2016-08-03 Nr. AB-15435-3-61-3-01465-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-561-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01465-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. 2016 m. balandžio 11 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas (skelbimo Nr. 31305) komisijos protokolinio sprendimo dalį, kuria konkurso laimėtoju nepripažintas nė vienas pretendentas bei įpareigoti komisiją priimti sprendimą pripažinti konkurso laimėtoju ir skirti Vyriausybės atstovu Panevėžio apskrityje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. Ž. skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, grąžino pareiškėjui 21 Eur žyminį mokestį (sumokėtas 2015 m. spalio 9 d.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčą kelia dėl 2016 m. vasario 12 d. vykusio konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas rezultatų. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis tą pačią dieną sužinojo, jog nesurinko pakankamo balų skaičiaus šiam konkursui laimėti. Atkreiptinas dėmesys, kad informacija apie tai, kad nė vienas kandidatas nelaimėjo konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas 2016 m. vasario 12 d. buvo paskelbta ir viešojoje erdvėje, tačiau pareiškėjas į teismą dėl konkurso rezultatų panaikinimo kreipėsi praėjus beveik 2 mėnesiams, t. y. tik 2016 m. balandžio 11 d. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą konkurso rezultatams apskųsti ir šio termino atnaujinti neprašo. Pareiškėjo pateikti pranešimai apie jam išduotus nedarbingumo pažymėjimus nesudaro pagrindo teigti, kad terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, kadangi ligos laikotarpis nėra išskaičiuojamas iš skundo padavimo termino eigos. Šie pareiškėjo pateikti dokumentai galėtų būti vertinami tik sprendžiant klausimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, tačiau kaip minėta, toks prašymas teismui nebuvo pateiktas.

Teismas pažymi, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu skundą atsisakoma priimti, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir šio termino atnaujinti neprašo, taigi pareiškėjo skundą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Išaiškintina, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu pateikiant motyvuotą ir objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

III. Pareiškėjas V. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti naują – jo skundą tenkinti; tačiau jeigu teismas pripažintų, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti ir skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą, nes toks teismo sprendimas neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų. Tai, kad ABTĮ nenumato, jog pareiškėjo ligos atveju skundo padavimo terminas pratęsiamas, nereiškia, kad teismas skundo priėmimo klausimą privalo nagrinėti tik formaliai. Skundo priėmimo klausimas turėjo būti išnagrinėtas atsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, jis teismui padavė skundą ir pateikė įrodymus, kad po konkurso (2016 m. vasario 12 d.) sirgo. Tai, kad jis pateikė skundą ir ligos epizodą įrodančius dokumentus, reiškia, jog jis norėjo paduoti skundą po 2016 m. vasario 12 d. (konkurso), tačiau dėl ligos negalėjo. Taigi skundas paduotas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, nes į juos įskaitomas ligos epizodas (atsižvelgiant į ligą, terminas būtų suėjęs 2016 m. balandžio 10 d., kuri buvo nedarbo diena; todėl kitas 1 mėnesio terminas pateikti skundą prasidėjo 2016 m. balandžio 11 d.). Vadinasi, egzistuoja objektyvios aplinkybės, kodėl pareiškėjas nepateikė skundo iki 2016 m. kovo 12 d. Be to, pareiškėjas turi teisę skundą surašyti pats, tokia jo teisė neturėtų būti varžoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi teismas, konstatavęs, kad yra praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas nepateikė prašymo jį atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8p.), atsisakė priimti pareiškėjo V. Ž. skundą.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pagal atskirąjį skundą pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė apskųsti 2016 m. vasario 12 d. vykusio konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas rezultatus, kurie įforminti konkurso komisijos protokoliniu sprendimu. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad jam nebuvo įteikta komisijos protokolinio sprendimo kopija, su šiuo sprendimu ar komisijos posėdžio garso įrašu jis nebuvo supažindintas. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas skunde pripažino, jog konkurso dieną, t. y. 2016 m. vasario 12 d., jis sužinojo, kad nesurinko pakankamo balų skaičiaus šiam konkursui laimėti. Be to, kaip nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas, informacija apie tai, kad nė vienas kandidatas nelaimėjo konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas 2016 m. vasario 12 d. buvo paskelbta viešojoje erdvėje. Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad apie jo teises pažeidžiantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos sprendimą pareiškėjas sužinojo būtent 2016 m. vasario 12 d. (pažymėtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu, jo teigimu, ėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje vyresniojo patarėjo pareigas; be to, jis pretendavo į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas bei dalyvavo konkurse joms užimti, todėl pagrįstai manytina, kad turėjo domėtis jam aktualiais sprendimais). Kadangi skundą dėl konkurso į Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje pareigas (skelbimo Nr. 31305) komisijos protokolinio sprendimo dalies, kuria konkurso laimėtoju nepripažintas nė vienas pretendentas, panaikinimo pareiškėjas teismui pateikė tik 2016 m. balandžio 11 d., darytina išvada, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą konkurso rezultatams apskųsti (ABTĮ 33 str. 1 d.). Įvertinusi 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikto skundo turinį, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto skundo padavimo termino.

Taigi, kaip teisingai atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti ir nepateikė prašymo šiam terminui atnaujinti.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Vadinasi ir šiuo atveju teismas neturėjo vertinti pareiškėjo prie skundo pridėtų dokumentų apie jam išduotus nedarbingumo pažymėjimus, apie kuriuos pareiškėjas skunde net neužsiminė, t. y. nenurodė, kad liga (nedarbingumas) galimai sutrukdė jam laiku paduoti skundą (pažymėtina, kad skunde pareiškėjas akcentavo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepraleido). Be to, įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Šiuo aspektu kartu teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis dėl ginčijamo akto į teismą, kartu su skundu pateikiant įrodymais grįstą prašymą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti praleidimo priežasčių (to, kad laiku paduoti teismui skundą jam sutrukdė liga) galėtų būti reikšmingos būtent sprendžiant klausimą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo. Taigi, šiuo atveju minėtos aplinkybės nesvarstytinos, kadangi prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas pirmosios instancijos teismui kartu su skundu, o ne išreiškiamas apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, naujai keliamų procesinių klausimų nesprendžia, o tik patikrina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal šios nutarties priėmimo metu buvusias procesines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-509/2011).

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė