2013-02-21 Nr. AB-567-3-62-3-00704-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-172/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00704-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Alytaus filialui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui VĮ Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. rugsėjo 22 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro teritorinio registratoriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2.16.17-170, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 217 ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro teritorinį registratorių vykdyti Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymą 1997 m. spalio 16 d. įgyvendinimo įstatymo Nr. 8454 nuostatų reikalavimus dėl duomenų sukauptų, Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, t. y. (duomenys neskelbtini) įrašu, kuriame nurodoma žemės sklypo kadastro duomenys ir duomenys apie daiktinės teisės turėtoją S. S., bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojamas valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė t. y. (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 14 perrašymo į Nekilnojamojo turto valstybės registrą, padarant jame registro įrašą ir pagal įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 2-795-11-2004, kuriuo teismas nusprendė, kad S. S. turto, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pažymėto plane 49 numeriu, paveldėtojas yra A. S. ir padaryti Nekilnojamojo turto valstybės registre, registro įrašą apie šio nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) daiktinių teisių į jį, tų teisių turėtojus palikėją S. S. ir jo daiktinių valdymo teisių paveldėtoją A. S., juridinių faktų įregistravimo pakeitimo ar išregistravimo juridinius pagrindus.

Skunde nurodė, kad jis yra S. S. turto paveldėtojas ir siekia įregistruoti savo valdymo teisę į nekilnojamąjį daiktą – 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog likvidavus (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų registrą šio Valstybinio žemės kadastro duomenų registro dokumentai (Žemės kadastro knyga) nebuvo įstatymo nustatyta tvarka perduoti VĮ Registrų centro Alytaus filialui, o buvo nepagrįstai ir neteisėtai perduoti Alytaus apskrities archyvui, todėl prie savo 2011 m. birželio 21 d. prašymo atsakovui jis pateikė iš archyvo gautus (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės naudotojų (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14 patvirtintą apylinkės gyventojams suteiktų valstybinės žemės, asmeniniam ūkui žemės sklypų kadastro duomenų Registre padarytų įrašų sąrašą.

Pažymėjo, jog minėtuose dokumentuose yra nurodoma suteikto valstybinės žemės sklypo asmeniniam ūkui kadastro duomenys: (duomenys neskelbtini) žemės sklypo naudotojas S. S., išskirtos žemės plotas 1991 m. 3 ha, pagal pateiktą prašymą, (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 14 suteikta 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas ir duomenys apie daiktinės teisės turėtoją S. S., bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojamas valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, t. y. (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimas Nr.

14. Pabrėžė, jog savo teiktu prašymu jis siekė, kad atsakovas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtinta žemės asmeniniam ūkui suteikimo įforminimo ir apskaitos tvarka, kadastro ir registro duomenis perrašytų į nekilnojamojo turto valstybės registrą, tačiau jis dėl vilkinimo to iki šiol nepadarė. Atkreipė dėmesį, jog su minėtuoju prašymu į atsakovą kreipėsi ne dėl nuosavybės teisės registravimo į žemės sklypą, kaip tai ginčijamu sprendimu nustatė atsakovas, o dėl kitų valstybės kadastro ir registro dokumentų, t. y. (duomenys neskelbtini) žemės įmonės, žemės kadastro knygoje registro Nr. 1418 įrašu, kuriame yra nurodoma duomenys apie daiktinės teisės turėtoją S. S. bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojamas valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, t. y. (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 14, šių kadastro duomenų ir daiktinių teisių perrašymo į pagrindinį valstybės registrą palikėjo S. S. vardu ir remiantis įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 2-795-11-2004, padaryti nekilnojamojo turto Valstybės registre registro įrašą, kuriame būtų nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtojus, juridinius faktus įregistravimo, pakeitimo ar išregistravimo juridinius pagrindus.

Pridūrė, jog VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 217 yra neteisėtas, nepagrįstas ir šališkas, nes priimant jį, nesivadovauta galiojančiais teisės aktais, kad duomenys sukaupti valstybinio žemės kadastro duomenų registre yra perrašomi į Nekilnojamojo turto valstybės registrą nuo 1998 m. sausio 10 d. nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka.

Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo teiktą prašymą ir prie jo pateiktus priedus, nustatė, kad pagal nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktus dokumentus negalima identifikuoti žemės sklypo ir daiktinių teisių įgijėjo, be to, buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas – 3 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), į kurį pareiškėjas ir siekė įregistruoti valdymo teisę. Pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktame Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendime (rezoliucinėje dalyje) yra nurodyta, kad Alytaus apskrities viršininko administracija įpareigojama per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo paruošti trūkstamus dokumentus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties su A. S. sudarymui ir atlikti kitus veiksmus dėl minėtos sutarties sudarymo: paženklinti žemės sklypą, paruošti trūkstamą dokumentaciją, laikantis metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, ir ne vėliau, kaip per 30 dienų po dokumentų paruošimo „sudaryti valstybinės žemės pirkinio-pardavimo sutartį dėl 3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pažymėtą plane Nr. 4 su A. S., kuris yra S. S. turto paveldėtojas“. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo ginčijamu sprendimu, kurį VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija paliko nepakeistą, netenkino pagrįstai. Todėl teigė, jog teismui pareiškėjo apskųsti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: pareiškėjas 2011 m. birželio 20 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Alytaus filialą, prašydamas teritorinį registratorių nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu įregistruoti paveldėtas iš tėvo S. S. nekilnojamojo turto valdymo teises, kurias tėvas įgijo pagal (duomenys neskelbtini) 1991 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl sodybinio sklypo išplėtimo“ ir (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 14 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo“, įregistruotus kadastro duomenis ((duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini)) sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 308 patvirtinta tvarka (t.

I, b. l. 77). VĮ Registrų centro Alytaus filialas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 2.16.17.-170 prašymo įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 2A-214-2004, Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 2-795-11-2004, (duomenys neskelbtini) 1991 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl sodybinio sklypo išplėtimo“, (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 14, ištrauką iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės plano, sudaryto 1991 m., ištrauką, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinio žemėtvarkos instituto, išrašus iš (duomenys neskelbtini) Žemės kadastro knygos, netenkino (pagrindas – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 str. 3 d. 2 p.; 29 str. 2 p., 6 p., 7 p.), nes minėti dokumentai nėra juridinis pagrindas A.

S. nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistravimui, kurio identifikavimui nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Be to, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas (t.

I, b. l. 75 – 76, 77 – 100). Pareiškėjas dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo 2011 m. liepos 22 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centrą (t. I, b. l. 36 – 38), kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 217 nusprendė, jog A. S. skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o VĮ Registrų centro Alytaus filialo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas (t. I, b. l. 89 – 90).

Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 4 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 bei pažymėjo, jog iš minėto įstatymo nuotatų bei teisminės praktikos darytina išvada, jog Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises.

Taip pat rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 12 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu bei Registro įstatymo 13 straipsniu bei išdėstė, jog konkrečiu atveju pareiškėjo valdymo teisę įregistruoti atsisakyta Registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu (dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų); 6 punktu (prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti) ir 7 punktu (įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre) pagrindu bei šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pagrindu, kurioje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Taip pat apžvelgė Registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnį, Kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio, 12 straipsnį, 13 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu, 84, 85, 88, 90 punktus bei pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl valdymo teisės įregistravimo kreipėsi į atsakovą ir prie prašymo pateikė šiuos dokumentus: Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-795-11-2004, (duomenys neskelbtini) 1991 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl sodybinio sklypo išplėtimo“; (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 14; ištrauką iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės plano, sudaryto 1991 m., ištrauką, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinio žemėtvarkos instituto; išrašus iš (duomenys neskelbtini) Žemės kadastro knygos (t.

I, b. l. 77 – 88). Pripažino, jog kad pareiškėjo atsakovui teiktas prašymas dėl paveldėtų daiktinių teisių įregistravimo (valdymo teisės įregistravimo) yra nepagrįstas, nes minėtuose dokumentuose nėra nekilnojamojo turto – ginčo žemės sklypo kadastro duomenų, identifikuojančių šį žemės sklypą, ir jie negali būti pagrindu įrašyti minėtą žemės sklypą į Kadastrą, t. y. įregistravimui nekilnojamojo turto registre (rėmėsi Kadastro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Kadastro nuostatų 90 punktu). Pažymėjo ir tai, jog tai, kad ginčo žemės sklypo kadastro duomenų byla nesudaryta ir šis nekilnojamasis daiktas nėra įrašytas į Kadastrą ir pažymėtas kadastro žemėlapyje taip pat patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2012 m. birželio 11 d. raštas Nr.2S0-(14.2.9)-1396 dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-795-11-2004 vykdymo, kuriame nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 8 „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“ 2 punktu ūkių žemės skirstymo komisijos buvo įpareigotos atžymėti skirtų žemės sklypų ribas, tačiau plano, kuriame būtų pažymėtas S. S. skirtas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 49, nėra, taip pat nėra ir jokios planinės medžiagos, kurioje konkrečioje vietoje S. S. naudojo jam skirtą asmeninio ūkio žemę, taip pat, kad Alytaus rajono (duomenys neskelbtini) 1991 m. neprivatizuojamos žemės plane, sudarytame 1991 m., žemės sklypu Nr. 49 yra pažymėta tik S. S. namų valda, o pareiškėjui yra parduota 1,81 ha asmeninio ūkio žemės (t.

I, b. l. 154 – 181) ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. vasario 22 d. duomenys apie A. S. vardu nuosavybės teise įregistruotus žemės sklypus Lietuvos Respublikoje (t. I, b. l. 120 – 126), o pareiškėjas teismui įrodymų, kad ginčo sklypas įregistruotas Kadastre ir Nekilnojamojo turto registre, teismui nepateikė. Teismas nurodė ir tai, jog Registro įstatymas neriboja asmens teisės teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui naują prašymą ir pateikti papildomus dokumentus dėl nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir daiktinių teisių įregistravimo, jei anksčiau pateiktas prašymas buvo atmestas vadovaujantis šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu bei sprendė, jog pareiškėjo teismui apskųsti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skundas dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 2 – 4), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą byloje.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pažymi, jog duomenų, sukauptų Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure, perrašymas į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka tapo atsakovo pareiga, o ne teise. Remiasi Kadastro įstatymo (2000 m. Birželio 27 d., Nr. VIII-1764) 39 straipsniu bei išvardina prie savo 2011 m. birželio 21 d. atsakovui teikto prašymo pridėtus dokumentus. Pažymi, jog nors visi jo kartu su prašymu teikti dokumentai yra Kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d., Nr. IX-1582) yra nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo teisiniai pagrindai, pirmosios instancijos teismas nesprendė jo pagrindinio reikalavimo įpareigoti atsakovą, sutinkamai su Registro įstatymo 1997 m. spalio 16 d. įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 nuostatų reikalavimais, duomenis sukauptus Valstybinio žemės kadastro registre, t. y. (duomenys neskelbtini) žemės kadastro registre apie pareiškėjo A. S. tėvui testatoriui S. S. (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 14 suteikto 3 ha žemės ūkio naudmenų valstybinės žemės, asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) plane pažymėtu 49 numeriu perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą. Priduria, jog dar 2003 m. kovo 28 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi nutarta uždrausti Alytaus apskrities viršininko administracijai perleisti kitų asmenų nuosavybėn l,3400 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) plane pažymėto sklypo numeris 49 ribose.

Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10 – 11) prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvais bei pažymi, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė nei procesinės, nei materialinės teisės normų, kurias pažeidė pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 25 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (t. II, b. l. 14), kuriuo prašo iš atsakovo išreikalauti (duomenys neskelbtini) 1991 asmeninio ūkio žemės sklypų suvestinį planą, sudarytą pagal asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašus, patvirtintus (duomenys neskelbtini) Tarybos 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14, kuriame yra pažymėtas ir S. S. 3 ha asmeninio ūkio žėmės sklypas Nr. 49.

Prašyme, be kita ko, nurodo, jog atsakovas vengia pateikti jo žinioje esančius kadastro duomenis, t. y. žemės sklypo žemėlapį, kuris yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises pagal įsiteisėjusį Alytaus rajono apylinkės 2004 m. gegužės 17 d. teismo sprendimą, todėl juos prašo išreikalauti teismo.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo tikslina savo anksčiau teiktą prašymą dėl dokumentų išreikalavimo bei apeliacinio skundo išnagrinėjimo bei prašo teismo iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyriaus ir iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno antro žemėtvarkos skyriaus išreikalauti 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 49 kadastro ir registro duomenų bylas (originalus ir nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas), sudarytas pagal (duomenys neskelbtini) Tarybos 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14 „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“ S. S. 3 ha. asmeninio ūkio žemės sklype Nr. 49 paskyrimą ir ištrauką iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės planą (originalą ir nustatyta tvarka patvirtintą jos kopiją), sudarytą 1991 m. 1:10000, su 3 ha asmeninio sklypo Nr. 49 žymėjimu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) Tarybos 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14 „Dėl sodybinių sklypų išplėtimo“ S. S. 3 ha. asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 49 paskyrimo.

Pareiškėjas dėl šių dokumento nebuvimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui netenkinant jo apeliacinio skundo, prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.

Patikslintame prašyme nurodo, jog minėtos institucijos neišduoda jam 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 49 kadastro ir registro duomenų bylų, tačiau yra duomenys, kad 3 ha kadastro ir registro duomenų bylos buvo sudarytos, nes kadastro duomenys jau yra įrašyti ūkinėje knygoje, dėl S. S., kuri teismui pateikta (t. I, b. l. 79 – 80). Be to, nurodo, jog būtina išreikalauti ir prašymo reikalavime nurodomą ištrauką iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės plano. Teigia, jog nežino, kuri institucija disponuoja išreikalautinais duomenimis, todėl teikia prašymą visoms trims institucijoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo įregistruoti pareiškėjo valdymo teisę į nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą.

Iš bylos duomenų matyti, jog siekdamas įregistruoti savo daiktinę teisę, kuri pareiškėjui, kaip nurodo jis pats, atiteko paveldėjimo būdu iš tėvo S. S., į nekilnojamąjį daiktą – 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) pareiškėjas 2011 m. birželio 20 d. prašymu (b. l. 77) kreipėsi į VĮ Registrų centro Alytaus filialą (t. I, b. l. 77). Minėtame prašyme nurodė, jog pagrindą įregistruoti valdymo teisę į ginčo sklypą sudaro Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 2A-214-2004 ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 2-795-11-2004. Detalizavo ir tai, jog jo tėvas valdymo teisę į ginčo žemės sklypą buvo įgijęs pagal (duomenys neskelbtini) 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 8 „Dėl sodybinio sklypo išplėtimo“ ir (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 14 „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo“, įregistruotus kadastro duomenis ((duomenys neskelbtini) žemės kadastro knygoje, registro įrašo Nr. 1418, (duomenys neskelbtini) įmonės neprivatizuojamos žemės plane, sudarytame 1991 m., M1:10000, pažymėtą žemės naudotojui S. S., (duomenys neskelbtini) Tarybos 1992 m. vasario 7 d. sprendimu Nr.14, suteiktą 3 ha asmeninio ūkio, žemės ūkio naudmenų žemės sklypą (duomenys neskelbtini)).

Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2011 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 2.16.17.-170 minėtojo prašymo netenkino bei nurodė atsisakymo įregistruoti pareiškėjo valdymo teisę pagrindą – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 26 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 29 straipsnio 2 punktą, 6 punktą, 7 punktą (t. I, b. l. 75 – 76), t. y. išdėstė, jog pareiškėjo pateiktieji dokumentai nėra juridinis pagrindas daiktinei teisei į žemės sklypą registruoti. Teritorinis registratorius taip pat rėmėsi Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog registruoti daiktinę teisę į nekilnojamąjį daiktą, be kita ko, galima tik tuomet, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, o šio atveju pareiškėjo tėvo S. S. nuosavybės teisė į žemės sklypą teritorinio registratoriaus sprendimu buvo išregistruota.

Registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas įtvirtina, jog išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti sprendimą prašymą atmesti – atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktas numato, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Šio straipsnio 6 punktas įtvirtina, jog atsisakoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti, o 7 punktas numato, jog minėtas teises įregistruoti atsisakoma, jei įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.

Centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 217 nusprendė, jog jis yra nepagrįstas ir atmestinas, o teritorinio registratoriaus sprendimą paliko nepakeistą (t. I, b. l. 89 – 90).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog tiek teritorinio registratoriaus, tiek centrinio registratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo teismui paduotą skundą, kuriuo jis prašė panaikinti minėtuosius sprendimus ir įpareigoti teritorinį registratorių įregistruoti jo valdymo teisę į žemės sklypą, nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, iš esmės tikindamas, jog perrašyti duomenis, sukauptus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure, į Nekilnojamojo turto registrą buvo atsakovo pareiga, be to, pažymėdamas, jog visi jo kartu su prašymu pateikti dokumentai sudarė teisinį pagrindą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atlikęs išsamią faktinių aplinkybių ir byloje taikytinų teisės normų analizę bei atlikęs tinkamą byloje esančių įrodymų vertinimą, nustatė, jog naikinti pareiškėjo ginčijamų sprendimų bei įpareigoti atsakovą atlikti jo prašomus veiksmus konkrečiu atveju nėra pagrindo dėl žemiau nurodomų pagrindinių sutikimo su apygardos administracinio teismo pozicija motyvų.

Registro įstatymo 2 straipsnis apibrėžia nekilnojamojo turto registro paskirtį – pagal įstatymą ši institucija įsteigta nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymo, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–938-04; 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu.

Registro įstatymo 23 straipsnis savo ruožtu įtvirtina prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarką. Šis straipsnis inter alia įtvirtina, jog prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas teritoriniam registratoriui pateikė šiuos duomenis: Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-795-11-2004, (duomenys neskelbtini) Tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 8 „Dėl sodybinio sklypo išplėtimo“; (duomenys neskelbtini) Tarybos 1992 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 14; ištrauką iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės plano, sudaryto 1991 m., ištrauką, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinio žemėtvarkos instituto; išrašus iš (duomenys neskelbtini) Žemės kadastro knygos (t. I, b. l. 77 – 88).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nebuvo pakankami, idant teritoriniam registratoriui atsirastų teisinis pagrindas įregistruoti valdymo teisę į ginčo žemės sklypą. Atkreiptinas dėmesys, jog jais nebuvo pagrįsta esminė sąlyga, būtina daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimui – paties nekilnojamojo daikto įregistravimas nekilnojamojo turto registre (Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas detaliai, vadovaudamasis Kadastro įstatymo ir Kadastro nuostatų normomis, išdėstė procedūrą, skirtą daikto duomenų įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą, lemiančiam nekilnojamo daikto įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Teisėjų kolegija minėtai pirmosios instancijos pozicijai, pagrindžiančiai, kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, jog ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, pritaria ir jos detaliai nekartoja.

Pabrėžtina, jog nei minėtasis teismo sprendimas, kuriuo Alytaus apskrities viršininko administracija įpareigota atlikti žemės sklypo suformavimo veiksmus, nei (duomenys neskelbtini) 1992 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 1, nei išrašai iš (duomenys neskelbtini) Žemės kadastro knygos, nei ištrauka iš (duomenys neskelbtini) neprivatizuojamos žemės plano, sudaryto 1991 m., patvirtinto 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinio žemėtvarkos instituto ar išrašas iš (duomenys neskelbtini) Žemės kadastro knygos ginčo žemės sklypo įrašymo į nekilnojamojo turto registrą fakto nesukuria, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog trūko duomenų nekilnojamajam daiktui identifikuoti, t. y. duomenų, reikalingų nekilnojamajam daiktui pažymėti kadastro žemėlapyje ir įrašyti jį į Nekilnojamojo turto kadastrą Kadastro įstatymo ir Kadastro nuostatų tvarka.

Be to, iš bylos duomenų matyti, jog minėtasis Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-795-11-2004 bylos nagrinėjimo metu tiek, kiek jį buvo galima įvykdyti priverstine tvarka, buvo įvykdytas. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties (b. l. 169 – 171), išaiškinančios minėtojo sprendimo vykdymo tvarką, matyti, jog natūroje laisvos valstybinės žemės ginčo žemės sklypo buvo rasta tik 1,81 ha, o likusios žemės atmatavimas kitoje vietoje priklausė nuo išieškotojo A. S. valios, kas subsidiariai patvirtina, jog minėtasis žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas į Nekilnojamojo turto registrą, kas, kaip minėta aukščiau pagal Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, sudarė pagrindą įregistruoti valdymo teisę į konkretų nekilnojamąjį daiktą.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad teritorinis registratorius netinkamai atliko savo funkcijas, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus ir pateiktus dokumentus, o priimdamas sprendimus viršijo savo kompetenciją. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir tikina, kad atsakovui kilo imperatyvi pareiga perrašyti duomenis, sukauptus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure į Nekilnojamojo turto registrą, jis tokių savo teiginių nepagrindžia. Pažymėtina ir tai, jog centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo reikalavimus, taip pat nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu netenkino pareiškėjo skundo. Taigi, teisėjų kolegija vertina, jog abu sprendimai atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, inter alia numatančio, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, reikalavimus. Todėl naikinti pareiškėjo prašomus sprendimus bei įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus nebuvo jokio pagrindo (ABTĮ 89 str.).

Pridurtina, jog pareiškėjas po apeliacinio skundo pateikimui apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymus išreikalauti papildomus duomenis, reikalingus administracinės bylos išnagrinėjimui. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl minėtųjų pareiškėjo prašymų buvo pasisakyta byloje esančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje, todėl teisėjų kolegija pakartotinai joje išdėstytų argumentų nevardija.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius