2019-02-28 Nr. AB-5400-3-63-3-02760-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-308-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02760-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Šilalės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Šilalės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. B3-1873(5.12) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją pateikti duomenis apie tai, ar R. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), teisėtai paskirta socialinė pašalpa (globos ir pašalpų skyrimo dokumentus, kad teismas nustatytų, kuri iš dviejų R. R., gyvenančių (duomenys neskelbtini), neteisėtai gavo valstybinę pašalpą), o pasitvirtinus faktams grąžinti valstybei klaidingai išmokėtas pašalpas, patraukiant atsakomybėn tiek Administraciją, tiek asmenį.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad du kartus kreipėsi į Administraciją dėl kaimynės R. R., gyvenančios (duomenys neskelbtini), neteisėtai gaunamų socialinių pašalpų. Pareiškėjos teigimu, Administracija ne tik dengia pažeidimą, bet ir klysta atsisakydama patvirtinti informaciją, nors tai nėra paslaptis ar asmens duomenys. Administracija pareiškėjai atsiuntė klaidingą atsakymą, nenurodė pažeidėjos vardo, pavardės ir adreso. Dėl to pareiškėjai sudėtinga Administracijos Sprendimą apskųsti teismui. Pasak pareiškėjos, ji nesidomi kaimynų asmeniniu gyvenimu ir neprašė pateikti jokių asmens duomenų, o tik vykdė konstitucinę pareigą pranešti Administracijai apie tikėtiną piktnaudžiavimą įstatymu ir neteisėtai gaunamą pašalpą. Skunde pareiškėja taip pat pažymėjo, kad R. R., gyvenanti (duomenys neskelbtini), gauna socialinę pašalpą už dviejų anūkų išlaikymą, tačiau jų iš tikrųjų neišlaiko, be to, jos sūnaus žmonos vardas ir pavardė taip pat yra R. R., todėl tuo pačiu adresu gyvena dvi R. R.

3. Atsakovas Administracija atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Administracija atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėja iš esmės ginčija kito fizinio asmens teisę į socialinę pašalpą, todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas nesukelia jai teisinių pasekmių. Pareiškėjos argumentas, kad ji į teismą kreipėsi gindama viešąjį interesą, yra nepagrįstas, nes įstatymas jai tokios teisės nesuteikia. Pateikdama pareiškėjai informaciją apie kitą asmenį (asmens kodą, gimimo metus), neturėdama tokio asmens sutikimo, Administracija pažeistų Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėja tuo pačiu klausimu į Administraciją ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir Ministerija) kreipėsi jau ne kartą ir jai buvo paaiškinta, kad jos minimam asmeniui niekada nebuvo skirta ir mokėta jokia išmoka ar pašalpa už anūkų išlaikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Administracijos Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pateikti informaciją apie kitą asmenį, t. y. asmens kodą ir gimimo metus.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja ne kartą skundais kreipėsi į Ministeriją, tvirtindama, kad jos kaimynė R. R. neteisėtai gauna socialinę pašalpą; Ministerija pareiškėjos skundus persiųsdavo Administracijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundus ją informuodavo, kad R. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo skirta ir mokėta jokia išmoka ar pašalpa už anūkų išlaikymą; pareiškėja, nesutikdama su gautais atsakymais, 2016 m. lapkričio 6 d. skundu dar kartą kreipėsi į Ministeriją, nurodydama, jog Administracijos atsakyme nėra pateiktas R. R. asmens kodas ir tiksli gimimo data, todėl neaišku, ar informacija buvo pateikta apie tą asmenį, apie kurį buvo teirautasi, kadangi tuo pačiu adresu gyvena kitas asmuo su tokiu pačiu vardu ir pavarde; Ministerija 2016 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (8.6-74) SD-6800 pareiškėjos skundą nagrinėti persiuntė Administracijai, kuri skundžiamu 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pareiškėją informavo, kad duomenų subjektas nėra davęs sutikimo dėl duomenų teikimo, todėl pareiškėjai tokia informacija apie kitą asmenį nebus teikiama.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) numato teisės (taip įrašyta sprendime) pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį. Be to, pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 7 straipsnį, net ir tuo atveju, kai pareiškėjas iš institucijų prašo duomenų apie save patį, tokie duomenys jam ne visada gali būti suteikti, t. y. minėtas teisės aktas griežtai riboja privačių duomenų teikimą. Vadovaudamasis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad savivaldybė duomenis duomenų gavėjui apie kitą asmenį (duomenų subjektą) gali pateikti tik tuo atveju, kai yra to asmens (duomenų subjekto) sutikimas teikti jo duomenis kitam asmeniui. Jeigu nėra duomenų subjekto sutikimo teikti jo duomenis kitam asmeniui, savivaldybė gali pateikti tokią informaciją tik tiek, kiek toks teikimas neprieštarauja kitiems teisės aktams.

8. Skundžiamame 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. B3-1873(5.12) atsakovas pareiškėjai pateikė tik abstrakčią informaciją apie tai, kad R. R. jokių socialinių pašalpų negauna. Atsakovas nenurodė R. R. asmens kodo, gimimo datos, kadangi R. R. nebuvo davusi sutikimo teikti jos duomenis kitiems asmenims. Akcentuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad R. R., apie kurią pareiškėja prašė pateikti informaciją, būtų sutikusi, kad atsakovas teiktų duomenis pareiškėjai. Nesant R. R. sutikimo teikti duomenis pareiškėjai bei draudžiant asmens kodą skelbti viešai, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti R. R. asmens kodą ar gimimo datą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog atsakovas pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjai pateikė informaciją bei nurodė, kad R. R. jokių socialinių pašalpų negauna.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia teisės fiziniams asmenims kreiptis į teismą dėl kitiems asmenims paskirtos socialinės pašalpos teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ar viešojo intereso gynimo, todėl pareiškėjos argumentą, kad ji kreipėsi į teismą gindama viešąjį interesą, laikė nepagrįstu.

III. 10. Pareiškėja E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodo, kad pareiškėja prašė pateikti R. R. asmeninius duomenis, nes pareiškėja jų neprašė. Atsakovo atstovės teismo posėdyje paneigė teiginius dėl socialinės pašalpos mokėjimo, tačiau yra kitų duomenų, kad pinigai buvo išmokami. Atsakovo atstovės kitų faktų nekomentavo, o teismas dėl kitų įtartinų išmokų neklausė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, nors iš pradžių sprendime teismas nurodė, jog Teisės gauti informaciją įstatymas numato teisę pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį, vėliau darė priešingą išvadą, kad duomenys be asmens sutikimo negali būti pateikti.

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2016 m. lapkričio 6 d. skundą dėl Administracijos 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr. B3-1640(5.12), teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad: pareiškėja 2016 m. lapkričio 6 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, nurodė, kad nesutinka su Administracijos 2016 m. spalio 13 d. atsakymu Nr. B3-1640(5.12), nes „prie pavardės R. R. nėra asmens kodo ar bent tikslios gimimo datos“; Ministerija 2016 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (8.6-74)SD-6800 pareiškėjos skundą persiuntė nagrinėti Administracijai; Administracija 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pareiškėjai nurodė, kad jos prašyme nurodytas subjektas (t. y. R. R.) nėra davusi sutikimo dėl asmens duomenų teikimo, todėl informacija apie ją pareiškėjai negali būti teikiama.

15. Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kuriame (ginčui aktuali 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-871 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.) nurodyta, jog šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį (1 str. 3 d. 1 p.); taip pat informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 str. 3 d. 6 p.). Atitinkamai privačia informacija laikomi ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija (2 str. 9 d.).

16. Asmens duomenų sąvoką bei teikimo tvarką detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio (ginčui aktuali 2015 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XII-2103 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą; sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (5 straipsnio 1 dalies 1–6 p.).

17. Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis dėl 7 straipsnyje nustatytos privačios informacijos teikimo yra susijusi tik su asmens teise gauti privačią informaciją apie save patį, todėl ji netaikytina tiems atvejams, kai prašoma pateikti privačią informaciją apie kitus asmenis. Viešojo administravimo subjekto atsisakymas suteikti privačią informaciją apie kitus asmenis, be kita ko, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus privataus gyvenimo apsauga bei pozityvia valstybės pareiga saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck pieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44647/98)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta sąvoka „informacija apie asmenį“ aiškintina pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens duomenų apibrėžimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2809/2011, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1148-502/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-520/2017 ir kt.).

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisės normų aiškinimo ir taikymo bei padarytų išvadų akivaizdu, kad teismas sprendimo motyvuojamosios dalies sakinyje (sprendimo 3 lapas): „remiantis aptartomis Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatomis, akivaizdu, kad šis teisės aktas numato teisės pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį“ buvo padaryta techninio pobūdžio klaida. Iš pacituotų nuostatų ir sakinio konstrukcijos akivaizdžiai matyti, kad turėtų būti „nenumato“ teisės pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį.

19. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šilalės rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pagrįstai ir motyvuotai atsisakė suteikti pareiškėjai jos 2016 m. lapkričio 6 d. prašyme nurodytą informaciją. Naikinti šį raštą bei įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjai informaciją, ar R. R. gauna socialinę pašalpą anūkų išlaikymui, nurodant asmens kodą ar tikslią gimimo datą, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė