2013-10-15 Nr. AB-6292-3-61-3-02819-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2175/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02819-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjai D. U., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija, ir atsakovas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1-5) prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 235 (AG-214/05-2012) (toliau – ir Sprendimas) ir palikti galiojantį Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“.

Atsakovas nurodė, jog VAGK Sprendimu įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 ir išmokėti R. U. Iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. priklausančią išmoką. Vadovaujantis Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Gyventojų registro tarnyba) 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašu apie asmenį Nr. D1-19256, Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. V2-10912 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo nuo 2011 m. sausio 21 d.

R. U. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas, nes, Gyventojų registro tarnybos duomenimis, pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini). Teigė, kad nors gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, įstatyme nėra nurodytas, tačiau įstatymas įtvirtina pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurios sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Fondo administracija savo iniciatyva patikrinusi duomenis Gyventojų registre apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, t. y. pareiškėjos D. U. išvykimą į užsienio valstybę, sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 29 d. Atkreipė dėmesį, kad D. U. Fondo administracijos apie minėtas aplinkybes neinformavo. Pažymėjo, kad pareiškėja 2011 m. sausio 21 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), ir nuo tos dienos D. U. neatitinka nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui keliamų reikalavimų bei neatitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytos pareiškėjo sąvokos.

Tvirtino, kad atsižvelgiant į tai, jog D. U. neturi teisės gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukiamos nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2011 m. sausio 21 d. Pažymėjo, kad Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. V2-10912 buvo priimtas vadovaujantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymu, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d.

įsakymu Nr. A1-356 (Žin., 2007, Nr. 131-5314; 2010, Nr. 100-5178), 10.1 ir 13 punktais, o taip pat atsižvelgiant į Gyventojų registro tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašą Nr. D1-19256, todėl mano, jog skundžiamas Fondo administracijos sprendimas yra teisėtas. Atkreipė dėmesį, kad VAGK formuoja nevienodą praktiką analogiškose situacijose, kadangi priima skirtingus sprendimus.

Pareiškėja D. U. (toliau – ir pareiškėja) atsiliepimu (b. l. 47-52) prašė atsakovo Fondo administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nurodė, jog sutinka su VAGK Sprendime pateikta išvada, jog Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo 2 straipsnio 5 dalį, prie šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje numatytas baigtinis išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pagrindų sąrašas. Pažymėjo, kad išmokų mokėjimo iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo R. U. metu neegzistavo ne tik 2012 m. rugsėjo 5 d. Fondo administracijos Sprendime nutraukti išmokų mokėjimą nurodomas Vaikų išlaikymo fondo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, bet ir nei vienas iš Civiliniame kodekse (toliau – ir CK) bei kitų Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų. Pabrėžė, kad D. U. apskritai neturėjo pareigos informuoti Fondo administraciją apie savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), nes minėti teisės aktai nesieja gyvenamosios vietos pakeitimo iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę su išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimu, todėl pareiškėja pagrįstai nesitikėjo, kad jos išvykimas gyventi į (duomenys neskelbtini) turės įtakos dukros R. U. iš Vaiko išlaikymo fondo mokamų išmokų mokėjimui, nepranešė ir neturėjo pranešti apie savo išvykimą Fondo administracijai. Akcentavo, kad atsakovo atsiųstose pareiškėjai atmintinėje ir pažymoje apie jos pareigas atsakovui nurodomas išsamus sąrašas šešių aplinkybių, apie kurias pareiškėja privalo pranešti atsakovui. Tarp šių aplinkybių nėra nurodyta pareiga pranešti apie deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. Atsakovas nurodo, kad sprendimo priėmimo pagrindas atsirado 2011 m. sausio 21 d., tuo tarpu sprendimas priimtas tik 2012 m. rugsėjo 5 d. Toks delsimas skundo patenkinimo atveju sukeltų dideles neigiamas turtines pasekmes pareiškėjai ir jos dukrai. Pažymėjo, kad R. U. ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2012 m. birželio 30 d., gyveno Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 84-89) atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl VAGK 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 235 (AG-214/05-2012), kuriuo VAGK nusprendė įpareigoti atsakovą Fondo administraciją panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 ir išmokėti R. U. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. priklausančią išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2008 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Fondo administraciją su prašymu išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti. Pareiškėja Fondo administracijai kartu su prašymu pateikė ir pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja kartu su dukra R.

U. gyvena adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat pateikta antstolės V. Š. pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Šioje pažymoje nurodyta, kad pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 17 d. išduotą vykdomąjį dokumentą vaikui išlaikyti nustatyta iš R. U. R. U. mokėti po 1/4 dydžio visų rūšių pajamų, bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį iki jos pilnametystės, išieškotojai D. U. Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu „Dėl išmokos iš Fondo mokėjimo“ Nr. 1.35-11124 nuspręsta R.

U. nuo 2008 m. kovo 4 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 130 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, išmokas pervesti į R. U. sąskaitą. 2009 m. vasario 9 d. Fondų administracijoje gauta 2009 m. sausio 14 d. antstolės pažyma „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-1144-308/2008 iš R.

U. vaikui R. U. išlaikyti nustatyta mokėti po 1/4 dydžio visų rūšių pajamų, bet nemažiau kaip 1 MGL kas mėnesį iki pilnametystės, nuo 2008 m. gruodžio 18 d. išlaikyti nustatyta mokėti po 500 Lt iki pilnametystės. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktorius 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu „Dėl sprendimo pakeitimo“ Nr. 1.35-4884 nusprendė pakeisti 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir R. U. skirti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo už 2008 m. gruodžio mėnesį bei nuo 2009 m. gruodžio 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmokas iš šio fondo, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. 2012 m. rugpjūčio 29 d.

Fondo administracijoje gautas Gyventojų registro tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašas, kuriame nurodyta, jog D. U. 2011 m. sausio 21 d. išvyko į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini). Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimu „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ Nr. V2-10912, vadovaudamasis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimo dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d.

įsakymu Nr. A1-356 (Žin., 2007, Nr. 131-5314), 3 punktu, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 10.3 ir 13 punktais bei atsižvelgdamas į Gyventojų registro tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. išrašą, nusprendė pakeisti Fondo administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą ir R. U. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 20 d. išmokėti 125,81 Lt dydžio išmoką bei nuo 2011 m. sausio 21 d. nutraukti išmokų mokėjimą.

Fondo administracija 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (1.34-9582)D2-26308 informavo D. U. apie susidariusią 3 384,19 Lt dydžio permoką iš Vaikų išlaikymo fondo, už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2011 m. sausio 31 d., 2011 m. vasario – gruodžio mėn., 2012 m. sausio – birželio mėn., ir pareikalavo šią permoką grąžinti. 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. (1.34-9582)D2-26308 Fondo administracija patikslino susidariusios permokos dydį – 3 579,19 Lt. Pareiškėja 2012 m. spalio 8 d. su skundu kreipėsi į VAGK, prašydama panaikinti Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912.

VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 235(AG-214/05-2012), kuriuo įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 ir išmokėti R. U. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. priklausančią išmoką. VAGK sprendime konstatavo, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje numatytų Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą, t. y. iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę.

Nurodė, jog Fondo administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. V2-10912 nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Nesutikdama su VAGK 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 235(AG-214/05-2012), Fondo administracija skundu kreipėsi į teismą. Teismas konstatavo, kad pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį šis ginčo nagrinėjimas buvo žinybingas VAGK. Ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovas Fondo administracija nutraukė R. U. išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo dėl pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimo, t. y. iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (2006 m. gruodžio 19 d. Nr. X-987) 1 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 (su vėlesniais pakeitimais (Žin., 2008, Nr. 36-1313; 2010, Nr. 100-5178; 2011, Nr. 20-969)) (toliau – ir Aprašas), 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-743/2009.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja D. U., kreipdamasi į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo skyrimo, pateikė tiek Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, tiek Apraše nurodytus būtinus pateikti dokumentus, įskaitant pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, ir atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą sąvokos „pareiškėjas“ apibrėžimą: pareiškėjas - vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 str. 3 d.).

Taip pat byloje nėra paneigta, jog pareiškėjos vaikas (R. U.) visą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo laikotarpį iki kol suėjo pilnametystė (2012 m. rugpjūčio 22 d.) atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatyme pateiktą sąvoką „vaikas“ apibrėžimą: vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas) (Vaikų išlaikymo įstatymo 2 str. 5 d.). Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad visą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo laikotarpį R.

U. gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje. Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 10 punkte nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje, t. y. vaikui pradėjus gauti išlaikymą pagal teismo sprendimą ar teismo patvirtintą vaikų išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą.; skolininkas miršta; atsiranda Civiliniame kodekse nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai.

Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų:

1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje;

2) skolininkas miršta;

3) atsiranda Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Kaip matyti iš Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies turinio, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fondo administracija priėmė 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ Nr. V2-10912, kuriuo nutraukė išmokos mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo R. U. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. atsiradus Civilinio kodekso nustatytiems vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindams, kadangi pareiškėja 2011 m. sausio 21 d. deklaravo išvykimą į Norvegiją.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 3.194 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu nepilnametis emancipuojamas (1 p.); vaikas sulaukė pilnametystės (2 p.); vaikas įvaikinamas (3 p.); vaikas miršta (4 p.). Taigi, kaip matyti iš CK 3.194 straipsnio 4 dalies turinio, deklaruotos gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo nenutraukia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovas negalėjo priimti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. V2-10912 vadovaudamasi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi nebuvo tam pagrindo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Fondo administracija kartu su 2008 m. rugsėjo 1 d. ir 2009 m. balandžio 16 d. sprendimais dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pareiškėjai siuntė raštus 2008 m. spalio 14 d. Nr. 1.38-7514 ir 2010 m. liepos 12 d. Nr. (1.34-9582)D2-13897, kuriuose buvo nurodytos aplinkybės, apie kurias pareiškėja ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalėjo raštu informuoti Fondo administraciją:

1) skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį;

2) skolininkas miršta;

3) nepilnametis emancipuojamas;

4) vaikas įvaikinamas;

5) vaikas miršta;

6) pareiškėjui apribota tėvų valdžia arba globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. Taigi, kaip matyti, tarp šių paminėtų aplinkybių nėra nurodytas deklaruotos gyvenamosios vietos pasikeitimas, kai pareiškėja išvyksta iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę. Todėl šioje nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėja būtų netinkamai vykdžiusi Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytas kaip pareiškėjos pareigas, būtų pranešusi klaidingą informaciją arba būtų nepranešusi apie atsiradusį Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytą Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, apibendrinusi išdėstytus argumentus, priėjo išvadą, kad VAGK priimdama Sprendimą pagrįstai konstatavo, jog vėliau įvykęs D. U. išvykimo į kitą valstybę faktas negali paneigti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo garantuojamos vaiko, nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikoje, teisės gauti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo ir negali būti pagrindu, kuriuo remiantis išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo vaikui R. U. nutraukiamas. Teisėjų kolegijos manymu, kitoks šios administracinės bylos aplinkybių vertinimas pažeistų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo paskirtį – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą.

VAGK veikė savo kompetencijos ribose įpareigodama Fondo administraciją panaikinti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 bei išmokėti R. U. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. (iki R. U. pilnametystės) priklausančią išmoką (VAGK darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 40 p.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad VAGK tinkamai taikė bei aiškino teisės normas ir priėmė pagrįstą, motyvuotą bei teisėtą 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 235 (AG-214/05-2012), todėl atsakovo skundas atmestinas.

III. Atsakovas Fondo administracija apeliaciniu skundu (b. l. 94-99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą; panaikinti VAGK 2012 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 235 (AG-214/05-2012); palikti galiojančiu Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. V2-10912 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“; tuo atveju, jei skundas bus atmestas, Fondo administracija prašo teismo išaiškinti kaip ir nuo kada turi būti keičiama Fondo administracijos praktika analogiškose situacijose.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, įvertinus visas faktines aplinkybes ir esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisiškai nepagrįstas. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, Fondo administracija privalo nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą. Gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, Įstatyme nėra nurodytas, tačiau Įstatymas įtvirtina pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Fondo administracija savo iniciatyva patikrinusi duomenis Gyventojų registre, apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, t. y. pareiškėjos išvykimą į užsienio valstybę, sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėja Fondo administracijos apie minėtas aplinkybes neinformavo. Remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 2 punktu, asmenys, išvykstantys iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, deklaruoja apie gyvenamosios vietos pakeitimą per 7 darbo dienas iki išvykimo.

Pareiškėja 2011 m. sausio 21 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), ir nuo tos dienos pareiškėja neatitinka nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui keliamų reikalavimų bei neatitinka Įstatyme nustatytos pareiškėjo sąvokos. Kadangi D. U. neturi teisės gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukiamos nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2011 m. sausio 21 d. Fondo administracijos nuomone, teismo sprendime yra nepagrįstai siaurai aiškinamos Įstatymo normos, suteikiant vienoms teisės akto normoms prioritetą kitų įstatymo normų atžvilgiu, t. y. akcentuojant vaiko subjektiškumą ir paneigiant pareiškėjo subjektiškumo svarbą išmokų mokėjimo procese.

Fondo administracijos nuomone, įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį. Įstatymo leidėjas Įstatyme nustatydamas kriterijus tiek vaikui, tiek pareiškėjui, numatė ir apsaugos mechanizmą, kad išmokos patektų vaikams, jog išmokas gautų tas asmuo, su kuriuo faktiškai gyvena vaikas ar vaikai. Atkreipia dėmesį, jog praktikoje pasitaiko pareiškėjų piktnaudžiavimo atvejų, kai išmokos mokamos vaiko išlaikymui, faktiškai net nepasiekia vaikų, t. y. net ir mokant išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, Įstatymo paskirtis bei numatyti įstatymo tikslai nėra įgyvendinami.

Teismas nesiaiškino aplinkybių ir nesigilino į susidariusią situaciją, kadangi pareiškėjas įstatyme numatytus reikalavimus (pareiškėjo sąvoką) privalo atitikti ne tik kreipimosi, bet ir viso išmokų mokėjimo laikotarpiu. Nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjo išvykimo į užsienį, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo sąvokoje nurodytą kitą svarbų kriterijų - t. y. kad pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas). Vaiko subjektinė teisė nagrinėjamu atveju nebuvo panaikinta, tiesiog į Fondo administraciją turėjo kreiptis kitas asmuo - teisėtas vaikų atstovas.

Fondo administracija atkreipia dėmesį, kad išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nėra nei socialinės išmokos, nei pašalpa, todėl privalės būti išieškotos ir grąžintos į valstybės biudžetą. Fondo administracija savo veikloje, priimant sprendimus, vadovavosi Vyriausios administracinių ginčų komisijos suformuota praktika. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 3R-14 (AG-7/01-2012) yra pasisakiusi, kad „<...>pareiškėjas, kurio kreipimasis yra būtinas teisinis faktas Vaiko išlaikymo fondo išmokai skirti ir gauti, turi būti asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje.

Tuo tarpu šioje ginčo byloje pareiškėja (D. T.) remiantis Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 28 d., 2012 m. sausio 5 d. išrašais, negyvena Lietuvoje nuo 2010 m. rugsėjo 2 d., t. y. būtinas teisinis faktas Vaikų išlaikymo fondo išmokai gauti - nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra išnykęs“. Atsakovas taip pat remiasi kitais VAGK sprendimais. Nurodo, kad VAGK savo sprendimais formuoja skirtingą praktiką, todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas ir galbūt sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimams.

Kadangi VAGK analogiškose situacijose priima skirtingus sprendimus ir formuoja skirtingą praktiką, Fondo administracija negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose numatytų uždavinių. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją ir skirtingą formuojamą praktiką, Fondo administracija prašo teismo pateikti šios susidariusios situacijos išaiškinimą. Fondo administracijos nuomone, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija neįsigilino į ginčo esmę, neužtikrino visų aplinkybių objektyvaus įvertinimo, dėl to teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132-139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendimu pagrįstai pripažino, jog atsakovo skųstas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 235(AG-514/05-2012) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos manymu, ji apskritai neturėjo pareigos informuoti Fondo administraciją apie savo išvykimą į Norvegiją, nes nei vienas iš atsakovo minimų teisės aktų tokios pareigos pareiškėjui nenumato. Be to, įstatymas tiesiogiai nesieja gyvenamosios vietos pakeitimo iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę su išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimu, todėl pareiškėja pagrįstai nesitikėjo, kad jos išvykimas gyventi į (duomenys neskelbtini) turės įtakos dukros R. U., iki pilnametystės gyvenusios ir iki šiol tebegyvenančios bei tebesimokančios Lietuvoje, iš Vaikų išlaikymo fondo mokamų išmokų mokėjimui. Atsakovas reikalauja, kad pareiškėja, norėdama pasinaudoti savo teise, žinotų ir vykdytų įstatyme nenustatytas ir paties atsakovo niekur nenurodytas pareigas. Pareiškėjos manymu, atsakovo reikalavimas tuo atveju, jeigu skundas bus atmestas, išaiškinti, kaip ir nuo kada turi būti keičiama Fondo administracijos praktika analogiškose situacijose, neturi ir negali būti nagrinėjamas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato bylos nagrinėjimo ribas: teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek ir neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad galima tikrinti tik nagrinėjamos bylos medžiagą, tirti tik šioje byloje surinktus įrodymus ir vertinti tik šioje byloje priimtus sprendimus. ABTĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad teismas yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija administracinėse bylose. Pažymi, kad precedento galią gali turėti tik teismų priimti ir įsiteisėję sprendimai bylose, kuriose esminės faktinės aplinkybės, nagrinėjamas laikotarpis, taikytina teisė iš esmės yra tapatūs. VAGK ir jos priimtiems sprendimams tokia teisė ir galia nesuteikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.192 straipsnis). Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tokia iš esmės nuostata įtvirtinta ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Vadinasi, valstybė turi suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą tik tuo atveju, kai nepilnamečiai vaikai negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymą juos turi išlaikyti.

Toks išlaikymas ir buvo suteiktas pareiškėjos dukrai.

Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių įstatyme numatytų pagrindų: 1) išnyksta išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. O pareiškėjas privalo raštu pranešti administratoriui apie nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (2 dalis).

Skundžiamas 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas, kuriuo nutrauktas išmokų mokėjimas pareiškėjos dukrai R. U., grindžiamas inter alia Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu (atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai). Tai blanketinė teisės norma nukreipianti į Civilinį kodeksą, o būtent į Civilio kodekso 3.194 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jeigu nepilnametis emancipuojamas (1 p.); vaikas sulaukė pilnametystės (2 p.); vaikas įvaikinamas (3 p.); vaikas miršta (4 p.). Iš šių nuostatų akivaizdu, kad gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo nenutraukia. Tai reiškia, jog nurodytas išlaikymo nutraukimo pagrindas buvo neteisėtas ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius nurodytu pagrindu negalėjo priimti 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. V2-10912 (b.l. 16).

Kita vertus, ir pats atsakovas (apeliantas) pripažįsta, kad nutraukimas realiai buvo sietas ne su aplinkybėmis įvardintomis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar 3 straipsnio 2 (į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo) ir 4 (Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą) dalyse, o su nustatytos išmokos gavimu netinkamo adresato. Taigi išmokos mokėjimas nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme eksplicitiškai neapibrėžtas. Vaikų išlaikymo fondo įstatymas interpretuotas plečiamai, teisę į išmokos gavimą paneigiant pareiškėjos sąvokos pagalba, tačiau juk įstatymo tikslas – materialinė pagalba vaiko išlaikymui. Todėl svarbiausia, kad valstybės skiriama piniginė parama pasiektų adresatą – vaiką, ir, jei nėra aplinkybių tai paneigiančių, teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, kad pasikeitė besikreipusio išlaikymo asmens gyvenamoji vieta.

Tikrintoje administracinėje byloje iš tikro nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, bet tai, kaip jau buvo minėta, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip išvykimas gyventi į užsienį. Pareiškėjos definicija pasitelkta grindžiant išlaikymo nutraukimą yra tik pagalbinis teisinis instrumentas siekiant suprasti bei aiškinti įstatymų leidėjo valią, bet ne teisinis pagrindas, lemiantis aptariamos teisės atėmimą.

Šiuo konkrečiu atveju yra reikšminga ir tai, kad vaikas liko gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jis visiškai atitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjo pateiktą sąvoką (vaikas - nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas)). Be to, pinigai pervedinėti ne į pareiškėjos sąskaitą, o į vaiko sąskaitą, todėl nėra visiškai jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl galimo piktnaudžiavimo valstybės skiriama parama vaiko išlaikymui.

Paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą būtina pažymėti ir tai, kad Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos valstybė įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdama į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis nuostatų bei principų, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos; t. t. Taigi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai.

Nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius