2013-03-13 Nr. AB-546-3-61-3-01377-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-534/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01377-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. P. skundu (b. l. 1−2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 3R-110 (2.13.1) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. skundą (toliau – ir 2010 m. gruodžio 17 d. Skundas).

Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 17 d. Skundu kreipėsi į Inspekciją, prašydama paaiškėjus naujoms aplinkybėms atnaujinti jos 2009 m. birželio 15 d. skundo nagrinėjimą. Inspekcija 2011 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 3R-52(2.13.1) 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo tyrimą nutraukė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu pastarąjį Inspekcijos sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą nagrinėti pakartotinai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2012 m. balandžio 12 d. Inspekcija Sprendimu pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėja teigė, kad Sprendime nurodytas motyvas, kad nagrinėti 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą atsisakyta pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą (Inspekcija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą apie tai informuodama pareiškėją, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai) yra nepagrįstas. 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo padavimo metu galiojusioje Įstatymo redakcijoje tokios nuostatos nebuvo, ji įsigaliojo tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Taigi, 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėja turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad bus įgyvendinta jos subjektyvi teisė – išnagrinėtas pateiktas skundas. Sprendime nurodytos įstatymo nuostatos taikymas nagrinėjamu atveju pažeidžia tiek teisėtų lūkesčių, tiek lex retro non agit principus.

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 9−10), kuriuo prašė atmesti pareiškėjos skundą dėl Inspekcijos 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 3R-110(2.13.1) kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Sprendimas priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-308/2012 ir vadovaujantis ne tik Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsniu, numatančiu, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

Darė išvadą, jog 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo tyrimui taikomos šiuo metu galiojančios Įstatymo nuostatos. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skundėsi dėl veiksmų, atliktų iki 2009 m. birželio 15 d., t. y. iki jos pirminio skundo, 2009 m. birželio 18 d. gauto Inspekcijoje, surašymo dienos, buvo priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje nurodė, kad tiriant 2010 m. gruodžio 17 d.

Skundą iš naujo, būtina pasiūlyti pareiškėjai nurodyti, kada ji sužinojo apie jos pažeistą teisę, nes nuo to priklauso, ar nėra praleistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas skundui dėl pažeistos teisės paduoti. Atkreipė dėmesį, kad pagal 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 40 straipsnio 3 punktą, Inspekcija asmenų pranešimus ir skundus nagrinėja šio (Įstatymo), o ne VAĮ nustatyta tvarka. Todėl Inspekcija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį, taikė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Taip pat nurodė, Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios skundo tyrimą ir sprendimo priėmimą yra priskirtinos prie procesinės teisės normų, o teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit taikomas materialinės teisės normoms. Be to, ABTĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu, ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo vietoje.

Atsižvelgiant į tai, pagal įstatymo analogiją pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo nagrinėjimui buvo taikomos tos Įstatymo procesinės normos, kurios galiojo Inspekcijai priimant Sprendimą dėl pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu (b. l. 60−65) pareiškėjos skundą tenkino visiškai. Panaikino Inspekcijos Sprendimą. Įpareigojo Inspekciją išnagrinėti 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsniu, įvertino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, ginčo metu įvykusius Įstatymo pakitimus ir objektyviai ir visapusiškai įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, darė išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Inspekcija netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, aktualias tinkamam ir teisingam kilusio ginčo išnagrinėjimui. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas veikė ultra vires, o būtent, visiškai ignoravo anksčiau nurodytus įsiteisėjusius teismo sprendimus ir pažeidė teismo sprendimo privalomumo principą.

Teismas taip pat pabrėžė, kad ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma suponuoja ir tai, kad pareiškėja visiškai pagrįstai nurodė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktas negali būti taikomas jos 2010 m. gruodžio 17 d. skundo nagrinėjimui, nes jo taikymas iš esmės pažeidžia tiek lex retro non agit, tiek teisėtų lūkesčių principus. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, kurioje atsispindi teisės principas lex retro non agit, l994 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo nutarimu, kuriame pripažinta, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises, įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas, atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi šiuo metu galiojančia Įstatymo 45 straipsnio redakcija, konstatavo, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes tokiu atveju faktiškai buvo pabloginta pareiškėjos teisinė padėtis, o taip pat pažeista jos teisė į visapusišką, objektyvų ir teisingą skundo išnagrinėjimą. Kartu teisėjų kolegija atkreipė atsakovo dėmesį, kad panaikinus individualų teisės aktą, pagal ABTĮ 92 straipsnį, yra atkuriama buvusi iki ginčijamo akto teisinė padėtis, t. y. viešojo administravimo institucija laikoma neišsprendusi pareiškėjo prašymo.

Pagal bendrą taisyklę administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusioms teisėms ir pareigoms netaikoma, t. y. netaikoma tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo.

Tokia nuostata (taisyklė) laikytina patikima viešųjų santykių subjektų teisių ir pareigų bei teisėtumo užtikrinimo garantija. Inter alia, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Inspekcija yra viešojo administravimo institucija, todėl savo veikloje ji privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis bei viešojo administravimo principais.

III. Atsakovas Inspekcija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71−72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, pažymi:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje patvirtino, kad turi būti taikomos tos procesinės normos, kurios galioja skundo nagrinėjimo metu. Nutartyje taip pat konstatuota, kad iš naujo nagrinėjant 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą turi būti taikomas VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas skundui dėl pažeistos teisės paduoti, nors ši nuostata įsigaliojo po 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo padavimo – 2011 m. gegužės 11 d. Dėl šios priežasties, Inspekcija, priimdama Sprendimą atsižvelgiant į tuo metu galiojantį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktą, elgėsi teisėtai.

2) Inspekcija sutinka, kad yra viešojo administravimo institucija ir savo veikloje privalo vadovautis VAĮ nuostatomis ir viešojo administravimo principais, tačiau nesutinka, kad skundų dėl galimų asmens duomenų tvarkymo nagrinėjimui taikomas VAĮ, o ne specialusis Įstatymas, kurio 40 straipsnio 3 punkte ir numatyta, kad skundai ir pranešimai nagrinėjami Įstatymo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje konstatavo, kad tiriant 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą iš naujo, pareiškėjai turi būti pasiūlyta pateikti duomenis apie tai, kada ji sužinojo apie jos pažeistą teisę, nes nuo to priklauso, ar nėra praleistas VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytas terminas skundui dėl pažeistos teisės paduoti. Kadangi pagal nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Įstatymo redakciją Inspekcija asmenų skundus ir pranešimus nagrinėja ne VAĮ, o Įstatymo tvarka, vykdant minėtą nutartį, taikytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punktas.

Pareiškėja V. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 78−80), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto (atsakovo) apeliacinį skundą atmesti.

Taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti.

Nurodo, kad sutinka su teismo išvada, kad atsakovas nevykdo 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuris atsakovui privalomas. Taip pat sutinka su teismo išvada, kad 2010 m. gruodžio 17 d. Skundo nagrinėjimui taikomos Įstatymo nuostatos, galiojusios skundo padavimo metu. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas apeliacinį skundą grindžia ABTĮ ir ATPK nuostatomis, tačiau ABTĮ atsakovo veiklos nereglamentuoja. Kartu paaiškina, kad pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą nurodytu terminu negalėjo, nes nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d. buvo išvykusi į Latviją ir tik 2012 m. lapkričio 20 d. pašto dėžutėje daro teismo pranešimą ir atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovas Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą.

Svarbia šios bylos aplinkybe laikytina tai, jog pakartotinai nagrinėti pareiškėjos 2010 m. gruodžio 17 d. Skundą atsakovas buvo įpareigotas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 38−42), kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi paliko nepakeistą (b. l. 43−49).

ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Pagal jį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str. 1 d.). Be to, teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (ABTĮ 87 str.). Todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo (2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas „nepilnai, neišsamiai ištyrė pareiškėjo skundą: nenustatė, kas konkrečiai ir ar teisėtai šiuo atveju surinko pareiškėjos asmens duomenis, kas šioje situacijoje laikytinas (laikytini) V. P. asmens duomenų valdytoju, neištyrė, ar nebuvo dėl valdytojo (valdytojų) ar jų darbuotojų kaltės neteisėtai paskleisti duomenys (t. y. pinigų priėmimo kvitas perduotas V. Z.); nesant teisinio pagrindo (t. y. pagrindo, numatyto Įstatymo 45 str. 1 d.) nutraukė pareiškimo tyrimą“. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi Inspekcijos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą, kaip minėta, paliko nepakeistą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „tyrimas atsakovo nurodytu pagrindu gali būti nutrauktas tik išnaudojus visas įmanomas tyrimo galimybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė aplinkybes, kurias reikia tirti ir tai yra pagrindas sutikti, kad tyrimas atliktas neišsamus bei gali būti papildytas, tiriant pareiškėjos skundą iš naujo“. Taip pat pažymėjo, kad „tiriant skundą iš naujo būtina pasiūlyti pareiškėjai nurodyti, kada ji sužinojo apie jos pažeistą teisę, nes nuo to priklauso ar nėra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas skundui paduoti dėl pažeistos teisės. Taip pat būtina aiškintis, kas įrašė pareiškėjos asmens kodo duomenis į pinigų paėmimo kvitą Nr. 1152408, nes kvitų išrašymo tvarką nustatančio teisės akto, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų gamybos, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo taisyklių 13 punkte tokio reikalavimo nėra. Todėl tyrimui yra aktualu, ar pareiškėja sutiko ir žinojo, kad jos asmens kodas įrašytas į minėtą dokumentą. Priklausomai nuo šių aplinkybių būtina aiškintis, kodėl pareiškėja nepasinaudojo Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta teise reikalauti ištaisyti, sunaikinti savo asmens duomenis arba sustabdyti, išskyrus saugojimą, savo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, kai duomenys tvarkomi nesilaikant šio ir kitų įstatymų nuostatų“.

Taigi, atsakovas teismo sprendimu buvo įpareigotas 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėjos skundą (2010 m. gruodžio 23 d. pareiškimą) tirti pakartotinai. Toks teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismui jį pripažinus teisėtu ir palikus galioti, ir turėjo būti vykdomas. Vėlesnis Įstatymo pakeitimas, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojęs 45 straipsnio 1 dalies papildymas dar vienu pagrindu, kuriam esant Inspekcija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą − nuo skunde nurodytų pažeidimų padavimo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1 metai – nepakeitė įsiteisėjusiame teismo sprendime esančio įpareigojimo, teismo sprendimas turėjo būti vykdomas taip, kaip sprendime nurodė teismas. Tai reiškia, jog atsakovas turėjo tirti 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėjos skundą, šalinti teismų nurodytus trūkumus ir tyrimą nutraukti tik tuo atveju, jei bus išnaudojęs visas tyrimo galimybes. Atsisakydamas nagrinėti 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėjos skundą vien tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, atsakovas pažeidė ne tik minėtą teismo sprendimo privalomumo principą, tačiau, kaip teisingai ir išsamiai nurodė pirmosios instancijos teismas, ir lex retro non agit principą.

Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog tirti pareiškėjos skundą pakartotinai atsakovas buvo įpareigotas būtent dėl savo paties padarytų klaidų, t. y. pareiškėjai laiku padavus skundą, tačiau atsakovui neišnaudojus visų įmanomų tyrimo galimybių, pilnai neištyrus skundo, ir nutraukus skundo tyrimą, sprendime dėl V. P. 2010 m. gruodžio 17 d. skundo (b. l. 19−20), nurodžius, kad nėra galimybės ištirti skundo faktinių aplinkybių ir nustatyti, ar buvo ir, jei tai, tai kokiu būdu galimai pažeistos Įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė taip pat pagrindžia, jog teismams atsakovą įpareigojus skundą tirti pakartotinai ir ištaisyti teismų nurodytus trūkumus, skundas negalėjo būti atmestas remiantis vien pasikeitusiu, pareiškėjos padėtį bloginančiu ir skundo padavimo metu dar negaliojusiu teisiniu reguliavimu.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą išnagrinėti 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėjos skundą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Remiantis aukščiau nurodytomis ABTĮ nuostatomis, šį įpareigojimą atsakovas turi įvykdyti atsižvelgdamas į teismų sprendimų motyvuojamosiose dalyse pateiktus išaiškinimus, taikydamas 2010 m. gruodžio 17 d. skundo padavimo metu galiojusius teisės aktus.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė