2015-11-04 Nr. AB-21309-3-61-3-03802-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1181-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03802-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.3; 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., Z. R. ir T. Š. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Ž. su skundu (I t., b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. liepos 22 d. sprendimą (raštą) Nr. 1SS-(7.5)-1879;

2) įpareigoti atsakovą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, 0,8595 ha ploto dalį natūra.

Skunde paaiškino, kad jis yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. S. turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) sen., J. O. teisių perėmėjas pagal 2001 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. S.-M. patvirtintą sutartį. J. O. turi teisę į 1,80 ha buvusio savininko M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 7,23 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pretendentams G.

S., A. S., V. R. ir J. O. suprojektuotas natūra 0,70 ha ploto žemės sklypas Nr. 393, esantis Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į šį suprojektuotą žemės sklypą nėra priimtas iki šiol, todėl pareiškėjas pakartotinai su 2014 m. gegužės 30 d. skundu kreipėsi į NŽT dėl teritorinio padalinio neveikimo, prašydamas kuo skubiau vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą natūra į 0,86 ha ploto žemės dalį. NŽT skundžiamu 2014 m. liepos 22 d. sprendimu (raštu) Nr. 1SS-(7.5)-1879 informavo, kad iš iki nacionalizacijos buvusio savininko M.

S. valdyto 1,80 ha žemės ploto jam ir kitiems pretendentams į šią žemę galima grąžinti natūra bendrą 0,1366 ha žemės plotą, kuris yra dviejuose žemės plotuose – 0,1178 ha ir 0,0188 ha. Likęs 1,6634 ha žemės plotas užimtas T. Š. namų valdos žemės sklypu (0,3015 ha) ir T. Š. tėvui J. S. (miręs (duomenys neskelbtini)) suteikta asmeninio ūkio žeme (0,7008 ha), kuri šiuo metu dar nėra įteisinta, ir kitiems asmenims privačios nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais (namų valdų ir asmeninio ūkio žemės sklypai).

T. Š. tėvui J. S. asmeninio ūkio žemė (0,7008 ha) suteikta (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu. Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 48SD-(14.48.104.)-9473 buvo nurodyta, kad teritorija, kurioje J. S. naudojo 0,70 ha asmeninio ūkio žemę, o dabar naudoja T. Š., nebuvo priskirta prie asmeninio ūkio teritorijai skirtos žemės pagal Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planus.

T. Š., kaip J. S. turto paveldėtojos, naudojamas asmeninio ūkio 0,70 ha žemės sklypas negali būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes asmeninio ūkio žemės sklypas buvo skirtas po 1994 m. sausio 1 d., nebuvo priskirtas asmeninio ūkio teritorijai, yra M. S. iki nacionalizacijos buvusioje žemėvaldoje, į kurią yra pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra. Šis sklypas privalo būti grąžintas natūra pretendentams į M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Pagal 2014 m. rugpjūčio 12 d. parengtą Laisvos valstybinės žemės fondo sklype Nr. l (duomenys neskelbtini) kaime natūroje esančių žemės naudmenų schemą faktiškai naudojama ne 0,70 ha, o 0,1458 ha sklypo dalis. Pagal antstolio A. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis, buvusio savininko M. S. iki nacionalizacijos buvusioje žemėvaldoje natūroje yra 0,8595 ha laisvos žemės, kurioje turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas natūra. T. Š. 0,70 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas gali būti formuojamas iš Laisvos valstybinės žemės fondo žemės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o jeigu jos šioje kadastro vietovėje nepakanka, asmeninio ūkio žemės sklypas gali būti projektuojamas asmeniniam ūkiui naudojamoje teritorijoje.

Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą (I t., , b. l. 51–58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui ginčijamu institucijos raštu remiantis teisės aktų nuostatomis paaiškinta, kad jis nėra vienintelis asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises pageidaujamoje vietoje į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, taip pat pateikti 2014 m. gegužės 27 d. vietovėje patikrinimo metu nustatyti rezultatai apie asmeniniam ūkiui ir namų valdai naudojamą žemę. Skundžiamas institucijos raštas yra teisėtas, parengtas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

S. Ž. vardu 2003 m. rugsėjo 28 d. parengta išvada Nr. 6205, pagal kurią jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,80 ha žemės į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjas ne kartą teikė institucijai prašymus, keitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2003 m. kovo 24 d. pateikė prašymą pagal išvadą Nr. 6205 gauti žemės (duomenys neskelbtini) apylinkėje iš Laisvos valstybinės žemės fondo, kad galėtų statyti namą ir ūkinį pastatą, 2008 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą panaikinti išvadą Nr. 6205 ir išreiškė norą gauti žemę (duomenys neskelbtini) k. natūra, kur suprojektuotas sklypas Nr. 393.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-988 pareiškėjas, atsižvelgiant į išvadą ir prašymus, buvo įtrauktas į Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, sugrupuotą pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 28 straipsnį, pateikusius prašymus ir išvadas projektui papildyti sąrašą (toliau – Pretendentų sąrašas) Nr. 460.

Pareiškėjas buvo kviestas raštu į 5–18 gr. projektavimą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, tačiau neatvyko ir nepasirinko sklypo. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas 2013 m. spalio 13 d. buvo svarstomas su visuomene. Skyrius iš pareiškėjo dėl vykusio projektavimo negavo jokių pretenzijų. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (5–18 gr.) šiuo metu derinamas su institucijomis. Į Pretendentų sąrašą atsižvelgiant į pretendentų išvadas ir prašymus (taip pat paveldėtojų prašymus) Nr. 233 buvo įtraukta V.

R., o Nr. 234 – A. S.. Pastarosios projektavimo metu pasirinko žemės sklypus. J. S., kaip 4 grupės eiliškumo pretendentui, Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (1–4 gr.), patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2671, suprojektuotas 0,09 ha ploto sklypas Nr. 2164. Pareiškėjas vienintelis iš visų buvusio savininko M. S. pretendentų siekia prisiteisti atkurti nuosavybės teises ginčo sklype Nr. 393, taip pat šalia esančioje laisvoje valstybinėje žemėje pagal 2013 m. gegužės 15 d.

UAB „Krianta“ parengtą planą. 0,70 ha ploto ginčo sklypas Nr. 393 buvo suprojektuotas 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte H. S., A. S., V. R. ir J. O. kaip grąžintinas natūra. Tačiau suprojektuotas žemės sklypas iki šiol nepaženklintas vietovėje, dėl vykstančių pareiškėjo ir trečiojo asmens T. Š. ginčų iki šiol nepriimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos turėtą žemę piliečiams atkūrimo.

Pareiškėjo suformuluotas reikalavimas tik jam atkurti nuosavybės teises natūra į 0,8595 ha ploto dalį pagal pateiktą prašymą negalimas, nes tai pažeistų kitų pretendentų teises atkurti nuosavybę. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. sprendimu J. S. suteikė asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. spalio 29 d. patikrino fizinių asmenų asmeninio ūkio žemės naudojimą ir nustatė, kad J.

S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės (kartu su namų valdos žemės sklype esančiomis žemės ūkio naudmenomis) naudoja (duomenys neskelbtini) kaime. 2004 m. spalio 29 d. asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo-apžiūrėjimo akte užfiksuota, kad ginčo sklypas asmeninio ūkio suvestiniuose planuose pažymėtas Nr. 393. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad J. S. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir jis ją naudojo sutuoktinei H. S. (iki santuokos H. S.) grąžinamoje natūra buvusio žemės savininko M. S. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje.

Taigi, 2004 m. spalio 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui nustačius, kad J. S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės (kartu su namų valdos žemės sklype esančiomis žemės ūkio naudmenomis) naudoja (duomenys neskelbtini) kaime, H. S. pageidaujamoje grąžinti natūra žemėje, ši žemė turėjo būti priskirta valstybės išperkamai žemei ir šioje vietoje turėjo būti suprojektuotas asmeninio ūkio žemės sklypas, jį įskaitant į H. S. natūra grąžinamą žemę.

Mirus H. S. ir J. S., teisę įsigyti naudojamą asmeninio ūkio žemę įgijo jų įpėdiniai. Ginčo byloje dėl asmeninio ūkio skyrimo, naudojimo nėra, pareiškėjas taip pat neginčija jokio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ar projektavimo veiksmo. Ginčo žemės sklypo naudojimas kaip asmeninio ūkio žemės buvo ne kartą tikrintas. 2014 m. gegužės 27 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistai dalyvaujant pareiškėjui dar kartą patikrino esamą Laisvos valstybinės žemės fondą vietovėje M.

S. buvusioje žemėvaldoje. Po paskutinio patikrinimo 2014 m. gegužės 27 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-270 konstatuota, kad buvo pamatuota M. S. buvusioje žemėvaldoje naudojama asmeninio ūkio žemė, taip pat namų valda. Skundžiamu raštu institucija pateikė informaciją, kiek būtų galima šiuo metu gražinti natūra M. S. buvusioje žemėvaldoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjui ir kitiems pretendentams, o būtent, įvertinus duomenis dėl kitų fizinių asmenų valdomų nuosavybės teise valdų, namų valdai ir asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, nuosavybės teisių atkūrimas galimas tik į 0,1178 ha ir 0,0188 ha.

Byloje nėra duomenų, kad ginčo sklype būtų neteisėtai suteikta 0,70 ha asmeninio ūkio žemė J. S. ar kad ji būtų nenaudojama. Skundžiamas institucijos raštas yra teisėtas, pagrįstas, veiksmai atliekami tinkamai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (II t., b. l. 71-77) atmetė pareiškėjo S. Ž. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo teisė susigrąžinti natūra iki nacionalizacijos turėtos žemės sklypo dalį. NŽT atsisako vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, 0,8595 ha ploto dalį natūra nurodydama kad galima šiuo metu grąžinti natūra M. S. buvusioje žemėvaldoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjui ir kitiems pretendentams tik 0,1178 ha ir 0,0188 ha, nes kita žemės dalis buvo suteikta J. S. asmeniniam ūkiui (jo teisių perėmėja trečiasis suinteresuotas asmuo T. Š.).

Teismas nurodė, kad tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Sprendžiant dėl savininkų ar kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą bei žemės naudotojų prioriteto įgyti šią žemę, būtina apžvelgti asmeninio ūkio žemės suteikimo laikotarpiu buvusį teisinį reglamentavimą. Pažymėta, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas.

Tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą nutrauktas. 1990 m. liepos 26 d. nutarime buvo įtvirtinta nuostata, kad išplečiant sodybinius sklypus žemė suteikiama daugiausia prie kaimo gyvenviečių ir vienkiemių, t. y. atsižvelgiant į asmenų, kurie šią žemę dirbs, interesus.

Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, valstybinės žemės fondas buvo apibrėžtas kaip įstatymo 13 straipsnyje nurodyta neprivatizuotina, nesugrąžinta nuosavybėn ir neišparduota žemė, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais paimta į šį fondą žemė.

Tokia nuostata, buvusi pradinėje Žemės reformos įstatymo redakcijoje, reiškia, kad kol žemė nesugrąžinta nuosavybėn, tol priskiriama valstybinės žemės fondui ir nustatyta tvarka galėjo būti naudojama asmeninių ūkių žemei skirti. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiliškumas. Šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis tokios pretendentų įsigyti žemę eilės: pirmiausia asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui; antra, kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra; ir galų gale kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra.

Taigi pirmenybė buvo suteikta asmeninio ūkio žemės naudotojams, o buvę žemės savininkai ir kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą nurodyti paskesnėje eilėje. 1993 liepos 15 d. įstatymu Nr. I-230 buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti įsigyti asmeninio ūkio žemę nuosavybėn (16 str. 7–10 d.). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmiausia žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims.

1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kuriuos gali pasirinkti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą (1 str. 2 d.). Vienas iš jų – turto (taip pat ir žemės) grąžinimas natūra. Tačiau kartu buvo įtvirtinta nuostata, kad jei dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama, t. y. natūra negrąžinama (12 str.). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Taigi nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši nuostata išliko ir vėlesnėse įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ redakcijose bei 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (12 str. 8 p.) ir galioja iki šiol (12 str. 7 p.). Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios nustatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Asmeninio ūkio žemės suteikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenustatė besąlygiško pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių gynimo, neatsižvelgiant į kitų žemės naudotojų interesus. Tokia pozicija dėstoma ir pastarojo meto teismų praktikoje. Kita vertus, valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 7 p.). Asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012).

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija).

Vertinta, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. sprendimu J. S. suteikė asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Ginčo byloje dėl asmeninio ūkio skyrimo, naudojimo nėra, pareiškėjas taip pat neginčija jokio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ar projektavimo veiksmo.

Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatyta, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Ši nuostata pakartota Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308 (2 punktas), Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte. Tvarkos 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę paduodami iki 1993 m. gruodžio 31 d., o Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (1994 m. gegužės 24 d.

įstatymo Nr. I-476 redakcija) nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 punktu, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų).

Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d.–1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.– 1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas.

Taigi tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą.

Remdamasis pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. sprendimu J. S. suteikė asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. spalio 29 d. patikrino fizinių asmenų asmeninio ūkio žemės naudojimą ir nustatė, kad J. S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės (kartu su namų valdos žemės sklype esančiomis žemės ūkio naudmenomis) naudoja (duomenys neskelbtini) kaime.

M. S. vardu parengtoje nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinį įrodančių dokumentų byloje (Nr. 10909) yra J. S. ir H. S. sutuoktuvių liudijimas. Byloje taip pat yra J. S. 1999 m. gegužės 6 d. sutikimas, kad žemė po priklausančiais pastatais būtų privatizuota jo žmonos H. S. vardu, grąžinant žemę natūra. Todėl darytina išvada, kad J. S. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir jis ją naudojo sutuoktinei H. S. (iki santuokos – H. S.) grąžinamoje natūra buvusio žemės savininko M. S. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje.

Taigi, 2004 m. spalio 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui nustačius, kad J. S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės (kartu su namų valdos žemės sklype esančiomis žemės ūkio naudmenomis) naudoja (duomenys neskelbtini) kaime, H. S. pageidaujamoje grąžinti natūra žemėje, ši žemė turėjo būti priskirta valstybės išperkamai žemei ir patikslintas Projektas, t. y. šioje vietoje turėjo būti suprojektuotas asmeninio ūkio žemės sklypas, jį įskaitant į H. S. natūra grąžinamą žemę.

Mirus H. S. ir J. S., teisę įsigyti naudojamą asmeninio ūkio žemę įgijo jų įpėdiniai (jo teisių perėmėja trečias suinteresuotas asmuo T. Š.).

Teismas nurodė, kad ginčo byloje dėl asmeninio ūkio skyrimo, naudojimo nėra, pareiškėjas taip pat neginčija jokio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ar projektavimo veiksmo. Ginčo žemės sklypo naudojimas kaip asmeninio ūkio žemės buvo ne kartą tikrintas.

Vertinta ir tai, jog atsakovas teigia, kad pareiškėjo suformuluotas reikalavimas tik jam atkurti nuosavybės teises natūra į 0,8595 ha ploto dalį pagal pateiktą prašymą negalimas, nes tai pažeistų kitų pretendentų mirusiųjų H. S., A. S., V. R. (o kartu ir jų paveldėtojų) teises atkurti nuosavybės teises.

Skundžiamu raštu institucija pateikė informaciją, kiek žemės būtų galima šiuo metu grąžinti natūra M. S. buvusioje žemėvaldoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjui ir kitiems pretendentams, o būtent įvertinusi duomenis dėl kitų fizinių asmenų valdomų nuosavybės teise valdų, namų valdai ir asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, nuosavybės teisių atkūrimas galimas tik į 0,1178 ha ir 0,0188 ha.

Teismas nurodė, kad į bylą yra pateiktas (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimo išrašas, iš kurio matyti, kad nutarta patvirtinti apylinkės gyventojų asmeninio naudojimo 1 520 ha žemės plotą, sąrašai pridėti (I t., b. l. 152). Kartu su išrašu pateiktame asmeninio ūkio žemės sklypų vardiniame sąraše nenurodyta, kokio dokumento priedas šis sąrašas yra (I t., b. l. 153–155).

Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtino asmeninio ūkio žemės suteikimą J. S. 0,70 ha naudojamoje vietoje (I t., , b. l. 172–174). Toks žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimas suteikia asmeninio ūkio žemės naudotojams teisę įgyti žemę privačion nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 16 str. 9 p.), kartu reiškia ir žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei.

Teismas pažymėjo, kad dėl didelės darbų apimties, patirties trūkumo ir kitų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio priežasčių žemės reforma jos vykdymo pradžioje vyko nevisiškai sklandžiai, ne visada buvo tiksliai laikomasi teisės aktų reikalavimų. Tai patvirtina prieš tai aptarti 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 ir 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 padaryti Žemės reformos įstatymo pakeitimai. Formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų, ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo, nes dėl valdžios institucijų neveikimo ar netinkamo veikimo neturi nukentėti teisėti piliečių interesai. Dėl to ir šiuo atveju tam tikri neesminiai asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo asmeninio ūkio žemės suteikimą trečiajam suinteresuotam asmeniui pripažinti neteisėtu, todėl šiuo atveju nustačius, kad asmeninio ūkio žemė suteikta teisėtai ir buvo naudojama, nėra pagrindo naikinti administracinių aktų dėl ginčo žemės. Todėl atmestinas pareiškėjo reikalavimas panaikinti NŽT 2014 m. liepos 22 d. sprendimą (raštą) Nr. 1SS-(7.5)-1879.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas vertino, jog nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone 0,8595 ha ploto dalį natūra.

III. Pareiškėjas S. Ž. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 81-87), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas daug dėmesio skyrė asmeninio ūkio J. S. suteikimo teisėtumui, tačiau byloje ginčo šiuo klausimu nėra. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad buvusio savininko M. S. buvusios žemėvaldos dalyje yra 0,8595 ha laisvos žemės. Iš šio ploto asmeniniams poreikiams naudojama tik 0,1458 ha žemės. Šiame plote yra T. Š. šiltnamis ir daržas, o likusį plotą (apie 0,55 ha) ji tik šienauja, gyvulių nelaiko. 0,55 ha ploto šienavimas, neturint gyvulių, kurių išlaikymui žiemą naudojamas šienas, negali būti vertinamas kaip asmeninio ūkio žemės naudojimas. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad Josifo ir H. S. namų valdos žemės sklypas nepatenka į ginčo teritoriją o yra už jos ribų. Namų valdos žemės sklypas yra 0,70 ha ploto žemės sklype, projektinis Nr. 393, kuris suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pretendentams G. S., A. S., V. R. ir J. O..

2) Teismas taip pat neįvertino to, jog T. Š., kaip G. (H.) S. turto paveldėtoja ir teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perėmėja, visiškai nepašalinama iš nuosavybės teisių atkūrimo ginčo teritorijoje, nes nuosavybės teisių atkūrimas natūra būtų vykdomas visų pretendentų vardu. Teismui atmetus pareiškėjo skundą vienam asmeniui sudaromos nepagrįstai palankesnės sąlygos nei kitiems pretendentams atkurti nuosavybės teises į M. S. turėtą žemę natūra.

3) Darydamas išvadą, kad J. S. asmeniniam ūkiui naudota žemė yra valstybės išperkama, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teisinio reglamentavimo, nes asmeninio ūkio žemės sklypas buvo ne tik skirtas, bet ir atmatuotas po 1994 m. sausio 1 d., nebuvo priskirtas asmeninio ūkio teritorijai, yra M. S. iki nacionalizacijos buvusioje žemėvaldoje, į kurią skyrimo metu buvo pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra.

4) Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas neginčija projektavimo veiksmų, nors skunde pareiškėjas akcentavo atsakovo neveikimą, asmeninio ūkio žemės sklypas nėra suprojektuotas, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane nepažymėtas kaip valstybės išperkama žemė. Taigi pareiškėjas projektavimo darbų ginčyti negali. Be to, (duomenys neskelbtini) kaimas buvo išskirstytas, taigi nuosavybės teisės natūra gali būti atkuriamos ir neprojektuojant sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekte.

5) Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašo įpareigoti vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą natūra ginčo teritorijoje tik pareiškėjui, bet tai neatitinka bylos medžiagos. Pareiškėjas neginčija atsakovo sprendimo dalyje, kurioje pasisakoma, jog sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra bus formuojami visiems pretendentams. Atsakovas nenurodo kokiomis dalimis pretendentams bus atkuriamos nuosavybės teisės į natūra grąžintiną žemės sklypą taigi dar nėra pagrindo pasisakyti dėl to, ar atsakovas tinkamai nustato pretendentų dalys natūra formuotiname žemės sklype.

6) Tai, kad pareiškėjas nepasirinko lygiaverčio žemės sklypo šiuo metu rengiamame žemės reformos žemėtvarkos projekte, neturi teisinės reikšmės, nes ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo teritorijoje. Nuosavybės teisių atkūrimas natūra į dalį žemės sklypo turės įtakos lygiaverčio žemės sklypo projektavimui, nes turės būti patikslinto išvadą dėl ploto, kurį valstybė dar turės kompensuoti pareiškėjui. Pareiškėjas turi teisę, ne pareigą, rinktis lygiavertį žemės sklypą iš laisvo fondo.

7) Teismo išvada, jog nustačius, kad J. S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės naudoja (duomenys neskelbtini) kaime, H. S. pageidaujamoje grąžinti natūra žemėje, šioje vietoje turėjo būti suprojektuotas asmeninio ūkio žemės sklypas, jį įskaitant į H. S. natūra grąžinamą žemę, nepagrįsta, nes J. S. 1999 m. gegužės 6 d. sutikimas išduotas tik namų valdai, kuri, minėta, yra už ginčo teritorijos ribų kitame žemės sklype. Be to, J. S. ir pats turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, jo vardu taip pat vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Be to, atsakovo atsiliepime yra minima, kad 2004 m. spalio 29 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo apžiūrėjimo akte užfiksuota, kad J. S. naudojama asmeninio ūkio žemė kartu su namų valdoje esančia žeme yra 0,70 ha ploto su prierašu skl. Nr. 393. Atsižvelgiant į tai, kad 2000 metais patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte natūra grąžintino žemės sklypo, kuriame yra H. S. priklausiusi namų valda, yra suprojektuotas tokio pat ploto žemės sklypas Nr. 393, teigtina, kad būtent šis sklypas ir buvo apžiūrėtas ir patvirtintas jo naudojimas, o sklypas Nr. 393 yra už ginčo teritorijos ribų.

Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 95-98) nurodo, kad apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) NŽT neturi suinteresuotumo dėl T. Š.. NŽT, vykdydama jai priskirtas funkcijas, taip pat ir nuosavybės teisių atkūrimo procese, žemės reformos procese, veikia tik vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis.

2) Teismas išsamiai ir tiksliai nurodė teisinį reglamentavimą dėl įstatymais įtvirtintų prioritetų, kad prioritetas teikiamas asmeninio ūkio naudotojams.

3) Pareiškėjas klaidingai teigia, jog J. S. skirta asmeninio ūkio žemė nenaudojama, jog fakto nušienauti ginčo sklypą nepakanka, kad tai būtų pripažįstama tinkamu naudojimu, kad joje turi būti laikomi gyvuliai. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu vadovautasi institucijos duomenimis apie tai, kad ginčo sklypo naudojimas buvo ne kartą tikrinamas (2004 m. spalio 29 d., 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo-apžiūrėjimo aktas, žemės naudojimo patikrinimo aktai). Teismų praktikoje pažymima, jog administracinėse bylose dėl nuosavybės teisiu atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose pažymėta, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punkte esanti sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y. kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybėms, o ne kaip apimanti naudos gavimą iš žemės ir kitais būdais.

4) Pareiškėjas taip pat klaidingai teigia, jog ginčo sklypas nėra žemės sklypas proj. Nr. 393, kad asmeninio ūkio naudmenas sudarė tik namų valda. Priešingai, 2004 m. spalio 29 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo-apžiūrėjimo akte užfiksuota, kad sklypą proj. Nr. 393 sudaro užsodintos braškės, sklypas užartas žiemai.

5) Pareiškėjas visą laiką siejo ginčo sklypą su žemės sklypu proj. Nr. 393, kuris buvo suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267-41.

6) Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas neigia, kad siekia tik nuosavybės teisių atkūrimo ginčo sklype tik savo vardu, pažymėtina, kad kitiems M. S. pretendentams nuosavybės teisų atkūrimas vyksta pagal jų vardu parengtas išvadas. V. R. ir A. S. paskutinio projektavimo metu (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje pasirinko žemės sklypus proj. Nr. 2345-1, Nr. 2345-2 ir proj. Nr. 2346. Jos teismo posėdyje nagrinėjant bylą nedalyvavo, savo pozicijos neišreiškė. Tad iš esmės byloje sprendžiamas žemės ginčas aktualus tik trečiajam suinteresuotam asmeniui T. Š., kaip turinčiai teisę atkurti nuosavybės teises, įgyti žemę po registruotais statiniais ir kaip asmeninio ūkio žemės naudotojai, ir pareiškėjo, kuris taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 93) prašo palikti galioti 2014 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, mano, jog teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, jo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl galimybės pareiškėjui sugrąžinti natūra iki nacionalizacijos turėtos žemės sklypo dalį. NŽT atsisako vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, 0,8595 ha ploto dalį natūra nurodydama, kad šiuo metu galima grąžinti natūra M. S. buvusioje žemėvaldoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjui ir kitiems pretendentams tik 0,1178 ha ir 0,0188 ha, nes kita žemės dalis buvo suteikta J. S. asmeniniam ūkiui (jo teisių perėmėja trečiasis suinteresuotas asmuo T. Š.).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas valstybės išperkamai žemei priskiria žemę, kuri pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Tokios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.

Atsižvelgiant į paminėtas Įstatymo nuostatas, nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti ar žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjas, yra suteikta asmeniniam ūkiui, ir jei tai, tai ar asmeninio ūkio žemės sklypas, jo dydis bei ribos yra apibrėžti tos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte.

Byloje pateiktas NŽT prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriaus 2015 07 29 raštas Nr. 48PD-138-(14.48.9) bei su šiuo raštu pateikti šiuo metu galiojančio (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto išrašai, taip pat (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos žemės fondo plano išrašas, patvirtina, kad ginčo žemė žemėtvarkos projekte bei laisvos žemės fondo plane nėra priskirta nei asmeninio ūkio žemei, nei laisvam žemės fondui, nei privatizuotai ar valstybės išperkamai žemei, t.y. ginčo žemė šiuo metu galiojančiame žemės reformos žemėtvarkos projekte nėra niekaip suprojektuota. Tokia faktinė aplinkybė leistų manyti, jog žemė yra laisva ir į ją galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės grąžinant ją natūra, tame tarpe ir pareiškėjui.

Tačiau kartu pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje yra duomenų tvirtinančių, jog ginčo žemė faktiškai buvo suteikta asmeniniam ūkiui.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. sprendimu J. S. suteikė asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota nuo 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. spalio 29 d. patikrino fizinių asmenų asmeninio ūkio žemės naudojimą ir nustatė, kad J. S. 0,70 ha asmeninio ūkio žemės (kartu su namų valdos žemės sklype esančiomis žemės ūkio naudmenomis) naudoja (duomenys neskelbtini) kaime. M. S. vardu parengtoje nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinį įrodančių dokumentų byloje (Nr. 10909) yra J. S. ir H. S. sutuoktuvių liudijimas. Byloje taip pat yra J. S. 1999 m. gegužės 6 d. sutikimas, kad žemė po priklausančiais pastatais būtų privatizuota jo žmonos H. S. vardu, grąžinant žemę natūra.

Taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. S. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir jis ją naudojo sutuoktinei H. S. (iki santuokos – H. S.) grąžinamoje natūra buvusio žemės savininko M. S. iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldoje.

Kaip numato Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, asmeninio ūkio žemės suteikimo J. S. faktas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“.

Sprendimai, kuriai buvo paskirta asmeninio ūkio žemė bei patvirtintas žemės skyrimo faktas, nei administracine nei teismo tvarka nėra panaikinti, t.y. yra galiojantys.

Įvertinus aptartas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog ginčo žemė laikytina valstybės išperkama žeme Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kaip suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Aplinkybė, kad ši žemė šiuo metu galiojančiame žemės reformos žemėtvarkos projekte nėra suprojektuota, nepaneigia fakto, kad žemė yra suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui. Todėl pareiškėjo reikalavimas atkurti nuosavybės teises į šią ginčo žemę, negali būti patenkintas.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a

S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys