2017-10-11 Nr. AB-18357-3-61-3-03787-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1024-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03787-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. 2015 m. liepos 20 d. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. jis buvo gydomas Ligoninėje antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad palatos buvo perpildytos, jose nebuvo nei stalo, nei kėdžių, apšvietimas buvo labai silpnas. Palatose buvo rūkoma; kartu buvo gydomi ir tuberkulioze bei ŽIV sergantys asmenys; grindyse gyveno parazitai; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo purvini, nevalomi po kiekvieno pasivaikščiojimo, sanitarinis mazgas neatitiko reikalavimų. Tokios sąlygos, pareiškėjo nuomone, yra žmogaus dvasinis kankinimas bei orumo pažeidimas; jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad ieškinio senatis negali būti taikoma, nes kankinimas yra nusikaltimas, keliantis grėsmę žmogaus gyvybei. Patikslintame skunde nurodė, kad žmogus, neturėdamas reikiamų žinių gali nesuprasti, nežinoti neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu (b. l. 102). Tai, kad jo atžvilgiu buvo padaryti neteisėti veiksmai pareiškėjui tapo aišku, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo kai kuriuos pareiškėjo nurodytus teisių pažeidimus Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nuo šio momento, pasak pareiškėjo, turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime (b. l. 12–16) į pareiškėjo skundą, su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninė neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtose palatose; Ligoninė priima gydytis visus ligonius pagal pareikštą poreikį. Visos palatos yra aprūpintos reikiamais baldais ir kitu būtinu inventoriumi, kuris periodiškai remontuojamas ir/arba keičiamas; apšvietimas užtikrinamas per langus, pacientams prašant dieną paliekama degti šviesa. Ligoninės palatose draudžiama rūkyti, apie draudimą rūkyti palatoje yra pakabinti įspėjamieji užrašai, nes rūkymas sveikatos priežiūros įstaigose draudžiamas pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymą. Tuberkulioze sergantys pacientai ligoninėje yra izoliuoti, jie dėvi apsaugines kaukes. ŽIV asmenų izoliacija, vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, būtų laikoma diskriminacija, todėl jie yra izoliuojami tuo atveju, jei patys prašo arba Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija nusprendžia izoliuoti dėl jų neatsargaus elgesio. Be to, Ligoninė yra pasirašiusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri pagal poreikius periodiškai naudoja priemones prieš graužikus, vabzdžius pagal pateiktą atliktų darbų žurnalą. Kiemeliai valomi, sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo tariamai patirtos žalos, todėl prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, pasak atsakovo, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais.

6. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 19 d. gautame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, nurodė, kad negalėjo laiku kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 109–111) pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad tokio pobūdžio bylose senatis netaikoma, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas remdamasis pareiškėjo gydymo stacionare istorijų duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje gydėsi du kartus, t. y. nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 17–18), tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2015 m. liepos 20 d. (b. l. 8). Įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo galimai pažeidžiamas teises turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas tokią išvadą darė, įvertinęs pareiškėjo pateikiamą pažeidimų apibūdinimą kaip kankinimą, orumo pažeidimą, pažeminimą, sukėlusius pareiškėjui didžiulį psichologinį sukrėtimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi beveik 2 metais praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pats pareiškėjas nurodė, kad jis dar 2013 metais kreipėsi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Todėl šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė priežastis, kodėl, jo manymu, ieškinio senatis neturėtų būti taikoma (b. l. 102–104). Pareiškėjas nurodė, kad CK nedetalizuojama nuo kada prasideda ieškinio senaties terminas, taip pat nurodė, kad jis neturi tam tikrų specialių žinių ir tuo metu nesuprato, kad buvo pažeidžiamos jo teisės. Dėl šios priežasties ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo, t. y. nuo tada, kai teismas konstatavo kai kuriuos pareiškėjo nurodytus teisių pažeidimus Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje kreipėsi 2013 m. spalio mėnesį (administracinė byla Nr. I-217-84/2014). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo duomenų, kodėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus, negalėjo nurodyti netinkamų sąlygų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, teismo vertinimu, negalima pateisinti pareiškėjo nepagrįstai ilgo delsimo ginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi jam apie jo teises detaliai buvo išaiškina tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi Nr. A858-1493/2014. Pareiškėjas nurodo, kad Ligoninės veiksmai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kėlė grėsmę žmogaus saugumui ir gyvybei, todėl šiems veiksmams netaikomas senaties terminas; pirmosios instancijos teismas galėjo atnaujinti senaties terminą, bet nepagrįstai to nepadarė, nors visos valstybės atsakomybės sąlygos egzistavo.

14. Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, savo sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis bei teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

16. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų, kodėl nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimu; apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo sprendimo teisiniais argumentais bei teisės aktais. Toks apelianto skundas, pasak atsakovo, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. Ligoninėje buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu, nes mano, kad jo atžvilgiu senaties terminas neturėtų būti taikomas ir teismas jį galėjo atnaujinti.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Ligoninės, prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 16).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Ligoninėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. 2010 m. birželio 17 d. – 2010 m. liepos 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 12 d. – 2010 m. rugpjūčio 25 d., todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose: 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.).

24. Kaip jau minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 20 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Ligoninės veiksmai kėlė grėsmę žmogaus saugumui ir gyvybei, todėl šiems veiksmams netaikomas senaties terminas atlyginant asmenims patirtą neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas galėjo atnaujinti senaties terminą.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui patikslintame skunde nurodė, kad jis negalėjo kreiptis laiku į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o teismo posėdžio metu pateikė rašytinius paaiškinimus, kad jis neturi tam tikrų specialių žinių ir pažeidimų padarymo metu nesuprato, kad buvo pažeidžiamos jo teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos priežastys yra subjektyvios, neatitinkančios aptartų svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, kriterijų. Tai negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė