2020-01-08 Nr. AB-475-3-61-3-00873-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-79-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00873-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2018 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. IN/228/88/LT/18 (toliau – Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – Įstatymas) numatytos baudos; 3) atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo reikalavimas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (PNR, angl., name records) (toliau – ir PNR duomenis) yra perteklinis, prieštaraujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/82/EB „Dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis” (toliau – ir Direktyva, API direktyva), nes Direktyvoje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti direktyvos tekste. Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Todėl tokiu reguliavimu pagrįstas Nutarimas naikintinas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog vežėjas Ryanair yra didžiulė įmonė, todėl siunčiant pranešimus tik oficialiuoju Ryanair registracijos adresu, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti tinkamai informuotu. Nors posėdžio metu buvo prašoma paskirti mažesnę nei vidutinė baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakovas į jas neatsižvelgė. Pareiškėjo manymu, jam paskirta bauda yra per didelė. Vežėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą. Atsakovas niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal Direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, saugus duomenų perdavimas, vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie tinkamų sistemų.

4. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik pareiškėjo nurodytą API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios ES direktyvos, kurios visos yra tarpusavyje susijusios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik API direktyvos nuostatomis ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Dėl to įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas yra pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų nuostatų sistemiškai.

6. Atsakovo teigimu, pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomi, palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Tačiau pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų.

7. Procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2017 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad protokolas su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti oficialios pareiškėjo buveinės registracijos adresu, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

8. API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemoms pritaikyti, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams buvo išplatintos atmintinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba (toliau – ir Valdyba) 2018 m. sausio 10 d. Įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, kad vežėja Ryanair 2018 m. sausio 4 d. į Kauno oro uostą atskraidino 159 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir taip pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Policijos departamentas 2018 m. sausio 10 d. Pranešimu dėl bylos nagrinėjimo informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, pasiūlė iki 2018 m. vasario 5 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus. Policijos departamentas 2018 m. vasario 14 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriame nustatė, kad Ryanair pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą 4 200 Eur baudą.

11. Susipažinęs su API ir PNR direktyvų nustatytomis pareigomis oro vežėjams ir, be kita ko, valstybėms narėms, teismas sprendė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, Įstatymo 191 straipsniu, šio Įstatymo 1 priedu įtvirtinęs imperatyvaus pobūdžio pareigą teikti API ir PNR duomenis įgaliotai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliotai policijos įstaigai ar jos struktūriniam padaliniui), tinkamai įvykdė API ir PNR direktyvose nustatytą pareigą, susijusią su pareigų dėl šių duomenų teikimo oro vežėjams (taigi ir pareiškėjui) nustatymu. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis.

12. Ginčo nebuvo dėl to, kad pareiškėjas vykdė ginčo skrydį, ir kad prieš tokio pobūdžio skrydžius pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį pareiškėjui kilo pareiga ne vėliau kaip prieš 48 val. iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis Policijos departamentui teikė duomenis pagal Įstatymo 191 straipsnį ar vadovaujantis API ir (arba) PNR direktyvomis. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad Ryanair apskritai būtų teikęs kokius nors duomenis.

13. Konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d., t. y. nuo Įstatymo aktualios redakcijos įsigaliojimo, nėra teikęs jokių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius, teismas sprendė, kad jis nesilaikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir ją pažeidė.

14. Teismas pareiškėjo teiginius dėl atsakovo siųstų pranešimų netinkamu adresu vertino kritiškai, nes Valdyba Pranešimu 2018 m. sausio 10 d. informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Pranešimas buvo išsiųstas pareiškėjui adresu Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas ir Įstatymo pažeidimo protokolo kopija, 2018 m. sausio 11 d. taip pat buvo išsiųsti elektroninio paštu adresais, be kita ko, (duomenys neskelbtini). Keleivių duomenų teikimo klausimais Policijos departamento pareigūnai su Ryanair atstove A. M. P. bendravo ir bendradarbiavo 2017 metais.

15. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Tokią išvadą jis darė atsižvelgęs į tai, kad Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje vežėjams (taigi ir pareiškėjui) įtvirtinta pareiga teikti duomenis, be kita ko, susijusi su visuomenei itin svarbiu tikslu – siekiu užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir sunkiems nusikaltimams, juos nustatyti, tirti ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iš viso atsisakė vykdyti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintą pareigą, t. y. iš viso atsisakė teikti reikalaujamus duomenis, kas iš esmės nėra suderinama su sąžiningu veikimu.

III. 16. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, o jeigu šis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirta baudą iki Įstatyme nustatytos minimalios baudos. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

17. Pareiškėjas nurodo, API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino. API direktyva priimta daug anksčiau ir pagal ją vežėjai, vykdantys skrydžius iš trečiųjų, ne ES narių šalių, į ES valstybes, imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. API direktyvoje yra pateiktas aiškus ir neišplėstinis sąrašas duomenų, kuriuos privalo perduoti oro vežėjai kontroliuojančiai institucijai. Siekiant tolygaus ir neperteklinio Europos Sąjungos teisės aktų laikymosi, valstybės narės nereikalauja didesnio duomenų kiekio nei nurodyta šioje Direktyvoje, siekdamos šios direktyvos tikslų įgyvendinimo. Šis duomenų kiekis yra laikytinas pakankamu užtikrinti direktyvos tikslams.

18. Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtinto Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.3 punkte yra numatyta, kad keleivių duomenys (PNR) – į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykstančių ir iš jos išvykstančių oro keliais keleivių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kurie yra išvardyti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 priede. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d.

19. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 6 straipsnyje. Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

20. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis įtvirtina, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas nutarimas skirti baudą vežėjui, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Tuo metu PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje Policijos departamentui nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje neegzistuoja, todėl didesnio kiekio nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino.

21. Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ESTT yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Skundžiamo sprendimo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonę.

22. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ir vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pavyzdžiui, vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos, nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

23. API direktyvos nuostatos yra pakankamai įsakmios ir nenumatančios ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra gerokai ilgesnė, nei numatyta direktyvoje. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką nei nustatyta API direktyvoje.

24. Vykstant dialogui tarp vežėjo ir Policijos departamento vežėjas Ryanair buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys – tai parodo ir byloje esantys įrodymai) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą.

25. Vykstant deryboms ir vežėjui Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko, vežėjo Ryanair manymu, nesusipratimas, kadangi Policijos departamentas – institucija, kurios nutarimas buvo skųstas pirmosios instancijos teismui – aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad procesinius dokumentus atsakovas vežėjui Ryanair įteikė tinkamai. Tarp Departamento ir vežėjo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos ir kitaip šalys bendravo iki tvarkos, pagal kurią būtų teikiami keleivių duomenys (PNR) pagal PNR direktyvą. Vežėjui buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis paruoš savo technines priemones ir personalą keleivių duomenims padaliniui teikti. Padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų būtinų veiksmų. Vežėjas Ryanair kitose ES valstybėse narėse teikia keleivių duomenis pagal API direktyvą naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Sistemoms suderinti reikalingas laikas, kurio vežėjui nebuvo suteikta. Jis iš karto, be išankstinio pranešimo, buvo pradėtas bausti už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus, nebuvo duota pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybės. Tik 2017 m. gruodžio 13 d. įvyko pirmasis techninis pokalbis dėl galimybės vežėjui teikti API keleivių duomenis pagal Type B protokolą.

26. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, aiškiai dėl jų pasisakė. Atsakovas sutinka, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. API ir PNR direktyvos nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų. Įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

28. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme, atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., Briuselyje, ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, t. y. užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, ginčydamas renkamų keleivių duomenų apimtį, duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminus, remiasi vien API direktyvos nuostatomis ir visiškai neatsižvelgia į tiesiogiai taikytiną, abiejų direktyvų reikalavimus perkeliantį, nacionalinį teisinį reguliavimą. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o šių duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonė yra neaktuali, nes priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su pakeitimais, padarytais 2016 metais priimta PNR direktyva. Europos Komisijos internetiniame tinklalapyje, kuriame skelbiama ir minėtos darbo grupės nuomonė, taip pat yra nurodoma, kad skelbiamos nuomonės ir rekomendacijos neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos.

31. Atsakovo teigimu, tiek API, tiek PNR direktyvose nurodyti duomenys renkami ir tvarkomi toje pačioje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje, šios sistemos funkcionalumais realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Toks Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje tvarkymas realizuojamas Įstatymo 191 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiantis, siekiant kovoti su nelegalia migracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tvarko tik šio Įstatymo 1 priedo 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 2.3, 2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis ir tik apie užsieniečius, atvykstančius į Lietuvos Respubliką iš ne Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie duomenys yra tvarkomi ir saugomi API direktyvoje nustatytais tikslais ir tvarka, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau negu dešimtmetį, todėl jis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantis Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis (tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva) įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naująją Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko.

Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjais privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Naująja Įstatymo redakcija buvo įtvirtinta vieninga keleivių duomenų sąvoka, neišskirianti atskirai API ir PNR duomenų sąvokų, nes savo pobūdžiu šie duomenys yra tapatūs. Pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, todėl 2017 m. spalio 17 d.

Departamentas raštu Nr. 5-S-9821 vėl kreipėsi į pareiškėją bei įspėjo, kad pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus aktyvių veiksmų duomenų teikimui užtikrinti bus pradėta taikyti Įstatymo nustatyta atsakomybė. Konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos meru su pareiškėjo atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo bei tolesnių veiksmų sistemoms susiderinti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes dėl procesinių dokumentų įteikimo vežėjui ir priėjo teisingos išvados, jog procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai. Be to, Valdyba ėmėsi papildomų veiksmų, 2017 m. lapkričio 23 d. išsiųsdama Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija. Pareiškėjo pateikiamos subjektyvios aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai sutiko su Departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą. Ryanair paskirta bauda atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento 2018 m. vasario 14 d. nutarimo Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/228/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo Ryainair DAC apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

37. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, vykdytas 2018 m. sausio 4 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

38. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2483 16 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad Įstatymo 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Kadangi skrydis vykdytas 2018 m. sausio 4 d., pareiškėjas turėjo pateikti 1.1.–1.5., 1.8. ir 2.1.–2.4. papunkčiuose nurodytus duomenis.

39. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties, nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

40. Pareiškėjas teigia, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, minėta darbo grupės nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), o pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

41. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

42. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tinkamai tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

43. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo skirta per didelė bauda, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad paskirta akivaizdžiai per didelė bauda. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymu ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš ne ES valstybės atskraidino 159 keleivius ir nepateikė nei vieno iš keleivio duomenų, tie duomenys nėra pateikti iki šios dienos.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė