KT51-A-N5/2026 · Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
Lithuania (LT)
Legislator summary
AI generatedVilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, be kita ko, pareiškėjas išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 227 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 227 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija), 226 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija), nes nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Legislator headnote
AI generatedKT51-A-N5/2026 · Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: – 16, 17 ir 18 straipsnių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, panaudojimo ir teikimo kitiems subjektams tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Full text
Byla Nr
Nuasmeninta
Byla Nr. 7-A/2025
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽVALGYBOS ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2026 m. liepos 7 d. Nr. KT51-A-N5/2026
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Artūro Drigoto, Artūro Driuko, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2026 m. birželio 9 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 7-A/2025 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-4/2025 ištirti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija):
– 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 13 straipsnio 6 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo terminas, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 13, 23 straipsnių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 16, 17 ir 18 straipsnių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, panaudojimo ir teikimo kitiems subjektams tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Prašymo aplinkybės ir pareiškėjo argumentai
1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, be kita ko, pareiškėjas išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 227 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija), 227 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija), 226 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija), nes nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, be kita ko, panaikino minėto Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria pareiškėjas išteisintas dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų minėtuose BK straipsniuose (jų dalyse), padarymo ir dėl šios nuosprendžio dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas atitinkamuose BK straipsniuose (jų dalyse), ir jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2024 m. spalio 24 d. nutartimi, be kita ko, pakeitė minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir perkvalifikavo atitinkamas pareiškėjo nusikalstamas veikas, subendrino paskirtas bausmes, taip pat panaikino to paties Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria pareiškėjui paskirtos bausmės subendrintos; kitas šio nuosprendžio dalis paliko nepakeistas.
Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutarties matyti, kad, sprendžiant, be kita ko, pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės už minėtas nusikalstamas veikas klausimą, remtasi ir Žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka gautais duomenimis (žvalgybos informacija).
2. Pareiškėjo prašymas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas, be kita ko, prašo ištirti Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių tiek, kiek, pasak jo, juose nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.1.1. Pareiškėjas teigia, kad Įstatyme nėra aiškiai nustatyta, kokiais konkrečiais faktiniais pagrindais gali būti renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, taikant slaptas priemones, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą. Pasak pareiškėjo, iš atskirose Įstatymo nuostatose pateiktų sąvokų galima tik abstrakčiai numanyti, kas galėtų sudaryti faktinį pagrindą taikyti nurodytas žvalgybos informacijos rinkimo priemones, tačiau šių sąvokų turinys neatskleistas, todėl nėra aišku, kokio pavojingumo grėsmės gali būti pagrindas taikyti slaptas žvalgybos informacijos rinkimo priemones ir kas sudaro šių grėsmių turinį.
2.1.2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimo faktinis pagrindas, aiškinant šį straipsnį ir 7 straipsnį, yra informacija apie konkretaus asmens elgesį, galintį kelti grėsmę valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai. Pasak pareiškėjo, vertinant, ar minėta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija gali būti traktuotina kaip implicitiškai numatytas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimo faktinis pagrindas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kad aptariama informacija Įstatymo numatyta kaip žvalgybos uždavinys, o remiantis Įstatymo 11 straipsniu žvalgybos informacija renkama atliekant ne tik Įstatymo 13 straipsnyje nustatytus, bet ir kitus veiksmus, kurie savo pobūdžiu akivaizdžiai skiriasi nuo nustatytų Įstatymo 13 straipsnyje. Pareiškėjo nuomone, esant tokiam reglamentavimui, nėra aišku, kokios grėsmės laikytinos pakankamu būtent slaptų Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių taikymo pagrindu renkant žvalgybos informaciją ir kokius konkrečius duomenis (motyvus) turėtų nurodyti apygardos teismas, priimdamas nutartį dėl nurodytų priemonių sankcionavimo.
Atsižvelgdamas į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas aiškinant Konstitucijos 22 straipsnį, pareiškėjas abejoja, ar Įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, susijęs su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo taikymu, atitinka Konstitucijos saugomos žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo sąlygą, kad tai gali būti daroma tik įstatymu.
2.1.3. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatyme aiškiai nenustačius informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo pagrindų asmuo iš esmės neturi teisės žinoti, kokioms sąlygoms esant žvalgybos pareigūnai turi teisę atlikti jo susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, o tai, pasak pareiškėjo, pakerta pasitikėjimą valstybe ir teise, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.
2.2. Pareiškėjas abejoja ir Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies tiek, kiek joje, pasak jo, nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo terminas, atitiktimi Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.2.1. Pareiškėjas teigia, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, informacija apie privatų asmens gyvenimą nurodytų Įstatymo nuostatų pagrindu taikant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą gali būti renkama iš esmės neribotą laiką.
Pareiškėjas pažymi, kad, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, viena iš būtinų žmogaus teisių ir laisvių, tarp jų ir Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, ribojimo sąlygų yra konstitucinio proporcingumo principo laikymasis.
2.2.2. Pasak pareiškėjo, šiuo aspektu vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumą kyla pagrįstų abejonių, ar Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta žvalgybos pareigūnų galimybė neribotą laiką (pareiškėjo atveju daugiau nei 10 metų) slapta kontroliuoti asmens susižinojimą nevaržo Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą labiau, nei tai būtina visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, tuo labiau kad Įstatymas aiškiai neapibrėžia, kas, atsižvelgiant į reguliuojamų teisinių santykių pobūdį, laikytina visuomenei reikšmingu ir konstituciškai pagrįstu tikslu.
Pareiškėjas pažymi ir tai, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nėra numatyta, kokiomis sąlygomis priemonės taikymo terminas gali būti pratęstas, o tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad nėra reikalavimo kiekvieną kartą sprendžiant dėl priemonės taikymo būtinybės ją individualizuoti.
2.3. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Įstatymo 13, 23 straipsnių tiek, kiek juose, pasak jo, nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo bei kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.3.1. Pareiškėjas teigia, kad jis nežinojo apie jam taikytas Įstatyme nustatytas žvalgybos informacijos rinkimo priemones, todėl negalėjo įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Be to, net ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. pareiškėjui sužinojus apie jam taikytas žvalgybos informacijos rinkimo priemones, jis negalėjo kreiptis į teismą, nes, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, vienintelis subjektas, galintis įgyvendinti šią konstitucinę teisę, yra žvalgybos institucija, kuri tai gali padaryti tais atvejais, kai teismas atsisako sankcionuoti atitinkamus veiksmus arba atsisako pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą. Pasak pareiškėjo, Įstatymas nenustato asmens, kuriam taikytos slaptos žvalgybos informacijos rinkimo priemonės, teisės sužinoti apie jam taikytas specialiąsias priemones net ir pasibaigus jų taikymo laikotarpiui, taip kartu apriboja jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.
2.3.2. Pasak pareiškėjo, Įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, šis įstatymas suteikė labai ribotas galimybes realiai įvertinti žvalgybos metu padarytus asmens teisių ir laisvių pažeidimus, nes, pagal jį, Seimo kontrolierius teismo nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo nevertino.
2.3.3. Pareiškėjas pabrėžia, kad, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises ir laisves teisme ir paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.
2.4. Pareiškėjas prašo ištirti ir Įstatymo 16, 17 ir 18 straipsnių tiek, kiek juose, pasak jo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, panaudojimo ir teikimo kitiems subjektams tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.4.1. Pareiškėjo nuomone, žvalgybos informacija iš esmės gali būti saugoma neribotą laiką, nes Įstatyme nenustatyta, kad tokia informacija sunaikinama, net jei tam tikros grėsmės, kurių pagrindu tokia informacija buvo renkama, nepasitvirtino. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti tik bendrieji principai, 17 straipsnis nereglamentuoja, kokia konkreti informacija, kokia apimtimi ir kokiais pagrindais gali būti naudojama nurodytiems tikslams pasiekti, o Įstatymo 18 straipsnio formuluotės, reglamentuojančios žvalgybos informacijos pateikimą, yra abstrakčios ir nėra aišku, kokioms institucijoms tokia informacija gali būti patikėta, taip pat nenustatyti konkretūs šios informacijos teikimo pagrindai ir tvarka.
2.4.2. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis aiškinant Konstitucijos 22 straipsnį, pareiškėjas teigia, kad žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą, o ši teisė apima ne tik asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, bet ir, be kita ko, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstitucijos 22 straipsnį, svarbu užtikrinti, kad asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą būtų saugoma ne tik tokios informacijos rinkimo metu, bet ir vėlesniais šios informacijos tvarkymo etapais, tačiau ginčijamas teisinis reguliavimas to neužtikrina.
II
Suinteresuoto asmens atstovių argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovių Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vedėjos Jurgitos Meškienės, šio skyriaus patarėjų Kristinos Capel Cuevas ir Dianos Šataitytės-Molienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovės rašytiniuose paaiškinimuose dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3, 5 ir 6 dalių, 16, 17 ir 18 straipsnių atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, teigia, kad, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, tačiau tik pagal įstatymą motyvuotu teismo sprendimu, siekiant konstituciškai svarbių tikslų, kaip antai valstybės saugumo, visuomenės interesų apsaugos, laikantis proporcingumo principo. Pabrėžiama, kad iš esmės tokie patys reikalavimai įtvirtinti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.
3.1.1. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, ginčijamuose Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas teismo sankcionuojamas veiksmas – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas – yra aiškiai nustatytas įstatymu, atsižvelgiant į sisteminį ginčijamo teisinio reguliavimo, kitų su juo susijusių Įstatymo nuostatų (be kita ko, įtvirtintų 3, 6, 7, 10 straipsniuose) ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) priedėlio nuostatų aiškinimą.
Pagal Įstatymo 6 straipsnį, žvalgybos institucijų veiklos pagrindinis tikslas – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Žvalgyba ir kontržvalgyba yra specifinio pobūdžio veikla, kurios efektyvumas savo esme susijęs su tuo, kad visuomenei nėra prieinama informacija apie šios veiklos turinį, jos vykdymo pagrindus (žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus, žvalgybos užduočių turinį ir kt.), t. y. ypač jautri informacija, kurios viešinimas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ir iš esmės paneigtų žvalgybos institucijų veiklos esmę. Grėsmę nacionaliniam saugumui gali kelti įvairaus pobūdžio veiksniai ir elgesys, todėl Įstatyme nėra įmanoma išvardyti arba apibrėžti visų šia prasme pavojingo elgesio modelių, o tik dalies jų nurodymas įstatyme galimai užkirstų kelią žvalgybos institucijoms efektyviai vykdyti joms priskirtus uždavinius. Atsižvelgiant į žvalgybos tikslus, uždavinius ir apimtį, neįmanoma apibrėžti žvalgybos pagrindų taip, kaip Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme apibrėžiami kriminalinės žvalgybos pagrindai. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovių, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinto žvalgybos veiksmo taikymo pagrindai kitaip, nei teigia pareiškėjas, yra nustatyti Įstatyme, tačiau nėra jame detalizuoti dėl objektyvių priežasčių.
3.1.2. Suinteresuoto asmens atstovės teigia, kad privataus gyvenimo ribojimas teismo sankcionuojamu Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu veiksmu yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant teisėtų tikslų, o jo taikymo proporcingumas užtikrinamas, be kita ko, pareiškėjo ginčijamomis Įstatymo nuostatomis, susijusiomis su šio veiksmo taikymo trukme ir sankcionavimo pratęsimu.
Iš Įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 3 punkto, sistemiškai aiškinamo kartu su 13 straipsnio 6 dalimi, matyti, kad pagal juos tiek sankcionuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą pirmą kartą, tiek viršijus 6 mėnesių terminą ir pratęsiant sankcionuojamą veiksmą dar 3 mėnesiams, nors pratęsimų skaičius ir neribojamas, turi būti vertinamas teikimo pagrįstumas. Vadinasi, kiekvieną kartą teismas vertina žvalgybos užduočiai įvykdyti būtinus terminus, atsižvelgdamas tiek į žvalgybos užduoties turinį, tiek ir į laiką jai įvykdyti, ir su laiku kintančius duomenis, susijusius su žvalgybos užduoties vykdymu. Taigi Įstatymu suteikiama pakankamai prielaidų kiekvieną kartą individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes ir priimti sprendimą leisti arba atsisakyti leisti toliau taikyti asmeniui ribojamąsias priemones ir nustatyti jų taikymo apimtį.
Žvalgybos tikslai savo apimtimi yra žymiai platesni nei kriminalinės žvalgybos ir baudžiamojo proceso tikslai, o žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinių pobūdis ir apimtis lemia tai, kad ne visais atvejais galima iš anksto numatyti tam tikrų priemonių, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo, taikymo trukmę (nacionaliniam saugumui gali kelti grėsmę įvairūs veiksniai; tam tikros grėsmės gali išlikti ilgą laiką ar atsinaujinti). Tai lemia poreikį žvalgybos institucijoms turėti galimybę reaguoti ir prisitaikyti prie skirtingų situacijų bei tokią galimybę suteikiantį teisinį reguliavimą, kuris gali skirtis nuo Kriminalinės žvalgybos įstatymo ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų dėl panašaus neviešo pobūdžio priemonių sankcionavimo.
3.1.3. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, žvalgybos informacijos tvarkymo, naudojimo ir teikimo tvarka, atsižvelgiant į žvalgybos institucijoms priskirtų funkcijų ypatumus, jų veiklos paskirtį ir tikslą, pareiškėjo ginčijamais Įstatymo 16, 17 ir 18 straipsniais reglamentuota tiek, kad būtų užtikrinta pakankama asmens teisių apsauga nuo nepagrįsto, neteisėto informacijos kaupimo, naudojimo ar perdavimo. Be to, tokią apsaugą padeda užtikrinti Įstatyme nustatyta įvairių institucijų atliekama išorinė kontrolė (19 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1 dalis, 21–23 straipsniai) ir vidaus kontrolės priemonės (24 straipsnis). Pažymima, kad, formuodamas aukštus žmogaus teisių apsaugos standartus, EŽTT nereikalauja nacionalinėje teisėje nustatyti tokio reguliavimo, kuris paneigtų žvalgybos informacijos rinkimo ir atitinkamų institucijų vykdomos veiklos slaptumo esmę.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovės, vertindamos pareiškėjo abejonę dėl Įstatymo 13, 23 straipsnių atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Kartu nurodoma, kad, pagal EŽTT jurisprudenciją, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota; apribojamai yra galimi atsižvelgiant į tai, kad teisė kreiptis į teismą pagal pačią savo prigimtį turi būti reglamentuojama valstybės; šiuo požiūriu valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę; turi būti įsitikinta, kad taikomi apribojimai nevaržo ar nesumažina asmeniui kreipimosi galimybės tiek, kad būtų paneigiama pati teisės kreiptis į teismą esmė; be to, teisės kreiptis į teismą apribojimas būtų nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei juo nebūtų siekiama teisėto tikslo, ir priemonės, kuriomis jo siekiama, nebūtų proporcingos.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės, Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės Nidos Grunskienės, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo, einančio direktoriaus pareigas, Giedriaus Krupausko, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos doc. dr. Artūro Panomariovo, Žvalgybos kontrolierių įstaigos vadovo Nortauto Statkaus, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko Mindaugo Kukaičio rašytinės nuomonės.
Byloje taip pat gauta pareiškėjo atstovo advokato G. Danėliaus papildomai pateikta Seimo kontrolieriaus 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma-ataskaita Nr. 4D-218/1-897/2RN-3S „Dėl [duomenys neskelbiami] skundo prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą ir dėl žmogaus teisių problemų Lietuvos Respublikos saugumo departamente“.
4.1. Teisingumo ministrės R. Tamašunienės rašytinėje nuomonėje atskleidžiami Žvalgybos įstatymo ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo esminiai skirtumai ir pabrėžiama, kad žvalgyba orientuota į grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, o kriminalinė žvalgyba – į nusikalstamų veikų prevenciją ir tyrimą. Rašytinėje nuomonėje teigiama, kad, pagal EŽTT jurisprudenciją, būtina užtikrinti aiškų slaptų priemonių taikymo, jų trukmės, priežiūros, pranešimo mechanizmų bei duomenų saugojimo ir sunaikinimo teisinį reguliavimą, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo ir užtikrinta veiksminga teisinė gynyba.
Rašytinėje nuomonėje pabrėžiama, kad, pagal Įstatymą, žvalgybos veiksmų atlikimą sankcionuoja teismas, jų trukmė ribojama, o pratęsimai turi būti pagrįsti. Be to, Seimo kontrolierių atliekama kontrolė neužkerta kelio į teisminę pažeistų teisių gynybą, nes, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, žvalgybos institucijos neturi imuniteto ieškiniams dėl reputacijos ar žalos atlyginimo. Valstybė tokiose bylose privalo įrodyti slaptų veiksmų teisėtumą, o tai užtikrina asmens teisių apsaugą ir proporcingą pusiausvyrą tarp nacionalinio saugumo ir privataus gyvenimo neliečiamumo.
4.2. Generalinės prokurorės N. Grunskienės rašytinėje nuomonėje teigiama, kad, sistemiškai aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, Įstatyme įtvirtintų slaptų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo sąlygos, trukmė, kontrolės mechanizmai, asmens teisių gynimo galimybės ir žvalgybos informacijos saugojimas ir tvarkymas nustatyti laikantis iš Konstitucijos, be kita ko, jos 22, 30 straipsnių, kylančių reikalavimų. Pasak jos, nors šios slaptos priemonės riboja asmens teisę į privatų gyvenimą, toks ribojimas grindžiamas įstatymu, taikomas siekiant konstituciškai svarbių tikslų – visų pirma valstybės nacionalinio saugumo – ir yra siejamas su privaloma išankstine ir periodine teismo kontrole.
Pabrėžiama, kad žvalgybos veiklos specifika, orientuota į tęstinio pobūdžio grėsmių prognozavimą ir prevenciją, pateisina tai, jog slaptų priemonių taikymo faktiniai pagrindai ir trukmė nėra apibrėžti formaliu baigtiniu būdu, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju jų taikymo būtinybę, pagrįstumą ir proporcingumą įvertina nepriklausomas teismas. Taip pat pažymima, kad įstatyme nustatyti specialūs skundų dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų nagrinėjimo mechanizmai veikia kaip papildomos (subsidiarios) žmogaus teisių apsaugos garantijos ir nepaneigia asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą.
Atsižvelgdama į tai, kad žvalgybos informacijos tvarkymą ir saugojimą riboja žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinių įgyvendinimas, o šią veiklą prižiūri vidaus ir išorės kontrolės institucijos, generalinė prokurorė N. Grunskienė daro išvadą, jog ginčijamas teisinis reguliavimas užtikrina proporcingą pusiausvyrą tarp asmens teisių apsaugos ir konstituciškai svarbaus viešojo intereso. Todėl, jos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.3. Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo, einančio direktoriaus pareigas, G. Krupausko rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina žvalgybą ir kriminalinę žvalgybą – tarp jų yra esminių skirtumų, be kita ko, skiriasi jų tikslai, uždaviniai, vykdymo pagrindai. Pažymima, kad žvalgybos informacijos rinkimo pagrindas siejamas ne su konkrečia nusikalstama veika, o su žvalgybos institucijų turima informacija apie konkretaus asmens elgesį, galintį kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į dinamišką ir sunkiai iš anksto apibrėžiamą grėsmių pobūdį, įstatymu neprivaloma detaliai apibrėžti visų galimų grėsmių turinio.
Tai, kad Įstatyme nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo terminas, savaime nereiškia, kad tokia informacija yra renkama neribotai ar savavaliaujant. Įstatyme nustatyta, kad slaptos priemonės taikomos ribotą laiką ir gali būti pratęsiamos tik motyvuotu teismo sprendimu, kiekvienu atveju individualiai įvertinus jų būtinybę ir proporcingumą. Toks teisinis reguliavimas atitinka žvalgybos veiklos tęstinį pobūdį ir užtikrina teisminę kontrolę.
Įstatyme nustatytas kompleksinis žvalgybos institucijų veiklos kontrolės mechanizmas – parlamentinė, teisminė ir nepriklausomų institucijų kontrolė – sudaro pakankamas asmens teisių apsaugos garantijas ir nepaneigia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Tai, kad asmuo nėra informuojamas apie jam taikytas slaptas priemones pasibaigus jų taikymo terminui, savaime nereiškia teisės į veiksmingą teisių gynimą pažeidimo.
Be to, G. Krupausko rašytinėje nuomonėje pabrėžiama, kad, pagal Įstatymą, žvalgybos informacija gali būti saugoma ir tvarkoma tik tiek, kiek tai būtina žvalgybos ir kontržvalgybos tikslams įgyvendinti ir nacionaliniam saugumui užtikrinti. Žvalgybos informacijos tvarkymo, panaudojimo ir teikimo teisėtumą užtikrina įstatyme nustatyta vidaus ir išorės kontrolės sistema.
4.4. Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos doc. dr. A. Panomariovas rašytinėje nuomonėje teigia, kad žvalgybos veiklos teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į jos specifinę, prevencinę ir į ateitį orientuotą prigimtį, gali pasižymėti didesniu norminiu abstraktumu negu kitose teisės srityse, tačiau toks abstraktumas yra konstituciškai pateisinamas tik tuo atveju, jei visa teisinė sistema užtikrina pakankamas ir veiksmingas asmens teisių apsaugos garantijas. Vien tai, kad įstatyme nėra išsamiai ir kazuistiškai išvardyti konkretūs žvalgybos informacijos rinkimo pagrindai ar nustatytas absoliutus maksimalus priemonių taikymo terminas, savaime nereiškia prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes žvalgybos veiklos tikslas – ankstyvas rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių nustatymas – lemia būtinybę numatyti lankstesnį teisinį reguliavimą. Tokiu atveju konstitucinį proporcingumo ir teisėtumo reikalavimų įgyvendinimą užtikrina privaloma išankstinė ir nuolatinė teisminė kontrolė, individualizuotas kiekvieno atvejo vertinimas ir įstatyme įtvirtintas ryšys tarp taikomų priemonių ir nacionalinio saugumo tikslų.
Teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas žvalgybos srityje gali turėti savitą modelį, kuris skiriasi nuo kitų teisės sričių ir yra grindžiamas ne tik individualia ex post teismine gynyba, bet ir išankstine teismine žvalgybos institucijų kontrole, taip pat parlamentine ir nepriklausoma išorine žvalgybos institucijų kontrole. Be to, konstitucinių asmens privataus gyvenimo apsaugos standartų laikymasis vertintinas sistemiškai – ne tik pagal atskirų Įstatymo nuostatų detalumą, bet ir pagal visą teisinį reguliavimą, apimantį asmens duomenų apsaugos, valstybės paslapčių ir kontrolės mechanizmus, kurie nustato duomenų naudojimo tikslų ribas, jų saugojimo trukmės kontrolę ir pareigą sunaikinti nebereikalingą informaciją. Todėl tokia reguliavimo sistema, jei ji užtikrina veiksmingą apsaugą nuo savivalės ir realų proporcingumo vertinimą, laikytina suderinama su Konstitucijos 22 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.
4.5. Žvalgybos kontrolierių įstaigos vadovo N. Statkaus rašytinėje nuomonėje, be kita ko, pažymima, kad žvalgybos informacijos rinkimo, be kita ko, atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus, pagrindai turi būti siejami su Įstatyme nustatytais žvalgybos institucijų veiklos tikslu ir uždaviniais. Jo nuomone, įstatymų leidėjas neprivalo įtvirtinti baigtinio ir detaliai apibrėžto minėtų veiksmų atlikimo faktinių pagrindų sąrašo, nes žvalgybos veiklos pobūdis yra susijęs su nuolat kintančių grėsmių Įstatymo 6, 7 straipsniuose nurodytoms vertybėms prognozavimu ir vertinimu. Įstatyme nenustačius detalių žvalgybos informacijos rinkimo pagrindų ir maksimalaus šių priemonių taikymo termino, savaime nėra pažeidžiamas nei Konstitucijos 22 straipsnis, nei konstitucinis teisinės valstybės principas, nes žmogaus teisių apsauga užtikrinama laikantis individualizuotos ir nuolatinės teisminės kontrolės ir reikalavimo kiekvienu atveju motyvuotai pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinybę ir proporcingumą.
Pasak N. Statkaus, nors slapto pobūdžio žvalgybos veikloje galimi tam tikri teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ypatumai ir ribojimai, tačiau vien parlamentinė ar institucinė priežiūra negali pakeisti teisminės kontrolės. Jo nuomone, pareiškėjo ginčijamas Įstatymo 23 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinti Seimo kontrolierių įgaliojimai tirti asmenų skundus dėl žvalgybos institucijų veiksmų, nesudarė realios galimybės kreiptis į teismą, todėl galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis Konstitucijos. Be to, esminiai žvalgybos informacijos tvarkymo elementai, inter alia jos saugojimo trukmė ir sunaikinimo garantijos, pagal Konstituciją turėtų būtų nustatyti įstatyme; jų neįtvirtinimas Įstatyme galimai pažeidžia asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatančio žvalgybos informacijos naudojimo ir teikimo kitiems subjektams pagrindus, išreiškiama nuomonė, kad jis turėtų būti vertinamas kaip atitinkantis iš Konstitucijos kylančius reikalavimus.
4.6. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko M. Kukaičio rašytinėje nuomonėje laikomasi pozicijos, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
Pasak M. Kukaičio, iš Konstitucijos 22 straipsnio kylantis asmens privataus gyvenimo neliečiamumo imperatyvas suponuoja reikalavimą bet kokį slaptą susižinojimo turinio kontrolės reguliavimą nustatyti įstatyme pakankamai aiškiai, tiksliai ir detaliai, sudarant prielaidas veiksmingai patikrinti tokios priemonės būtinumą ir proporcingumą. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą, pažymėta, kad vien teismo sankcionavimo institutas savaime nėra pakankamas, jei įstatyme nėra nustatyti aiškūs materialieji kriterijai, apibrėžiantys, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis gali būti intensyviai įsiterpiama į asmens privatų gyvenimą, taip pat ir tuo atveju, jei nėra įtvirtinti pakankami reikalavimai, susiję su priemonės trukme, jos pratęsimo sąlygomis ir ryšio tarp stebimo objekto ir nacionalinio saugumo grėsmės pagrindimu. Įstatymas nesudaro pakankamai prielaidų teismui realiai vykdyti kontrolę, o asmens teisės gali būti ribojamos labiau, negu būtina konstituciškai pateisinamiems tikslams pasiekti.
Be to, M. Kukaitis pažymi, kad, siekiant užtikrinti konstitucinę asmens privataus gyvenimo apsaugą, įstatyme privalo būti nustatyti esminiai žvalgybos informacijos tvarkymo elementai, tokie kaip jos saugojimo terminai, sunaikinimo sąlygos, žvalgybos informacijos naudojimo ir perdavimo kitiems subjektams apribojimai ir kontrolės mechanizmai. Tokių garantijų neįtvirtinimas lemia situaciją, kai asmens duomenų tvarkymas gali būti neapibrėžtas laiko ir apimties, o tai nesuderinama su proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principais.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
5. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo prašymas ištirti Įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija) nuostatų tiek, kiek jo nurodyta, atitiktį Konstitucijai.
5.1. Įstatymas (2012 m. spalio 17 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas, inter alia 2015 m. gegužės 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo Nr. VIII-1861 13 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymu (su išimtimi įsigaliojo 2015 m. birželio 1 d.), kuriuo buvo keičiamos ir pareiškėjo ginčijamos Įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija) 13 straipsnio 3, 5, 6 dalių nuostatos.
5.2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų ir išnagrinėtos jo baudžiamosios bylos, kurioje priimta minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis, matyti, kad jis ginčija Įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nuostatas.
5.3. Kaip minėta, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutarties matyti, kad sprendžiant, be kita ko, pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytas nusikalstamas veikas klausimą remtasi ir Įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis (žvalgybos informacija). Taigi pareiškėjo abejonės dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų tiek, kiek jos susijusios su žvalgybos informacijos panaudojimo, teikimo kitiems subjektams tvarka ir asmens teise kreiptis į teismą, atitikties Konstitucijai vertintinos žvalgybos informacijos rinkimo priemonėmis surinktos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese aspektu.
6. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija):
– 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo terminas, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 13 straipsnio (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnio tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– 16, 17 ir 18 straipsnių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, jos teikimo ir panaudojimo baudžiamajame procese tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
7. Seimas 2012 m. spalio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pakeitimo įstatymą (su išimtimi įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.), kuriuo Žvalgybos įstatymas (2000 m. liepos 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstytas nauja redakcija. Įstatymas buvo ne kartą keičiamas, inter alia minėtu 2015 m. gegužės 7 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 13 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymu.
Pagal Įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustato, be kita ko, žvalgybos institucijų veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, veiklos sritis ir principus, teises ir pareigas, struktūrą, veiklos kontrolės pagrindus ir būdus.
8. Kaip minėta, pareiškėjas, be kita ko, ginčija Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai, atitiktį Konstitucijai.
8.1. Įstatymo 11 straipsnyje „Žvalgybos informacijos rinkimo bendrosios nuostatos“, kurio 2 punkto atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatyta:
„Žvalgybos informacija renkama:
1) taikant žvalgybos metodus;
2) atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus;
3) gaunant duomenis iš valstybės ir žinybinių registrų, informacinių sistemų ir duomenų bazių;
4) gaunant duomenis iš juridinių ir (ar) fizinių asmenų.“
Taigi Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinti žvalgybos informacijos rinkimo būdai, vienas iš jų yra žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuotus veiksmus (2 punktas).
Paminėtina, kad, pagal Įstatymo 2 straipsnį, žvalgybos informacija – duomenys, gauti vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą; duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimus, nėra žvalgybos informacija (ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu galiojusi 4 dalis ir 9 dalis (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija)).
8.2. Įstatymo 13 straipsnio „Žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus“ 1 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), kurios 1 punkto atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatyta:
„1. Pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį gali būti atliekami šie veiksmai:
1) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas;
2) patekimas į asmens būstą, kitokias patalpas ar transporto priemones, jų apžiūra ir fiksavimas;
3) dokumentų ar daiktų paėmimas ar slapta jų apžiūra ir fiksavimas;
4) informacijos apie elektroninių ryšių įvykius gavimas;
5) pinigų, piniginių srautų, vertybinių popierių, elektroninių ir kitų atsiskaitymo būdų, taip pat bet kokių finansinių operacijų stebėjimas ir fiksavimas;
6) informacijos apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų iki teikimo teismui gauti tokią informaciją pateikimo atliktas ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą gavimas iš finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų.“
Taigi, pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vienas iš veiksmų, kuris gali būti atliekamas pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį, yra elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas.
Paminėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardos teismo pirmininko įgaliotas šio teismo teisėjas pagal žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų motyvuotus teikimus (13 straipsnio 2 dalis).
8.3. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui nurodoma:
„1) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai;
2) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus;
3) duomenys apie galinį įrenginį, kurį naudojant bus perduodama informacija (identifikacinis numeris, pavadinimas ir (arba) galinio įrenginio buvimo adresas), kai numatoma kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį;
4) veiksmai, kuriuos prašoma leisti atlikti;
5) prašomų taikyti veiksmų trukmė arba prašomos pateikti informacijos apimtis ir periodas, kai prašoma taikyti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą;
6) siekiamas rezultatas“.
Taigi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu) įtvirtinti reikalavimai žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikimo apygardos teismui sankcionuoti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą turiniui, be kita ko, tai, kad jame turi būti nurodyti duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi veiksmai (1 punktas), duomenys ir motyvai, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus (2 punktas), ir siekiamas rezultatas (6 punktas).
8.4. Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatyta:
„5. Nutartyje leisti atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus turi būti nurodyta:
1) teikimą pateikusios žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgaliotas pavaduotojas (vardas, pavardė, pareigos);
2) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai;
3) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus;
4) veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti;
5) leidžiamų atlikti veiksmų trukmė arba leidžiamos gauti informacijos apimtis ir periodas, kai leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą (2015 m. gegužės 7 d. redakcija);
6) siekiamas rezultatas.“
Taigi Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu) įtvirtinti reikalavimai apygardos teismo nutarties, kuria sankcionuojamas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimas, turiniui, be kita ko, tai, kad joje turi būti nurodyti duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi veiksmai (2 punktas), duomenys ir motyvai, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus (3 punktas), siekiamas rezultatas (6 punktas).
8.5. Paminėtina, kad Seimo 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeisti ir nauja redakcija išdėstyti Įstatymo 11 straipsnis ir 13 straipsnis (be kita ko, su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), tačiau juose nustatytas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais nepakito.
8.6. Apibendrinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad, pagal jį, vienas iš žvalgybos informacijos rinkimo būdų buvo žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuotus veiksmus (Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas), be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, tik pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurioje, kaip ir žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui sankcionuoti minėtų veiksmų atlikimą, be kita ko, turėjo būti nurodyti duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi veiksmai, taip pat nurodyti duomenys ir motyvai, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus, ir siekiamas rezultatas (Įstatymo 13 straipsnio 3, 5 dalys (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais)).
9. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, be kita ko, nustatytas Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3, 5 dalyse (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), aiškintinas kartu su kitomis Įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis žvalgybos institucijų veiklos tikslą (6 straipsnis), žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinius (7 straipsnis).
9.1. Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 6 straipsnį, pagrindinis žvalgybos institucijų veiklos tikslas yra stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes.
Įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad:
– žvalgybos uždavinys – prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ir galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai (1 dalis);
– kontržvalgybos uždaviniai, be kita ko, yra: prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos visuomeniniams politiniams, ekonominiams procesams, taip pat kuriais gali būti pažeidžiami valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia (2 dalies 1 punktas); nustatyti užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijų ir su jomis susijusių asmenų veiklą, galinčią pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią, ir šalinti šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes (2 dalies 2 punktas).
Taigi, pagal Įstatymo 6, 7 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, žvalgybos institucijos, siekdamos tikslo stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vykdo specifinę veiklą (kaip antai žvalgybą, kontržvalgybą) įgyvendindamos joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius, kaip antai prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ar Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią arba turėti jiems reikšmės.
Paminėtina, kad, pagal Įstatymo 10 straipsnį, žvalgyba ir kontržvalgyba vykdoma vadovaujantis Valstybės gynimo tarybos patvirtintais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos užduočių pagrindu (1 dalis); žvalgybos užduotis, vadovaudamiesi Valstybės gynimo tarybos patvirtintais žvalgybos informacijos poreikiais ir prioritetais, žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniams įgyvendinti sau pavaldžioms žvalgybos institucijoms nustato krašto apsaugos ministras ir Valstybės saugumo departamento direktorius (2 dalis). Pagal Įstatymo 5 straipsnį, be kita ko, žvalgybos užduotys, žvalgybos informacija, žvalgybos metodai, informacija apie žvalgybos institucijų veiklą įslaptinama, išslaptinama ir tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka.
9.2. Paminėtina ir tai, kad, pagal Įstatymo 3 straipsnį, žvalgybos institucijos, įgyvendindamos pavestus uždavinius, vadovaujasi, be kita ko, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu.
Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad, vadovaudamasi šio įstatymo nustatytais Nacionalinio saugumo pagrindais, Vyriausybė Valstybės gynimo tarybos pritarimu teikia Seimui tvirtinti Nacionalinio saugumo strategiją – svarbiausių saugios valstybės raidą apibrėžiančių nuostatų visumą; Nacionalinio saugumo strategijoje, be kita ko, nustatomi esminiai nacionalinio saugumo interesai, pagrindiniai rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės šiems interesams.
Šiuo aspektu paminėtina, kad, pagal Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX‑907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ patvirtintą Nacionalinio saugumo strategijos (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija) 11 punktą, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai yra „valstybės suverenumas, teritorijos vientisumas ir demokratinė konstitucinė santvarka <...>“ (11.1 papunktis); „taika, gyventojų gerovė ir saugi aplinka valstybės raidai <...> (11.2 papunktis); „euroatlantinės bendrijos gyvybingumas ir vieningumas <...>“ (11.3 papunktis).
9.3. Taigi, pagal ginčijamą Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3, 5 dalyse (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo 6, 7 straipsniuose, žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuotus veiksmus, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, galėjo būti atliekamas tik pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį, kurioje, kaip ir žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui sankcionuoti minėtų veiksmų atlikimą, be kita ko, turėjo būti nurodyti duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi veiksmai, duomenys ir motyvai, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus, ir siekiamas rezultatas; pagrindas apygardos teismo nutartimi sankcionuoti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu) nurodytus veiksmus, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, buvo tik tada, kai minėti duomenys, motyvai ir siekiamas konkretus rezultatas patvirtina, jog tokiais veiksmais siekiama įgyvendinti žvalgybos institucijų veiklos tikslą stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą (renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes) ir žvalgybos institucijoms įstatymais nustatytus specialius uždavinius, kaip antai prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ar Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią arba turėti jiems reikšmės.
10. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo terminas, atitiktį Konstitucijai.
10.1. Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nustatyta:
„6. Šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodyti veiksmai negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Prireikus šių veiksmų atlikimas gali būti pratęstas dar iki 3 mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas. Apygardos teismas, kaskart dar 3 mėnesiams pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertina pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimą pagrįstumą.“
Taigi Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) įtvirtintas veiksmų, kurie gali būti atliekami pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo, galimas maksimalios trukmės terminas, t. y. iki 6 mėnesių, kai tokių veiksmų atlikimas sankcionuojamas pirmą kartą. Joje taip pat nustatyta šio termino pratęsimo tvarka, pagal kurią esant poreikiui jis gali būti pratęstas ne daugiau nei 3 mėnesiams (pratęsimų skaičius neribojamas), kartu įpareigojant apygardos teismą įvertinti pateikto teikimo pratęsti minėtų veiksmų atlikimą pagrįstumą.
10.2. Aiškinant Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuoju teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo 6, 7 straipsniuose, 13 straipsnio 2 dalyje, 3, 5 dalyse (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), pažymėtina, kad, pagal jį, kiekvieną kartą, kai apygardos teismas gauna žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų motyvuotus teikimus dėl Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo, pratęsimo suėjus 6 mėnesių terminui, jis turi įvertinti, ar teikime nurodyti duomenys ir motyvai pagrindžia poreikį toliau taikyti šiuos veiksmus, ar nebuvo pasiektas rezultatas, kurio buvo siekiama šiais veiksmais, ar tolesnis tokių veiksmų atlikimas vis dar atitinka žvalgybos institucijų veiklos tikslą stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir minėtus joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius.
Paminėtina ir tai, kad, pagal Įstatymo 13 straipsnio 7 dalį, aiškinamą kartu su 6 dalimi, vienam apygardos teismui atsisakius sankcionuoti veiksmus arba pratęsti jų atlikimą, draudžiama kreiptis į kitą apygardos teismą dėl tų pačių veiksmų sankcionavimo arba jų atlikimo pratęsimo.
10.3. Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių žvalgybos informacijos naudojimą, kontekste.
Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama. Įstatymo 17 straipsnyje taip pat nustatyta, kad:
– žvalgybos institucijos gautos žvalgybos informacijos pagrindu gali pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, jeigu gauna duomenų apie Baudžiamojo kodekso 114, 118, 119, 121, 122, 124, 125, 126, 296 ir 297 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas ir šių duomenų nepakanka pradėti ikiteisminį tyrimą (2 dalis);
– pradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimą, žvalgybos informacijos rinkimas apie tą fizinį ar juridinį asmenį nedelsiant nutraukiamas (3 dalis);
– šio straipsnio 2 dalyje nurodyti kriminalinės žvalgybos tyrimai atliekami Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka, o jų metu gauti duomenys gali būti naudojami Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka; pradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimą, šio įstatymo nuostatos nebetaikomos (4 dalis).
Taigi, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, žvalgybos institucijos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama, tačiau 2 dalyje nurodytais atvejais ji gali būti naudojama kriminalinės žvalgybos tyrimui arba ikiteisminiam tyrimui pradėti; pradėjus tokius tyrimus, Įstatymo nuostatos nebetaikomos, žvalgybos informacijos rinkimas apie konkretų fizinį ar juridinį asmenį nedelsiant nutraukiamas.
Aiškinant Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju 17 straipsnio 1–4 dalyse, pažymėtina, kad, pagal jį, apygardos teismo sankcionuojami Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas, gali būti atliekami tol, kol žvalgybos institucijos įgyvendina žvalgybos institucijų tikslą stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir minėtus joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius, laikantis nustatytos pratęsimo tvarkos, bet ne ilgiau, nei atsiranda pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą arba ikiteisminį tyrimą.
10.4. Paminėtina, kad Seimo 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 13 straipsnis (be kita ko, su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), taigi ir jo 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija). Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 dalyje nustatyta:
„Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Prireikus šių veiksmų atlikimas gali būti pratęsiamas dar iki 3 mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas. Apygardos teismas, kaskart dar 3 mėnesiams pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertina pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimą pagrįstumą.“
Palyginus Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija), matyti, kad jis nepakito.
10.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nurodytą ir kitą su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį:
– apygardos teismas nutartimi galėjo sankcionuoti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, ne ilgiau nei 6 mėnesiams, tačiau, esant teikime nurodytais duomenimis ir motyvais pagrįstam poreikiui, galėjo šį terminą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau nei 3 mėnesiams tol, kol buvo siekiama šiais veiksmais įgyvendinti žvalgybos institucijų veiklos tikslą – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir minėtus joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius (kaip antai prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ar Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią arba turėti jiems reikšmės);
– Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas negalėjo būti skiriamas arba tęsiamas, jeigu Įstatyme nurodytais atvejais atsirado pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą arba ikiteisminį tyrimą.
11. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Įstatymo 13 straipsnio (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnio tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, atitiktį Konstitucijai.
11.1. Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) buvo nustatyta:
„1. Pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį gali būti atliekami šie veiksmai:
1) elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimas ir fiksavimas;
2) patekimas į asmens būstą, kitokias patalpas ar transporto priemones, jų apžiūra ir fiksavimas;
3) dokumentų ar daiktų paėmimas ar slapta jų apžiūra ir fiksavimas;
4) informacijos apie elektroninių ryšių įvykius gavimas;
5) pinigų, piniginių srautų, vertybinių popierių, elektroninių ir kitų atsiskaitymo būdų, taip pat bet kokių finansinių operacijų stebėjimas ir fiksavimas;
6) informacijos apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų iki teikimo teismui gauti tokią informaciją pateikimo atliktas ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą gavimas iš finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų (2015 m. gegužės 7 d. redakcija).
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardos teismo pirmininko įgaliotas šio teismo teisėjas pagal žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų motyvuotus teikimus.
3. Žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui nurodoma:
1) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai;
2) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus;
3) duomenys apie galinį įrenginį, kurį naudojant bus perduodama informacija (identifikacinis numeris, pavadinimas ir (arba) galinio įrenginio buvimo adresas), kai numatoma kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį;
4) veiksmai, kuriuos prašoma leisti atlikti;
5) prašomų taikyti veiksmų trukmė arba prašomos pateikti informacijos apimtis ir periodas, kai prašoma taikyti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą (2015 m. gegužės 7 d. redakcija);
6) siekiamas rezultatas.
4. Pasikeitus asmens naudojamam galiniam įrenginiui, kuriuo elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija vadovaujantis motyvuota teismo nutartimi buvo slapta stebima ir fiksuojama, ar nustačius, kad asmuo informacijai perduoti naudoja ir kitus galinius įrenginius, tokios informacijos, kuri yra perduodama per kitus to paties asmens naudojamus galinius įrenginius, kontrolė ir jos fiksavimas pradedami ir vykdomi, kai žvalgybos institucijos vadovas informuoja apygardos teismą, sankcionavusį elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Apygardos teismas, gavęs žvalgybos institucijos informaciją, leidžia vykdyti galinių įrenginių kontrolę arba pareikalauja šiuos veiksmus nutraukti. Apygardos teismas sprendimą priima ir žvalgybos instituciją informuoja nedelsdamas.
5. Nutartyje leisti atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus turi būti nurodyta:
1) teikimą pateikusios žvalgybos institucijos vadovas ar jo įgaliotas pavaduotojas (vardas, pavardė, pareigos);
2) duomenys apie fizinius asmenis (vardas ir pavardė, asmens kodas) arba juridinius asmenis (buveinė, kodas), arba objektus (jų apibūdinimas), kuriems bus taikomi veiksmai;
3) duomenys (motyvai), pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus;
4) veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti;
5) leidžiamų atlikti veiksmų trukmė arba leidžiamos gauti informacijos apimtis ir periodas, kai leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą veiksmą (2015 m. gegužės 7 d. redakcija);
6) siekiamas rezultatas.
6. Šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodyti veiksmai negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Prireikus šių veiksmų atlikimas gali būti pratęstas dar iki 3 mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas. Apygardos teismas, kaskart dar 3 mėnesiams pratęsdamas išduotą leidimą atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus, įvertina pateikto teikimo pratęsti šių veiksmų atlikimą pagrįstumą (2015 m. gegužės 7 d. redakcija).
7. Žvalgybos institucijos dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų sankcionavimo turi teisę kreiptis į bet kurį apygardos teismą. Teismui atsisakius sankcionuoti veiksmus, kreiptis į kitą apygardos teismą dėl tų pačių veiksmų sankcionavimo draudžiama.
8. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą per 7 dienas nuo nutarties gavimo gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui. Skundą apygardos teismo pirmininkas privalo išnagrinėti ir nutartį priimti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Apygardos teismo pirmininko sprendimas yra galutinis.“
Taigi Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) reglamentuojamas žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus: jame, kaip minėta, įtvirtintas sąrašas veiksmų, kuriuos galima atlikti pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį (1 dalis); nurodyti subjektai, kurie turi teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, ir subjektai, kurie tokius veiksmus sankcionuoja (2 dalis); įtvirtinti reikalavimai tokių teikimų ir apygardos teismo nutarčių, kuriomis leidžiama atlikti minėtus veiksmus, turiniui (3, 5 dalys) ir veiksmų, kurie gali būti atliekami pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį, galima maksimali trukmė ir jos pratęsimo tvarka (6 dalis), taip pat kai kurie kiti su žvalgybos informacijos rinkimu atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus susiję klausimai, kaip antai skundo dėl apygardos teismo teisėjo nutarties atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą padavimo ir nagrinėjimo tvarka (8 dalis).
11.1.1. Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, teisę apskųsti apygardos teismo nutartį, kuria atsisakyta sankcionuoti minėtus veiksmus arba pratęsti jų atlikimo terminą, turi tik subjektai, turintys teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, t. y. žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai.
Be to, pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą gali būti skundžiama ne aukštesnės instancijos teismui, o apygardos teismo pirmininkui.
11.1.2. Paminėtina, kad Seimo 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas 13 straipsnis (be kita ko, su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), tačiau jame nustatytas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais nepakito.
Paminėtina ir tai, kad buvusios Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra įtvirtintos šiuo metu galiojančioje 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 9 dalyje, kurioje nustatyta:
„9. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui. Skundą apygardos teismo pirmininkas privalo išnagrinėti ir nutartį priimti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Apygardos teismo pirmininko sprendimas yra galutinis.“
11.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad, pagal Įstatymo 161 straipsnį (2020 m. birželio 30 d. redakcija), vykdydamos šiame įstatyme numatytą veiklą, žvalgybos institucijos renkamus asmens duomenis tvarko nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (toliau – Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymas) ir šiuo įstatymu (2 dalis).
Pagal Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 1 straipsnį, šis įstatymas reglamentuoja santykius, kurių atsiranda Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis visiškai arba iš dalies automatinėmis priemonėmis ir tvarkant asmens duomenis, kurie sudaro arba yra skirti sudaryti susisteminto rinkinio dalį, neautomatinėmis priemonėmis, kai šie duomenys tvarkomi šio straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais (3 dalis); kompetentingos institucijos tvarko asmens duomenis, be kita ko, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais (2 dalis (2024 m. birželio 18 d. redakcija)). Pagal Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo 2 straipsnį, asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektą) (1 dalis); duomenų tvarkymas – bet kokia automatinėmis arba neautomatinėmis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, pavyzdžiui, rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgavimas, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (5 dalis); kompetentinga institucija laikoma, be kita ko, Lietuvos Respublikos valstybės institucija ar įstaiga, kuri tvarko asmens duomenis nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais (10 dalis (2024 m. birželio 18 d. redakcija)).
Sistemiškai aiškinant Įstatymo 161 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 1, 2 dalyse, Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalyje (2024 m. birželio 18 d. redakcija), 3 dalyje, 2 straipsnio 1, 5 dalyse, 10 dalyje (2024 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju pareiškėjo ginčijamame Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), pažymėtina, kad vykdydamos šiame Įstatyme numatytą veiklą, taigi ir taikydamos Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus teismo sankcionuojamus veiksmus, žvalgybos institucijos renkamus asmens duomenis tvarko nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais.
Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 161 straipsnio 5 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), žvalgybos institucijų veiksmai ar neveikimas, susiję su asmens duomenų tvarkymu nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais galimai pažeidžiant šio įstatymo ar Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo nuostatas, gali būti skundžiami teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, pagal Įstatymo 161 straipsnio 5 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), aiškinamą kartu su šio straipsnio 1, 2 dalyse (2020 m. birželio 30 d. redakcija), 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytu teisiniu reguliavimu, minėtomis Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatomis, ABTĮ nustatyta tvarka teismui gali būti skundžiamas asmens duomenų tvarkymas galimai pažeidžiant ir Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytą žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus tvarką.
Paminėtina, kad, pagal Įstatymo 161 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 5 dalį, dėl žvalgybos institucijų veiksmų ar neveikimo, susijusių su asmens duomenų tvarkymu nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais galimai pažeidžiant šio įstatymo ar Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo nuostatas, asmuo turėjo teisę kreiptis ir į Seimo kontrolierių Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka, o pagal šiuo metu galiojančią minėto straipsnio 5 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), asmuo turi teisę kreiptis į žvalgybos kontrolierių Lietuvos Respublikos žvalgybos kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.
11.3. Įstatymo 23 straipsnyje „Skundų dėl žvalgybos pareigūnų, vykdančių žvalgybą ir kontržvalgybą, veiksmų tyrimas ir nagrinėjimas“, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:
„Skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.“
Taigi Įstatymo 23 straipsnyje buvo įtvirtinta Seimo kontrolierių kompetencija tirti ir nagrinėti skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą; tokie skundai tiriami ir nagrinėjami Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.
Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal ginčijamo teisinio reguliavimo metu galiojusias Seimo kontrolierių įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatas, Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje (12 straipsnio 1 dalis); pareiškėjas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris kreipiasi į Seimo kontrolierių pateikdamas skundą dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo (2 straipsnio 3 dalis); piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų (naudojimosi tarnybine padėtimi, keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama (2 straipsnio 4 dalis).
Paminėtina, kad, pagal šiuo metu galiojantį Įstatymo 23 straipsnį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), fizinių ir juridinių asmenų pateiktus skundus dėl žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, nagrinėja žvalgybos kontrolieriai Žvalgybos kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka. Paminėtina ir tai, kad, pagal Žvalgybos kontrolierių įstatymo 15 straipsnio 5 dalį, kreipimasis į žvalgybos kontrolierių neapriboja asmens teisės kreiptis į teismą dėl žvalgybos institucijų veiksmų ar neveikimo, galimai pažeistų jo teisių ir laisvių.
11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, be minėtų žvalgybos institucijų veiklos kontrolės formų, Įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta ir parlamentinė žvalgybos institucijų kontrolė. Pagal Įstatymo 21 straipsnį, žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas (1 dalis), kuris, be kita ko, kontroliuoja, kaip žvalgybos institucijos ir žvalgybos pareigūnai, įgyvendindami pavestus uždavinius, laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (2 dalies 1 punktas), nagrinėja asmenų skundus dėl žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmų (2 dalies 2 punktas).
11.5. Apibendrinant pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnyje ir kitą su juo susijusį minėtą Įstatyme, Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatyme (2018 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:
– Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustačius žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus tvarką, buvo įtvirtinta teisminė tokios informacijos rinkimo kontrolės forma, tačiau, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, teisę apskųsti apygardos teismo nutartį, kuria atsisakyta sankcionuoti minėtus veiksmus arba pratęsti jų atlikimo terminą, turėjo tik subjektai, turintys teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, t. y. žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai; pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama ne aukštesnės instancijos teismui, o apygardos teismo pirmininkui;
– Įstatymo 23 straipsnyje buvo įtvirtinta Seimo kontrolierių kompetencija tirti ir nagrinėti skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą;
– pagal Įstatymo 161 straipsnio 5 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), aiškinamą kartu su šio straipsnio 1, 2 dalyse (2020 m. birželio 30 d. redakcija), 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytu teisiniu reguliavimu, minėtomis Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatomis, ABTĮ nustatyta tvarka teismui galėjo būti skundžiamas asmens duomenų tvarkymas, galimai pažeidžiant ir Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytą žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus tvarką.
12. Be to, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, be kita ko, įtvirtintas Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), aiškintinas ir su juo susijusių BPK nuostatų kontekste, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir jo priedų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis, pagal kurią pareiškėjas buvo nuteistas, buvo priimta remiantis ir žvalgybos informacija, gauta taikant ginčijamas Įstatymo nuostatas.
12.1. Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (1 dalis); įrodymais gali būti laikomi tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (4 dalis); ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (2 dalis); teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (5 dalis). Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
12.2. Pažymėtina, kad, pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį (2018 m. birželio 30 d., 2019 m. liepos 16 d., 2024 m. kovo 21 d. redakcijos), kaltinamasis turi teisę, be kita ko, susipažinti teisme su byla, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu duoti parodymus ir užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes, dalyvauti baigiamosiose kalbose, apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.
12.3. Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal BPK 312 straipsnio 1 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija), apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais turi teisę paduoti, be kita ko, nuteistasis. Taigi jis turi teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad jis pagrįstas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų neatitinkančiais ginčijamo Įstatymo nuostatų pagrindu surinktais įrodymais.
Pažymėtina, kad, kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgdamas į apeliaciniam procesui nustatytus ypatumus, be kita ko, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 320 straipsnio 6 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija), 242 straipsnio 1 dalis).
12.4. Pažymėtina ir tai, kad, pagal BPK 367 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį, be kita ko, nuteistasis turi teisę apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka remiantis BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, be kita ko, tuo pagrindu, kad padaryta esminių BPK pažeidimų, kuriais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
12.5. Taigi, pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nurodytomis BPK nuostatomis, pažymėtina, kad, pagal jį, tuo atveju, jeigu, remiantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, teismo sankcionuojamais veiksmais surinkta žvalgybos informacija yra naudojama baudžiamajame procese, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir paaiškinimus, be kita ko, dėl to, kad minėta žvalgybos informacija neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų ir ja negalima remtis kaip įrodymu priimant teismo nuosprendį; o tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindžia ir įrodymu pripažinta pagal Įstatymą surinkta žvalgybos informacija, tokį teismo nuosprendį, be kita ko, nuteistasis pagal BPK turi teisę apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka.
12.6. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas teismo įgaliojimus sprendžiant, ar pripažinti įrodymais Žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka surinktus duomenis, yra konstatavęs, kad teismas turi patikrinti: 1) ar buvo teisinis pagrindas vykdyti žvalgybos veiksmus; 2) ar žvalgybos veiksmų atlikimo metu nustatyta nusikalstama veika yra Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąraše; 3) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; 4) ar duomenis, gautus atliekant žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; tais atvejais, kai žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardos teismo pirmininko įgaliotas šio teismo teisėjas, faktinis žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas, o kilus būtinumui bylą nagrinėjantis teismas, kiek tai įmanoma nepakenkdamas Žvalgybos įstatymo tikslų įgyvendinimui, imasi veiksmų faktiniam pagrindui patikrinti (2024 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-654/2024; 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).
13. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Įstatymo 16, 17 ir 18 straipsnių tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, panaudojimo ir teikimo kitiems subjektams tvarka, atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13.1. Įstatymo 16 straipsnyje „Žvalgybos informacijos tvarkymas“, galiojusiame ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu, buvo nustatyta:
„1. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją tvarko šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka tik šio įstatymo nustatytais tikslais ir tik įgyvendindamos joms pavestus uždavinius. Jeigu tvarkant žvalgybos informaciją yra šio įstatymo ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo nuostatos.
2. Žvalgybos institucijų veiklos metu surinkta žvalgybos informacija tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ar nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ar teisėti jų interesai.
3. Žvalgybos institucijos tvarko šių asmenų duomenis:
1) asmenų, kurių veiksmai gali kelti pavojų ar grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai;
2) asmenų, pretenduojančių gauti leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija ir davusių sutikimą tvarkyti jų asmens duomenis;
3) asmenų, kurių duomenų tvarkymas yra būtinas siekiant įvertinti informaciją apie išorės rizikos veiksnius, pavojus ar grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai;
4) asmenų, kurių duomenis teikia užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijos;
5) asmenų, kuriuos su žvalgybos institucija sieja ar siejo tarnybos arba bendradarbiavimo santykiai.
4. Žvalgybos informacija tvarkoma žvalgybos institucijos vadovo nustatyta tvarka.“
Taigi Įstatymo 16 straipsnyje nustatyti šie reikalavimai, susiję su žvalgybos informacijos tvarkymu:
– tokia informacija tvarkoma siekiant įgyvendinti Įstatymo nustatytus žvalgybos institucijų veiklos tikslus ir uždavinius, laikantis Įstatymo ir kitų, jam neprieštaraujančių teisės aktų, be kita ko, žvalgybos institucijos vadovo nustatytos tvarkos (1, 4 dalys);
– žvalgybos informacija tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ar nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ar teisėti jų interesai (2 dalis);
– nustatytas asmenų, kurių duomenis tvarko žvalgybos institucijos, (be kita ko, asmenų, kurių veiksmai gali kelti pavojų ar grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai) baigtinis sąrašas (3 dalis).
Sistemiškai aiškinant Įstatymo 16 straipsnyje ir kitose su juo susijusiose Įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, matyti, kad juo įtvirtinti kai kurie žvalgybos informacijos tvarkymo reikalavimai, be kita ko, tvarkyti žvalgybos informaciją siekiant įgyvendinti minėtus Įstatymo 6, 7 straipsniuose nustatytus žvalgybos institucijų veiklos tikslą ir uždavinius; žvalgybos informacijos tvarkymą pavesta reglamentuoti žvalgybos institucijos vadovui.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 4 dalį žvalgybos informacijos tvarkymą reglamentuojantys žvalgybos institucijų vadovų priimti poįstatyminiai teisės aktai nėra oficialiai ir viešai paskelbti.
13.1.1. Paminėtina, kad Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo Nr. VIII-1861 2, 5, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18, 21, 24, 26, 29, 31, 32, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 47, 48, 49, 50, 53, 54, 58, 59, 60, 62, 64, 65, 68, 69, 70 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo pakeista 16 straipsnio 4 dalis ir ji išdėstyta taip:
„4. Žvalgybos informacija tvarkoma žvalgybos institucijos vadovo nustatyta tvarka ir saugoma tiek, kiek to reikia žvalgybos ir kontržvalgybos uždaviniams vykdyti.“
Taigi, palyginus Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, atsižvelgiant į minėtą sisteminį aiškinimą, matyti, kad jis iš esmės nepakito.
13.1.2. Kaip minėta, pagal Įstatymo 5 straipsnį, žvalgybos informacija įslaptinama, išslaptinama ir tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, paminėtinos šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris, be kita ko, reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės (priežiūros) pagrindus ir tvarką (1 straipsnis), nuostatos.
Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti informacijos įslaptinimo terminai – atsižvelgiant į informacijos slaptumo žymą („Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, „Riboto naudojimo“), atitinkamai yra 30, 15, 10 metų ir 5 metai; pagal to paties straipsnio 5 dalį (2021 m. balandžio 29 d. redakcija), tais atvejais, kai informacijos įslaptinimo terminas turi būti ilgesnis, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jis gali būti pratęstas iki 10 metų (informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“ ir „Slaptai“) ir iki 5 metų (informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Konfidencialiai“ ir „Riboto naudojimo“), neribojant pratęsimų skaičiaus.
Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija) 46 straipsnį, kuriuo reglamentuojama įslaptintos informacijos inventorizacija, šios inventorizacijos tikslas – nustatyti, ar, be kita ko, Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija nėra prarasta, sugadinta ar neteisėtai sunaikinta (1 dalis); įslaptinta informacija inventorizuojama tokiu periodiškumu: 1) įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“ ir „Slaptai“, – kartą per metus; 2) įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, – kartą per 3 metus (3 dalis); laikoma, kad įslaptinta informacija nėra prarasta, sugadinta, neteisėtai sunaikinta, jeigu, be kita ko, įslaptinta informacija yra perduota kitam paslapčių subjektui ar tiekėjui, yra išslaptinta ar sunaikinta (5 dalis).
13.1.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir kai kurios Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatos.
Pagal Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 4 straipsnį, asmens duomenų ištrynimo arba asmens duomenų saugojimo poreikio periodinės peržiūros terminai nustatomi Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmens duomenų tvarkymą šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais; pagal 1 straipsnio 2 dalį (2024 m. birželio 18 d. redakcija), kai Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos tvarko asmens duomenis nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
Taip pat minėta, kad, pagal Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalį, duomenų tvarkymas – bet kokia automatinėmis arba neautomatinėmis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, pavyzdžiui, rinkimas, saugojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.
13.1.4. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2016 m. gegužės 19 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje, 5 dalyje (2021 m. balandžio 29 d. redakcija), 46 straipsnio 1, 3, 5 dalyse, Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalyje (2024 m. birželio 18 d. redakcija), 2 straipsnio 5 dalyje, 4 straipsnyje, matyti, kad juo įtvirtinti žvalgybos informacijos įslaptinimo ir jos periodinės inventorizacijos, siekiant nustatyti, ar tokia informacija nėra prarasta, sugadinta ar neteisėtai sunaikinta, terminai, tačiau Įstatymo 16 straipsnyje nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai.
13.2. Įstatymo 17 straipsnyje „Žvalgybos informacijos naudojimas“ nustatyta:
„1. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama.
2. Žvalgybos institucijos gautos žvalgybos informacijos pagrindu gali pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, jeigu gauna duomenų apie Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 114, 118, 119, 121, 122, 124, 125, 126, 296 ir 297 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas ir šių duomenų nepakanka pradėti ikiteisminį tyrimą.
3. Sprendimą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą priima žvalgybos institucijos vadovas žvalgybos institucijos vidaus teisės aktuose nustatyta tvarka. Pradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimą, žvalgybos informacijos rinkimas apie tą fizinį ar juridinį asmenį nedelsiant nutraukiamas.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti kriminalinės žvalgybos tyrimai atliekami Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka, o jų metu gauti duomenys gali būti naudojami Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka. Pradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimą, šio įstatymo nuostatos nebetaikomos.
5. Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos ir kitos valstybės institucijos, kurioms buvo patikėta žvalgybos informacija, turi teisę tokią informaciją naudoti:
1) nustatytiems uždaviniams įgyvendinti ir funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti;
2) kriminalinės žvalgybos tyrimui;
3) baudžiamajam procesui.
6. Asmenys, neteisėtai atskleidę žvalgybos informaciją ar panaudoję šią informaciją kitiems tikslams, negu numato šis įstatymas, atsako teisės aktų nustatyta tvarka.“
Taigi Įstatymo 17 straipsnyje reglamentuojami žvalgybos informacijos naudojimo pagrindai (tvarka), be kita ko, įtvirtinta, kokiems tikslams gali būti panaudota tokia informacija:
– žvalgybos informacija gali būti naudojama tik žvalgybos institucijų veiklos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti (1 dalis);
– ji gali būti naudojama pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl nurodytų nusikalstamų veikų arba ikiteisminį tyrimą (2 dalis);
– Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos ir kitos valstybės institucijos, kurioms buvo patikėta žvalgybos informacija, turi teisę tokią informaciją naudoti joms nustatytiems uždaviniams įgyvendinti ir funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti, kriminalinės žvalgybos tyrimui, baudžiamajam procesui (5 dalis);
– kitiems, nei nurodyta, tikslams žvalgybos informacija negali būti naudojama, nes už tai gresia teisės aktuose nustatyta atsakomybė (6 dalis).
Pažymėtina, kad, pagal sistemiškai aiškinamą Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrindinis žvalgybos informacijos naudojimo tikslas yra susietas su Įstatyme įtvirtintais žvalgybos institucijų veiklos (žvalgybos, kontržvalgybos) tikslu ir uždaviniais, tačiau ji gali būti panaudota ir kitiems tikslams, be kita ko, pradėti ir (arba) vykdyti kriminalinės žvalgybos tyrimą, ikiteisminį tyrimą (baudžiamąjį procesą).
13.3. Įstatymo 18 straipsnyje „Žvalgybos informacijos teikimas“, galiojusiame ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu, buvo nustatyta:
„1. Žvalgybos informacija teikiama oficialiu dokumentu.
2. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia:
1) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus;
2) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie nebuvo įtraukti į Valstybės gynimo tarybos patvirtintus poreikius ir prioritetus, tačiau gali turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai užtikrinti ir Lietuvos Respublikos užsienio politikai įgyvendinti;
3) Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms kriminalinės žvalgybos tyrimui arba baudžiamajam procesui pradėti.
3. Pagal atskirus prašymus žvalgybos institucijos turi teisę teikti žvalgybos informaciją:
1) Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms ir kitoms valstybės institucijoms, jeigu prašoma informacija yra susijusi su jų tiesioginėmis funkcijomis ir gali būti reikšminga šių institucijų veiklai;
2) tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms, jeigu tokios informacijos pateikimo galimybė numatyta tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose;
3) žvalgybos institucijų kontrolę vykdančioms institucijoms, jeigu joms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos kitos informacijos.
4. Sprendimą dėl žvalgybos informacijos pagal atskirus prašymus pateikimo ar atsisakymo ją teikti priima arba Valstybės saugumo departamento direktorius, arba Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius, arba jų įgalioti asmenys.
5. Žvalgybos informacija yra neteikiama, jeigu:
1) prašyme pateikti žvalgybos informaciją nėra nurodyti prašymo motyvai, tokios informacijos panaudojimo tikslai;
2) žvalgybos informacijos pateikimas tarptautinei organizacijai ir institucijai arba užsienio valstybės kompetentingai institucijai galėtų pakenkti nacionalinio saugumo ar užsienio politikos interesams;
3) tai padarytų žalos žvalgybos institucijos veiklai.
6. Apie sprendimą neteikti informacijos žvalgybos institucijų vadovai turi nedelsdami informuoti valstybės institucijas, kurioms žvalgybos institucijos yra atskaitingos.“
Taigi Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojami žvalgybos informacijos teikimo pagrindai ir tvarka:
– nurodomos valstybės institucijos, kurioms žvalgybos institucijos teikia žvalgybos informaciją be atskiro prašymo, kaip antai Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos ir kitos valstybės institucijos pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus; Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos kriminalinės žvalgybos tyrimui arba baudžiamajam procesui pradėti (2 dalis);
– nurodomos valstybės ir kitos institucijos, kurioms žvalgybos institucijos teikia žvalgybos informaciją pagal atskirą prašymą (3 dalis);
– nurodomi subjektai, kurie priima sprendimus dėl žvalgybos informacijos teikimo arba neteikimo; tokios informacijos neteikimo pagrindai (4, 5 dalys);
– reglamentuojami kiti su žvalgybos informacijos teikimo tvarka susiję klausimai (1, 6 dalys).
Paminėtina, kad kai kurios Įstatymo 18 straipsnio nuostatos buvo pakeistos 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 2, 5, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18, 21, 24, 26, 29, 31, 32, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 47, 48, 49, 50, 53, 54, 58, 59, 60, 62, 64, 65, 68, 69, 70 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (jo 10 straipsniu) ir 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu (jo 9 straipsniu). Palyginus Įstatymo 18 straipsnyje (su 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 18 straipsnyje, matyti, kad šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.
13.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Įstatymo 16–18 straipsniuose įtvirtintą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad juo reglamentuojami žvalgybos institucijų surinktos žvalgybos informacijos tvarkymo, naudojimo ir teikimo kitiems subjektams pagrindai:
– Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinus kai kuriuos esminius žvalgybos informacijos tvarkymo reikalavimus, be kita ko, tvarkyti žvalgybos informaciją siekiant įgyvendinti minėtuose Įstatymo 6, 7 straipsniuose nustatytus žvalgybos institucijų veiklos tikslą ir uždavinius, iš esmės tokią tvarką pavesta nustatyti žvalgybos institucijos vadovui; Įstatymo 16 straipsnyje nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai;
– pagal Įstatymo 17 straipsnį, pagrindinis žvalgybos informacijos naudojimo tikslas susietas su Įstatyme įtvirtintais žvalgybos institucijų veiklos (žvalgybos, kontržvalgybos) tikslu ir uždaviniais, tačiau ji gali būti panaudota ir kitiems tikslams, be kita ko, baudžiamajam procesui;
– Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojami žvalgybos informacijos teikimo ir atsisakymo ją teikti pagrindai ir tvarka, be kita ko, nurodomos valstybės institucijos, kurioms žvalgybos institucijos teikia žvalgybos informaciją be atskiro prašymo, kaip antai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos baudžiamajam procesui pradėti.
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
14. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo reglamentuojama žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, pagrindai, terminai, žvalgybos informacijos saugojimo terminai, jos tvarkymo, panaudojimo ir teikimo kitiems subjektams tvarka, atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo reglamentuojama asmens teisė apskųsti žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymą teismui ir kitoms institucijoms, atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
15. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
15.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo sampratą, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio normomis įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (inter alia 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); šiame straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.; taigi, pagal Konstituciją, privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens privatus gyvenimas yra plati kategorija, kurią sunku tiksliai visiems atvejams apibrėžti; Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į jo privataus gyvenimo gerbimą ir šios teisės apsauga aiškintina plačiai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių aiškinimo principu, atsižvelgiant inter alia į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą, suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos priemonėmis visuotinai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves, inter alia globalinės padėties nustatymo sistemos (GPS) imtuvais nustatant asmenų buvimo vietą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
15.2. Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, inter alia teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos kartu; nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamumą, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, t. y. ne tik teismo motyvuotu sprendimu ir ne tik pagal įstatymą, arba jei įstatymuose nebūtų nustatytos atitinkamos asmens teisių apsaugos garantijos, skirtos asmeniui apsaugoti nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą.
Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėta ir tai, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, asmens privataus gyvenimo gerbimo principas suponuoja pozityvias valstybės pareigas imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti asmens teisę į jo asmeninio ir šeimos gyvenimo, taip pat jo garbės ir orumo apsaugą inter alia slapta renkant informaciją apie asmenį baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, taip pat panaudojant minėtą informaciją įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka.
15.3. Pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2015 m. vasario 26 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Kita vertus, pagal Konstituciją, individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (inter alia 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
15.4. Pažymėtina ir tai, kad asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą teisinė samprata yra siejama su teisėtais žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais; jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (inter alia 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribų nelieka tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ar valstybei.
15.5. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. kovo 15 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
15.6. Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalyse yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu (2002 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais.
16. Atsižvelgiant į tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, reglamentuojančio, be kita ko, žvalgybos informacijos rinkimą ir panaudojimą, atitiktis Konstitucijai, paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis remiamasi aiškinant Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų, inter alia saugumo tarnybų, konstitucinį statusą, iš jo kylančius veiklos, vykdant valstybės apsaugos funkciją, ypatumus, šios veiklos kontrolę.
16.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu, taip pat principais, įtvirtinančiais Tautos suverenitetą, valstybės nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, demokratiją, valstybės valdymo formą – respubliką, valstybės valdžių atskyrimą, jų savarankiškumą ir pusiausvyrą, vietos savivaldą ir pan.; saugoti konstitucinę santvarką – tai reiškia neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus (1999 m. lapkričio 23 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė, todėl valstybės apsaugos funkcijai, kuri apima konstitucinių vertybių, kaip prioritetinių, apsaugą, vykdyti yra reikalinga atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų (2009 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 141 straipsnio sąvoką „sukarintų <...> tarnybų“, be kita ko, yra pažymėjęs, jog sukarinta valstybės institucija, be kita ko, yra Konstitucijos 141 straipsnyje expressis verbis minima saugumo tarnyba (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).
16.2. Konstitucinis Teismas 2022 m. gruodžio 29 d. nutarime yra suformulavęs šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų karinių, sukarintų valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų kontrolės:
– karinių, sukarintų valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, ir jų pareigūnų veikla, inter alia vykdant valstybės apsaugos funkciją, pagal Konstituciją gali ir turi būti kontroliuojama, inter alia siekiant užtikrinti, kad vykdydamos joms priskirtas funkcijas jos laikysis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų, be kita ko, nepažeis žmogaus teisių ir laisvių;
– tokios kontrolės formos gali būti įvairios, kaip antai: parlamentinė kontrolė, be kita ko, kai įstatymų nustatyta tvarka teikiamos bendro pobūdžio veiklos ataskaitos Seimui (jo struktūriniams padaliniams); teisminė kontrolė, be kita ko, kai pagal Konstituciją yra būtinas teismo sprendimas, karinių, sukarintų valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, pareigūnams vykdant įstatymuose nustatytus veiksmus ir taikant priemones, kuriomis varžomos konstitucinės asmens teisės ar laisvės, taip pat teismams pagal kompetenciją sprendžiant ginčus ir vertinant, ar tokių veiksmų atlikimo ir (ar) priemonių taikymo metu gauti duomenys gali būti pagrindas valstybės institucijų priimtiems (priimamiems) sprendimams; taip pat galimos ir kitokios kontrolės formos, kai Konstitucijoje expressis verbis įvardytos institucijos (Seimo kontrolieriai) arba kitos laikantis Konstitucijos įsteigtos nepriklausomos kontrolės institucijos, be kita ko, pagal asmenų skundus vertina, ar karinių, sukarintų valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, ir (ar) jų pareigūnų veiksmais ir (ar) sprendimais nebuvo pažeistos konstitucinės asmens teisės ar laisvės, ar buvo paisoma kitų šios veiklos teisėtumo reikalavimų;
– atsižvelgiant į tai, kad karinės, sukarintos valstybės institucijos, be kita ko, saugumo tarnybos, vykdančios žvalgybinę veiklą, sudarančios atskirą valstybės institucijų sistemą, vykdo valstybės apsaugos funkciją, apimančią tokių prioritetinių konstitucinių vertybių kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka apsaugą, taip pat į šių valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, įgaliojimų ir žvalgybinės veiklos vykdant minėtą valstybės apsaugos funkciją ypatumus, inter alia į neviešą jos pobūdį, Seimui pagal Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalį suteikti įgaliojimai prireikus steigti tokią nepriklausomą specializuotą kontrolės instituciją, kuriai būtų pavesta užtikrinti minėtų institucijų veiklos kontrolę;
– pagal Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 1, 2 dalimis, konstituciniais teisinės valstybės, atsakingo valdymo principais, siekdamas sukurti darnią Seimo kontrolierių ir prireikus Seimo steigiamos kitos kontrolės institucijos, kuriai būtų pavesta užtikrinti karinių, sukarintų valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, veiklos kontrolę, sistemą, įstatymų leidėjas turi pareigą, iš esmės nepaneigdamas Seimo kontrolierių konstitucinių įgaliojimų, nustatyti tarpusavyje derančius šių institucijų įgaliojimus, kad būtų išlaikytas racionalus jų santykis ir jos galėtų veiksmingai atlikti joms priskirtas funkcijas.
16.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, pagal Konstitucijos 73 straipsnio 1 dalį, Seimo kontrolieriai yra nepriklausoma ir savarankiškai veikianti valstybės ir savivaldybės pareigūnų (išskyrus teisėjus) kontrolės institucija, padedanti užtikrinti iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių atsakingo valdymo, valdžios atsakomybės visuomenei bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos imperatyvų įgyvendinimą ir atliekanti valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) veiklos kontrolės funkciją, siekdama apginti žmogaus teises ir laisves nuo valstybės ir savivaldybių pareigūnų savivalės, piktnaudžiavimo ar biurokratizmo; tirdami skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo jiems nustatytomis galiomis ar įstatymų suteiktų įgaliojimų viršijimo, biurokratizmo ar teisės aktų reikalavimų pažeidimo ir taip gindami žmogaus teises ir laisves, Seimo kontrolieriai yra papildomas (subsidiarus) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantas (2021 m. lapkričio 9 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
17. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi, be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
17.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius (inter alia 2016 m. birželio 28 d. sprendimas, 2021 m. kovo 19 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
17.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, pagal Konstituciją, asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę ginti savo teises ir laisves teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2005 m. vasario 7 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar nėra (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
17.3. Pagal Konstituciją, teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2024 m. birželio 27 d. nutarimas); tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).
17.4. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
17.5. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).
18. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
18.1. Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
18.2. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, jog kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2020 m. kovo 9 d. nutarimai). Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams; todėl, pagal Konstituciją, valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių ir mažinančių nusikalstamumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2023 m. spalio 12 d. nutarimai).
18.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai); asmens teisių ir laisvių apsauga – vienas iš esminių teisinės valstybės požymių (1999 m. gegužės 11 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai).
18.4. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja teisės aktų hierarchiją (inter alia 2007 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantį reikalavimą įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės aktų hierarchijos reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais (inter alia 2015 m. rugsėjo 29 d., 2020 m. gruodžio 7 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai); įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2021 m. spalio 15 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).
18.5. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida – yra konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad gali būti priimama ir tokių teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, kad, pagal Konstituciją, valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams.
Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo apsauga, kartu nepaneigiant iš Konstitucijos kylančių teisės aktų skelbimo imperatyvų, inter alia užtikrinant teisės aktų prieinamumą atitinkamiems teisės subjektams, kurių teises ir pareigas tie teisės aktai įtvirtina.
18.6. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2023 m. balandžio 26 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2020 m. birželio 3 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai). Pagal šį konstitucinį principą turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 7 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai), įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2020 m. kovo 18 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui (2016 m. gruodžio 7 d., 2024 m. balandžio 24 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai). Sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą; galimos situacijos, kai taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų įstatymo nuostatų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai (2016 m. gruodžio 7 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai).
18.7. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2021 m. balandžio 14 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai); ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2025 m. spalio 9 d. nutarimai).
18.8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą (inter alia 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
19. Iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė kreiptis į teismą aiškintina atsižvelgiant ir į Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį, kurioje, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime, nustatyta keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema) ir yra įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja, be kita ko, tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).
Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui kontekste Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama; tokie teismo procesiniai sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai; Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys.
Tai, kad Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą), mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai teismas priima sprendimus dėl konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo atliekant neviešo pobūdžio veiksmus baudžiamojo persekiojimo arba kitais įstatymo nustatytais tikslais. Tačiau tai nereiškia, jog teismas, priimdamas tokį sprendimą, gali nepaisyti teismo aktams, ypač baigiamiesiems, keliamų reikalavimų, inter alia dėl jų argumentavimo (2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, siekdamas užtikrinti prioritetinės valstybės apsaugos funkcijos, be kita ko, apimančios visų piliečių ir valstybės valdžios priedermę saugoti tokias svarbias konstitucines vertybes, kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka ir kiti esminiai su nacionaliniu saugumu susiję valstybės interesai, įgyvendinimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, be kita ko, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, jos 22, 141 straipsnių, įstatymu turi nustatyti už šią funkciją atsakingų žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų tikslą (-us), uždavinius, reglamentuoti jų ir jose tarnaujančių (dirbančių) asmenų įgaliojimus, be kita ko, įtvirtinant žvalgybos veiksmus ir priemones, jų taikymo pagrindus ir sąlygas, taip pat žvalgybinės veiklos kontrolės pagrindus ir būdus, kitus esminius nurodytos veiklos elementus, kaip antai žvalgybinės veiklos metu surinktos žvalgybos informacijos tvarkymo, saugojimo, panaudojimo ir perdavimo kitiems subjektams pagrindus.
20.1. Nustatydamas žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, be kita ko, rinkti informaciją, būtiną šių valstybės institucijų veiklos tikslui (-ams) pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į minėtų konstitucinių vertybių apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, turi teisę įstatymu įtvirtinti ir tokius žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų (jų pareigūnų) veiksmus ir priemones, kurie yra neviešo pobūdžio, t. y. atliekami asmeniui nežinant. Tai darydamas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti konstitucinių vertybių, kaip antai valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos ir asmens konstitucinių teisių ir laisvių, apsaugos pusiausvyrą, t. y. paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 22, 24 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal sistemiškai aiškinamą Konstitucijos 22 straipsnį, nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamumo, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tokia informacija renkama tik teismo motyvuotu sprendimu ir tik pagal įstatymą. Paminėtina ir tai, kad, pagal Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalį, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ex ante teisminė kontrolė, kuri yra būtina, siekiant atlikti žvalgybos veiksmus ir taikyti priemones, varžančias konstitucines asmens privataus gyvenimo ir būsto neliečiamumo teises. Pabrėžtina, kad ši ex ante teisminė kontrolė negali būti formali; ją vykdant ir paisant Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, turi būti atsakingai ir individualiai įvertinama, ar yra pagrindas taikyti neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamus žvalgybos veiksmus ir priemones tiek pirmą kartą, tiek juos pratęsiant, ar jie yra būtini ir proporcingi konkrečiu atveju užsibrėžtam tikslui pasiekti.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, koks teismas turi įgaliojimus, esant žvalgybos veiksmų atlikimą (priemonių taikymą) inicijuojančių žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų teikimui, sankcionuoti žvalgybos veiksmų atlikimą (priemonių taikymą), kuriuo varžomos žmogaus teisės, inter alia teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat esant minėtų valstybės institucijų iniciatyvai ir pagrįstam poreikiui ir atsižvelgiant į įstatymu įtvirtintas sąlygas arba kriterijus, kaip antai žvalgybos užduoties apimtį, trukmę, sudėtingumą, pratęsti jų atlikimą įstatymu nustatytam laikotarpiui. Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įgaliojimai sankcionuoti žvalgybos veiksmų atlikimo pratęsimą, atsižvelgiant į asmens konstitucinių teisių ribojimo tokiais veiksmais (priemonėmis) mastą ir trukmę, būtų suteikiami aukštesnės grandies teismui (jo teisėjams), taip įtvirtinant papildomą asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kai ši teisė ribojama ilgą laikotarpį, apsaugos garantiją.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui įtvirtinus žvalgybos veiksmus ir priemones inicijuojančių žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų teisę apskųsti teismo sprendimus, kuriais nesankcionuojamas arba nepratęsiamas žvalgybos veiksmų atlikimas (priemonių taikymas), turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimų, bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų, t. y., siekiant užtikrinti tiek konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, tiek tinkamą valstybės apsaugos funkcijos, be kita ko, apimančios tokių konstitucinių vertybių, kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka, kiti esminiai su nacionaliniu saugumu susiję valstybės interesai, apsaugą, įgyvendinimą, įgaliojimai nagrinėti skundus dėl minėtų žemesnės instancijos teismo sprendimų pagal įstatymą turi būti suteikiami aukštesnės instancijos teismui (jo teisėjui (-ams)). Tokia situacija, kai įgaliojimai nagrinėti skundus dėl tam tikro teismo teisėjo sprendimų, kuriais nesankcionuojamas arba nepratęsiamas su konstitucinių asmens teisių ir laisvių varžymu susijusių žvalgybos veiksmų atlikimas, įstatymu suteikiami to paties teismo pirmininkui, kuris yra ir to teismo teisėjas, pagal Konstituciją netoleruotina, nes tai neatitinka bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos konstitucinių pagrindų.
20.2. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, paisydamas inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, įstatymų leidėjas gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos nekyla reikalavimas įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą, kad šioje srityje galimos įvairios išimtys ir kad tai mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai teismas priima sprendimus dėl konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo, atliekant neviešo pobūdžio veiksmus baudžiamojo persekiojimo arba kitais įstatymo nustatytais tikslais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant į valstybės apsaugos funkcijos konstitucinę reikšmę ir ją įgyvendinančių valstybės institucijų žvalgybinės veiklos specifiką, inter alia neviešą jos pobūdį, jos metu gautai žvalgybinei informacijai paprastai suteikiamą valstybės paslapties statusą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nekyla pareiga įstatymų leidėjui nustatyti asmens teisę būti informuotam apie atliekamus dėl jo neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamus žvalgybos veiksmus (taikomas priemones) arba tuoj pat po jų atlikimo (taikymo) ir užtikrinti su tuo susijusią teisę į teisminę gynybą, nes taip būtų sudarytos prielaidos neveiksmingai žvalgybinei veiklai, siekiant įgyvendinti įstatymu nustatytą žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų tikslą (-us) ir uždavinius, taigi paneigtų tokios veiklos esmę ir paskirtį. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokiu atveju ypač svarbu užtikrinti Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ex ante teisminę kontrolę, kuri, kaip minėta, negali būti formali.
Tačiau tai nereiškia, kad iš Konstitucijos nekyla reikalavimas įstatymu įtvirtinti asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo galimai pažeistų teisių ir laisvių vėliau, kai neviešo pobūdžio žvalgybos veiksmais ir priemonėmis gauta žvalgybos informacija panaudojama prieš jį. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiklos, inter alia vykdant valstybės apsaugos funkciją, teisminė kontrolė įgyvendinama ir tada, kai teismai pagal kompetenciją sprendžia ginčus ir vertina, ar žvalgybos veiksmų atlikimo ir (ar) priemonių taikymo metu gauti duomenys gali būti pagrindas valstybės institucijų priimtiems (priimamiems) sprendimams.
Be to, atsižvelgiant į žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimų ir žvalgybinės veiklos vykdant minėtą valstybės apsaugos funkciją ypatumus, inter alia į neviešą jos pobūdį, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitas asmens teisių gynimo priemones, be kita ko, suteikti asmeniui teisę kreiptis į kitas, Konstitucijos 73 straipsnyje nurodytas valstybės institucijas, atsakingas už žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų veiklos kontrolę, taip pat tokioms institucijoms vykdant žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų veiklos kontrolę ex officio, joms įstatymu suteikti būtinus ir pakankamus įgaliojimus nepriklausomai ir veiksmingai žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų kontrolei užtikrinti.
20.3. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 22, 141 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti, be kita ko, už valstybės apsaugos funkcijos įgyvendinimą atsakingų valstybės institucijų, be kita ko, žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų, vykdomos žvalgybinės veiklos esminius elementus, kaip antai jos metu surinktos žvalgybos informacijos tvarkymo, saugojimo, panaudojimo ir perdavimo kitiems subjektams pagrindus.
20.3.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reglamentuojant žvalgybos informacijos tvarkymą ir saugojimą, viena vertus, turi būti atsižvelgiama į tai, kad žvalgybos informacija paprastai sudaro valstybės paslaptį, kurios atskleidimas, kaip minėta, gali kelti grėsmę ar padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Todėl, pagal Konstituciją, valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios žvalgybos informacijos slaptumą; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo apsauga. Kita vertus, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, kad poįstatyminiuose teisės aktuose gali būti tik detalizuojamos įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka.
Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, derindamas pareigą apsaugoti valstybės paslaptį ir pareigą tik įstatymu nustatyti su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą, reglamentuodamas žvalgybos informacijos tvarkymą ir saugojimą, privalo nustatyti esminius žvalgybos informacijos, gautos atliekant žvalgybos veiksmus ir taikant priemones, ypač tas, kuriomis varžomos asmens konstitucinės teisės į privataus gyvenimo ir būsto neliečiamumą, tvarkymo ir saugojimo reikalavimus (kriterijus), kaip antai: kokiam laikotarpiui praėjus turi būti peržiūrima, ar dar yra išlikęs teisėtas poreikis saugoti žvalgybos informaciją, kada turi būti sunaikinama nepasitvirtinusi ir nebereikalinga žvalgybos informacija.
20.3.2. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, laikantis Konstitucijos ir įstatymų, surinktos žvalgybos informacijos esminė naudojimo paskirtis – valstybės apsaugos funkcijos įgyvendinimas, t. y. apsaugoti su ja susijusias minėtas konstitucines vertybes. Kita vertus, kaip minėta, pagal Konstituciją, siekis užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, imantis įvairių teisėtų priemonių ir gebant tai daryti veiksmingai, taip pat yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš jos prioritetinių uždavinių. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, jog žvalgybos informacija, be kita ko, surinkta atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, varžančius konstitucines asmens teises ir laisves, gali būti perduodama ir naudojama baudžiamosios justicijos tikslais, atsižvelgiant, be kita ko, į nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, į tai, ar pagal nežvalgybinę veiklą reglamentuojančius įstatymus tiriant tokias nusikalstamas veikas galimi neviešo pobūdžio veiksmai, kuriems reikalinga teismo sankcija.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2006 m. sausio 16 d. nutarime, būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese; teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu, siekdamas nustatyti tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese. Konstitucijoje, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus baudžiamojo proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams) (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2023 m. spalio 12 d. nutarimai).
Taigi siekiant užtikrinti asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę kreiptis į teismą ir tinkamą teismo procesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui užtikrinti ir tinkamą (ne formalų) žvalgybos informacijos, gautos neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamais veiksmais (priemonėmis), panaudojimo joje įvertinimą, t. y. tokią ex post teisminę kontrolę, kurios metu būtų įvertintas žvalgybos informacijos gavimo teisėtumas, pagrįstumas ir proporcingumas.
IV
Europos Tarybos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
21. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos, jų aiškinimas ir taikymas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
21.1. Konvencijos 8 straipsnyje „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
21.2. Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje garantuojama kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kai sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas. Toks asmuo turi teisę, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, o teismo sprendimas turi būti paskelbiamas viešai.
21.3. Konvencijos 13 straipsnis „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ įpareigoja valstybes Konvencijos dalyves užtikrinti kiekvienam asmeniui teisę jo teisių pažeidimų atvejais pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis jau pačioje valstybėje.
22. Dar 1984 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 8691/79) EŽTT pripažino, kad asmens teisė į jo privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo apsaugą apima ir asmens telefoninius pokalbius ar kitokio susižinojimo priemones, todėl minėtų pokalbių slaptu klausymusi ar korespondencijos kontroliavimu galima pažeisti inter alia Konvencijos 8 straipsnį (tokia pati EŽTT pozicija konstatuota ir 2012 m. liepos 31 d sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36662/04, 52–54 punktuose). Be to, 2009 m. vasario 10 d. sprendime Iordachi ir kiti prieš Moldovą (peticijos Nr. 25198/02) EŽTT pabrėžė, kad telefoninių pokalbių pasiklausymas yra labai didelis asmens teisių apribojimas ir gali būti sankcionuotas tik dėl labai svarbių priežasčių, grindžiamų pagrįstu įtarimu, kad asmuo dalyvauja pavojingoje nusikalstamoje veikloje.
22.1. Bet koks Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų asmens teisių apribojimas gali būti pateisinamas pagal šio straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, jei jis atitinka įstatymą, juo siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų, nurodytų toje dalyje, ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant bet kurio iš tų tikslų (2010 m. gegužės 18 d. sprendimo Kennedy prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 26839/05, 130 punktas; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Roman Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 47143/06, 227 punktas). Tai taip pat turi būti suderinama su teisinės valstybės principu, kuris aiškiai paminėtas Konvencijos preambulėje ir yra neatskiriamas nuo 8 straipsnio reguliavimo dalyko ir paskirties. Formuluotė „pagal įstatymą“ reikalauja, kad ginčijama priemonė turėtų tam tikrą pagrindą nacionalinėje teisėje. Todėl suinteresuotas asmuo turi turėti teisę susipažinti su tokiu įstatymu, o jo padariniai turi būti nuspėjami (inter alia minėto sprendimo Roman Zakharov prieš Rusiją 228 punktas; 2000 m. gegužės 4 d. sprendimo Rotaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28341/95, 52 punktas; minėto sprendimo Kennedy prieš Jungtinę Karalystę 151 punktas).
22.2. EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai. Valstybės galios taikyti slapto asmenų sekimo priemones, būdingas policinei valstybei, pagal Konvenciją gali būti toleruojamos tik tiek, kiek naudoti tokias priemones yra griežtai būtina užtikrinant demokratinių institucijų saugumą (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 42 punktas; minėto sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą 54 punktas; 2016 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Szabó ir Vissy prieš Vengriją, peticijos Nr. 37138/14, 54 punktas).
23. EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad valstybių įstatymuose, siekiant išvengti galimo valstybės institucijų ir pareigūnų piktnaudžiavimo taikant slapto asmenų sekimo priemones, turi būti įtvirtintos atitinkamos minimalios asmens teisių apsaugos garantijos. Šios priemonės turi būti aiškiai nustatytos įstatyme, t. y. įstatyme privalo būti aiškiai apibrėžta, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valdžios pareigūnai turi teisę taikyti tokias slapto sekimo priemones (Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, 56–58 punktai); įstatyme taip pat turi būti nurodyta: slapto sekimo priemonių pobūdis, apimtis ir trukmė; jų taikymo pagrindai; institucijos, kompetentingos jas sankcionuoti, įgyvendinti ir kontroliuoti; teisinės gynybos priemonės (2015 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Dragojević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11, 83 punktas; 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Blaj prieš Rumuniją, peticijos Nr. 36259/04); žalos dėl galbūt neteisėto teisių apribojimo atlyginimas (2007 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, 92 punktas); pranešimas apie slaptą sekimą susijusiems asmenims, kai tai įmanoma padaryti nepakenkiant sekimo tikslams (1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5029/71, 27, 58 punktai; 2006 m. birželio 29 d. nutarimo dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00, 135, 137–138 punktai) ir pan.
23.1. EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, kad slapto stebėjimo priemonių peržiūra ir priežiūra gali būti vykdoma trimis etapais: kai toks stebėjimas skiriamas pirmą kartą, jo vykdymo metu arba jam pasibaigus. Kalbant apie pirmuosius du etapus, pati slaptos stebėjimo priemonės prigimtis ir logika lemia, kad ne tik pati stebėjimo priemonė, bet ir ją lydinti peržiūra turėtų būti taikomos asmeniui nežinant. Todėl, kadangi asmuo neišvengiamai negalės savo iniciatyva kreiptis dėl veiksmingos teisinės gynybos ar tiesiogiai dalyvauti bet kokiose peržiūros procedūrose, būtina, kad pačios nustatytos procedūros užtikrintų tinkamas ir lygiavertes garantijas, saugančias jo teises. Be to, siekiant neperžengti būtinumo ribų, kaip apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, priežiūros procedūrose turi būti kuo tiksliau laikomasi demokratinės visuomenės vertybių. Srityje, kurioje piktnaudžiauti atskirais atvejais yra potencialiai taip lengva ir tai gali turėti žalingų padarinių visai demokratinei visuomenei, iš esmės pageidautina priežiūros kontrolę patikėti teisėjui, nes teisminė kontrolė suteikia geriausias nepriklausomumo, nešališkumo ir tinkamos procedūros garantijas (minėto sprendimo byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją 55, 56 punktai, minėto sprendimo byloje Roman Zakharov prieš Rusiją 233 punktas).
Kalbant apie trečiąjį etapą, kai slaptas stebėjimas jau baigtas, klausimas dėl vėlesnio pranešimo apie stebėjimo priemones yra neatsiejamai susijęs su teisių gynimo priemonių veiksmingumu teismuose ir atitinkamai su veiksmingų apsaugos priemonių nuo piktnaudžiavimo stebėjimo įgaliojimais buvimu. Iš esmės atitinkamas asmuo turi nedaug galimybių kreiptis į teismą, nebent jam būtų pranešta apie priemones, kurių imtasi jam nežinant, ir jis galėtų atgaline data užginčyti jų teisėtumą (minėto sprendimo byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją 57 punktas, minėto nutarimo dėl priimtinumo byloje Weber ir Saravia prieš Vokietiją 135 punktas) arba, kitaip tariant, jeigu bet kuris asmuo, įtariantis, kad jo ryšiai yra arba buvo perimami, gali kreiptis į teismą su sąlyga, kad teismo jurisdikcija neturi priklausyti nuo to, ar asmeniui, kurio ryšiai perimami, buvo pranešta apie jo ryšių perėmimą (minėto sprendimo byloje Kennedy prieš Jungtinę Karalystę 167 punktas).
23.2. Minėtame sprendime byloje Kennedy prieš Jungtinę Karalystę nebuvo nustatytas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, be kita ko, EŽTT įvertinus vidaus ryšių perėmimą (angl. interception of internal communications) reglamentuojančio nacionalinio teisinio reguliavimo proporcingumą ir jame įtvirtintas apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemones. Tokį sprendimą EŽTT priėmė, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad:
– nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį slaptas pokalbių klausymasis gali būti vykdomas tik tais atvejais, kai manoma, kad tai būtina nacionalinio saugumo interesais, siekiant užkirsti kelią sunkiems nusikaltimams ar juos išaiškinti arba siekiant apsaugoti Jungtinės Karalystės ekonominę gerovę, yra pakankamai aiškus, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad dėl savo pobūdžio grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti įvairios ir nenumatytos arba sunku jas iš anksto apibūdinti; numatymo sąlyga nereiškia, jog valstybės privalo priimti teisės aktus, kuriuose būtų išsamiai išvardyti visi veiksmai, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, išsamiai išvardyti konkretūs nusikaltimai, dėl kurių gali būti vykdomas slaptas pokalbių klausymasis (159 punktas);
– nors pagal nacionalinę teisę buvo leidžiama perimti bet kurio Jungtinėje Karalystėje esančio asmens vidaus (elektroninius) ryšius, tai buvo galima daryti tik jeigu tai yra būtina siekiant minėtų tikslų; be to, orderiuose dėl slaptų priemonių taikymo turėjo būti aiškiai nurodytas perimamų vidaus (elektroninių) ryšių subjektas; taigi EŽTT nenustatė pagrindo reikalauti išsamesnio paaiškinimo dėl asmenų, kurių vidaus (elektroniniai) ryšiai gali būti perimami, kategorijų (160 punktas);
– nacionalinis teisinis reguliavimas dėl slapto telefoninių pokalbių klausymosi trukmės taip pat pakankamai aiškus, atsižvelgiant į tai, kad juo nustatytas laikotarpis, po kurio telefoninių pokalbių klausymosi orderis netenka galios, taip pat sąlygos, kurioms esant šis orderis gali būti pratęstas; nors leidimas slapta klausytis telefoninių pokalbių gali būti pratęsiamas neribotai, bet kokį pratęsimą turi patvirtinti valstybės sekretorius: suteikdamas tokį leidimą, jis privalo dar kartą įsitikinti, kad leidimas tebėra būtinas siekiant minėtų tikslų (161 punktas).
23.3. Žmogaus teisių apsaugai taikant slapto asmenų sekimo priemones svarbus yra ir minėtas EŽTT sprendimas byloje Roman Zakharov prieš Rusiją (228–234 punktai). Jame EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, padaręs išvadą, kad įstatymo, reguliuojančio slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą, nuostatos neatitinka teisės kokybės (teisėtumo) ir būtinumo demokratinėje visuomenėje reikalavimų, taip pat nesuteikia asmeniui veiksmingų garantijų, kad bus užkirstas kelias valstybės institucijų savivalei ir piktnaudžiavimui, kaip antai: asmenys, kuriems galima taikyti slaptą kontrolę, nėra pakankamai tiksliai apibrėžti; nepakankamai tiksliai nurodytos aplinkybės, kurioms esant galima tokia kontrolė, taip atsakingoms institucijoms suteikiama beveik neribota diskrecija šioje srityje; asmenims, kuriems taikoma slapta kontrolė, nesuteikiama užtektinai teisinės gynybos priemonių; neprivaloma pranešti apie elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos apie juos surinkimą.
24. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra svarbi ir asmens teisė kreiptis į teismą, ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą inter alia ginčijant byloje išslaptintos žvalgybos (kriminalinės žvalgybos) informacijos panaudojimą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos ne teorinės ar iliuzinės, bet praktinės ir veiksmingos teisės (be daugelio kitų, Didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr. 15869/02, 58 punktas). Taigi, nors teisė kreiptis į teismą gali būti apribota ir valstybės šioje srityje turi tam tikrą vertinimo laisvę, jokiu atveju negali būti paneigta pati šios teisės esmė. Asmuo, manydamas, kad jo pagal Konvencijos 8 straipsnį ginamos teisės buvo pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą ir teisę į sąžiningą ir rungimosi principu pagrįstą procesą, taip pat teisę susipažinti su informacija ir duomenimis, kurie kaip įrodymai naudojami jo byloje (2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Pocius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35601/04).
24.1. Vertinant teisę į teismą ir teisingo bylos nagrinėjimo principo įgyvendinimą paminėtinas ir EŽTT Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Regner prieš Čekiją (peticijos Nr. 35289/11), kurioje asmeniui išduotas leidimas dirbti su slapta informacija, suteikęs jam galimybę užtikrinti tam tikras pareigas, buvo panaikintas remiantis vien įslaptinta informacija, o ši informacija ir administracinio sprendimo pagrindai net teisminės procedūros metu nebuvo atskleisti pareiškėjui ir jo advokatui. EŽTT šioje byloje nenustatė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo ir pabrėžė, kad nacionaliniai teismai galėjo inter alia nuodugniai išanalizuoti minėto leidimo panaikinimo priežastis, o pareiškėjas turėjo galimybę raštu pateikti savo argumentus ir buvo išklausytas teisme.
24.2. EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę kreiptis į teismą ir į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato jokių įrodymų priimtinumo taisyklių; tai visų pirma yra vidaus teisės reikalas (1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94). EŽTT tikrina procedūros kaip visumos ir įrodymų gavimo būdų teisėtumą ir sąžiningumą, atsižvelgdamas taip pat ir į tai, ar asmeniui buvo garantuota veiksminga jo teisių gynyba (2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04).
25. Vis dėlto iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad įrodymai, gauti inter alia naudojant slapto asmenų sekimo priemones, net jei ir pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, gali būti naudojami teismo procesuose ir ne visais atvejais bus pažeistas Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas teisingo bylos nagrinėjimo principas (2000 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Khan prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 35394/97; minėtas sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją ir žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją).
26. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog apibendrinus EŽTT jurisprudenciją darytina išvada, kad valstybėms pagal Konvenciją yra suteikta tam tikra vertinimo laisvė pasirenkant ir taikant nacionalinio saugumo interesais būtinas slapto asmenų sekimo priemones, kaip antai slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą ar asmens susirašinėjimo kontrolę. Minėtų priemonių taikymas siekiant tam tikrų teisėtų tikslų ar tokias priemones taikant gautų įrodymų panaudojimas per se nelaikomi prieštaravimu Konvencijos 6 ir (ar) 8 straipsniams, jei asmenims, kuriems yra taikomos minėtos priemonės, yra suteiktos veiksmingos jų teisių apsaugos garantijos, o tokių priemonių taikymas numatytas įstatyme, kurio nuostatos atitinka teisės kokybės (teisėtumo) ir būtinumo demokratinėje visuomenėje reikalavimus, taip pat suteikia asmeniui veiksmingas garantijas nuo galimos valdžios įstaigų savivalės ir piktnaudžiavimo. Toks asmuo turi turėti galimybę naudotis veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis ginčydamas minėtų priemonių taikymą, inter alia teisę kreiptis į teismą ir teisę į teisingą procesą kaip visumą, taip pat ginčydamas įrodymų, gautų slapto sekimo priemonėmis, rinkimo ir naudojimo teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, jų autentiškumą arba keliant tokių įrodymų nepriimtinumo klausimus, o nacionaliniai teismai turi pareigą kiekvienu atveju įvertinti naudojamos priemonės, kaip antai slapto telefoninių pokalbių klausymosi ar asmens susirašinėjimo kontrolės taikymo, proporcingumą ir tai, ar užsibrėžtų teisėtų tikslų nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis.
V
Žvalgybos įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) atitikties Konstitucijai vertinimas
27. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo, be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 ir 5 dalys (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti konkretūs žvalgybos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – pagrindai.
28. Pareiškėjas teigia, kad jo ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo aiškiai nustatyta, kokiais konkrečiais faktiniais pagrindais galėjo būti renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, taikant slaptas priemones, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą. Pasak pareiškėjo, iš atskirose Įstatymo nuostatose pateiktų sąvokų galima tik abstrakčiai numanyti, kas galėtų sudaryti faktinį pagrindą taikyti nurodytas žvalgybos informacijos rinkimo priemones, tačiau neatskleidus šių sąvokų turinio neaišku, kokio pavojingumo grėsmės gali būti pagrindas taikyti slaptas žvalgybos informacijos rinkimo priemones.
Taigi, pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo taikymo neatitinka pagal Konstitucijos 22 straipsnį saugomos žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo sąlygos, kad tai gali būti daroma tik įstatymu. Be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu aiškiai nenustačius informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo pagrindų, asmuo iš esmės neturėjo teisės žinoti, kokiomis sąlygomis žvalgybos pareigūnai turėjo teisę atlikti jo susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, o tai, pasak pareiškėjo, pakerta pasitikėjimą valstybe ir teise, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.
29. Sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamų Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 ir 5 dalių (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek jo nurodyta, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, inter alia teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos kartu; nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamumo, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tokia informacija renkama tik teismo motyvuotu sprendimu ir tik pagal įstatymą;
– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus; pagal šį konstitucinį principą, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas; sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą; galimos situacijos, kai taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų įstatymo nuostatų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai;
– siekdamas užtikrinti prioritetinės valstybės apsaugos funkcijos, be kita ko, apimančios visų piliečių ir valstybės valdžios priedermę saugoti tokias svarbias konstitucines vertybes, kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka ir kiti esminiai su nacionaliniu saugumu susiję valstybės interesai, įgyvendinimą, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, be kita ko, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, jos 22, 141 straipsnių, įstatymu turi nustatyti už šią funkciją atsakingų žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų tikslą (-us), uždavinius, reglamentuoti jų ir jose tarnaujančių (dirbančių) asmenų įgaliojimus, be kita ko, įtvirtinti žvalgybos veiksmus ir priemones, jų taikymo pagrindus ir sąlygas, taip pat žvalgybinės veiklos kontrolės pagrindus ir būdus;
– nustatydamas žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, be kita ko, rinkti informaciją, būtiną šių valstybės institucijų veiklos tikslui (-ams) pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į minėtų konstitucinių vertybių apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, turi teisę įstatymu įtvirtinti ir tokius žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų (jų pareigūnų) veiksmus ir priemones, kurie yra neviešo pobūdžio, t. y. atliekami asmeniui nežinant; tai darydamas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti konstitucinių vertybių, kaip antai valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos ir asmens konstitucinių teisių ir laisvių, apsaugos pusiausvyrą, t. y. paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
29.1. Kaip minėta, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, vienas iš žvalgybos informacijos rinkimo būdų buvo žvalgybos informacijos rinkimas atliekant teismo sankcionuotus veiksmus (Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas), be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, kuris galėjo būti atliekamas tik pagal motyvuotą apygardos teismo nutartį (Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurioje, kaip ir žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikime apygardos teismui sankcionuoti minėtų veiksmų atlikimą, be kita ko, turėjo būti nurodyti duomenys apie asmenis, kuriems bus taikomi veiksmai, duomenys ir motyvai, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus, ir siekiamas rezultatas (Įstatymo 13 straipsnio 3, 5 dalys (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais)).
Minėta ir tai, kad, pagal ginčijamą Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3, 5 dalyse (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo 6, 7 straipsniuose, pagrindas apygardos teismo nutartimi sankcionuoti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu) nurodytus veiksmus, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, buvo tik tada, kai minėti duomenys, motyvai ir siekiamas konkretus rezultatas patvirtina, jog tokiais veiksmais siekiama įgyvendinti žvalgybos institucijų veiklos tikslą stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius, kaip antai prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ar Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią arba turėti jiems reikšmės.
29.2. Pažymėtina, kad minėtas Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas žvalgybos institucijų veiklos tikslas stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, taip pat minėti 7 straipsnyje nustatyti uždaviniai sutampa su visų piliečių ir valstybės valdžios priederme saugoti konstitucines vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, kitus esminius su nacionaliniu saugumu susijusius valstybės interesus.
Pabrėžtina, kad minėtos konstitucinės vertybės apima daug įvairių tarpusavyje susijusių elementų, todėl neįmanoma jų visų išvardyti, o juo labiau nustatyti detalaus jų sąrašo įstatymu. Kaip minėta, pagal Konstituciją, saugoti konstitucinę santvarką, vadinasi, neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus. Taigi, atsižvelgiant į konstitucinės valstybės apsaugos funkcijos reikšmę ir specifiką, konstituciškai gali būti pateisinamas toks žvalgybos institucijų veiklos tikslo ir uždavinių teisinis reguliavimas, koks yra įtvirtintas Įstatymo 6 ir 7 straipsniuose.
29.3. Kartu pažymėtina, kad minėtas sistemiškai aiškinamas Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), 6 ir 7 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad, pagal jį, žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai teikime apygardos teismui sankcionuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą (kaip ir kitus 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus) privalėjo ne tik konkrečiai nurodyti asmenį, kuriam buvo siekiama taikyti minėtus veiksmus, bet ir konkrečiais duomenimis ir motyvais pagrįsti, kokių Įstatyme nustatytų žvalgybos veiklos tikslo ir uždavinio (jo elemento) įgyvendinimo siekiant buvo būtini tie veiksmai, kuriuos buvo prašoma sankcionuoti (ir kodėl būtent jie), t. y. privalėjo, be kita ko, pagrįsti, kokią grėsmę ir kokioms konkrečiai konstitucinėms vertybėms – valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai arba kitiems žvalgybos institucijų veiklos uždaviniuose nurodytiems su nacionaliniu saugumu susijusiems esminiams valstybės interesams – kėlė arba galėjo kelti nurodytas asmuo.
Pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), sistemiškai aiškinamą su minėtomis kitomis Įstatymo nuostatomis, apygardos teismo teisėjas visus šiuos nurodytus žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikimo aspektus (be kita ko, jų nurodytą faktinį pagrindą atlikti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą) privalėjo įvertinti, priimdamas nutartį leisti atlikti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba nutartį atsisakyti juos sankcionuoti.
29.4. Taigi, taip sistemiškai aiškinant pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad jis yra neaiškus, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma iš Konstitucijos 22 straipsnio kylančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų.
30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3, 5 dalys (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VI
Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas
31. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo, be kita ko, Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nenustatytas maksimalus žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo terminas.
32. Pasak pareiškėjo, Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nenustačius maksimalios žvalgybos informacijos rinkimo priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo – taikymo trukmės, sudaromos prielaidos žvalgybos pareigūnams neribotą laiką slapta kontroliuoti asmens susižinojimą, taip neproporcingai suvaržant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą labiau, nei tai būtina visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustatyta, kokiomis sąlygomis minėtos žvalgybos informacijos rinkimo priemonės taikymo terminas gali būti pratęstas, o tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad nėra reikalavimo kiekvieną kartą sprendžiant dėl priemonės taikymo būtinybės ją individualizuoti.
33. Sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamos Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek jo nurodyta, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 22 straipsnio 1–4 dalys, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, inter alia teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir jo neliečiamumą, taip pat teisė į asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą, ir įtvirtintas savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą draudimas, suponuoja tai, kad visos Konstitucijos 22 straipsnio dalys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos kartu; nebūtų įmanoma tinkamai užtikrinti asmens teisės į jo privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo gerbimą, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo neliečiamumą, jei informacija apie asmens privatų gyvenimą būtų renkama kitaip, nei nustatyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tokia informacija renkama tik teismo motyvuotu sprendimu ir tik pagal įstatymą;
– pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia naudojimąsi teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo; ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones;
– nustatydamas žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, be kita ko, rinkti informaciją, būtiną šių valstybės institucijų veiklos tikslui (-ams) pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į minėtų su valstybės apsaugos funkcija susijusių konstitucinių vertybių apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, turi teisę įstatymu įtvirtinti ir tokius žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų (jų pareigūnų) veiksmus ir priemones, kurie yra neviešo pobūdžio, t. y. atliekami asmeniui nežinant; tai darydamas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti konstitucinių vertybių, kaip antai valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos ir asmens konstitucinių teisių ir laisvių, apsaugos pusiausvyrą, t. y. paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, koks teismas turi įgaliojimus, esant žvalgybos veiksmų atlikimą (priemonių taikymą) inicijuojančių žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų teikimui, sankcionuoti žvalgybos veiksmų atlikimą (priemonių taikymą), kuriuo varžomos žmogaus teisės, inter alia teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat esant minėtų valstybės institucijų iniciatyvai ir pagrįstam poreikiui ir atsižvelgiant į įstatymu įtvirtintas sąlygas arba kriterijus, kaip antai žvalgybos užduoties apimtį, trukmę, sudėtingumą, pratęsti jų atlikimą įstatymu nustatytam laikotarpiui.
33.1. Kaip minėta, pagal pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį kitą Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, apygardos teismas nutartimi galėjo sankcionuoti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą, ne ilgiau nei 6 mėnesiams, tačiau esant teikime nurodytais duomenimis ir motyvais pagrįstam poreikiui galėjo šį terminą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau nei 3 mėnesiams tol, kol siekiama šiais veiksmais įgyvendinti žvalgybos institucijų veiklos tikslą stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir minėtus joms įstatymais nustatytus specialius uždavinius (kaip antai prognozuoti ir nustatyti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius iš užsienio ar Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią arba turėti jiems reikšmės).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 6, 7 straipsniuose įtvirtinti žvalgybos institucijų veiklos tikslas ir uždaviniai sutampa su visų piliečių ir valstybės valdžios priederme saugoti konstitucines vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, kitus esminius su nacionaliniu saugumu susijusius valstybės interesus. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo – įgyvendinti valstybės apsaugos funkciją.
Pažymėtina ir tai, kad minėtos konstitucinės vertybės apima daug įvairių tarpusavyje susijusių elementų, o grėsmių (rizikų, pavojų) joms prognozavimas ir nustatymas yra sudėtingas ir ne vienkartinis, bet tęstinis procesas. Taigi, atsižvelgiant į nurodytų su valstybės apsaugos funkcija susijusių konstitucinių vertybių apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, konstituciškai pateisinamas toks Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo maksimalus Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimo terminas nenustatytas, antraip būtų sudarytos teisinės prielaidos, suėjus įstatyme nustatytam galutiniam terminui, nutraukti jų atlikimą, nors grėsmės saugomoms minėtoms konstitucinėms vertybėms neišnyko.
33.2. Pažymėtina, kad, pagal ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimu), inter alia jo 1 punkte, nurodytų veiksmų atlikimas gali būti sankcionuojamas ir pratęsiamas, jeigu apygardos teismui pateikti duomenys ir motyvai, be kita ko, pagrindžia, kad tokiais veiksmais siekiama minėtų Įstatyme įtvirtintų žvalgybos institucijų veiklos tikslo ir uždavinių, kad tokie veiksmai yra būtini konkrečiu atveju ir kad jie turi būti atliekami žvalgybos institucijų vadovų ar jų įgaliotų pavaduotojų teikimuose nurodytą laikotarpį.
33.2.1. Vertinant Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nuostatą, pagal kurią apygardos teismas pirmą kartą galėjo sankcionuoti 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą (be kita ko, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimą ir fiksavimą) ne ilgiau nei 6 mėnesiams, pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu savaime nebuvo pažeidžiami iš Konstitucijos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai, atsižvelgiant į tai, kad asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą galėjo būti ribojama konkrečiai apibrėžtą ir ne pernelyg ilgą laiką, paliekant teismui galimybę, individualiai įvertinus kiekvieno asmens, kurio atžvilgiu siekiama atlikti tokius veiksmus, situaciją, suteikti leidimą atlikti minėtus veiksmus ir trumpesniam nei 6 mėnesių terminui. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos teismui ne formaliai, o tinkamai vykdyti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų ex ante teisminę kontrolę.
33.2.2. Kitaip vertintinos Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias apygardos teismui suteikiama teisė pratęsti šių veiksmų atlikimą iki 3 mėnesių, neribojant tokių pratęsimų skaičiaus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) nebuvo įtvirtinta sąlygų arba kriterijų, kuriuos vertinant būtų sprendžiama, ar yra pagrindas pratęsti teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai teismo sankcionuojami veiksmai atliekami ilgą laiką, tokių kriterijų arba sąlygų juos pratęsti nebuvimas neužtikrina, kad teismas tinkamai įvertins visas reikšmingas aplinkybes, sąlygojančias žvalgybos institucijų poreikio tęsti tokius veiksmus pagrįstumą ir teisėtumą, taip kartu sudaromos prielaidos neproporcingai riboti asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nesilaikoma iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, įtvirtinus teismo įgaliojimus, esant žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų iniciatyvai ir pagrįstam poreikiui, pratęsti asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojančių veiksmų atlikimą įstatymu nustatytam laikotarpiui, nustatyti ir tokio pratęsimo sąlygas arba kriterijus, kaip antai žvalgybos užduoties apimtį, trukmę, sudėtingumą.
34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
35. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti (inter alia 2019 m. lapkričio 8 d., 2020 m. liepos 8 d., 2024 m. gegužės 20 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2025 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
Kaip minėta, Seimo 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 13 straipsnis (be kita ko, su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), taigi ir jo 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija).
Taip pat minėta, kad, palyginus Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 6 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija), matyti, kad jis nepakito.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis tais pačiais argumentais, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 7 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VII
Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnio atitikties Konstitucijai vertinimas
37. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 13 straipsnis (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnis tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo bei kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo.
38. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo bei kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo. Jo nuomone, Įstatymas nenustato asmens, kuriam taikytos slaptos žvalgybos informacijos rinkimo priemonės, teisės sužinoti apie jam taikytas minėtas priemones net ir pasibaigus jų taikymui, taip kartu apribojama jo konstitucinė teisė į teisminę gynybą. Pasak pareiškėjo, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, vienintelis subjektas, galintis įgyvendinti šią konstitucinę teisę, yra žvalgybos institucija, kuri tai gali padaryti tais atvejais, kai teismas atsisako sankcionuoti atitinkamus veiksmus arba atsisako pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą.
Be to, pareiškėjo nuomone, nors Įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai, tačiau, pagal Seimo kontrolierių įstatymą, jie turėjo labai ribotas galimybes realiai įvertinti žvalgybos metu padarytus asmens teisių ir laisvių pažeidimus, nes Seimo kontrolierius teismo nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo nevertino.
Vadinasi, pareiškėjas ginčija ne tik tai, kas Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnyje buvo nustatyta, bet ir tai, kas, jo nuomone, turėjo būti nustatyta, t. y. kelia legislatyvinės omisijos klausimą.
39. Sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamų Įstatymo 13 straipsnio (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), 23 straipsnio tiek, kiek jo nurodyta, atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga;
– pagal Konstituciją, teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių;
– paisydamas inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, įstatymų leidėjas gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, be kita ko, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia ir viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; iš Konstitucijos nekyla reikalavimas įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą, šioje srityje galimos įvairios išimtys;
– atsižvelgiant į valstybės apsaugos funkcijos konstitucinę reikšmę ir ją įgyvendinančių valstybės institucijų žvalgybinės veiklos specifiką, inter alia neviešą jos pobūdį, jos metu gautai žvalgybinei informacijai paprastai suteikiamą valstybės paslapties statusą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nekyla pareiga įstatymų leidėjui nustatyti asmens teisę būti informuotam apie atliekamus dėl jo neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamus žvalgybos veiksmus (jam taikomas priemones) arba tuoj pat po jų atlikimo (taikymo) ir užtikrinti su tuo susijusią teisę į teisminę gynybą, nes taip būtų sudarytos prielaidos neveiksmingai žvalgybinei veiklai, siekiant įgyvendinti įstatymu nustatytą žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų tikslą (-us) ir uždavinius, taigi paneigtų tokios veiklos esmę ir paskirtį;
– pagal Konstituciją, valstybės institucijų, be kita ko, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, ir jų pareigūnų veiklos, inter alia vykdant valstybės apsaugos funkciją, teisminė kontrolė įgyvendinama ir tada, kai teismai pagal kompetenciją sprendžia ginčus ir vertina, ar žvalgybos veiksmų atlikimo ir (ar) priemonių taikymo metu gauti duomenys gali būti pagrindas valstybės institucijų priimtiems (priimamiems) sprendimams.
Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).
39.1. Kaip minėta, Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustačius žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus tvarką, buvo įtvirtinta teisminė tokios informacijos rinkimo kontrolės forma, tačiau pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, teisę apskųsti apygardos teismo nutartį, kuria atsisakyta sankcionuoti minėtus veiksmus arba pratęsti jų atlikimo terminą, turėjo tik subjektai, turintys teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, t. y. žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai.
Pažymėtina, kad toks pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, dėl kurio yra priimta apygardos teismo nutartis, leidžianti atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus arba pratęsianti jų atlikimo terminą, nenustatyta teisė ją apskųsti, atitinka iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus, nes, kaip minėta, iš jų nekyla pareiga įstatymų leidėjui nustatyti asmens teisę būti informuotam apie atliekamus dėl jo neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamus žvalgybos veiksmus (taikomas priemones) arba tuoj pat po jų atlikimo (taikymo) ir užtikrinti su tuo susijusią teisę į teisminę gynybą, nes taip būtų sudarytos prielaidos neveiksmingai žvalgybinei veiklai, siekiant įgyvendinti įstatymu nustatytą žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų tikslą (-us) ir uždavinius, taigi paneigtų tokios veiklos esmę ir paskirtį.
39.2. Minėta ir tai, kad, pagal pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su minėtomis BPK nuostatomis (be kita ko, 20 straipsnio 1, 4 dalimis, 22 straipsnio 3 dalimi (2018 m. birželio 30 d. redakcija), 301 straipsnio 1 dalimi, 312 straipsnio 1 dalimi (2017 m. liepos 11 d. redakcija), 367 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalimi), tuo atveju, jeigu, remiantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, teismo sankcionuojamais veiksmais surinkta žvalgybos informacija yra naudojama baudžiamajame procese, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir paaiškinimus, be kita ko, dėl to, kad minėta žvalgybos informacija neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų ir ja negalima remtis kaip įrodymu priimant teismo nuosprendį; o tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindžia ir įrodymu pripažinta pagal Įstatymą surinkta žvalgybos informacija, tokį teismo nuosprendį, be kita ko, nuteistasis pagal BPK turi teisę apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas (atsižvelgiant į apeliaciniam procesui nustatytus ypatumus), nagrinėdami baudžiamąją bylą, be kita ko, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 6 dalis (2016 m. birželio 30 d. redakcija)); nuosprendis turi būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kasacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nustatęs, kad padaryta esminių BPK pažeidimų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įgaliotas priimti vieną iš BPK 382 straipsnyje (su 2007 m. birželio 28 d. pakeitimu) nurodytų nutarčių, be kita ko, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šiame kontekste paminėtina, kad siekiant užtikrinti asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę kreiptis į teismą ir tinkamą teismo procesą, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui užtikrinti ir tinkamą (ne formalų) žvalgybos informacijos, gautos neviešo pobūdžio teismo sankcionuojamais veiksmais (priemonėmis), panaudojimo joje įvertinimą, t. y. tokią ex post teisminę kontrolę, kurios metu būtų įvertintas žvalgybos informacijos gavimo teisėtumas, pagrįstumas ir proporcingumas.
39.3. Be to, minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 161 straipsnio 5 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), aiškinamą kartu su šio straipsnio 1, 2 dalyse (2020 m. birželio 30 d. redakcija), 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytu teisiniu reguliavimu, minėtomis Asmens duomenų, tvarkomų teisėsaugos ar nacionalinio saugumo tikslais, įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatomis, ABTĮ nustatyta tvarka teismui galėjo būti skundžiamas asmens duomenų tvarkymas, galimai pažeidžiant ir Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nustatytą žvalgybos informacijos rinkimo atliekant teismo sankcionuojamus veiksmus tvarką.
39.4. Taigi, nors Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nebuvo nustatyta asmens, dėl kurio priimta apygardos teismo nutartis, leidžianti atlikti teismo sankcionuojamus veiksmus arba pratęsianti jų atlikimo terminą, teisė ją apskųsti teismui, tuo atveju, kai pagal Įstatymo 13 straipsnį (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) atliktų teismo sankcionuojamų veiksmų metu surinkta žvalgybos informacija naudojama prieš asmenį baudžiamojo proceso tvarka, toks asmuo turėjo (turi) teisę į teisminę gynybą BPK nustatyta tvarka. Be to, teisė kreiptis į teismą įtvirtinta ir kitose minėtose Įstatymo nuostatose ir su jomis susijusiose kitų įstatymų nuostatose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įstatymo 13 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) nebuvo pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos.
Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 13 straipsnis (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek nurodyta, neatitiko iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės į teisminę gynybą reikalavimų.
40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnis (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais) tiek, kiek juo nebuvo nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
41. Minėta, kad Įstatymo 23 straipsnyje, kurio atitiktį Konstitucijai taip pat ginčija pareiškėjas, buvo įtvirtinta Seimo kontrolierių kompetencija tirti ir nagrinėti skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą. Taip pat minėta, kad pagal šiuo metu galiojantį Įstatymo 23 straipsnį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) fizinių ir juridinių asmenų pateiktus skundus dėl žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, nagrinėja žvalgybos kontrolieriai Žvalgybos kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.
Kaip minėta, pagal Konstituciją, atsižvelgiant į žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų įgaliojimų ir žvalgybinės veiklos vykdant minėtą valstybės apsaugos funkciją ypatumus, inter alia į neviešą jos pobūdį, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir kitas asmens teisių gynimo priemones, be kita ko, suteikti asmeniui teisę kreiptis į kitas, Konstitucijos 73 straipsnyje nurodytas valstybės institucijas, dalyvaujančias kontroliuojant žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų veiklą, taip pat tokioms institucijoms vykdant žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų veiklos kontrolę ex officio, joms įstatymu suteikti būtinus ir pakankamus įgaliojimus nepriklausomai ir veiksmingai žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų kontrolei užtikrinti.
41.1. Taigi tiek Įstatymo 23 straipsnyje, tiek 23 straipsnyje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo ir yra reglamentuojami ne teismo, o pagal Konstitucijos 73 straipsnį įsteigtų kontrolės institucijų įgaliojimai nagrinėti skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 73 straipsnio 1 dalį, Seimo kontrolieriai yra papildomas (subsidiarus) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantas. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo kaip nors ribojama asmens teisė kreiptis į teismą arba kad juo turėjo būti įtvirtinta tokia asmens teisė, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, ji įtvirtinta kitose Įstatymo nuostatose ir kituose įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įstatymo 23 straipsnyje taip pat nebuvo pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos.
41.2. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 23 straipsnis tiek, kiek juo nebuvo nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, neatitiko iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės į teisminę gynybą reikalavimų.
42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 23 straipsnis tiek, kiek juo nebuvo nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
43. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti (2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. liepos 4 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).
44. Įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta:
„Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą per 7 dienas nuo nutarties gavimo gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui. Skundą apygardos teismo pirmininkas privalo išnagrinėti ir nutartį priimti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Apygardos teismo pirmininko sprendimas yra galutinis.“
45. Minėta, kad įstatymų leidėjui įtvirtinus žvalgybos veiksmus ir priemones inicijuojančių žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų teisę apskųsti teismo sprendimus, kuriais nesankcionuojamas arba nepratęsiamas žvalgybos veiksmų atlikimas (priemonių taikymas), turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimų, bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų, t. y. siekiant užtikrinti tiek konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, tiek tinkamą valstybės apsaugos funkcijos, be kita ko, apimančios tokių konstitucinių vertybių, kaip valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka, kiti esminiai su nacionaliniu saugumu susiję valstybės interesai, apsaugą, įgyvendinimą, įgaliojimai nagrinėti skundus dėl minėtų žemesnės instancijos teismo sprendimų pagal įstatymą turi būti suteikiami aukštesnės instancijos teismui (jo teisėjui (-ams). Minėta ir tai, kad tokia situacija, kai įgaliojimai nagrinėti skundus dėl tam tikro teismo teisėjo sprendimų, kuriais nesankcionuojamas arba nepratęsiamas su konstitucinių asmens teisių ir laisvių varžymu susijusių žvalgybos veiksmų atlikimas, įstatymu suteikiami to paties teismo pirmininkui, kuris yra ir to teismo teisėjas, pagal Konstituciją netoleruotina, nes tai neatitinka bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos konstitucinių pagrindų.
45.1. Pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje, aiškinamoje kartu su 2 dalimi, kaip minėta, įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisę apskųsti apygardos teismo nutartį, kuria atsisakyta sankcionuoti žvalgybos informacijos rinkimo veiksmus arba pratęsti jų atlikimo terminą, turi tik subjektai, turintys teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, t. y. žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai. Taip pat minėta, kad, pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus žvalgybos informacijos rinkimo veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama ne aukštesnės instancijos teismui, o apygardos teismo pirmininkui, kurio sprendimas yra galutinis.
45.2. Konstatuotina, kad toks Įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitiko minėtų iš Konstitucijos 22 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimų, bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos pagrindų.
46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
47. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti.
Minėtu Seimo 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII-1861 pakeitimo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 13 straipsnis (be kita ko, su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais), tačiau jame nustatytas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais nepakito.
Taip pat minėta, kad buvusios Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra įtvirtintos šiuo metu galiojančioje 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 9 dalyje, kurioje nustatyta:
„9. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyto teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui. Skundą apygardos teismo pirmininkas privalo išnagrinėti ir nutartį priimti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo dienos. Apygardos teismo pirmininko sprendimas yra galutinis.“
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis tais pačiais argumentais, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 9 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 9 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VIII
Žvalgybos įstatymo 16, 17 ir 18 straipsnių atitikties Konstitucijai vertinimas
49. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, tiriama, ar Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 16, 17 ir 18 straipsniai tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo terminai ir detali tvarkymo, jos teikimo ir panaudojimo baudžiamajame procese tvarka.
50. Pareiškėjo nuomone, žvalgybos informacija iš esmės gali būti saugoma neribotą laiką, nes Įstatyme nenustatyta, kad tokia informacija sunaikinama, net jei tam tikros grėsmės, kurių pagrindu tokia informacija buvo renkama, nepasitvirtino. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti tik bendrieji principai, 17 straipsnis nereglamentuoja, kokia konkreti žvalgybos informacija, kokia apimtimi ir kokiais pagrindais gali būti naudojama nurodytiems tikslams pasiekti, o Įstatymo 18 straipsnio formuluotės, reglamentuojančios žvalgybos informacijos pateikimą, yra abstrakčios ir nėra aišku, kokioms institucijoms tokia informacija gali būti patikėta, taip pat nenustatyti konkretūs šios informacijos teikimo pagrindai ir tvarka.
Pareiškėjas teigia, kad, pagal Konstitucijos 22 straipsnį, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą, o ši teisė apima, be kita ko, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją, svarbu užtikrinti, kad asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą būtų saugoma ne tik tokios informacijos rinkimo metu, bet ir vėlesniuose šios informacijos tvarkymo etapuose, tačiau ginčijamas teisinis reguliavimas to neužtikrina, todėl pažeidžiamas Konstitucijos 22 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
51. Sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamo Įstatymo 16 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės; pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida – yra konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti;
– iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis teisės aktų hierarchijos reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais; įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 22, 141 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti, be kita ko, už valstybės apsaugos funkcijos įgyvendinimą atsakingų žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų vykdomos žvalgybinės veiklos esminius elementus, kaip antai jos metu surinktos žvalgybos informacijos tvarkymo, saugojimo, panaudojimo ir perdavimo kitiems subjektams pagrindus;
– įstatymų leidėjas, derindamas pareigą apsaugoti valstybės paslaptį ir pareigą tik įstatymu nustatyti su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą, reglamentuodamas žvalgybos informacijos tvarkymą ir saugojimą, privalo nustatyti žvalgybos informacijos, gautos atliekant žvalgybos veiksmus ir taikant priemones, ypač tas, kuriomis varžomos asmens konstitucinės teisės į privataus gyvenimo ir būsto neliečiamumą, tvarkymo ir saugojimo esminius reikalavimus (kriterijus), kaip antai: kokiam laikotarpiui praėjus ji turi būti peržiūrima, ar dar yra išlikęs teisėtas poreikis saugoti žvalgybos informaciją, kada turi būti sunaikinama nepasitvirtinusi ir nebereikalinga žvalgybos informacija.
51.1. Kaip minėta, Įstatymo 16 straipsnyje ir kitose su juo susijusiose Įstatymo nuostatose įtvirtinus kai kuriuos žvalgybos informacijos tvarkymo reikalavimus, be kita ko, tvarkyti žvalgybos informaciją siekiant įgyvendinti minėtuose Įstatymo 6, 7 straipsniuose nustatytus žvalgybos institucijų veiklos tikslą ir uždavinius, Įstatymo 16 straipsnyje nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai. Minėta ir tai, kad žvalgybos informacijos tvarkymą pavesta reglamentuoti žvalgybos institucijos vadovui.
51.2. Vertinant Įstatymo 16 straipsnio atitiktį Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad konstituciškai gali būti pateisinamas toks juo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį žvalgybos informacijos tvarkymas, apimantis ir jos saugojimą, siejamas su Įstatyme įtvirtintų žvalgybos institucijų veiklos tikslo ir uždavinių įgyvendinimu, be kita ko, reiškiančiu, kad surinkta žvalgybos informacija gali būti saugoma tol, kol ji yra būtina su prioritetine valstybės apsaugos funkcija susijusioms konstitucinėms vertybėms (kaip antai valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai) apsaugoti. Kaip minėta, nurodytos konstitucinės vertybės apima daug įvairių tarpusavyje susijusių elementų, o grėsmių (rizikų, pavojų) joms prognozavimas ir nustatymas yra sudėtingas ir ne vienkartinis, bet tęstinis procesas. Taigi, atsižvelgiant į nurodytų konstitucinių vertybių apsaugos svarbą ir sudėtingumą nustatyti joms kylančias grėsmes, iš Konstitucijos nekyla reikalavimas Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti konkretų terminą, kiek ilgai gali būti saugoma žvalgybos informacija, be kita ko, surinkta ribojant asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, antraip būtų sudarytos teisinės prielaidos, suėjus įstatyme nustatytam galutiniam terminui, privalomai sunaikinti turimą žvalgybos informaciją, nors grėsmės (rizikos, pavojai) minėtoms konstitucinėms vertybėms neišnyko.
51.3. Kitaip vertintinas Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai ir nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai.
Pažymėtina, kad tai yra esminiai žmogaus teisių, be kita ko, teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, apsaugos elementai, kurie negali būti reguliuojami poįstatyminiais teisės aktais, juo labiau tokiais, kurie nėra oficialiai ir viešai paskelbti įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip minėta, pagal Įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, žvalgybos informacijos tvarkymą pavesta nustatyti žvalgybos institucijos vadovui, taip sudarant teisines prielaidas poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti ir tai, kas nenustatyta įstatymu. Minėta ir tai, kad, pagal Įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, žvalgybos informacijos tvarkymą reglamentuojantys žvalgybos institucijų vadovų priimti poįstatyminiai teisės aktai nėra oficialiai ir viešai paskelbti.
Konstatuotina, kad Įstatymo 16 straipsnyje reglamentuojant žvalgybos informacijos tvarkymą ir nenustatant žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminų, tai paliekant reglamentuoti poįstatyminiais teisės aktais (kurie nėra oficialiai ir viešai paskelbti), jame lieka nenustatyti esminiai žvalgybos informacijos, be kita ko, gautos atliekant žvalgybos veiksmus, kuriais varžomos asmens konstitucinės teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, tvarkymo ir saugojimo reikalavimai. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nesuderino iš Konstitucijos kylančios pareigos apsaugoti valstybės paslaptį ir pareigos tik įstatymu nustatyti teisinį reguliavimą, susijusį su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu.
Taigi Įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nebuvo nustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, neatitiko iš Konstitucijos 22 straipsnio kylančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugos reikalavimų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų paisyti teisės aktų hierarchijos ir tik įstatymu nustatyti su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą.
52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 16 straipsnis tiek, kiek juo nebuvo nustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
53. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti.
54. Minėta ir tai, kad Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 2, 5, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18, 21, 24, 26, 29, 31, 32, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 47, 48, 49, 50, 53, 54, 58, 59, 60, 62, 64, 65, 68, 69, 70 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo pakeista 16 straipsnio 4 dalis, kad, palyginus Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, atsižvelgiant į jos ir kitų Įstatymo nuostatų sisteminį aiškinimą, matyti, kad jis iš esmės nepakito.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 16 straipsnis tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis tais pačiais argumentais, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 16 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimu) tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
55. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 16 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimu) tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
56. Sprendžiant, ar Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (neprieštaravo) tiek, kiek nurodyta, Įstatymo 17 ir 18 straipsniai, kaip minėta:
– pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis, inter alia teise į privataus gyvenimo gerbimą ir apsaugą, galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo; laikantis konstitucinio proporcingumo principo, asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, asmens privataus gyvenimo gerbimo principas suponuoja pozityvias valstybės pareigas imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti asmens teisę į jo asmeninio ir šeimos gyvenimo, taip pat jo garbės ir orumo apsaugą; pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ir tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus ir sąlygas, inter alia įtvirtinti galimybę perduoti šią informaciją naudoti kitoms valstybės institucijoms įstatymuose nustatytais kitais teisėtais tikslais;
– Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, jog kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi;
– laikantis Konstitucijos ir įstatymų surinktos žvalgybos informacijos esminė naudojimo paskirtis – valstybės apsaugos funkcijos įgyvendinimas, t. y. apsaugoti su ja susijusias svarbias konstitucines vertybes (kaip antai valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką); pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kad žvalgybos informacija, be kita ko, surinkta atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, varžančius konstitucines asmens teises ir laisves, gali būti perduodama ir naudojama baudžiamosios justicijos tikslais, atsižvelgiant, be kita ko, į nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, į tai, ar pagal nežvalgybinę veiklą reglamentuojančius įstatymus tiriant tokias nusikalstamas veikas galimi neviešo pobūdžio veiksmai, kuriems reikalinga teismo sankcija.
56.1. Kaip minėta, Įstatymo 17 ir 18 straipsniais, aiškinamais kartu su kitu su jais susijusiu teisiniu reguliavimu, reglamentuojami žvalgybos institucijų surinktos žvalgybos informacijos naudojimo ir teikimo kitiems subjektams pagrindai:
– pagal Įstatymo 17 straipsnį, pagrindinis žvalgybos informacijos naudojimo tikslas susietas su Įstatyme įtvirtintais žvalgybos institucijų veiklos (žvalgybos, kontržvalgybos) tikslu ir uždaviniais, tačiau ji gali būti panaudota ir kitiems tikslams, be kita ko, baudžiamajam procesui;
– Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojami žvalgybos informacijos teikimo ir atsisakymo ją teikti pagrindai ir tvarka, be kita ko, nurodomos valstybės institucijos, kurioms žvalgybos institucijos teikia žvalgybos informaciją be atskiro prašymo, kaip antai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos baudžiamajam procesui pradėti.
Taigi, pagal Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, vienas iš žvalgybos informacijos naudojimo tikslų – panaudoti juos baudžiamajame procese, o 18 straipsnyje įtvirtintas pagrindas žvalgybos institucijoms teikti žvalgybos informaciją, be kita ko, baudžiamajam procesui pradėti. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančią teisę nustatyti, jog žvalgybos informacija, be kita ko, surinkta atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, varžančius konstitucines asmens teises ir laisves, gali būti perduodama ir naudojama baudžiamosios justicijos tikslais, taip siekiant įgyvendinti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą stengtis užtikrinti, jog kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
56.2. Kartu pabrėžtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui, jam nustačius valstybės institucijų įgaliojimus įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka slapta rinkti informaciją apie asmenis baudžiamosios justicijos ar kitais teisėtais tikslais, kyla pareiga įstatyme nustatyti ne tik tokios surinktos informacijos panaudojimo atvejus, bet ir sąlygas.
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose, kurių atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, įtvirtintas tik atvejis, kada žvalgybos informacija teikiama ir gali būti panaudojama, t. y. baudžiamajam procesui pradėti ir vykdyti.
Taigi nei Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose, nei kitose Įstatymo nuostatose nenustatyta sąlygų, tik kurioms esant būtų galima teikti ir naudoti žvalgybos informaciją baudžiamojo proceso tikslui įgyvendinti, kartu siekiant nepažeisti asmens konstitucinių teisių, be kita ko, teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tokių sąlygų nenustatyta ir baudžiamojo proceso santykius reglamentuojančiame BPK.
Įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje tik nustatyta, kad žvalgybos informacija yra neteikiama, jeigu prašyme pateikti žvalgybos informaciją nėra nurodyti prašymo motyvai, tokios informacijos panaudojimo tikslai (1 punktas), žvalgybos informacijos pateikimas tarptautinei organizacijai ir institucijai arba užsienio valstybės kompetentingai institucijai galėtų pakenkti nacionalinio saugumo ar užsienio politikos interesams (2 punktas), tai padarytų žalos žvalgybos institucijos veiklai (3 punktas).
56.3. Kaip minėta, žvalgybos informacija gali būti renkama ir atliekant Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus teismo sankcionuojamus veiksmus, kuriais varžomos asmens konstitucinės teisės, be kita ko, teisė į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymu, būtent žvalgybos informacijos teikimą ir naudojimą reglamentuojančiuose Įstatymo 17 ir 18 straipsniuose, neįtvirtinus žvalgybos informacijos teikimo ir panaudojimo baudžiamojo proceso tikslui įgyvendinti sąlygų, sudaromos prielaidos teikti ir naudoti ir tokią žvalgybos informaciją, kuri surinkta ribojant asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir neatsižvelgiant į nusikalstamų veikų, dėl kurių pradedamas ir vykdomas baudžiamasis procesas, pavojingumą ir pobūdį, į tai, ar pagal BPK tiriant tokias nusikalstamas veikas galimi neviešo pobūdžio veiksmai, kuriems reikalinga teismo sankcija. Taigi, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, minėta žvalgybos informacija gali būti perduodama pradėti ir vykdyti baudžiamąjį procesą dėl bet kokio pavojingumo nusikalstamų veikų, be kita ko, dėl baudžiamųjų nusižengimų, nesunkių nusikaltimų. Tokiu būdu asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojama ne tik ne pagal įstatymą, bet ir neproporcingai, t. y. labiau, nei būtina teisėtam tikslui apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi pasiekti.
56.4. Konstatuotina, kad Įstatymo 17 straipsniu įtvirtinus teisę naudoti žvalgybos informaciją baudžiamajam procesui ir 18 straipsniu nustačius, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, tačiau nurodytuose Įstatymo straipsniuose nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo ir panaudojimo baudžiamajam procesui sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, nepaisoma minėtų iš Konstitucijos 22 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
57. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytinos išvados, kad:
– Įstatymo 17 straipsnis tiek, kiek juo nenustatytos žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese sąlygos, užtikrinančios asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Įstatymo 18 straipsnis tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
58. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti.
59. Kaip minėta, kai kurios Įstatymo 18 straipsnio nuostatos buvo pakeistos 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 2, 5, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18, 21, 24, 26, 29, 31, 32, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 47, 48, 49, 50, 53, 54, 58, 59, 60, 62, 64, 65, 68, 69, 70 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (jo 10 straipsniu) ir 2025 m. gruodžio 23 d. priimtu Žvalgybos įstatymo Nr. VIII‑1861 pakeitimo įstatymu (jo 9 straipsniu). Taip pat minėta, kad, palyginus Įstatymo 18 straipsnyje (su 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 18 straipsnyje, matyti, kad šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 18 straipsnis tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis tais pačiais argumentais, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 18 straipsnis (su 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais) tiek, kiek juo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
60. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 18 straipsnis (su 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais) tiek, kiek juo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 11 straipsnio 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3, 5 dalys (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais, TAR, 2015-05-20, Nr. 7664) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija, TAR, 2015-05-20, Nr. 7664) tiek, kiek joje nebuvo nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija, TAR, 2026-01-06, Nr. 71) 7 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 13 straipsnis (su 2015 m. gegužės 7 d. pakeitimais, TAR, 2015‑05‑20, Nr. 7664) ir 23 straipsnis tiek, kiek jais nebuvo nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo, fiksavimo ir kitų žvalgybos informacijos rinkimo priemonių taikymo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 13 straipsnio 8 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija, TAR, 2026-01-06, Nr. 71) 9 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 16 straipsnis tiek, kiek juo nebuvo nustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 16 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimu, TAR, 2023‑12‑29, Nr. 25906) tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 17 straipsnis tiek, kiek juo nenustatytos žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese sąlygos, užtikrinančios asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 18 straipsnis tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 17 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 129-6463) 18 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimais, TAR, 2023‑12‑29, Nr. 25906, ir 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais, TAR, 2026‑01‑06, Nr. 71) tiek, kiek juo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Artūras Drigotas
Artūras Driukas
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Stasys Šedbaras