2016-10-25 Nr. AB-20231-3-61-3-02960-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3097-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02960-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais (b. l. 1, 16, 69, 78–79), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2015 m. balandžio 23 d. (pareiškėjas klaidingai nurodė datą 2015 m. kovo 30 d.) sprendimą Nr. 96-1010 (toliau – ir Lukiškių TI-K sprendimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 2S-2224 (toliau – ir Departamento sprendimas); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 500 Eur neturinę žalą; 4) įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti sąlygas pareiškėjui naudotis judriojo ryšio paslaugomis; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) ar kitas teisės aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas paaiškino, kad skambinti leidžiama tik iš taksofono, kuris jam yra per brangus, todėl jis norėtų, jog jam būtų leista naudotis judriojo ryšio paslaugomis, kurios yra pigesnės. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl to, jog skambučiai iš taksofono jam yra per brangūs, jis negali palaikyti ryšio su artimaisiais, o tai jam sukelia nepatogumo jausmą, kyla dvasinė skriauda, žeminamas jo orumas, pareiškėjui kilo depresija, atsirado nepilnavertiškumo jausmas. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes yra žlugdomas jo socialinis ryšys su artimaisiais. Pareiškėjas nurodė, jog su prašymu leisti naudotis judriojo ryšio paslaugomis jis kreipėsi į Lukiškių TI-K, kuris savo sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Nesutikdamas su tokiu Lukiškių TI-K sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, kuris savo sprendimu pareiškėjo prašymo taip pat netenkino, nurodydamas, jog BVK yra nustatytas draudimas naudotis mobiliojo ryšio telefonais. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildė savo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas konkrečius BVK straipsnius, kurie, jo manymu, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad BVK 102 straipsnyje yra numatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu, o telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Šiame kontekste paaiškino, jog pareiškėjas yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, todėl jam taikomi BVK 85 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimai, t. y. jis turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Atitinkamai skambinimas vykdomas vadovaujantis Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui, grąžinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių TI-K tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-168. Pažymėjo, jog savo sprendime, vadovaudamasis BVK 85 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 102 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Taisyklių 123 ir 124 punktais, pareiškėjui nurodė, kada nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikiami skambučiai, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K įrengtais telefonais pareiškėjas gali paskambinti naudodamasis AB „Teo LT“ telefonų kortelėmis, kurias galima įsigyti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, taip pat paaiškino, jog šiuo metu nėra galimybės paskambinti kitokio tipo telefonais. Taigi, Lukiškių TI-K manymu, įstaiga į pareiškėjo prašymą atsakė tinkamai, nurodė prašomą informaciją, sprendimas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K kartu pabrėžė, jog tam tikri suimtųjų / nuteistųjų išgyvenimai yra neišvengiamai susiję su jų laisvės apribojimu ir labiausiai sietini su paties pareiškėjo elgesiu. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė, skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 73–75) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodė, jog pareiškėjas gali vieną kartą per savaitę paskambinti Lukiškių TI-K įrengtais taksofonais, naudodamasis AB „Teo LT“ taksofonų kortelėmis, kurias galima įsigyti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Kitokio tipo telefonais naudotis nėra galimybės. Departamento teigimu, tokia skambinimo tvarka atitinka teisės normomis keliamus reikalavimus. Vadovaudamasis BVK 1 priedo 6 punktu, 5 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 11 ir 12 straipsniais, Departamentas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui leisti naudotis judriojo ryšio paslaugomis. Atitinkamai Departamentas manė, jog pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai, o skundžiamas Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 85–88) netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, jog jam būtų suteikta teisė skambinti mobiliojo ryšio telefonu, nes skambinti artimiesiems iš laisvės atėmimo vietoje esančio taksofono jam yra per brangu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog BVK, kartu su kitais Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymais nustatantis bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, be kita ko, numato: laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes (BVK 72 str.); paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų;

2) per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą;

3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda;

4) vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 str.). Taigi, nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio Kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. BVK 102 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę paskambinti telefonu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 min. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis.

Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, kuri nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pagal šio straipsnio 5 dalį. Taigi, kaip matyti iš minėtos BVK nuostatos, kalinamajam ar nuteistajam turi būti sudaroma galimybė paskambinti iš laisvės atėmimo vietoje esančio taksofono vieną kartą per savaitę 15 min. pokalbiui.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija fakto, jog tokia galimybė jam yra suteikta, tačiau teigia, kad jo teisės pažeidžiamos būtent dėl to, jog jis yra nemokus ir negali naudotis savo teise, įtvirtinta BVK 102 straipsnyje. Tačiau teismas šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad iš minėtos teisės normos matyti, jog asmeniui esant nemokiam už pokalbį gali sumokėti kitas abonentas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į skambučius nebuvo pažeista, kadangi jis, būdamas nemokus, turėjo galimybę kalbėti kito abonento sąskaita.

Be to, teismas pabrėžė, jog jokie teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietos pareigos suteikti alternatyvų skambinimo būdą, jei kalinamajam ar nuteistajam laisvės atėmimo vietoje teikiamos skambinimo paslaugos yra per brangios. Teismas papildomai akcentavo, jog BVK 112 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio Kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Atitinkamai BVK 1 priedo 6 punktas nustato, jog su savimi draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Departamentas skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K neturi jokio teisinio pagrindo leisti pareiškėjui naudotis mobiliojo ryšio telefonu, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundžiami Departamento ir Lukiškių TI-K sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, patikrinęs Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 96-1010 ir Departamento 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 2S-2224, taip pat konstatavo, jog šie sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus, yra motyvuoti, juose aiškiai atsakyta į visus pareiškėjo pateiktus argumentus, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis priimti minėti sprendimai, jie priimti įstatymų nustatytais terminais, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o juos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K ir Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus ir išsamiai atsakė į jo pateiktus argumentus bei tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, ir netikslinga šioje byloje vertinti likusias sąlygas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK atitinkami straipsniai, ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Tačiau šiuo aspektu teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (rėmėsi LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012). Be to, teismas nurodė, kad ABTĮ taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011).

Atitinkamai, atsižvelgęs į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl BVK nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

III. Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–96), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 85 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 86 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 102 straipsnio 1–4 dalių atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 2–3 dalims ir 22 straipsnio 2 daliai, o po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbti adekvatų sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, kadangi teismas buvo šališkas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino įrodymus bei nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas bei patikslinti skundai pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–107) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą nepakeistą. Departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Departamento atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl galimybės pareiškėjui (nuteistajam) laisvės atėmimo įstaigoje (Lukiškių TI-K) naudotis judriojo ryšio tinklo operatoriaus teikiamomis paslaugomis skambinant artimiesiems ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam tokia galimybė nebuvo sudaryta, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Iš pareiškėjo ginčijamų Lukiškių TI-K ir Departamento sprendimų matyti, kad jie adresuoti nuteistajam R. N., t. y. šių sprendimų priėmimo laikotarpiu pareiškėjo statusas buvo nuteistasis. Todėl nagrinėjant šią bylą yra reikšmingas teisinis reguliavimas, galiojęs minėtų sprendimų priėmimo metu ir nustatęs nuteistųjų teisę paskambinti telefonu. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, taip pat nuteistųjų teisinę padėtį nustato BVK (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d.) ir kiti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. BVK 10 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuteistųjų teisinės padėties nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis, kurio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu; telefoninių pokalbių skaičių nustato šio Kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai; pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Pagal BVK 102 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita; vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių; kam skambinti pasirenka nuteistasis; telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 102 str. 5 d.). Remiantis BVK 84 straipsniu, nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Atitinkamai Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kalėjime ir buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Tuo tarpu BVK 85 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, jog jam buvo užtikrintos galimybės nurodyta tvarka pasinaudoti teise paskambinti telefonu. Tačiau iš pareiškėjo 2015 m. balandžio 10 d. kreipimosi į Lukiškių TI-K direktorių, į kurį Lukiškių TI-K atsakė pareiškėjui nepalankiu 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 96-1010, matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų sudaryta galimybė naudotis judriojo ryšio tinklo operatoriaus teikiamomis paslaugomis. Savo prašymą pareiškėjas argumentavo tuo, kad skambučiai iš taksofono jam yra per brangūs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui esant nemokiam, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, už pokalbį gali sumokėti kitas abonentas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisė į skambučius nebuvo pažeista, kadangi jis, būdamas nemokus, turėjo galimybę kalbėti kito abonento sąskaita.

Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad nei specialusis nuteistųjų teisinę padėtį nustatantis teisės aktas – BVK, nei kiti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nenumato nuteistųjų teisės naudotis judriojo ryšio paslaugomis ir / ar kitokiu alternatyviu skambinimo būdu, jei nuteistajam laisvės atėmimo vietoje teikiamos skambinimo paslaugos yra per brangios. Priešingai, pagal BVK 1 priedo, kuriame įtvirtintas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems (BVK 112 str. 4 d.), sąrašas, 6 punktą nuteistiesiems, be kita ko, draudžiama turėti telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė nuteistųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, kurios yra privalomos tiek nuteistajam, tiek bausmės atlikimo įstaigos administracijai. Todėl nuteistųjų teisė paskambinti telefonu gali būti įgyvendinta pagal BVK ir jame įtvirtintas nuostatas įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus, kurie, kaip minėta, nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis judriojo ryšio paslaugomis. Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tiek Lukiškių TI-K, tiek Departamentas skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K neturi jokio teisinio pagrindo leisti pareiškėjui naudotis judriojo ryšio paslaugomis, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K ir Departamento sprendimai yra teisėti bei pagrįsti.

Akcentuotina, kad minėti sprendimai yra aiškūs ir motyvuoti, juose atsakyta į visus pareiškėjo pateiktus argumentus, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis jie priimti, sprendimai priimti įstatymų nustatytais terminais ir pasirašyti tam įgaliotų asmenų, todėl laikytini teisėtais bei pagrįstais ir juos naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjo skundžiami Lukiškių TI-K ir Departamento sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus (neveikimą), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, buvo pakankamai aktyvus, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako.

Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius