertinimu, pripažinus vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ neteisėtu, yra objektyvi galimybė įvykdyti sutartį, jeigu ieÅ¡kovas užtikrins nekliudomÄ ir nevaržomÄ patekimÄ Ä¯ gyvenamojo namo vidų.IeÅ¡kovas, atsiliepdamas į atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį, pareiÅ¡kė, jog nesutinka su prieÅ¡ieÅ¡kiniu, ir prašė atmesti prieÅ¡ieÅ¡kinį.

IeÅ¡kovas pastebėjo, jog atsakovė pareikÅ¡tÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį grindžia tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės vadovo 2010 metų spalio – lapkričio mėnesiais vykusio elektroninio susiraÅ¡inėjimo duomenimis, pagal kuriuos, anot atsakovės, ieÅ¡kovas nurodė gyvenamojo namo vidaus remonto darbus atlikti vėliau, ir pažymėjo, kad jis tik 2013 m. sausio 30 d., tai yra, praėjus daugiau negu 2 metams nuo elektroninio susiraÅ¡inėjimo, pateikė teismui ieÅ¡kinį, kas, ieÅ¡kovo vertinimu, sudaro pagrindÄ teigti, jog atsakovė nesistengė atlikti Å¡alių sulygtus statybos darbus, o ieÅ¡kovas netrukdė statybos darbų atlikimui.

IeÅ¡kovas 2012 m. rugpjūčio 31 d. gavo atsakovės praneÅ¡imÄ , kuriuo ji pareikalavo, kad ieÅ¡kovas atsiskaitytų už neatliktus darbus, kas, ieÅ¡kovo teigimu, visiÅ¡kai paneigia atsakovės dėstomÄ pozicijÄ , jog ji norėjo ir ketino atlikti statybos darbus, o ieÅ¡kovas trukdė atsakovei vykdyti sutartį, bei patvirtina faktÄ , kad atsakovė net nesiruošė atlikti sutartimi sulygtų statybos darbų. IeÅ¡kovas pažymėjo, jog atsakovė yra nuo 2004 metų veikiantis juridinis asmuo, savo srities profesionalas, todėl, kaip teigia atsakovė, ieÅ¡kovui netinkamai vykdant sutartį ir atitinkamai trukdant atsakovei vykdyti sutartį, ji turėjo daug laiko (daugiau negu 2 metus) imtis visų įmanomų teisinių priemonių savo, jos manymu, pažeistų teisių gynimui, tačiau elgėsi visiÅ¡kai prieÅ¡ingai.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovė pažeidė sutartį iÅ¡ esmės pagal visus Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies punktus. IeÅ¡kovas 2012 m. spalio 17 d. informavo atsakovę apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ , o ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė 2013 m. sausio 30 d., todėl, ieÅ¡kovo teigimu, jis Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalies prasme tinkamai informavo atsakovę apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ . Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu atmetė ieÅ¡kinį ir patenkino prieÅ¡ieÅ¡kinį.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog Å¡alys 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2010/08/23/01, pagal kuriÄ atsakovė įsipareigojo atlikti gyvenamojo namo remonto darbus, o ieÅ¡kovas įsipareigojo sumokėti atsakovei statybos darbų kainÄ , lygiÄ 16 756,08 Lt. Teismo teigimu, sutartyje nėra nustatytas statybos darbų atlikimo terminas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, paremtu antstolio 2012 m. spalio 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame yra užfiksuoti ieÅ¡kovo ir atsakovės vadovo elektroninio susiraÅ¡inėjimo per „Skype“ programÄ duomenys, analize, atsakovė nevengė atlikti sutartimi sulygtus darbus, prieÅ¡ingai, ji norėjo atlikti gyvenamojo namo iÅ¡orės ir vidaus statybos darbus, bet Å¡ių darbų negalėjo atlikti dėl ieÅ¡kovo nurodymų.

Pasak pirmosios instancijos teismo, tÄ aplinkybę, jog statybos darbai nevyko dėl ieÅ¡kovo kaltės, patvirtino ir liudytojas G. S., einantis atsakovės direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sutarties 3.4 punktu ieÅ¡kovas įsipareigojo užtikrinti, kad atsakovė per visÄ sutarties laikotarpį galėtų nekliudomai ir nevaržomai patekti į gyvenamojo namo teritorijÄ ir į patį gyvenamÄ jį namÄ , bet, teismo vertinimu, ieÅ¡kovas tinkamai nevykdė įvardytos pareigos.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡analizavęs bylos įrodymų visetÄ , padarė iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent dėl ieÅ¡kovo veiksmų atsakovė negalėjo tinkamai atlikti sutartimi sulygtų darbų, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindÄ teigti, jog ieÅ¡kovas neturėjo teisės vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį. Pagal Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi Å¡alis nuo sutarties vykdymo, todėl, pripažinus vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ neteisėtu, sutartis laikytina galiojanti ir vykdytina toliau, vadinasi, ieÅ¡kovas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog atsakovė grÄ Å¾intų jam 2 255,18 Lt, nes, galiojant sutarčiai, atsakovė yra įsipareigojusi atlikti visus sutartimi sulygtus darbus, įskaitant ir tuos, už kuriuos atsakovei yra sumokėta įvardyta pinigų suma.IeÅ¡kovas, nesutikdamas su Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimu, pareiÅ¡kė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patenkinti ieÅ¡kinį ir atmesti prieÅ¡ieÅ¡kinį.

Pasak ieÅ¡kovo, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai kvalifikavo bylos teisingam iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes bei tarp bylos Å¡alių susiformavusius teisinius santykius. IeÅ¡kovo teigimu, tarp bylos Å¡alių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalis), nes, pirma, ieÅ¡kovas yra fizinis asmuo, antra, atsakovė yra verslininkė, trečia, statybos darbų rezultatas buvo užsakytas ieÅ¡kovo asmeniniams ir Å¡eimos poreikiams patenkinti, tai yra suremontuoti gyvenamÄ jį namÄ .

IeÅ¡kovas Å¡iame kontekste pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingÄ atliktam darbui. Pasak ieÅ¡kovo, jis, remdamasis įvardyta materialiojo įstatymo norma, turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį, kÄ jis ir padarė 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡tu. IeÅ¡kovui vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukus sutartį, atsakovei kilo pareiga grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui jo pagal sutartį permokėtÄ sumÄ , tai yra 2 255,18 Lt.

IeÅ¡kovas, apeliuodamas į pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog dėl ieÅ¡kovo veiksmų atsakovė negalėjo tinkamai atlikti sutartimi sulygtų darbų, inter alia pažymėjo, kad elektroninio susiraÅ¡inėjimo per „Skype“ programÄ duomenys negali bÅ«ti vertinami kaip tinkamas įrodymas. IeÅ¡kovo vertinimu, atsakovės veiksmai, tiksliau – neveikimas, rodo, kad atsakovė nesilaikė verslo subjektui bÅ«dingų rÅ«pestingumo bei apdairumo standartų, be to, pasak ieÅ¡kovo, atsakovė, iki visų sutartimi sulygtų darbų atlikimo momento iÅ¡raÅ¡iusi PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , parengusi atliktų darbų aktÄ ir pažymÄ apie atliktų darbų vertę, veikė savo nuožiÅ«ra ir rizika.

Atsakovė, atsiliepdama į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ , pareiÅ¡kė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, praÅ¡o atmesti apeliacinį skundÄ ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Pasak atsakovės, prieÅ¡ingai negu teigia ieÅ¡kovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir tinkamai kvalifikavo bylos teisingam iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes bei tarp bylos Å¡alių susiformavusius teisinius santykius. Atsakovė Å¡iame kontekste pažymėjo, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime expressis verbis neįvardijo, jog Å¡alys sudarė vartojimo statybos rangos sutartį, nereiÅ¡kia, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp Å¡alių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius.

Atsakovė akcentavo, jog ieÅ¡kovas 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡te, kuriuo informavo atsakovę apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ , nurodė, kad sutartį nutraukia pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalis, todėl, pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ieÅ¡kovo nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo kontekste ir neprivalėjo papildomai pasisakyti dėl kitų galimų sutarties nutraukimo pagrindų.

Anot atsakovės, ieÅ¡kovas klaidingai nurodo, jog atsakovės atliktų darbų kaina sudaro 1 744,82 Lt. Atsakovės patirtos iÅ¡laidos, susijusios su darbų dalies atlikimu, realiai sudaro 2 764,85 Lt, be to, atsakovė, 2010 m. spalio 4 d. iÅ¡raÅ¡iusi PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , sumokėjo į valstybės biudžetÄ 2 428,23 Lt pridėtinės vertės mokestį ir 1 734,45 Lt pelno mokestį. Atsakovės vertinimu, pinigų suma, kuriÄ ji aukščiau įvardytų mokesčių pavidalu sumokėjo į valstybės biudžetÄ , priskirtina iÅ¡laidoms, kurias atsakovė patyrė dėl ieÅ¡kovo nebendradarbiavimo ir sutarties nevykdymo, todėl, atsakovės teigimu, nutraukus sutartį, ieÅ¡kovas ne tik negalėtų reikalauti grÄ Å¾inti tariamai permokėtÄ 2 255,18 Lt sumÄ , bet dar ir turėtų atlyginti atsakovei jos patirtas iÅ¡laidas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu Å¡ios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas ieÅ¡kovo apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindÄ skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagÄ ir Å¡ios bylos apeliaciniame procese skundžiamÄ teismo sprendimÄ , konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutÅ«s sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Dėl ginčo materialinio santykio kvalifikacijosBylos faktiniais duomenimis (b. l. 15-16) nustatyta, jog Å¡alys 2010 m. rugpjūčio 23 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2010/08/23/01 (toliau tekste – ir sutartis), pagal kuriÄ atsakovė įsipareigojo savo jėgomis ir rizika atlikti sutarties pirmajame priede – lokalinėje sÄ matoje (b. l. 17-18) – nurodytus gyvenamojo namo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), remonto darbus, o apeliantas įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka sumokėti atsakovei darbų kainÄ , lygiÄ 16 756,08 Lt.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai pažymėjo, jog tarp bylos Å¡alių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai, kurių esmė yra atskleista Civilinio kodekso 6.672 straipsnio 1 dalyje, nes, pirma, apeliantas, užsakęs atlikti statybos darbus, yra fizinis asmuo, antra, apelianto užsakyti statybos – gyvenamojo namo remonto – darbai skirti asmeninių apelianto ir jo Å¡eimos poreikių tenkinimui, trečia, atsakovė, įsipareigojusi atlikti sutartimi sulygtus statybos darbus, yra verslininkė, kuri, kÄ patvirtina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis), be kitų veiklų, verčiasi ir statybos veikla.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartÄ pažymėta, jog teisinė ieÅ¡kinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra iÅ¡skirtinai bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013), todėl, nepaisant to aspekto, jog apeliantas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad tarp bylos Å¡alių susiformavo vartojimo rangos teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas ex officio privalėjo Å¡alių teisinius santykius kvalifikuoti vartojimo rangos teisiniais santykiais.Dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimoBylos faktiniai duomenys (b. l.

70) patvirtina, jog apeliantas, 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡tu Nr. 12/10/17/01 atsakydamas į atsakovės 2012 m. rugpjūčio 30 d. praneÅ¡imÄ Nr. 2012/08/30/01 (b. l. 69), inter alia pareiÅ¡kė, jog savo iniciatyva pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalis nutraukia sutartį. Bendroji materialinės teisės taisyklė yra ta, jog vienaÅ¡aliÅ¡kas sutarties nutraukimas yra galimas tik tada, kai prieÅ¡inga sutarties Å¡alis padaro esminį sutarties pažeidimÄ (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis), kita vertus, Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta specialioji taisyklė, kuri yra skirta vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties Å¡alies, teisių ir teisėtų interesų apsaugai, pagal kuriÄ vartojimo rangos sutartiniame teisiniame santykyje užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingÄ atliktam darbui.

Å ios materialiojo įstatymo nuostatos analizė sudaro pagrindÄ teigti, jog užsakovo teisė nutraukti vartojimo rangos sutartį nesiejama su rangovo padarytu sutarties pažeidimu, svarbiomis priežastimis ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, vadinasi, vartotojas gali laisvai savo nuožiÅ«ra nutraukti sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminiai vienaÅ¡aliÅ¡ko vartojimo rangos sutarties nutraukimo pagal Civilinio kodekso 6.673 straipsnio 2 dalį aspektai yra tie, jog, pirma, užsakovas teisę nutraukti rangos sutartį gali įgyvendinti iki materialiajame įstatyme expressis verbis apibrėžto įvykio (juridinio fakto) – iki darbo rezultato priėmimo, antra, užsakovas privalo sumokėti rangovui darbų kainos dalį, proporcingÄ rangovo pagal sutartį atliktiems darbams.Bylos Å¡alys pripažįsta tuos faktus, jog, pirma, atsakovė, veikdama pagal sutartį, iki ginčijamo vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo buvo teatlikusi Å¡alių sulygtų statybos darbų dalį – gyvenamojo namo iÅ¡orės remonto darbus, kurie yra nurodyti lokalinės sÄ matos trečiajame skyriuje, antra, apeliantas, veikdamas pagal sutartį, iki vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo buvo sumokėjęs atsakovei 4 000 Lt, bet Å¡alys skirtingai vertina, kokia yra atsakovės faktiÅ¡kai atliktų statybos darbų kaina, kita vertus, atsakovė pripažįsta tÄ faktÄ , jog jos faktiÅ¡kai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra mažesnė negu ta suma, kuriÄ apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei.Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog, pirma, apeliantui vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo momentu nebuvo perduotas sutartimi sulygtas darbų rezultatas, antra, apeliantas vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo momentu buvo sumokėjęs atsakovei darbų kainos dalį, proporcingÄ atsakovės pagal sutartį atliktiems darbams, konstatuotina, jog, prieÅ¡ingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį ir įstatymo nustatyta tvarka realizavo Å¡iÄ savo, kaip užsakovo, teisę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tas faktas, jog apeliantas 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡te Nr. 12/10/17/01, kuriuo inter alia informavo atsakovę apie vienaÅ¡aliÅ¡kÄ sutarties nutraukimÄ , nurodė netinkamÄ sutarties nutraukimo pagrindÄ , nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apelianto vienaÅ¡alis sandoris – sutarties nutraukimas – yra neteisėtas, be to, įvardyto sandorio neteisėtumo, ypač atsižvelgiant į tÄ aplinkybę, jog abi bylos ir kartu sutarties Å¡alys ilgÄ laiko tarpÄ nebendradarbiavo ir nerodė iniciatyvos vykdyti sutartį, Å¡iuo neveikimu akivaizdžiai parodydamos, kad jos yra nesuinteresuotos sutarties vykdymu ir kartu iÅ¡saugojimu, nepatvirtina ir tas faktas, jog apeliantas iÅ¡ anksto protingu terminu neįspėjo atsakovės apie ketinimÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį.

Apibendrinus nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus ir iÅ¡vadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį santykį ir kartu nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas ad hoc neturėjo pagrindo nutraukti bylos Å¡alių sutartį. Dėl atsakovės praturtėjimo Apeliantas Å¡ios bylos procese laikosi pozicijos, jog jo materialinio subjektinio reikalavimo, įvardyto reikalavimu dėl skolos priteisimo, teisinis pagrindas – teisės normos, reglamentuojančios nepagrįstÄ praturtėjimÄ ar turto gavimÄ be pagrindo.

Kasacinio teismo praktika byloja, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos bÅ«dų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti bÅ«tinos tokios sÄ lygos:

1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė;

2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtÄ , yra teisėti;

3) turto negalima iÅ¡reikalauti kitais civilinių teisių gynybos bÅ«dais (taikant restitucijÄ , vindikacijÄ );

4) kreditorius atliko veiksmus iÅ¡imtinai savo interesais ir savo rizika; jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtÄ pagal įstatymÄ ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos netaikomos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta Å¡io procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, atsakovės faktiÅ¡kai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra mažesnė negu ta suma, kuriÄ apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei, kas sudaro pagrindÄ teigti, jog atsakovė praturtėjo pagal sutartį, ir kartu konstatuoti, jog atsakovės praturtėjimo klausimo iÅ¡sprendimui taikytinas ne nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas, kuriuo ad hoc remiasi apeliantas, o vienaÅ¡alės restitucijos, kurios esmė yra atskleista Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalyje (restitucija apima ir vykdant sutartį gauto neteisėtai ar per klaidÄ turto grÄ Å¾inimÄ , klaidÄ suprantant pačia plačiausia prasme), institutas.Byloje jau buvo nustatyta, jog atsakovė faktiÅ¡kai teatliko gyvenamojo namo iÅ¡orės remonto darbus.

Å iame kontekste bÅ«tina pažymėti, kad, kÄ pagrįstai bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme akcentavo ir Å¡ios bylos apeliaciniame procese akcentuoja atsakovė, apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės faktiÅ¡kai pagal sutartį atliktų darbų kaina yra 1 744,82 Lt. Lokalinės sÄ matos, kuri yra (buvo) neatskiriama Å¡alių sutarties dalis (b. l. 17-18), analizė sudaro pagrindÄ teigti, jog bylos Å¡alys susitarė, kad jų sulygta statybos darbų kaina apima ne tik pagrindines iÅ¡laidas, skirtas atsakovės darbuotojų darbo užmokesčių mokėjimui, medžiagų įsigijimui ir mechanizmų nuomai, bet ir papildomas iÅ¡laidas, kurios yra expressis verbis nurodytos lokalinėje sÄ matoje.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu lokalinės sÄ matos (b. l. 17-18) ir kitos atsakovės į bylÄ pateiktos lokalinės sÄ matos (b. l. 103) analize, atsakovės faktiÅ¡kai atliktų darbų kaina – 2 764,85 Lt. Å ios bylos apeliaciniame procese nustačius, jog apeliantas pagal sutartį sumokėjo atsakovei 4 000 Lt, o atsakovės faktiÅ¡kai pagal sutartį atliktų darbų kaina – 2 764,85 Lt, konstatuotina, jog atsakovės grÄ Å¾intina suma pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudaro 1 235,15 Lt. Atsižvelgiant į nustatytų ir aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių visetÄ , konstatuotina esant teisinį pagrindÄ taikyti vienaÅ¡alę restitucijÄ ir priteisti apeliantui iÅ¡ atsakovės 1 235,15 Lt, tokiu bÅ«du apginant apelianto pažeistÄ teisę.

Dėl materialinių palÅ«kanųApeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta Å¡io procesinio sprendimo apraÅ¡omojoje dalyje, pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu inter alia praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės 140,20 Lt palÅ«kanas. Apelianto ieÅ¡kinio analizė sudaro pagrindÄ teigti, jog, pasak apelianto, įvardyto materialinio subjektinio reikalavimo teisinis pagrindas – Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog už be pagrindo įgytÄ pinigų sumÄ skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos;

Å¡ios palÅ«kanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstÄ pinigų gavimÄ ar sutaupymÄ .Viena vertus, apeliantas netinkamai kvalifikuoja aukščiau įvardyto materialinio subjektinio reikalavimo teisinį pagrindÄ , nes, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, atsakovė praturtėjo pagal sutartį, kita vertus, netinkama reikalavimo teisinė kvalifikacija per se nesudaro pagrindo atmesti reiÅ¡kiamÄ reikalavimÄ , nes, kaip jau buvo aukščiau nurodyta Å¡io procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, teismas ex officio atlieka faktinių aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas reiÅ¡kiamas reikalavimas, teisinę kvalifikacijÄ .Apeliantas 2012 m. spalio 17 d. raÅ¡tu Nr. 12/10/17/01, kuriuo, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, inter alia pareiÅ¡kė, kad vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukia sutartį, pareikalavo, jog atsakovė iki 2012 m. spalio 28 d. grÄ Å¾intų apeliantui jo pagal sutartį atliktÄ permokÄ , kitaip tariant, pareikalavo, kad atsakovė nustatytu terminu įvykdytų piniginę prievolę.Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog terminÄ Ä¯vykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas už sumÄ , kuriÄ sumokėti praleistas terminas.

Atsakovė, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apelianto nustatytu terminu, tai yra iki 2012 m. spalio 29 d. (Civilinio kodekso 1.121 straipsnio 2 dalis), neįvykdė aukščiau įvardytos piniginės prievolės, vadinasi, ji nuo 2012 m. spalio 30 d., o ne, kaip teigia apeliantas, nuo 2011 m. lapkričio 2 d., kai jis sumokėjo atsakovei 4 000 Lt (apelianto pagal sutartį atliktas mokėjimas gali bÅ«ti kvalifikuotas iÅ¡ankstiniu sutartimi sulygtos darbų kainos dalies sumokėjimu (Civilinio kodekso 6.676 straipsnio 2 dalis), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė tÄ dienÄ , kai apeliantas atliko mokėjimÄ , kurio atlikimo momentu sutartis galiojo ir saistė Å¡alis, įgijo aukščiau įvardytÄ piniginę prievolę), įgijo materialinę pareigÄ mokėti apeliantui palÅ«kanas, nustatytas Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje.

Å i byla buvo iÅ¡kelta 2013 m. vasario 15 d., vadinasi, palÅ«kanų skaičiavimo pabaigos momentas – 2013 m. vasario 14 d. Atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina esant pagrindÄ patenkinti apelianto materialinio subjektinio reikalavimo dėl palÅ«kanų priteisimo dalį ir priteisti apeliantui iÅ¡ atsakovės 18,27 Lt palÅ«kanas (1 235,15 Lt x 5 procentai x 108 dienos / 365 dienų).Dėl procesinių palÅ«kanųCivilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Esant apelianto reikalavimui, jam iÅ¡ atsakovės priteistinos penkių procentų dydžio procesinės palÅ«kanos, kurių skaičiavimo pradžios momentas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, – 2013 m. vasario 15 d.Apibendrinus Å¡io apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus ir iÅ¡vadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialinį santykį, kas lėmė neteisingÄ Å¡ios bylos iÅ¡sprendimÄ , todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindÄ panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies ir atmesti prieÅ¡ieÅ¡kinį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo iÅ¡analizuoti Å¡ios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikÅ¡mės Å¡ios bylos teisingam iÅ¡sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimÄ , nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apelianto skunde.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, susidariusių bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskirstymoApeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priėmus naujÄ sprendimÄ , konstatuotina esant pagrindÄ perskirstyti bylinėjimosi iÅ¡laidas, susidariusias bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).Apeliantas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 572 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas, tiksliau – 72 Lt žyminio mokesčio iÅ¡laidas (b. l. 82-83) ir 500 Lt iÅ¡laidas, susijusias su faktinių aplinkybių konstatavimu (b. l. 72), atsakovė – 3 649,28 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas, tiksliau – 300 Lt iÅ¡laidas, susijusias su faktinių aplinkybių konstatavimu (b. l. 134-135), ir 3 349,28 Lt iÅ¡laidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos jai suteikimu (b. l. 136-139) (pažymėtina, jog, kÄ patvirtina bylos faktiniai duomenys (b. l. 109, 136), advokatas, Å¡ios bylos procese atstovavęs atsakovei, jos interesais sumokėjo 143 Lt žyminį mokestį ir šį veiksmÄ kvalifikavo teisinės paslaugos, kuriÄ atsakovė kartu su kitomis paslaugomis apmokėjo 2013 m. kovo 8 d. (b. l. 137), suteikimu, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė papildomai patyrė 143 Lt žyminio mokesčio iÅ¡laidas).             Apeliacinės instancijos teismui inter alia nusprendus atmesti atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį, konstatuotina, jog atsakovė neįgijo procesinės teisės reikalauti bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su prieÅ¡ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimu, kurios pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudaro 717,53 Lt (450 Lt iÅ¡laidos už prieÅ¡ieÅ¡kinio parengimÄ + 143 Lt žyminio mokesčio iÅ¡laidos + pridėtinės vertės mokestis), atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė neturi procesinės teisės reikalauti, kad ad hoc bÅ«tų kompensuotos jos advokato kelionių iÅ¡laidos, pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudarančios 272,25 Lt, nes, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos) 3 punkte, advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitÄ vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos iÅ¡laidos iÅ¡ Å¡alies priteisiamos tik tais atvejais, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iÅ¡ kitos vietovės dalyvavimas byloje bÅ«tinas, o Å¡ios bylos atvejis nepatenka tarp Rekomendacijų 3 punkte įvardytų atvejų.             Teisėjų kolegijos vertinimu, patenkinta apelianto materialinių subjektinių reikalavimų dalis sudaro 52 procentus pareikÅ¡tų materialinių subjektinių reikalavimų vertės (1 253,42 Lt / 2 395,38 Lt), o atmesta dalis atitinkamai sudaro 48 procentus pareikÅ¡tų materialinių subjektinių reikalavimų vertės. Atsižvelgiant į patenkintÄ ir atmestÄ apelianto materialinių subjektinių reikalavimų dalis, konstatuotina esant pagrindÄ priteisti apeliantui iÅ¡ atsakovės 297,44 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ , o atsakovei iÅ¡ apelianto – 1 132,56 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .Bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dalis, tenkanti kiekvienai bylos Å¡aliai, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d.

įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo“ nustatytÄ minimaliÄ valstybei priteistinÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ , todėl, esant nurodytam aspektui, Å¡alims nepaskirstytinos aukščiau nurodytos bylinėjimosi iÅ¡laidos (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, susidariusių Å¡ios bylos apeliaciniame procese, paskirstymoBylos faktiniai duomenys (b. l. 169) patvirtina, jog apeliantas Å¡ios bylos apeliaciniame procese patyrė 72 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas, tiksliau – žyminio mokesčio iÅ¡laidas.

Viena vertus, atsakovė pareikÅ¡tu atsiliepimu į apeliacinį skundÄ prašė priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ , kita vertus, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji Å¡ios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl, atsižvelgiant į nurodytÄ aplinkybę, konstatuotina esant pagrindÄ atmesti atsakovės reikalavimÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, susidariusių bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas analogiÅ¡ku aukščiau įvardytam rezultatu (52 procentai) laimėjo Å¡ios bylos apeliacinį procesÄ , todėl, atsižvelgiant į nurodytÄ aplinkybę, konstatuotina esant pagrindÄ priteisti apeliantui iÅ¡ atsakovės 37,44 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių Å¡ios bylos apeliaciniame procese, dalis, tenkanti kiekvienai bylos Å¡aliai, yra mažesnė už aukščiau Å¡io procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytu įsakymu nustatytÄ minimaliÄ valstybei priteistinÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ , todėl, esant nurodytam aspektui, Å¡ios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas n u s p r e n d ė:

             panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ G. B. ieÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies: priteisti G. B. iÅ¡ uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ 1 235,15 Lt, 18,27 Lt palÅ«kanas ir penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ 1 253,42 Lt sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos – 2013 m. vasario 15 d. – iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ prieÅ¡ieÅ¡kinį.             Priteisti G.

B. iÅ¡ uždarosios akcinės bendrovės „Verserma“ 334,88 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .             Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Verserma“ iÅ¡ G. B. 1 132,56 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .                                                                  Teisėjai                                      Ona Gasiulytė                                           Neringa Å vedienė                                                                                       Vytautas Zelianka                                                                Â