2020-06-10 Nr. AB-11686-3-61-3-02476-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1010-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02476-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d., atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, kurių plotas apytiksliai buvo nuo 10 kv. m iki 14 kv. m, kartu su 4 asmenimis. Kamerų plotą mažino jose buvę baldai. Tai pareiškėjui kėlė emocinę ir socialinę įtampą. Privatumo nebuvimas pareiškėjui sukėlė kančias, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą. Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pareiškėjui nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, negalėjo sportuoti, nebuvo nustatyta dienotvarkė. Pareiškėjas buvo priverstas miegoti antrame lovos aukšte, į kurį su kopėtėlėmis buvo nepatogu užlipti. Kamerų Nr. 11, 16 lovų galuose nebuvo atramų pagalvėms, todėl pareiškėjas negalėdavo tinkamai išsimiegoti. Kamerose nebuvo ventiliacijos, nepakako natūralios šviesos, oro, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas. Pareiškėjas negalėjo pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. todėl nebuvo užtikrinamas pareiškėjo saugumas. Pareiškėjas nurodė, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN, tačiau jo teikiami skundai nebuvo registruojami, jautė pareigūnų psichologinį spaudimą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 850 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d. jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimą atliko drausmės grupėje, kameroje Nr. 17 K, kurios plotas 14,99 kv., įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Vilniaus PN visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje patalpoje. Kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengtų miegamųjų vietų. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami.

6. Vilniaus PN pažymėjo, jog pareiškėjas atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje, kuri įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teisės aktai nenumatė, jog patalpoje esančius baldus būtų privalu įskaičiuoti į bendrą kameros plotą. Atsakovo atstovo teigimu, sanitariniai mazgai turi įrengtą atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrino natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas. Gyvenamosiose patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose įrengtos atskiros prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat šias sistemas gadina. Siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, tokiu būdu radijo taškų ir pareigūnų iškvietimo sistemų gadinimas nuteistiesiems apsunkintas. Atsakovo atstovo teigimu, visos įstaigos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal teisės aktų reikalavimus. Jokie teisės aktų reikalavimai, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 850 Eur neturtinei žalai, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN, atlyginti.

9. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 bei 111.2 punktais ir pažymėjo, kad šioje nuostatoje nenumatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą neįskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

10. Teismas akcentavo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 17K. Šios patalpos plotas 14,39 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas užėmė 1,69 kv. m (b. l. 11), todėl pareiškėjui vidutiniškai tekęs kamerų tipo patalpos plotas sudarė 4,99 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vidutiniškai pareiškėjui tekęs kamerų tipo gyvenamosios patalpos plotas atitiko tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, jog pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Vilniaus PN nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam Vilniaus PN nesudarė sąlygų. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Teismo vertinimu, vien tik abstrakčių nusiskundimų dėl nepakankamo socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši pareiškėjo skundo dalis laikyta nepagrįsta.

13. Teismas akcentavo, kad aplinkybės dėl to, jog patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kad ant langų sumontuotos grotos, pačios savaime nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo, drausmės grupės, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą. Nuteistieji turi galimybę atidaryti langus ir vėdinti gyvenamąsias patalpas, todėl HN 134:2015 reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 23–24) matyti, jog Vilniaus PN kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose pareigūnų iškvietimo sistemos yra įmontuotos į metalines patalpų duris. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas laikė, jog pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kadangi skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti, juo labiau, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą.

15. Teismas pareiškėjo argumentus dėl lovų įrengimo vertino kritiškai, kadangi iš Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. nutarimo matyti, jog pareiškėjas 10 mėn. laikotarpiui buvo perkeltas į drausmės grupę. Iš atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 11, 16 laikomas nebuvo, todėl šie argumentai vertinti kaip nepagrįsti. Be to, teismas pažymėjo, kad ir duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Vilniaus PN, byloje nėra.

16. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nekonkretizavo, kada ir kokius jo teiktus skundus ir dėl kokių laikymo sąlygų buvo atsisakoma registruoti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius, todėl konkrečiu atveju pagrindo pripažinti neteisėtus Vilniaus PN pareigūnų veiksmus, teismo vertinimu, nėra.

17. Iš byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad ginčo laikotarpiu pas psichiatrą pareiškėjas lankėsi tris kartus (b. l. 40–47), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

18. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė neteisingus duomenis, kurioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas, nes jis nebuvo laikomas 17K kameroje, o buvo laikomas 11K ir 16K kamerose. 17K pareiškėjas prabuvo tik vieną dieną. Pareiškėjas nurodo asmenų, su kuriais buvo laikomas 11K ir 16K kamerose, pavardes ir prideda Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, iš kurio matosi, jog 2018 m. liepos 18 d. pareiškėjas buvo 16K kameroje. Pareiškėjo vertinimu, teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vadovautis EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, nes ten buvo sprendžiama dėl bendrabučio tipo patalpų. Pareiškėjas mano, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes dėl to pareiškėjas beveik negalėjo judėti. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors pareigūnų iškvietimo mygtukai buvo, tačiau jie neveikė, nes nebuvo įjungti. Nei vienoje kameroje ant lovų nebuvo kopėtėlių, todėl būdavo sunku užlipti, kildavo konfliktinės situacijos. Pareiškėjas mano, jog dėl nurodytų pažeidimų neabejotinai patyrė neturtinės žalos, o teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinius išgyvenimus.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo reikalavimą, tinkamai taikė teisės normas ir vadovavosi suformuota teismų praktika. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Apeliantas nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas K. N. kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. liepos 23 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė neteisingus duomenis, kurioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas, nes jis nebuvo laikomas 17K kameroje, o buvo laikomas 11K ir 16K kamerose. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu dėl kameroje buvusių baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, iškvietimo mygtukų ir kopėtėlių ant lovų nebuvimo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

28. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, darytina išvada, jog juose iš esmės yra atkartotos atsakovo atstovo pateiktame atsiliepime išdėstytos nuostatos ir savarankiškas ginčo faktinių aplinkybių vertinimas neatliktas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 17K. Šios patalpos plotas 14,39 kv. m, patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, sanitarinis mazgas užėmė 1,69 kv. m (b. l. 11), todėl pareiškėjui vidutiniškai tekęs kamerų tipo patalpos plotas sudarė 4,99 kv. m. Tai įvertinęs, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Tuo tarpu pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą buvo nurodęs, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis ir jis ginčo laikotarpiu 17K kameroje nebuvo laikomas. Pareiškėjas detalizavo, kad buvo laikomas 11K ir 16K kamerose ir nurodė kitų nuteistųjų, su kuriais buvo laikomas, pavardes. Pirmosios instancijos teismas minėtų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

29. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo ABTĮ suteikiamomis galimybėmis išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Neįvertinęs pareiškėjo nurodytų argumentų, teismas darė išvadą, jog atsakovo pateikti duomenys yra teisingi ir jais vadovavosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados gali būti padarytos tik teismui įvertinus pareiškėjo argumentus ir pašalinus kylančias abejones dėl to, kurioje kameroje buvo laikomas pareiškėjas.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesurinkęs reikiamų įrodymų ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020).

32. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė