2018-04-11 Nr. AB-7621-3-62-3-00575-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1356-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00575-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. lapkričio mėnesį jo gyvenamojoje patalpoje atlikus kratą, pareiškėjas pasigedo savo USB laikmenos. Laikmenai neatsiradus, pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją, prašydamas išregistruoti iš apskaitos sąrašo pareiškėjo dingusią laikmeną, kad jis galėtų įsigyti naują. Marijampolės pataisos namai 2016 m. kovo 1 d. rašte Nr. 20/07-314 nurodė, kad minėtos laikmenos išregistruoti negalima, kadangi pareiškėjas turi pristatyti sugadintą daiktą išregistravimui. Pareiškėjo manymu, laikmena pradanginta tyčia, o pataisos namų pareigūnai netyrė dingimo aplinkybių. Dėl to pareiškėjas negali įsigyti ir turėti antros USB laikmenos, esant neišregistruotai pirmajai, bei patiria neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 24 punktu, pataisos namų administracija negali išregistruoti pareiškėjo laikmenos, kadangi pareiškėjas jos nepateikė pareigūnams. Atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl bendrosios kratos 14 būrio gyvenamosiose patalpose“ nurodyta, jog rasta USB laikmena nepriklausė pareiškėjui. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti dingusi laikmena. Nurodė, kad skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

II. 4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog kratos metu dingus jo USB laikmenai, nebuvo tiriamos jos dingimo aplinkybės, o pataisos namų administracija atsisakė minėtą laikmeną išregistruoti iš apskaitos sąrašo, nes jis jos nepristatė pareigūnams.

6. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) buvo reglamentuojama tvarka, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai, skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat leidžiami naudoti kompiuteriai, buitiniai elektros prietaisai, muzikos instrumentai.

7. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl galimai dingusios jo USB laikmenos išregistravimo, tačiau 2016 m. kovo 1 d. raštu Nr. 20/07-314 pareiškėjui buvo atsakyta, jog išbraukti pareiškėjo vardu registruotą USB laikmeną nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas jos nepateikė pareigūnams. Šį raštą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nenustatė neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų ir 2016 m. balandžio 5 d. rašte Nr. 2S-1828 konstatavo, kad pareiškėjo USB laikmena galėtų būti išregistruota vadovaujantis Aprašo 24 punktu, t. y., pateikus sulaužytą ar kitaip sugadintą daiktą pataisos namų pareigūnams. Taip pat pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 30 d. atliekant kratą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, rasta tamsiai mėlynos ir baltos spalvų USB atmintinė ADATA C003/4GB nepriklausė pareiškėjui, kadangi jo vardu registruota USB laikmena buvo šviesiai mėlynos ir baltos spalvų. Pastarąją aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo pateiktas Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. lapkričio 30 d. tarnybinis pranešimas „Dėl bendrosios kratos 14 būrio gyvenamosiose patalpose“ Nr. 58/05-13073, kuriame konstatuota, kad patalpoje Nr. 1 ant pareiškėjo spintelės rasta USB laikmena ADATA C003/4, kuri nepriklausė pareiškėjui.

8. Teismas byloje nenustatė jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo USB laikmenos dingimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų. Atsižvelgęs į Aprašo 24 punktą, pažymėjo, kad remiantis Aprašo 24 punktu, pareiškėjas nepateikė sulaužyto ar kitaip sugadinto prietaiso pataisos namų pareigūnams, todėl negalima konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų dėl atsisakymo išregistruoti pareiškėjui priklausančią laikmeną. Padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad pataisos namų administracija nereagavo į pareiškėjo prašymus dėl dingusios laikmenos, paneigia jo paties į bylą pateikti Marijampolės PN 2016 m. sausio 19 d., 2016 m. kovo 1 d. ir 2016 m. vasario 11 d. raštai, kuriais pareiškėjui buvo atsakyta į paklausimus dėl laikmenos dingimo bei išregistravimo. Teismas nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

9. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl dingusios USB laikmenos ir dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, teismas nenustatė ir sprendė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat teismas byloje nenustatė jokių pareiškėjui galimai kilusią neturtinę žalą pagrindžiančių aplinkybių, nes pareiškėjas nedetalizuoja ir neindividualizuoja galimai patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitų pasekmių, kurios galėtų būti laikomos pakankamomis neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 10. Pareiškėjas R. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės.

11. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nurodo, kad teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo neišsamiai. Pabrėžia, kad nesutinka su teismo argumentu, jog pareiškėjui kaskart buvo atsakoma į paklausimus dėl laikmenos dingimo ir išregistravimo.

12. Atkreipia dėmesį į Marijampolės PN 2016 m. vasario 11 d. raštą Nr. 20/07-199, iš kurio matyti, jog pareiškėjas su skundu į pataisos namų administraciją kreipėsi 2015 m. gruodžio pradžioje, nurodydamas, jog lapkričio mėn. po kratos dingo USB laikmena, tačiau atsakymą gavo tik po pusantro mėnesio, kas leidžia teigti, jog visą paminėtą laikotarpį pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų skundui ištirti, t. y. tinkamai nevykdė savo pareigų.

13. Nurodo, kad dingusi USB laikmena nėra atsiradusi iki šiol, o naujos įsigyti jis taip pat negali. Nesutinka su teismo sprendimu, kad pareiškėjas nepatyrė turtinės žalos, nes pataisos namai USB laikmenų neišduoda, ji buvo įsigyta už asmenines lėšas, todėl mano, kad jis patyrė tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą.

14. Atsiliepime į pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius, bylos nagrinėjimą, duomenis yra netikslinga.

16. Atsiliepime į pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

18. Atsiliepime Kalėjimų departamentas iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis ir nurodo, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Tačiau pareiškėjo skunde tokios informacijos nėra. Todėl daro išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde minimos neturtinės žalos ir nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios, pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, netiriant pareiškėjui priklausiusios USB laikmenos dingimo krato metu ir neišregistruojant iš apskaitos dingusios laikmenos, taip apribojant pareiškėjo galimybę įsigyti naują laikmeną, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl, nenustatęs nė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjo skundą atmetė.

22. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

23. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

24. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių nurodytų ir pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnus atlikus neteisėtus veiksmus, atsisakant išregistruoti pareiškėjui priklausančią laikmeną ar nereaguojant į pareiškėjo prašymus dėl dingusios laikmenos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą. Pareiškėjo teiginiai, jog Marijampolės PN 2016 m. vasario 11 d. raštas Nr. 20/07-199 patvirtina, kad pareiškėjas su skundu dėl dingusios USB laikmenos į pataisos namų administraciją kreipėsi 2015 m. gruodžio pradžioje, tačiau atsakymą gavo tik po pusantro mėnesio, kas leidžia daryti išvadą, jog visą paminėtą laikotarpį pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. nesiėmė jokių veiksmų skundui ištirti, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti. Pirmiausia, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas atsakovo 2016 m. vasario 11 d. raštas Nr. 20/07-199 nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovas netyrė pareiškėjo USB dingimo aplinkybių, nes pareiškėjas nepateikė atsakovo atsakymo į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 3 d. skundą, kurį, kaip jis teigė, gavo tik po pusantro mėnesio, be to, byloje taip nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas nesutikdamas su jo USB dingimo aplinkybių tyrimu ir išvadomis, būtų jas skundęs teisės aktų nustatyta tvarka (BVK 183 str.). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

27. Kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimui vienos iš būtinų sąlygų, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, formuluodamas prašymą apeliaciniam teismui dėl naujo sprendimo, prašo iš atsakovo priteisti ir turtinės žalos atlyginimą, t. y. reiškia materialinį reikalavimą atsakovui, kuris nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.), šis reikalavimas yra nenagrinėtinas.

29. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą aplikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė