2018-10-17 Nr. AB-18676-3-61-3-02332-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1502-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02332-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 27630 (toliau – ir Sprendimas Nr. 27630); 2) panaikinti Skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 18817 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 18817); 3) iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti 176 434,41 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes šie sprendimai jam buvo išsiųsti tik 2016 m. gegužės 24 d., t. y. po 12 dienų nuo jų priėmimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 15 dalį, kurioje nustatyta, jog prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Administracija akivaizdžiai vilkino klausimų išsprendimą, viršijo įstatymų suteiktus įgaliojimus. Administracija netenkino pareiškėjo prašymų, nes pareiškėjas prašė atsiųsti jo atžvilgiu priimtus sprendimus, tačiau Administracija atsiuntė tik pranešimus apie priimtus sprendimus, o pačių sprendimų nepridėjo.

3. Pareiškėjas teigė, kad Administracija neteisėtai vadovaujasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu nutraukdama socialinės paramos teikimą. Administracija iš jo reikalauja įvykdyti neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, t. y. atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 18817 akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 527 patvirtinto Papildomų garantijų socialiai pažeidžiamiems elektros energijos vartotojams taikymo tvarkos aprašo bei tarptautinių teisės aktų, užtikrinančių jo teises, nuostatas, pagal kurias socialiai pažeidžiamai asmenų grupei, kuriai nepaneigiamai priklauso ir pareiškėjas, privaloma užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismuose yra nagrinėjami ir kiti ginčai, susiję su Administracijos priimtais sprendimais ir veiksmais, kurie yra Administracijos neteisėtų veikų tęsinys (socialinės paramos sumažinimas ir kt.).

5. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai sukėlė jam ypač intensyvius, ilgalaikius, tęstinius neigiamus išgyvenimus, intensyvų stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą, esminį savijautos ir sveikatos pablogėjimą, gyvenimo kokybės suprastėjimą, intensyvius dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažeidė garbę ir orumą. Remiantis teismų praktika, turtinė ir neturtinė žala yra neatskiriama, viena su kita susijusi ir viena nuo kitos priklausoma, dėl to nepagrįsta būtų reikalauti nurodyti jų konkrečius dydžius atskirai, todėl jis bendrai nurodė, jog patyrė 176 434,41 Eur turtinę ir neturtinę žalą, kuri turi būti jam priteista iš Administracijos.

6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 21 straipsnio 15 dalimi jai nustatyta pareiga informuoti asmenį apie priimtą sprendimą, bet neprivalu kartu su pranešimu išsiųsti ir sprendimo kopiją. Taip pat nėra nustatyta, kad asmeniui pasirinkus informaciją apie priimtus sprendimus teikti paštu, šią informaciją privalu teikti registruotu laišku. Pareiškėjas apie ginčijamus sprendimus buvo informuotas Skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu Nr. 38373 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ ir pranešimu Nr. 38376 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“, juos išsiunčiant paštu, neregistruotu laišku. Ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir yra paties pareiškėjo pareigų nevykdymo pasekmė.

8. Administracija nurodė, kad Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatyta, jog paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pareiškėjui buvo išsiųstas siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą, tačiau pareiškėjas visuomenei naudingos veiklos sutarties nepasirašė bei veiklos neatliko. Pareiškėjas nepateikė nei papildomos informacijos, nei dokumentų, įrodančių priežastis, dėl kurių jis negalėjo būti pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad informacija apie siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą jam buvo pateikta 2016 m. gegužės 4 d. prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai suteikti pildymo metu. Pareiškėjas apie tokią pareigą žinojo, tačiau jos nevykdė, todėl, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, piniginė socialinė parama nuo 2016 m. gegužės 1 d. pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai neskirta.

9. Administracija teigė, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė ne tik neteisėtų Administracijos veiksmų, bet ir turtinės žalos realumo. Administracijos nuomone, pareiškėjas neįrodė nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos buvimo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas pateikė Administracijai 2016 m. gegužės 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, t. y. suteikti jam socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją (toliau – ir Prašymas). Prašymo pateikimo metu, Administracija, remdamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, išdavė pareiškėjui 2016 m. gegužės 4 d. siuntimą Nr. 36384 atlikti visuomenei naudingą veiklą (toliau – ir Siuntimas). Siuntime nustatyta atvykti iki 2016 m. gegužės 10 d. į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą. Nustačiusi, kad pareiškėjas iki minėtos dienos į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą neatvyko ir sutarties nepasirašė, Administracija Sprendimu Nr. 27630, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje), nusprendė pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos. Apie Sprendimą Nr. 27630 pareiškėjas informuotas 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu Nr. 38373 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ (toliau – ir Pranešimas Nr. 38373). Atitinkamai Administracija priėmė ir Sprendimą Nr. 18817, kuriuo, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje), nusprendė pareiškėjui neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijų. Apie Sprendimą Nr. 18817 pareiškėjas informuotas 2016 m. gegužės 12 d. pranešimu Nr. 38376 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas“ (toliau – ir Pranešimas Nr. 38376).

12. Teismas rėmėsi Įstatymo 5 straipsniu, 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 25 straipsnio 6 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtintu Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu bei juo vadovaujantis priimtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5, 11, 19, 20 punktais.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, jog pareiškėjas apie visus jo atžvilgiu priimtus sprendimus buvo informuotas ir žinojo apie jų priėmimą. Byloje pareiškėjas ginčija patį faktą, jog jo pasitelkimas atlikti visuomenei naudingą veiklą yra neteisėtas, tačiau nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad jis neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kuriame nustatyta, kokius asmenis savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti, ar Tvarkos aprašo 11 ir 19 punktų, kuriuose nustatyta, kokie Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai yra pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti. Taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas yra priskirtinas asmenims, kurie pagal Tvarkos aprašo 20 punktą negali būti pasitelkiami atlikti visuomenei naudingą veiklą. Teismas iš pareiškėjo pateiktos „Darbo ieškančio asmens S. F. atmintinės“ nustatė, kad jis reguliariai nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. registruojasi darbo biržoje, yra nedirbantis. Administracijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui piniginė socialinė parama yra teikiama jau ne pirmus metus. Pareiškėjo Prašyme nurodyta, kad dar 2016 m. vasario 4 d. teikė informaciją piniginei socialinei paramai gauti, kuri iki Prašymo teikimo dienos nepasikeitė. Vadinasi, pareiškėjas atitinka ir Tvarkos aprašo 11 punkto reikalavimą (piniginę socialinę paramą nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius). Iš to teismas padarė išvadą, kad nenustačiusi aplinkybių, kurios įrodytų, jog pareiškėjas negali būti pasitelktas atlikti visuomenei naudingą veiklą, Administracija, vadovaudamasi Įstatymo 25 straipsnio 6 punktu, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas vykdytų įstatymų nustatytą pareigą ir atliktų Administracijos organizuojamą visuomenei naudingą veiklą.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos aišku, jog pareiškėjas, sužinojęs apie siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, nepateikė Administracijai jokių dokumentų, įrodančių, kad jis negali būti pasitelktas atlikti visuomenei naudingos veiklos. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas nusprendė, kad tokios veiklos neatliks, neatvyko nurodytu laiku į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, nepasirašė sutarties dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo. Siuntime buvo nurodyta, jog, nevykdant pareigos atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, socialinė pašalpa yra neskiriama, o būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos, o pareiškėjas pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Siuntimu. Byloje pareiškėjas yra pateikęs tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius, jog jo pasitelkimas atlikti visuomenei naudingą veiklą yra neteisėtas. Teismo nuomone, pareiškėjui neatlikus įstatymų leidėjo nustatytos pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, jam pagrįstai kilo Įstatyme nurodytos teisinės pasekmės – socialinės paramos teikimo nutraukimas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 27630, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. dėl nedalyvavimo visuomenei naudingoje veikloje, ir Sprendimas Nr. 18817, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas neturi teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. dėl nedalyvavimo visuomenei naudingoje veikloje, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

15. Teismas nustatė, kad ginčijami sprendimai buvo priimti 2015 m. gegužės 12 d. Tą pačią dieną buvo priimti Pranešimai, kuriais pareiškėjas informuotas, kad dėl nedalyvavimo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Skyrius priėmė Sprendimus, nurodant, jog minėtus Sprendimus gali apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Pranešimai pareiškėjui buvo išsiųsti 2015 m. gegužės 24 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į Skyrių dėl Sprendimų kopijų išdavimo, tačiau sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta teisės norma įpareigoja Administraciją supažindinti pareiškėją su jo atžvilgiu priimtais sprendimais per 5 darbo dienas nuo minėtų sprendimų priėmimo dienos. Ši pareiga privalo būti vykdoma neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu pareiškėjas pasirinko gauti informaciją (registruotu ar neregistruotu paštu). Šioje byloje teismas nustatė, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tai, kad Administracija apie priimtus Sprendimus informavo vėliau nei per 5 darbo dienas, nagrinėjamu atveju buvo pripažinta neesminiu pažeidimu, nes nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad dėl procedūrinio reikalavimo pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir tai galėjo lemti nepagrįstų sprendimų priėmimą, suvaržyti arba kitaip pažeisti pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas ginčijamų Administracijos Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Šiuose Sprendimuose nėra sprendžiamas klausimas dėl elektros energijos atjungimo pareiškėjo gyvenamajame būste. Elektros energijos tiekimo nutraukimas pareiškėjo gyvenamajam būstui ir dėl galimai pažeistų pareiškėjo teisių pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildino būtent iš Administracijos priimtų Sprendimų. Konstatavus, kad minėti Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, t. y. nenustačius Administracijos neteisėtų veiksmų, nebuvo įrodyta viena iš atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas priteisti iš Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą netenkintas.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir išspręsti visus ginčo klausimus, susijusius su teise; taip pat sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl jo konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimo dėl AB Lesto ir AB ESO nutraukto elektros energijos tiekimo į jo butą nuo 2015 m. rugsėjo 31 d. iki pat apeliacinio skundo pateikimo dienos, administravimo subjektų nusikalstamų veikų vykdymo ir šių veikų neužkardymo; priteisti jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl Administracijos neteisėtų veikų, kuri apeliacinio skundo pateikimo dieną yra lygi 480 532,75 Eur ir bus patikslinta apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dieną; pranešti prokurorui ir kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų Mariaus Bajoro, Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijos veiklos tikslui, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatlikimo, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo, nusikalstamų veikų vykdymo teismo proceso metu.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes neatsižvelgė į kitose administracinėse ir baudžiamosiose bylose pateiktus jo skundus bei prašymus dėl savivaldybės administracijos sprendimų. Visos jo iškeltos bylos yra susijusios.

20. Teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, atitinka Konstitucijos 52, 109, 110 ir 112 straipsnius.

21. Teismas neišsprendė jo procesiniuose dokumentuose nurodytų reikalavimų bei prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Jo butui elektros energijos tiekimas yra nutrauktas ir neatnaujintas iki pat 2017 m. kovo 27 d. Be to, teismas sukčiavo nenurodydamas, kodėl jis nebedalyvavo teismo posėdyje.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pabrėžė, jog šioje byloje nėra sprendžiami klausimai dėl elektros energijos atjungimo pareiškėjo gyvenamajame būste, taip pat galimai pažeistų pareiškėjo teisių pagal Konstituciją, Konvenciją, protokolus, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją bei Europos socialinę chartiją klausimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Byloje buvo sprendžiama dėl konkrečių administracinių aktų panaikinimo, todėl teismas visiškai pagrįstai nustatė ginčo ribas, atsižvelgdamas į paties pareiškėjo byloje keliamus reikalavimus.

24. Atsakovas nurodo, kad klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi, kuria minėtas pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paliko nepakeistą. Ši nutartis yra neskundžiama, todėl pareiškėjo teiginiai, kad klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nebuvo išspręstas, yra nepagrįsti.

25. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, jog į teismo posėdį pareiškėjas atvyko ir jame dalyvavo iki 15-tos posėdžio minutės. Taip pat sprendime įvardytas ir pareiškėjo pateiktas tolimesnio nedalyvavimo teismo posėdyje motyvas – „dėl aplaidaus teismo darbo (dalyvavimas) yra beprasmiškas“. Pareiškėjas savo poziciją ir reikalavimus yra išdėstęs savo procesiniuose dokumentuose, todėl visiškai nepagrįsti jo teiginiai dėl teismo sukčiavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 27630 (b. l. 80) ir 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 18817 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“ (b. l. 82) teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad ginčijami administraciniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti, be to, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (vienos iš būtinųjų valdžios institucijos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų), nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui jo nurodytą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes administracinė byla buvo išnagrinėta atsietai nuo kitų jo iškeltų bylų, šališkai bei neobjektyviai.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų neperrašo.

31. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų ribose (b. l. 43). Teismas patikrino ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat išnagrinėjo pareiškėjo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, nedetalizuoti, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio kaltinimais šališkumu bei neobjektyvumu, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

32. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti bylą neatsietai nuo kitų jo iškeltų bylų, tačiau nedetalizavo, kokios tose bylose nustatytos aplinkybės būtų svarbios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, kokią įtaką jos turėtų šioje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

33. Toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų klausimų (prašymų).

34. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi (b. l. 54–57), kuria minėtas pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paliko nepakeistą (b. l. 89–94). Ši teismo nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama. Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra neteisingi ir prieštarauja objektyviems bylos duomenims.

35. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, jog „teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje dėl aplaidaus teismo darbo yra beprasmiškas. Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo nuo 15 teismo posėdžio minutės.“ Taigi pirmosios instancijos teismas nenuslėpė jokių pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje aplinkybių, todėl priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, atitinka Konstitucijos 52, 109, 110 ir 112 straipsnius. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; 2 dalyje – jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, juo labiau, kad pareiškėjas taip pat nenurodė, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo vertinimu, prieštarauja Konstitucijos 52, 109, 110 ir 112 straipsniams.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl jo konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimo dėl AB Lesto ir AB ESO nutraukto elektros energijos tiekimo į jo butą nuo 2015 m. rugsėjo 31 d. iki pat apeliacinio skundo pateikimo dienos, administravimo subjektų nusikalstamų veikų vykdymo ir šių veikų neužkardymo. ABTĮ 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Teisėjų kolegija iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų nustatė, jog savo teisių pažeidimą jis iš esmės sieja su elektros energijos atjungimu jo gyvenamosiose patalpose. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ši aplinkybė nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Šioje byloje sprendžiamas administracinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijęs žalos atlyginimo dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų klausimas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad elektra pareiškėjui būtų atjungta dėl šioje administracinėje byloje atsakovais patrauktų asmenų priimtų sprendimų, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pateikimo.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pranešti prokurorui ir kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų Mariaus Bajoro, Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijos veiklos tikslui, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatlikimo, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo, nusikalstamų veikų vykdymo teismo proceso metu. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl neturi jokio pagrindo kreiptis į prokurorą. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodo.

39. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka už teisėjo vardą žeminantį poelgį (1 p.); už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą (2 p.); už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą (3 p.). Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad į pareiškėjo analogiško pobūdžio prašymą kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmų buvo atsakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2016 m. liepos 13 d. raštu Nr. 1RT-226/2016 (b. l. 60), kuriuo atsisakyta atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų šį raštą apskundęs, taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų, detalizuotų ir konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjų atliktų veiksmų, kurie atitiktų Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų sudėtį. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi teisę pats siūlyti iškelti drausmės bylą teisėjui (Teismų įstatymo 84 str. 4 d.).

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Stasys Gagys Dalia Višinskienė