2019-10-14 Nr. AB-20818-3-65-3-00027-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1804-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00027-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. liepos 5 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant privatumą tualete, kadangi kameroje sanitarinis mazgas įrengtas su maždaug 1,30 m aukščio pertvara, o pats sanitarinio mazgo įrenginys (tupimas tualetas) įrengtas ant maždaug 20 cm pakylos. Pertvara neizoliavo sanitarinio mazgo nuo kameros, esantys kameroje asmenys turėjo galimybę matyti, kaip pareiškėjas naudojasi tualetu. Areštinė nesuteikė jokių galimybių užsidengti nuo kameros, būnant tualete. Jis buvo priverstas uostyti nemalonų kvapą kameroje, kurioje jis taip pat buvo ir maitinamas. Naudojimąsi tualetu trikdė ir periodiški pareigūnų žvilgsniai pro duryse esantį langelį. Areštinėje taip pat nebuvo jokių sąlygų mankštintis ar sportuoti, nors kitose kardomojo kalinimo vietose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti skersiniai, lygiagrečiai, suoliukai. Negalėdamas atlikti fizinių pratimų, jis jautėsi prastai. Kamerose jautėsi gyvenamojo ploto trūkumas, trintis. Buvo pažeista nustatyta gyvenamojo ploto norma areštinėse – 5 kv. m. Manė, kad reikia atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas ir kiti asmenys kamerose būdavo užrakinti po 23 val. per parą ir šis plotas buvo vienintelė judėjimo vieta, neskaitant kiemelio, kuriame galima vaikščioti 1 val. Nors nustatytas kameros plotas yra didesnis nei tas plotas, kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimu, manė, jog turi būti atsižvelgta į tai, kad areštinėje nėra jokių laisvalaikio užimtumo didinimo sąlygų ir asmenys yra kalinami tik laikant kamerose. Dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas kasdien patirdavo neigiamus išgyvenimus, buvo žeminamas jo orumas, jis jautėsi taip, kad iš jo yra tyčiojamasi, jis buvo baudžiamas labiau, nei tai leidžia įstatymai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Areštinėje vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015).

Dėl sanitarinio mazgo atsakovo atstovas nurodė, kad visose areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, kurie sumontuoti ant 25 cm pakylos, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema, dėl to nemalonių kvapų nesijaučia. Sanitariniai mazgai įrengti kaip numato teisės aktai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą, nenustatė sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų.

Sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, šiam tikslui įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, todėl ten būnantys asmenys negali būti stebimi. Dėl sąlygų mankštintis nurodė, kad nei Taisyklėse, nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 380, nėra numatyta, kad areštinėje turi būti sudarytos sąlygos mankštintis. Dėl prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nekonkretizuoja, nepagrindžia įrodymais. Panevėžio AVPK negavo jokių skundų dėl to, kad pareiškėjas negalėjo sportuoti. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo E. V. skundo reikalavimų atlyginti 2016 m. balandžio 5 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta 5 kv. m gyvenamojo ploto norma areštinės kamerose ir nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu. Likusią skundo dalį tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 114 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1201-320/2016 pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą, kuriame nustatė, jog pareiškėjo teisė į 5 kv. m gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, ir priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą, o privatumo pažeidimo naudojantis tualetu nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2017 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-1825-492/2017, kurioje konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, tačiau nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, ir padidino pareiškėjui žalos atlyginimo sumą. Teismo sprendimas ir nutartis įsiteisėję. Byloje nagrinėtas pareiškėjo reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., pagrįstumas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, atlyginti neturtinę žalą dėl 5 kv. m gyvenamojo ploto normos areštinės kamerose neužtikrinimo ir dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu, ir jų pagrindimas yra tapatūs minėtoje administracinėje byloje (Nr. I-1201-320/2016) pareiškėjo keltiems reikalavimams ir jų pagrindimui, todėl šios bylos dalį (dėl 5 kv. m gyvenamojo ploto normos pažeidimo ir neužtikrinto privatumo naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu) nutraukė (ABTĮ 103 str. 2 p.).

7. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėja pareiškėjo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą dėl 5 kv. m gyvenamojo ploto normos areštinės kamerose neužtikrinimo bei privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., pagrįstumą ir dėl tualeto netinkamo įrengimo, t. y. kad kamerose pareiškėjas jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto, taip pat nesudarytų sąlygų jam mankštintis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. pagrįstumą.

8. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas, 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, nustatė, kad areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su tekančiu šaltu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi; areštinėje taip pat veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas minėtame akte Higienos normos 134:2015 reikalavimų pažeidimų areštinėje nenustatė (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322(20.14.3.5.12)). Teismas vertino, kad nėra pagrindo abejoti akto pagrįstumu, todėl padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema atitinka higienos normos reikalavimus, taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Panevėžio AVPK veikimą (neveikimą) ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl netinkamo tualeto įrengimo (t. y. kad kamerose jis jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto).

9. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius vaizdo įrašus (b. l. 41), konstatavo, kad areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas yra kameros priekinėje dalyje, kampe, jis yra atskirtas pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto, pats sanitarinio mazgo įrenginys (tupiamas klozetas) yra ant pakylos, sanitarinis mazgas yra be durų, yra kabliukai užuolaidai užkabinti. Taip pat teismas nustatė, kad areštinėje laikomi asmenys nėra aprūpinami specialiomis sanitarinių mazgų užuolaidomis, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų audeklų. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, pagal kurią tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų sprendė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo dienų, kai jis kameroje buvo laikomas vienas (b. l. 47), todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, taigi jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Teismas atmetė pareiškėjo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad jis tualete galėjo būti matomas ir per kameros langą, kadangi pareiškėjas remiasi prielaidomis, jokių konkrečių duomenų nepateikia, byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būnant sanitariniame mazge jis buvo stebimas per kameros langą iš lauko. Teismas sprendė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu tomis dienomis, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu, t. y. 38 paras.

10. Teismas, įvertinęs byloje esančius vaizdo įrašus, pareiškėjo abstraktų teiginį, kad pareigūnai per langelį pastoviai stebi kamerą, bei atsakovo atstovo pateiktus duomenis, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad areštinėje nebuvo jokių sąlygų mankštintis ar sportuoti, nors kitose kardomojo kalinimo vietose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti skersiniai, lygiagrečiai, suoliukai, teismas nurodė, jog ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nustatančios teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai (su pakeitimais, padarytais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831, 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31). Minėtuose teisės aktuose nėra jokios nuostatos dėl sąlygų sportuoti ar mankštintis sudarymo areštinėje laikomiems asmenims.

12. Teismas nurodė, kad policijos komisariatas ar policijos areštinė nėra kardomojo kalinimo vieta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas areštinėje turėjo nuteistojo statusą, areštinėje pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis neilgus laikotarpius, dažniausiai 5–6 dienas, todėl jis negalėjo patirti didelių judėjimo laisvės suvaržymų. Teismas nustatė, kad areštinėje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai ir pareiškėjas išeidavo į juos pasivaikščioti į juos, todėl galėjo kiemelyje pasimankštinti net ir nesant jame specialių mankštinimuisi skirtų įrenginių. Be to, pareiškėjas nesikreipė į atsakovo atstovą, kad negalėjo sportuoti. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio AVPK pažeidimus nesudarant pareiškėjui sąlygų mankštintis ar sportuoti.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus gyvenamojo ploto trūkumo ir gyvenamojo ploto normos (5 kv. m) pažeidimo, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu areštinės kamerose tekdavo nuo 5,02 iki 20,20 kv. m ploto, t. y. daugiau ploto, nei nustatytas minimalus gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m.), be to, pareiškėjas ne visomis dienomis buvo laikomas su kitais asmenimis, 20 dienų jis buvo laikomas kameroje vienas (b. l. 47). Taigi teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto kameroje trūkumo kaip nepagrįstus.

14. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino, kad tokios laikymo sąlygos galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – privatumo tualete neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė išgyvenimus ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teismas atsižvelgė, kad medicininės kortelės kopijoje (b. l. 64) nėra duomenų apie tai, jog dėl to jis būtų kreipęsis į psichologą ar areštinėje dirbančio medicinos specialistą pagalbos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška, todėl, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju 114 Eur yra adekvati suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje jis aiškiai paaiškino, dėl ko nereikėtų byloje remtis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateikta išvada, t. y. kadangi ji neatitinka tikrovės ir prieštarauja filmuotai medžiagai. Taigi pasitikėti šio centro aplaidžiai atliktu patikrinimu nėra pagrindo. Todėl teismo sprendime konstatavus teisingumą remiantis šiuo aktu, yra šališkas teismo elgesys.

17. Pareiškėjas vertina, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nemalonių kvapų sanitariniame mazge, nors EŽTT praktikoje pripažįstama, jog neįmanoma užtikrinti tinkamos higienos naudojantis sanitariniu mazgu kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neatitvertas (neizoliuotas) nuo likusios kameros ploto. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui būnant vienam kameroje privatumas nebuvo pažeistas, nors atvykstantys ir išvykstantys su konvojumi asmenys, vaikštantys pareigūnai ir kiti darbuotojai netrukdomai turėjo galimybę stebėti pareiškėją, nors ir jis kameroje buvo vienas.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino, jog jokių galimybių sportuoti nebuvimas Panevėžio AVPK esančiuose (t. y. per mažo ploto ir mankštai reikalingo inventoriaus nebuvimo) sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, nors toks Panevėžio AVPK neveikimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniu.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai, priimdamas sprendimą, vertino, jog pareiškėjas nesikreipė į psichologą pagalbos dėl jam keliamų nepatogumų. Pažymi, kad psichologo areštinėje nėra.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl 114 Eur neturtinės žalos priteisimo bei pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir nepriteisti neturtinės žalos.

21. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas pateikia subjektyvų skundžiamo sprendimo ir teismo darbo vertinimą. Mano, kad teismas argumentuotai ir pagrįstai atsisakė tenkinti skundo reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nemalonaus kvapo ir pasivaikščiojimų. Panevėžio apskrities VPK nesutinka su skundžiamu sprendimu dalyje dėl E. V. privatumo naudojantis tualetu pažeidimo ir neturtinės 114 Eur žalos priteisimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreipia dėmesį, kad sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, siekiant pagerinti sąlygas ir areštinėje laikomų asmenų privatumą. Asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kameroje, gali audeklu užsidengti tualetą. Byloje nėra duomenų, kad atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taigi atsakovas manome, kad šiuo atveju apelianto patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigų suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Panevėžio AVPK jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 38 paras, skundą tenkino iš dalies ir priteisė 114 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs neteisėtus Alytaus PN veiksmus (neveikimą) kalinant pareiškėją, patirtai žalai atlyginti turėjo priteisti visą prašomą sumą, t. y. 5 000 Eur. Pareiškėjas mano, kad teismas buvo šališkas, taip pat nepagrįstai nevertino, jog jokių galimybių sportuoti Panevėžio AVPK nebuvimas jam sukėlė neigiamus išgyvenimus; teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nemalonių kvapų sanitariniame mazge; teismas nepagrįstai konstatavo, kad, pareiškėjui būnant vienam kameroje, privatumas nebuvo pažeistas; pareiškėjas negalėjo kreiptis į psichologą, nes jo nebuvo Panevėžio AVPK. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro formaliai atlikto patikrinimo išvadas.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje įrodymus (nepagrįstai atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro išvadas), pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teiginiams, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322(20.14.3.5.12) yra formalaus patikrinimo rezultatas, pagrįsti nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų; duomenų šis aktas yra negaliojantis ar jo išvados būtų aiškiai nepagrįstos, nėra.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad teismas tinkamai neįvertino jo nusiskundimų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo galimybės sportuoti, kad jo privatumas buvo pažeidžiamas ir tuomet, kai kameroje jis buvo vienas, taip pat dėl nemalonių kvapų sanitariniame mazge, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, motyvavo savo išvadas dėl jų nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl išsamiau šiuo aspektu nepasisako.

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su teismo šališkumu nagrinėjant bylą, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Atsakovas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, klaidingai nustatė bylos faktinę situaciją, t. y. atsakovas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019).

30. Taigi vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (114 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad priteisti pareiškėjo prašomą 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

34. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkami aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan