2025-01-22 Nr. AB-1312-3-61-3-05050-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-71-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05050-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. L. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 2R-4300 (toliau – ir 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 2) panaikinti atsakovo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2R-4734(3.8 Mr.) (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos oficialioje interneto svetainėje paskelbti privalomus skelbti Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimus.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti pateikto skundo trūkumus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. liepos 5 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su paklausimu (toliau – ir 2024 m. liepos 5 d. paklausimas). Atsakydamas į minėtą pareiškimą, 2024 m. liepos 24 d. atsakovas įteikė pareiškėjui raštą (toliau – ir 2024 m. liepos 24 d. raštas). Remdamasis minėtais dokumentais, 2024 m. liepos 25 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu (toliau – ir 2024 m. liepos 25 d. prašymas). Išnagrinėjęs įvardytą prašymą, atsakovas priėmė 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2024 m. liepos 5 d. paklausimo ir 2024 m. liepos 24 d. rašto teismui pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė pareiškėjui pateikti rašytinius duomenis, t. y. 1) 2024 m. liepos 5 d. paklausimą bei 2) 2024 m. liepos 24 d. raštą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2024 m. rugpjūčio 16 d. ir 2024 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas pateikė atsakovui kelis prašymus. Išnagrinėjęs minėtus prašymus, atsakovas priėmė 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad įvardytų prašymų teismui pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas nurodė pareiškėjui pateikti minėtus prašymus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, prašydamas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, pareiškėjas nepateikė jokių atsakovo priimtų administracinių aktų, patvirtinančių atsakovo sprendimą atsisakyti įvykdyti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus. Remdamasis šia aplinkybe, pirmosios instancijos teismas nurodė pareiškėjui pateikti minėtą skundo reikalavimą pagrindžiančius duomenis arba patikslinti aptariamą skundo reikalavimą.

Siekdamas ištaisyti pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nustatytus trūkumus, 2024 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus.

III. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. spalio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, priimdamas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, atsakovas nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Išnagrinėjęs 2024 m. liepos 25 d. prašymą, atsakovas nenustatė pareiškėjui jokių teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas tik atsiprašė pareiškėjo dėl netinkamo pranešimo įteikimo ir nurodė, kad, tvarkydamas pareiškėjo pateiktus duomenis, jis nepadarė pareiškėjui jokios žalos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, priimdamas 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, atsakovas nesukėlė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Išnagrinėjęs 2024 m. rugpjūčio 16 d. ir 2024 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo pateiktus prašymus, atsakovas nenustatė pareiškėjui jokių teisių ir pareigų. priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas tik pateikė pareiškėjui atsakymus į jo užduotus klausimus apie pateiktų prašymų registraciją. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, nors 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo neteisėtumą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio nuostatomis, savaime ši aplinkybė nekeičia minėto sprendimo turinio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nepagrindė prašymo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos oficialioje interneto svetainėje paskelbti privalomus skelbti Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimus. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl prašomų atlikti veiksmų ir minėtą reikalavimą išimtinai grindė Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480, nuostatomis.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad vien teisės aktuose numatyta atsakovo prievolė skelbti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos oficialioje interneto svetainėje paskelbti privalomus Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimus negalėjo sukelti ginčo tarp pareiškėjo bei atsakovo. Todėl pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas.

IV. Pareiškėjas T. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. nutartį. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta.

Pareiškėjas teigia, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas paaiškina, kad 2024 m. liepos 25 d. jis kreipėsi į atsakovą su skundu, prašydamas priimti sprendimą dėl atsakovo netinkamai tvarkomų pareiškėjo asmens duomenų. Teikdamas minėtą skundą, pareiškėjas aiškiai įvardijo patirtą neturtinę žalą bei jos dydį. Priimdamas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, atsakovas nurodė, kad jis teisėtai tvarko pareiškėjo duomenis ir nepadarė pareiškėjui žalos. Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas nepagrįstai neatliko jokio situacijos tyrimo ir nepagrįstai vadovavosi VAĮ nuostatomis.

Pareiškėjas įvardija, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, jog 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas tvirtina, kad, 2024 m. rugpjūčio 16 d. bei 2024 m. rugpjūčio 21 d. teikdamas atsakovui kelis prašymus, jis prašė atsakovą atlikti veiksmus bei siekė gauti iš atsakovo informaciją. Priimdamas 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus bei suteikti prašomą informaciją. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas vykdo sistemingus pažeidimus, nepagrįstai ir neteisėtai atsisako tirti pareiškėjo skundus. Priimdamas minėtą sprendimą, atsakovas pažeidė jo teises į gerą viešąjį administravimą bei teisę gauti informaciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. nutarties pagrįstumas bei teisėtumas. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėdama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina konstitucinį universalios teisminės gynybos principą. Minėtas konstitucinis principas išreiškia Lietuvos Respublikos teisinės santvarkos pamatinę nuostatą, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą bei teismine tvarka ginti pažeistas konstitucines teises ir (ar) interesus. Teismine tvarka asmuo turi teisę ginti pažeistas konstitucines teises ir (ar) saugomus interesus nepriklausomai nuo asmens teisinio statuso. Asmenų pažeistos konstitucinės teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar minėtos konstitucinės teisės ir teisėti interesai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatose. Universalios teisminės gynybos principas taip pat lemia absoliutų konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą pobūdį – šios teisės negalima apriboti ir (ar) paneigti. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma ir jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkinamas. Jeigu būtų neužtikrinta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Lietuvos Respublikos Konstitucija netoleruoja tokių teisinių situacijų, kai, manydamas, kad jo konstitucinė teisė ar laisvė yra pažeista, teismine tvarka asmuo negali apginti savo teisių ir (ar) saugomų interesų. Tačiau, nors universalios teisminės gynybos principas ir reiškia, kad kiekvienas norintis inicijuoti teismo procesą asmuo turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą, šią teisę asmuo gali įgyvendinti tik laikydamasis tam tikrų įstatymuose numatytų sąlygų bei procesinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, pirma teismas privalo įvertinti, ar nėra ABTĮ nuostatose numatytų neigiamų procesinių prielaidų atsisakyti inicijuoti administracinės bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu, nagrinėdamas minėtą klausimą, teismas nustato bent vieną iš įvardytų prielaidų, motyvuota nutartimi teismas privalo atsisakyti priimti asmens skundą (prašymą, pareiškimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-684-624/2024; kt.).

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui atsisakyti priimti asmens skundą, nustato ABTĮ 33 straipsnio nuostatos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinių teismų kompetenciją numato ABTĮ 3 straipsnio nuostatos. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai.

Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ABTĮ nuostatos priskiria administraciniams teismams nagrinėti administracinius ginčus dėl visų viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų bei veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, pagrįstumo bei teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, skundo priėmimo stadijoje teismas vertina tik formalią skundo atitiktį ABTĮ nuostatose numatytiems reikalavimams ir nesprendžia dėl skunde pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Skundo priėmimo stadijoje administracinis teismas negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir, nustatęs, kad asmens teisės nėra pažeistos, atsisakyti priimti skundą. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, teismas neįžvelgia jokios abejonės, kad skundo dalykas yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017; kt.).

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas bei 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nuostatas bei administracinės bylos įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais.

Teisėjų kolegija vertina, kad skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas bei 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimas nedaro pareiškėjo teisėms ir pareigoms įtakos ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Minėti sprendimai nesudaro akivaizdaus pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tik nagrinėdamas administracinę bylą iš esmės teismas gali išsiaiškinti minėtų sprendimų priėmimo pagrindus bei įvertinti jų reikšmę pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad, teikdamas skundą, pareiškėjas nepagrindė prašymo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos oficialioje interneto svetainėje paskelbti privalomus skelbti Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimus. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiais atvejais paprastai yra skundžiamas iš esmės tam tikras institucijos neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, prašydamas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, asmuo turi aiškiai įvardyti, kokius veiksmus viešojo administravimo subjektas turi atlikti, nurodyti pagrindą, kuriuo remdamasis jis prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus, bei pateikti įrodymus, kad viešojo administravimo subjektas neatliko (vilkina atlikti) ir (ar) atsisakė atlikti tam tikrų veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1069/2014).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodyto Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480, nuostatos nenumato konkretaus termino atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus. Taip pat, teikdamas skundą teismui, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas neatliko ir (ar) vilkino atlikti veiksmus. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos apie tai, kad, prieš kreipdamasis į teismą, jis kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti reikalaujamus veiksmus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą bei 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos oficialioje interneto svetainėje paskelbti privalomus skelbti Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimus.

Remdamasi nurodytomis išvadomis, teisėjų kolegija panaikina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo ir 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, bei perduoda šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, ir palieka skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo įpareigoti atlikti veiksmus, nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2R-4300 ir 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2R-4734(3.8 Mr.) pagrįstumo ir teisėtumo, panaikinti ir perduoti šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl prašymo įpareigoti atlikti veiksmus, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis