2013-07-04 Nr. AB-3304-3-61-3-01544-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1225/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01544-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas P. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3814-(2); 2) priteisti solidariai iš VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 146,94 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nurodė, kad 1995 m. gruodžio 1 d. VRM sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija, tačiau nuo 2010 vasario mėn. pareiškėjui mokama mažesnė pensija, nei jam paskirta. Pasak pareiškėjo, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pabrėžė, jog jis diskriminuojamas kaip dirbantis asmuo. Toks pensijos sumažinimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 19–20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo mokama pagal tuo metu galiojusias teisės normas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo P. G. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui P. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4 198,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, todėl įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012 m. gruodžio 17 d. pažymos Nr. 11D(P)-6250 (b. l. 69) duomenimis, nustatyta, kad P. G. paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. buvo perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o 2012 m. birželio–rugpjūčio mėn. ir pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjui iš viso išmokėta 13 542,82 Lt pensijos. Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis, perskaičiuotas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, minėtu laikotarpiu turėtų sudaryti 17 741,26 Lt, o pareiškėjui pritaikius Konstitucijai prieštaraujančią Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo išmokėta 13 542,82 Lt, todėl, atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 4 198,44 Lt. Pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog faktiškai pareiškėjo pensija nepagrįstai buvo ribojama iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o ribojimo dydis ne visais mėnesiais buvo vienodo dydžio, pareiškėjui gali būti priteistina tik faktiškai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, kuri, kaip minėta, sudaro 4 198,44 Lt.

Remtasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalimi, tuo, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. gegužės 28 d. (b. l. 1), pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., o pagal 5 straipsnio – 2010 m. kovo mėn., todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjui P. G. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta nė dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (4 198,44 Lt) pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., ginčijamas VRM sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – teismas nematė jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas, todėl skundas dalyje dėl VRM 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3814-(2) panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89-90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 98).

Pareiškėjas P. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96-97) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas