2021-01-06 Nr. AB-537-3-64-3-00149-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00149-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. spalio 24 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau nei tai numato teisės aktai. Be to, buvo laikomas kamerose, kuriose dieninis ir naktinis apšvietimas buvo blogas. Kamerose nebuvo ventiliacijos, trūko gryno oro, nes per grotas nebuvo galima atidaryti lango. Kamerose buvo šalta, drėgna, žiemą šildymas beveik neveikdavo. Dėl to pareiškėjas dažnai sirgo, suprastėjo regėjimas. Sienos nešvarios, įskilusios, tarp sienų tarpai, todėl per skyles sienose matė ką daro kiti nuteistieji. Grindys nelygios, tarp grindų tarpai, ant grindų užsidėjęs pelėsis. Tualetai buvo toje pačioje kameroje, be durų, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti žmonių akivaizdoje. Kamerose nebuvo pakabų, todėl rūbus laikė po gultais. Kamerose nebuvo šilto vandens, todėl negalėjo išsiplauti rūbų. Išduodami čiužiniai buvo ploni ir drėgni, antklodės supelijusios ir suplyšusios. Patalynė buvo blogai išskalbta. Kreipėsi į gydytojus, nes buvo sukandžiotas. Maistas buvo blogas, duona buvo kieta, sriuba šalta, kruopos pervirtos. Dušu galėjo pasinaudoti vieną kartą per savaitę, nebuvo kur pasidėti higienos priemonių, todėl jas dėdavo ant grindų. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulę emocinę, psichologinę neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,63 kv. m iki 18,3 kv. m.

5. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas – durimis arba užuolaidėle, todėl tiek teiginiai dėl kamerų ploto neatitikimo ir sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra atmestini. Atsakovas nurodė, kad iš 2016 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-260 (19.4.1.6.12) matyti, jog kameroje Nr. 88 vizualiai matomas pelėsis nenustatytas. Iš 2017 m. vasario 20 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-37 (16.3.187.6.12) matyti, jog kameroje Nr. 95 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų ribinių dydžių, oro temperatūra žemesnė nei reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, santykinė drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, taip pat patikrinus kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių daryti įtaką nelaimingiems atsitikimams, nenustatyta. Galimybė vėdinti patalpas per langą sudaryta. Be to, kaip teigė atsakovas, kameroje ant sienų ir lubų nežymiai yra matomas pelėsis. Kamerose nustatytus pažeidimus atsakovas nedelsiant šalina. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai Šiaulių tardymo izoliatoriuje negali būti prilyginami pareiškėjo kankinimui.

6. Atsakovas, vadovaujantis 2017 m. gegužės 3 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktu Nr. PA.6-113 (16.3.187.6.12), nurodė, kad kamerose Nr. 63 ir Nr. 101 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, oro drėgmė tinkama. Galimybė vėdinti patalpas per langą sudaryta, taip pat patikrinus kamerose esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, pelėsio nėra. Bendrojo naudojimo vietose esantys įrenginiai ir inventorius patikrinimo metu buvo švarūs.

7. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogiška nuostata nustatyta ir higienos normose. Taigi, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. G. skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo M. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir pareiškėjo M. G. reikalavimą dėl 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam neturtinės 3000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. spalio 24 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

10. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. spalio 24 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 88 (plotas 18,73 kv. m.), Nr. 95 (plotas 17,52 kv. m.), 63 (plotas 18,16 kv. m.), Nr. 101 (plotas 18,25 kv. m.). Taigi, atsižvelgęs į byloje esančią pažymą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teismas taip pat konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos (gyvenamosios kameros ir kt.), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). Vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktu Nr. PA.6-260 (19.4.1. 6.12) teismas nustatė, kad patikrinimo metu 2016 m. rugpjūčio 18 d. kameroje Nr. 88 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktu Nr. PA.6-37 (16.3.187. 6.12) teismas priėjo išvadą, kad patikrinimo metu 2017 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 95 nustatyti higienos normos HN 134:2015 14, 16, 39 punktų pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta, per žema oro temperatūra, ant lubų ir sienų yra vizualiai matomų pelėsių). Kitų pažeidimų šioje kameroje, bei higienos normos pažeidimų kamerose Nr. 88 ir 101, nenustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-113 (16.3.187. 6.12) nustatė, kad patikrinimo metu 2017 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 88 nustatyti higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimai (ant lubų ir/ar sienų yra vizualiai matomų pelėsių). Kitų pažeidimų šioje kameroje, bei higienos normos pažeidimų kamerose Nr. 63 ir 101, nenustatyta.

12. Iš pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo mėn. buvo atliktas remontas kameroje Nr. 101. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė ( (kreipėsi dėl medikų darbo). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Kaip nurodė teismas, teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės. Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 88 ir 95, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Teismas iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,82 m (kamera Nr. 95) iki 2,34 m (kamera Nr. 63). Šias aplinkybes, kaip nurodė teismas, patvirtina fotonuotraukos. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Šiaulių TI netaikytinas šis reikalavimas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

14. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens, todėl negalėjo išsiplauti rūbus. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato. Pagal HN 134:2015 40 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuris reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, o nesant pinigų asmeninėje sąskaitoje ilgiau, nei 3 mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami nemokamai. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-37 (16.3.187. 6.12) teismas nustatė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims skalbti ir džiovinti viršutinius ir apatinius rūbus sudarytos, pažeidimų nenustatyta.

15. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107) patvirtintos „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), kuriose nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti be kito inventoriaus ir sieninė viršutinių drabužių pakaba 1 vienetas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (TAR, 2017 m. birželio 7 d., Nr. 2017-09661) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kurių 9.7 papunktyje nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti viršutinių drabužių pakaba ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui. Iš fotonuotraukų teismas nustatė, kad kameroje Nr. 101 yra prie sienos pritvirtinta pakaba rūbams, todėl pareiškėjo argumentus, kad kameroje nebuvo pakabų ir rūbus reikėjo laikyti po lova, atmėtė kaip nepagrįstus. Kitose fotonuotraukose pakabų nesimato. Atsakovas nepateikė kitų duomenų apie pakabų įrengimą kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl teismas priėjo prie išvados, kad abejonės aiškintinos pareiškėjo naudai ir pripažino pareiškėjo teiginius pagrįstais dėl pakabų nebuvimo kamerose Nr. 63, 88 ir 95.

16. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo tiekiamas nekokybiškas, atšalęs maistas, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl nekokybiško maisto. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada jis gavo blogą, nekokybišką maistą. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos patikrinimo aktų teismas nustatė, kad ištyrus maisto pavyzdžius dėl maisto kiekio ir kokybės pažeidimų, susijusių su nagrinėjamas byla, nenustatyta. Įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir byloje ištirtus įrodymus, teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas, ar per mažas jo kiekis.

17. Pareiškėjo argumentus dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis teismas nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Dėl jo teisių pažeidimo laikant kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių TI administracijai skundų nepateikė. Atvykęs į Šiaulių TI anketoje nurodė, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, pareiškėjo teiginius dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis atmetė kaip nepagrįstus.

18. Pareiškėjas nurodė, kad nusiprausti duše galėjo tik vieną kartą per savaitę. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

19. Pareiškėjas nurodė, kad išduodami čiužiniai buvo ploni ir drėgni, patalynė prastos kokybės, suplyšusi. Teismas nurodė, kad šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių apie tai kada jam buvo išduota netinkama patalynė, skundų Šiaulių TI administracijai dėl netinkamo patalynės neteikė. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų teismas nustatė, kad dėl patalynės kokybės, jos dezinfekcijos pažeidimų nenustatyta.

20. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į gydytojus, nes buvo sukandžiotas. Šie pareiškėjo teiginiai, kaip nurodė teismas, abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad pareiškėjas būtų sukandžiotas. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo, teikto Šiaulių TI administracijai dėl medikų darbo, matyti, jog pareiškėjas pats nurodė, kad jis buvo išbertas, o ne sukandžiotas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų teismas nustatė, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, taip pat patalynės dezinfekcijos pažeidimų nenustatyta. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtina dezinfekcijos planai.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, priėjo išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

22. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl, kaip nurodė teismas, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintino iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 23. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti teisingą sprendimą, už patirtus kalinimo nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjo nuomone, byloje yra įrodymų, jog kalinimo laikotarpiu gyvenimo sąlygos buvo pažeistos, byloje yra pateiktos įskaitos iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, kuriose pripažįstamas kamerų neatitikimas ir pan. Dėl to pareiškėjui kildavo neigiamų išgyvenimų, orumo pažeidimas bei psichologinis spaudimas. Pareiškėjas prašo teismo remtis pirmuoju skundu, peržiūrėti ir išsamiai išanalizuoti visus Šiaulių TI padarytus pažeidimus.

25. Atsakovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pažeistą teisę, tačiau atmesti prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra pagrįstas.

26. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, tik deklaratyviai nurodoma, jog nustačius pažeidimus būtina priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą bei kartojami deklaratyvūs, niekui nepagrįsti ir neindividualizuoti teiginiai, kurie buvo nurodomi ir pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo pakabų kamerose Nr. 63, Nr. 88, Nr. 95, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 88 ir Nr. 95, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Tačiau teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, t. y. teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad byloje yra įrodymų, jog kalinimo laikotarpiu gyvenimo sąlygos buvo pažeistos, byloje yra pateiktos įskaitos iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, kuriose pripažįstamas kamerų neatitikimas, prašo peržiūrėti ir išsamiai išanalizuoti visus Šiaulių TI padarytus pažeidimus. Taigi, pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, itin detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, įvertino pateiktus į bylą duomenis, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvadų nenuginčijo. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, argumentų nekartoja.

32. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

33. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (nebuvo pakabų kamerose Nr. 63, Nr. 88, Nr. 95, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 88 ir 95, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjui kilo neturtinė žala. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-525/2020).

34. Taigi, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).

35. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė