2016-06-17 Nr. AB-12851-3-64-3-00844-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1062-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00844-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 46, 59, 60, 67, 97, 100, 102 pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kamerose, kurių plotas mažesnis nei 18 kv. m, pareiškėjas visą laiką buvo su 5–7 asmenimis. Buvimas ankštoje erdvėje sukėlė jam gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, kitais nepatogumais, dėl to sutriko miegas, jautė nuolatinę depresiją, kameroje kildavo konfliktai. Kamerų apšvietimas buvo labai prastas, ypač kameroje Nr. 97, tualetai neatitiko jokių standartų, privatumo nebuvimas žemino žmogaus orumą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 52–59) atsakovo atstovas paaiškino, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 67, 59, 60, 97, 100, 46, 102. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,27 kv. m iki 11,50 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ir sanitarinių mazgų užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo buvimo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimo. Tualetai kamerose įrengti laikantis teisės normų reikalavimų, antisanitarinių sąlygų Priėmimo–paskirstymo skyriuje nenustatyta. Apšvietimo trūkumai gali būti susiję su pačių kalinių neleistinu elgesiu, gadinant inventorių. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 65–70) pareiškėjo E. Š. skundą patenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teismas pabrėžė ir tai, kad dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Asmens pažeista teisė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis) teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais.

Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausipjp administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas laikėsi nuostatos, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. kovo 26 d. pažymos Nr. 69/06-10874 „Dėl E. Š.“ teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas įvairiais laikotarpio nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. periodais. Pažymoje nurodyta, kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, – tai leido teismui nustatyti kiekvieną dieną pareiškėjui tenkantį kameros plotą. Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. Šiaulių TI buvo kalinamas iš viso 72 dienas, per visą šį laikotarpį jam teko nuo 2,88 kv. m iki 11,50 kv. m kameros ploto. Teismas nustatė, kad iš nurodytų dienų 49 dienas pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 9,89 kv. m kameros ploto, vadinasi, aptariamu laikotarpiu iš viso 23 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tokiu būdu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Apinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvavo neturtinės žalos jam atsiradimą.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI 2015 m. kovo 24 d. pažymos Nr. 61/04-635 teismas nustatė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas E. Š. nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl laikymo sąlygų. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 62/08-367 „Apie E. Š. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TI eksploatavimo taisyklės), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji labai dažnai gadina inventorių. Be kita ko, teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams pareiškėjo buvimo kamerose. Susipažinęs su pareiškėjo E. Š. asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad jis skundėsi dėl nemigos, kelio sąnario, stuburo skausmų. Pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad šie susirgimai susiję su blogomis kameros sąlygomis.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bausmės humanizmo principą bei Higienos normos HN 76:2010 6 punkto nuostatą, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, teismas pažymėjo, kad bylai aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT formuojamą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Vis dėlto, nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, tačiau pripažino, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką, į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Minėta, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remdamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI administracijos kaltė nėra būtinoji valstybės atsakomybės sąlyga ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos teismas pažymėjo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus trims mėnesiams po to, kai išvyko iš Šiaulių TI. Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tris mėnesius, leido teismui prieiti prie išvadų, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad skunde išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes iš 2015 m. kovo 26 d. pažymos Nr. 69/06-10874 „Dėl E. Š.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas didesnę laiko dalį kamerose, kurių plotas didesnis nei 18 kv. m (kameros Nr. 67, 59, 97, 100, 46), iš viso 54 dienas, ir tik 18 dienų buvo laikomas kamerose Nr. 60 ir Nr. 102, kurių plotas mažesnis nei 18 kv. m. Kamerose 7 ir daugiau asmenų buvo iš viso tik 11 dienų iš 72 dienų, kurias pareiškėjas praleido Šiaulių TI. Iš 23 dienų laikotarpio, kai pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl mažesnio nei 3,6 kv. m jam tekusio kameros ploto, iš viso tik 3 dienas pareiškėjui teko kameros plotas, mažesnis nei 3 kv. m (kameroje Nr. 67 dvi dienas pareiškėjui teko po 2,88 kv. m, kameroje Nr. 60 vieną dieną teko 2,95 kv. m), kitu laikotarpiu tekdavo daugiau nei 3,0 kv. m, kas laikytina nežymiu pažeidimu.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors surinkta byloje medžiaga ir nepaneigia šių aplinkybių, taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai; pats pareiškėjas šia aplinkybe skundo negrindė). Įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymėdamas, kad laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, buvo trumpas, be to, šio laikotarpio dalį pareiškėjui galbūt teko kameros plotas didesnis nei nustato normatyvai, pažymėdamas, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 3 mėnesiams po teisės pažeidimų, didesnę laikotarpio dalį pažeidimai buvo nežymūs, pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti pareiškėjui 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 75) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad jis yra neteisingas bei neatitinka jo patirtų neigiamų išgyvenimų dėl kalinimo Šiaulių TI nepriimtinomis sąlygomis. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nepaisė Lietuvos Respblikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teismo pareigos atsižvelgti į teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose. Nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis, skundžiamas sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimuose išdėstytiems išaiškinimams dėl teismų precedentų taikymo ir neturtinės žalos sampratos. Be to, teismas priteisdamas neturtinę žalą neatsižvelgė į atsakovo finansines galimybes, šiuo metu esantį darbo užmokesčio vidurkį, kainų lygį, taip pat į tai, kad apelianto teisės pažeidžiamos sistemingai.

Remdamasis nurodytais argumentais, apeliantas prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 72 paras, kurias jis nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas Šiaulių TI kankinančiomis sąlygomis, ir kurios sukėlė apeliantui dvasinį ir fizinį skausmą bei sveikatos praradimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81–83) atsakovo atstovas pažymi, kad, jo manymu, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, teisingai nusprendė, jog kitos laikymo sąlygos atitiko nustatytas higienos normas. Atsakovo atstovas pažymi, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai išdėstė įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių niekaip nedetalizuoja, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio nustatymui. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl atsakovo atstovas mano, kad nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą šioje byloje nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nežmoniškomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatytas minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m.), taip pat įvertinęs kitų nustatytų aplinkybių visumą, teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti, teigia, kad ji neatitinka jo patirtų neigiamų išgyvenimų dėl kalinimo Šiaulių TI nepriimtinomis sąlygomis, teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes, neatsižvelgė į analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką, atsakovo finansines galimybes, šiuo metu esantį darbo užmokesčio vidurkį, kainų lygį. Apelianto nuomone, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (10 000 Eur) už visas 72 paras, kurias jis buvo laikomas Šiaulių TI.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Lietuva yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu. Tai suponuoja, kad nacionalinis teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr.

EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr.

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr.

EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Paminėtas nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui minima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo pripažinta netekusia galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymas Nr. V-241), todėl ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.) minėta Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje buvo nustatyta, kad vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nebegaliojo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymui Nr. V-908) kameros ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau šios normos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, EŽTT konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui ir kt.), vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis Nr. A822-1395/2013). Pareiškėjas netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą perpildytose kamerose, kiti jo nusiskundimai (dėl kamerų perpildymo sutriko miegas, kamerose netinkamas apšvietimas, sanitariniai mazgai neatitiko teisės aktų reikalavimų, truko privatumo) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos asmeniui plotas (3,6 kv. m), taip pat kitos teisės aktų nustatytos sąlygos, kurių neužtikrinimu jis skundžiasi, tenka atsakovui, kurį atstovauja Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas nutartimi priimdamas pareiškėjo skundą, be kita ko, įpareigojo Šiaulių TI pateikti duomenis (ABTĮ 68 str.) apie pareiškėjo laikymo sąlygas už ginčui aktualų laikotarpį. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs jo laikymo Šiaulių TI pradžią ir pabaigą, kamerų numerius, kai kuriuos jų įrengimo trūkumus, kamerų apytikslius plotus ir jose laikytų asmenų apytikslį skaičių. Šiaulių TI pateikė teismui detalius duomenis apie pareiškėjo laikymo ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI konkrečius periodus, detalizuodamas kiek parų pareiškėjas buvo laikomas kiekvienoje nurodyto ploto kameroje, koks tikslus asmenų skaičius buvo laikomas kiekvieną pareiškėjo laikymo atitinkamoje kameroje parą ryte (7 val. 30 min.) ir vakare (19 val. 30 min.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TĮ sąlygas atitikties Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui aspektu, teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpio atitinkamais periodais pareiškėjas iš viso 72 paras buvo laikomas Šiaulių TI, iš jų 23 paras buvo laikomas sąlygomis, kai kiekvienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto dalis svyravo nuo 2,77 kv. m iki 11,51 kv. m. Tokiu būdu teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas nebuvo užtikrintas iš viso 23 paras, šiuo aspektu atsakovo atstovas neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai reikalauja priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį, t. y. už visas 72 paras.

Pripažinęs, kad dėl laikymo kamerose neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą), spręsdamas dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo delsė kreiptis į teismą tris mėnesius, kad laikotarpis, kurio metu pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos dėl mažesnio nei 3,6 kv. m jam tekusio kameros ploto, buvo trumpas (23 paros), iš šio laikotarpio tik 3 paras pareiškėjui teko kameros plotas, mažesnis nei 3,0 kv. m, o kitą laikotarpio dalį tekdavo daugiau nei 3,0 kv. m, kas laikytina nežymiu pažeidimu, be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors surinkta byloje medžiaga ir nepaneigia šių aplinkybių, netinkamos kalinimo Šiaulių TI sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija išskyrė pareiškėja iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas

Įvertinusi apeliacinio skundo (b. l. 75) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais argumentų. Iš apelianto argumentų galima suprasti, kad jo iš esmės netenkina teismo priteista 80 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusią bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis iš esmės sutinka, tačiau kai kuriais aspektais jas atitinkamai koreguoja, atsižvelgdama į bylos duomenis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pažeidimo laikotarpį. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas per ginčui aktualų laikotarpį iš viso 23 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios kameros ploto normos, t. y. būtent tokios trukmės Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimas konstatuotinas ginčo atveju, kai atsakovo atstovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose jis būdavo su dar 5–7 asmenimis, tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis (b. l. 26–27), mažiausias asmenų skaičius kamerose būdavo ne 5 asmenys, kaip teigė pareiškėjas, o 2, didžiausias – 8 asmenys. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad kai kuriais ginčo laikotarpio periodais, iš viso 9 paras (t. y. 2014 m. rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 16 d., rugpjūčio 19 d., rugpjūčio 21 d., rugpjūčio 23 d., rugpjūčio 25 d. kameroje Nr. 67; 2014 m. lapkričio 12 d. kameroje Nr. 46; 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d. kameroje Nr. 102) pareiškėjui tik dalį paros (t. y. ryte arba vakare) teko mažesnis kameros plotas nė 3,6 kv. m. Be to, iš viso 23 parų pažeidimo laikotarpio, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma, didžiąją šio laikotarpio dalį – t. y. 19 parų nukrypimas nuo minimalaus ploto normos buvo minimalus (vienam asmeniui kameroje teko apie 3,06–3,33 kv. m kameros ploto (įskaitant baldų užimamą plotą)) ir tik 4 paras šios normos didžiausias per parą pažeidimas buvo esminis (atitinkamai 2,88 kv. m, 2,95 kv. m ir 2,77 kv. m (įskaitant baldų užimamą plotą)).

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo pareiškėjo laikymą Šiaulių TI neužtikrinant jam minimalios kameros ploto normos pripažinti laikymu žeminančiomis sąlygomis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Kita vertus, neabejotina, kad laikymas minėtomis kamerų perpildymo sąlygomis pareiškėjui sukėlė didesnių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, nė tie, kuriuos pareiškėjas būtų patyręs laikomas užtikrinant minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, kad ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1655/2013). Šiame kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio taikymui valdžios institucijos kaltės nustatymas dėl atitinkamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra reikalingas.

Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, neužtikrinimas, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI nežemintų žmogaus orumo, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo trukmę, anksčiau aptartus pažeidimo intensyvumo laipsnio svyravimus, nėra visiškai adekvati piniginė kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Kita vertus, sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo vertinti vienodai visą 23 parų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI pažeidžiant kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus laikotarpį, nes šis laikotarpis nėra vientisas, o susideda iš 6 atskirų periodų, tarp kurių yra atitinkami intervalai, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI nepažeidžiant kameros ploto normos, taip pat buvo išvykęs iš Šiaulių TI. Be to, kaip minėta, atitinkamais pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiais pažeidimo intensyvumas nebuvo vienodas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nagrinėjamu atveju teismui, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, nebuvo pagrindo pripažinti kokį nors kitą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų pažeidimą. Be kita ko, pažymėtina, kad atsakovo atstovo byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-330 nėra aktualus byloje sprendžiamam ginčui, nes šiuo aktu buvo tikrinta Šiaulių TI asmens sveikatos priežiūros atitiktis teisės aktų reikalavimams, tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimo nekėlė, taip pat nagrinėjamam ginčui nėra aktualus Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406, nes jame pateikti patikrinimo rezultatai visiškai nesusiję su pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo argumentais.

Kartu pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl kai kurių pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumo aktualus byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-5, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 67 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. rugpjūčio 13–27 d.) ir kameroje Nr. 97 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 17–29 d. ir 2014 m. lapkričio 17–26 d.) santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, dirbtinė apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22, 26 punktų reikalavimų, kameros Nr. 67 tualete plytelių danga išdužusi, kameros Nr. 97 grindys betoninės, sienos ir lubos pajuodusios; pateiktas nurodymas pašalinti nustatytus pažeidimus.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 62/08-367 nurodyta, kad visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Minėtos aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo argumentą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.) jokių raštiškų skundų (prašymų ir pan.) dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI direktoriui nebuvo pateikęs (žr. atsakovo atstovo pateiktą 2015 m. kovo 24 d. pažymą Nr. 61/04-635).

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais apibūdino kitas (be kameros ploto) laikymo Šiaulių TI sąlygas, nurodydamas, jog kamerų apšvietimas ir tualetai neatitiko standartų, tačiau šių savo teiginių išsamiai nedetalizavo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI administracija tyčia siekė sudaryti ar sudarė apeliantui blogesnes laikymo Šiaulių TI sąlygas nė kitiems asmenims. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl minėtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar pastovios neigiamos pasekmės. Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. matyti, kad pareiškėjas būdamas Šiaulių TI dėl sveikatos sutrikimų, kilusių dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, į įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiško pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), t. y. į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo patvirtintas ir galiojo 1 000 Lt, arba 289,62 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543) minimalios mėnesinės algos dydis, o nuo 2014 m. spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. – 1 035 Lt, arba 299,75 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972) minimalios mėnesinės algos dydis, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 150 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui E. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė